Mūsų priešams

Mes išgyvename pilietinių karų subjektyvacijos laikotarpį. Rinkos triumfo, valdymo automatizavimo ir depolitizuotos skolos ekonomikos laikai mums nesibaigė; mes negrįžtame į „pažiūrų“ ir konfliktų tarp jų epochą. Mes įžengėme į naujų karo mašinų kūrimo laikotarpį.

Debesys atneša audras, o kapitalizmas ir neoliberalizmas – karus. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje vykęs finansinio sektoriaus stiprėjimas vedė į totalinį karą ir revoliuciją Rusijoje, 1929 m. krizę ir pilietinius karus Europoje, o dabartinis finansinio sektoriaus stiprėjimas mus veda į globalų pilietinį karą ir kontroliuoja visus jame kylančius prieštaravimus.

Nuo 2011 m. daugybė pilietinių karų subjektyvacijos pavidalų iš esmės pakeitė tiek kapitalo semiologiją, tiek kovų pragmatiką. Eksperimentuose, kuriuose buvo panaudojamos karo mašinos (JAV vykusiame judėjime „Okupuokime Volstritą“, Ispanijos judėjime „Indignados“, studentų judėjimuose Čilėje ir Kvebeke bei 2015 m. judėjimuose Graikijoje), nelygiomis jėgomis buvo kovojama prieš skolos ekonomiką ir diržų veržimosi politiką. Arabų pavasaris, didieji protestai Brazilijoje ir Gezi parko susirėmimai Turkijoje tapo signalais, liudijančiais organizuotumą ir netvarką globaliuose Pietuose. „Nuit Debout“ Prancūzijoje pratęsė konfliktų ir okupacijų ciklą, 1989 m. prasidėjusį Tiananmeno aikštėje. Neoliberalizmas skatina autoritarinę ir policinę post-demokratiją, kuriai vadovauja rinkos technologai, kurstantys grobuonišką rinkos ekonomikos politikos liepsną. Tuo metu naujoji (arba „stiprioji“) dešinė skelbia karą užsieniečiams, imigrantams musulmonams ir žemiausioms klasėms, į kuriuos kreipiasi kaip demoniškumo etiketę praradusi kraštutinė dešinė. Ši kraštutinė dešinė atvirai savinasi pilietinių karų erdvę ir ją pajungia kurstydama naujas rasinio pobūdžio klasių kovas. Kad subjektyvacijos procesuose kuriama neofašistinė hegemonija, patvirtina atsinaujinę karai dėl moterų autonomijos ir tapsmo seksualine mažuma, išplėtę endokolonijinio pilietinio karo erdvę.

Neribotos Thatcher ir Reagano laikų deteritorizacijos epochą keičia rasistinė, nacionalistinė, seksistinė ir homofobiška Trumpo reteritorizacija – jis jau tapo naujojo fašizmo lyderiu. Amerikietiškoji svajonė tapo nemigos kankinamos planetos košmaru.

Tarp, viena vertus, jėgas sujungusių Kapitalo karo mašinų ir, kita vertus, naujųjų fašizmų bei jiems besipriešinančių daugialypių kovų prieš pasaulinę naujojo kapitalizmo sistemą žioji bedugnė. Tai ne tik politinė, bet ir intelektinė bedugnė. Šiame tekste koncentruojamasi į tuštumą, sumišimą, išstumtąjį teorinį ir praktinį turinį, kuris visgi nuolat išlaiko svarbą kalbant apie revoliucinių judėjimų galią ir bejėgiškumą – „karo“ ir „pilietinio karo“ sąvokas.

„Jaučiamės kaip kare“, – tokie žodžiai buvo girdimi Atėnuose 2015 m. liepos 11–12 d. Aišku, kodėl. Gyventojai susidūrė su išplėtota besitęsiančio karo dėl skolų strategija: remiantis šia strategija buvo užbaigtas Graikijos griovimas ir paskatinta „besikuriančios Europos“ savidestrukcija. Europos Komisijos, Europos centrinio banko ir Tarptautinio valiutos fondo tikslas niekada nebuvo derybos ar kompromiso ieškojimas – tai buvo priešo sutriuškinimas atvirame lauke.

Teiginys „jaučiamės kaip kare“ turi būti tučtuojau pataisytas: tai yra karas. Karo ir ekonomikos abipusiškumas yra pati kapitalizmo esmė. Carlas Schmittas jau senokai atskleidė neoliberalizmo „pacifistinę“ veidmainystę; jis iš naujo parodė ekonomikos ir karo tęstinumą: ekonomikoje karo tikslų siekiama kitomis priemonėmis („kreditų blokavimu, embargu žaliavoms, užsienio valiutos nuvertinimu“).

Du aukšti Kinijos oro pajėgų pareigūnai Qiao Liangas ir Wang Xiangsui finansines atakas lygina su „bekraujais karais“, šalta prievarta, kuri yra tokia pat žiauri ir paveiki kaip „kruvinuose karuose“. Jie aiškina, kad kartu su globalizacija, „kalbant siaurąja prasme, apribodami mūšio erdvę, mes plačiąja prasme pavertėme mūšio lauku visą pasaulį“. Karų ekspansija ir jų rūšių padaugėjimas leidžia kalbėti apie tęstinumą tarp karo, ekonomikos ir politikos. Tačiau liberalizmas jau nuo pat pradžių buvo totalinio karo filosofija.

(Regis, popiežiaus Pranciškaus balsas buvo šauksmas tyruose, kai jis su politikams, visokio plauko ekspertams ir net labiausiai užkietėjusiems kapitalizmo kritikams nebūdingu aiškumu pareiškė: „Pripažinkime, kad pasaulyje tvyro karo būvis… Kai kalbu apie karą, kalbu apie tikrą karą. Ne religinį karą. Ne. Vyksta interesų karas. Vyksta karas dėl pinigų. Vyksta karas dėl gamtos išteklių. Vyksta karas dėl žmonių užvaldymo. Tai – karas.“) 

Tais pačiais 2015 m., praėjus keliems mėnesiams po Graikijos „kairiųjų radikalų“ sutriuškinimo, Prancūzijos Respublikos prezidentas lapkričio 13-ąją pareiškė, kad Prancūzija „kariauja“, ir paskelbė nepaprastąją padėtį. Įstatymas, leidęs jam tai padaryti – suspenduoti „demokratines laisves“ dėl to, kad būtų užtikrintos „ypatingos“ galios viešajam saugumui administruoti, buvo priimtas 1955 m., kolonijinio karo Alžyre metu. 1984 m. Naujojoje Kaledonijoje ir 2005 m. „priemiesčių riaušių“ metu įvesta nepaprastoji padėtis vėl atkreipė dėmesį į kolonijinius ir postkolonijinius karus.

Tai, kas tą siaubingą lapkričio naktį nutiko Paryžiuje, kasdien nutinka Artimųjų Rytų miestuose. Tai košmaras, nuo kurio bėga milijonai Europą „užplūdusių“ pabėgėlių. Jie akivaizdžiai iliustruoja seniausią kolonijinę technologiją, kai migracija reguliuojama ją „apokaliptiškai“ pratęsiant „amžinais karais“, pradėtais krikščionio fundamentalisto George’o Busho ir jo neokonų kabineto. Neokolonijinis karas nebevyksta tik pasaulio „pakraščiuose“. Jis visais būdais bando apimti „centrą“: kuriama „vidinio priešo islamisto“, imigranto, pabėgėlio ir migranto figūra. Nepaliekami ramybėje ir amžini atstumtieji: vargšai ir nuskurdę dirbantieji, tie, kurie dirba nepastovius darbus, ilgalaikiai bedarbiai ir „endokolonizuotieji“ abiejose Atlanto pusėse…

„Stabilumo paktas“ („finansinė“ nepaprastoji padėtis Graikijoje) ir „saugumo paktas“ („politinė“ nepaprastoji padėtis Prancūzijoje) yra dvi tos pačios monetos pusės. Nuolatinis pasaulinės ekonomikos ardymas ir restruktūrizacija, kreditų ir karo srautai bei juos integruojančios valstybės sudaro sąlygas šiuolaikinio kapitalizmo egzistencijai, gamybai ir reprodukcijai.

Pinigai ir karas sudaro globalios rinkos karinę politiką, dar vadinamą pasaulinės ekonomikos „valdymu“. Europoje ją įkūnija finansinė nepaprastoji padėtis, kuri iki minimumo apriboja dirbančiųjų teises ir teises į socialinę (sveikatos, švietimo, būsto ir t. t.) apsaugą; o prieš terorizmą nukreipta nepaprastoji padėtis suspenduoja jų nebesamas „demokratines“ teises.

Pirmoji mūsų tezė yra tokia: karas, pinigai ir valstybė yra kuriančios arba, kitaip tariant, ontologinės kapitalizmo jėgos. Politinės ekonomijos kritikos nepakanka: ekonomika ne pakeičia karą, o tęsia jį kitomis priemonėmis, kuriomis ją neišvengiamai aprūpina valstybė; tai finansinis reguliavimas ir įteisintas galios monopolis vidiniams ir išoriniams karams. Nagrinėdami kapitalizmo genealogiją ir norėdami pažvelgti į jo raidą, turime visada omenyje turėti politinės ekonomijos, karo ir valstybės kritiką.

Turto kaupimas ir monopolizacija, kurią vykdo kapitalas, ir galios kaupimas ir monopolizacija, kurią vykdo valstybė, yra neatskiriami. Be išorinių ir vidinių karų, kuriuos valstybė kelia šiapus savo sienų, nebūtų įmanoma kaupti kapitalo. Ir atvirkščiai – be turto plėšimo ir suprekinimo, kurį vykdo kapitalas, valstybė negalėtų vykdyti savo administracinių, teisinių ir valdymo funkcijų ar organizuoti vis galingesnių armijų. Gamybos priemonių nusavinimas ir vykdomosios galios priemonių pasisavinimas yra formuojamo kapitalo ir paraleliai jam kuriamos valstybės atsiradimo sąlygos.

Bet apie kokį „karą“ mes kalbame? Ar „globalaus pilietinio karo“ samprata, kurią tais pačiais 1961 m. pasiūlė Carlas Schmittas ir Hannah Arendt, pasibaigus Šaltajam karui gali tapti tinkamiausia formuluote siekiant įvardyti šį reiškinį? Ar naujuosius globalizacijos konfliktus įmanoma apibrėžti tokiomis kategorijomis kaip „amžinas karas“, „teisingas karas“ ar „karas su terorizmu“?

Kapitalizmo istorija nuo pat pradžių siejasi ir yra kuriama daugybės karų: klasių, rasių, lyčių, civilizacijų. Mūsų antroji tezė tokia: „karai“, o ne „karas“. „Karai“ – vidinės ir išorinės tvarkos pagrindas, visuomenės organizavimo principas. Lūžiniais kapitalizmo momentais mes stebime ne šumpeterišką „kūrybinį griovimą“, kurį sukelia verslo inovacijos, bet pilietinius karus.

Nuo pat 1492 m., pirmųjų kapitalizmo metų, kapitalas buvo formuojamas daugybės karų abiejose Atlanto pusėse. Vidinė kolonizacija Europoje ir išorinė kolonizacija Amerikos žemynuose vyko paraleliai, stiprino viena kitą ir kartu nustatinėjo pasaulinės ekonomikos ribas. Ši dvilypė kolonizacija buvo tai, ką Marxas pavadino pradiniu kaupimu. Priešingai jei ne Marxo, tai bent jau tam tikroms ilgai dominavusioms marksistinėms sampratoms, mes nelaikome pradinio kaupimo tik viena iš kapitalo plėtros stadijų. Mes manome, kad ši kapitalo egzistavimo sąlyga nuolat lydi jo plėtrą. Pradinis kaupimas nuolat taikomas kaupiant ir eksproprijuojant, o karai tarp klasių, rasių, lyčių ir subjektyvumų tampa begaliniai. Šių karų – ypač karų prieš vargšus ir moteris kolonizuojant Europą iš vidaus ir karų prieš čiabuvius kolonizuojant išorę – sąsaja XIX–XX a. lėmė ir padarė įmanomą klasių kovą, virtusią bendru karu prieš produktyvų nuraminimą (pacification). Siekį nuraminti dirbančiuosius pasitelkiant bet kokias („kruvinas“ ar „nekruvinas“) priemones kapitalas laiko savo kaip „socialinių santykių“ tikslu.

„Išskirtinai koncentruodamasis į santykį tarp kapitalizmo ir pramonės, Marxas galiausiai neatkreipia dėmesio į glaudų ryšį tarp šių dviejų fenomenų ir militarizmo.“ Karas ir ginklavimosi varžybos nuo pat kapitalizmo pradžios buvo tiek ekonominės plėtros, tiek mokslinių inovacijų sąlygos. Kiek-viena kapitalo plėtros stadija išranda savąjį „karinį keinsizmą“. Vienintelis netikslumas šioje Giovanni Arrighi tezėje yra tai, kad jis apsiriboja „karu“ tarp valstybių ir „neatkreipia dėmesio į glaudų ryšį“, kuriuo kapitalas, technologija ir mokslas susiejami su pilietiniais karais. Prancūzijos armijos pulkininkas taip apžvelgia ekonomines karo funkcijas: „Mes, kaip ir bet kas kitas, esame gamintojai.“ Jis atskleidžia vieną kebliausių gamybos ir darbo sampratos aspektų, kurį aptarti vengia tiek ekonomistai, tiek profsąjungos, tiek marksistai.

Pradedant pradiniu kaupimu, strategine jėga, išardančia ir perstruktūruojančia pasaulinę ekonomiką, tampa kapitalas, įgijęs labiausiai deteritorizuotą pavidalą – tapęs finansiniu kapitalu. Foucault kritikuoja marksistinę kapitalo sampratą: esama ne „vieno“ kapitalizmo, bet visada kalbama apie istoriškai apibrėžiamą „politinį-institucinį ansamblį“ (šis argumentas sulaukė daug dėmesio).

Nors iš tikrųjų Marxas niekad nevartojo kapitalizmo sampratos, mes visgi turime išlaikyti perskyrą tarp jo ir „vieno“ kapitalo; „jo“ logika, finansinio kapitalo logika (P–P’), yra (istoriniu po-žiūriu) funkcionaliausia. Daugybę valstybių ir tarptautinių valdžios organizacijų, daugybę politinių-institucinių ansamblių, kurie apibrėžia tautinius „kapitalizmus“, prievartiniu būdu centrali-zuoja, pajungia ir valdo „augti“ siekiantis globalinis finansinis kapitalas. Galybė galios formacijų daugiau ar mažiau paklūsta pačios abstrakčiausios nuosavybės – kreditorių nuosavybės – logikai. „Vienas“ kapitalas, „savąja“ logika (P–P’) visoje planetoje per nuolatos greitėjantį laiką perkonfigūruodamas erdvę, tampa istorine kategorija, Marxo žodžiais tariant, „realia abstrakcija“, realiai veikiančia visuotinę žmogui „priklausančios“ ir „nepriklausančios“ erdvės privatizaciją ir sąlygojančia pasaulio „bendrijų“ išnykimą. (Pagalvokite apie žemės grobimą: tai ne tik tiesioginė 2007–2008 m. „maisto krizės“ pasekmė, bet ir viena „išėjimo iš sunkiausios globalioje istorijoje finansinės krizės strategijų“.)

Kodėl kapitalizmas savo plėtrai nepasitelkia miestų, ilgai buvusių tos plėtros vektoriais, o mieliau renkasi valstybę? Nes tik valstybė XVI–XVIII a. sugebėjo eksproprijuoti ir aproprijuoti daugybę feodalinio laikotarpio karo mašinų (kurias nukreipė į „privačius“ karus), centralizuoti ir institucionalizuoti jas: paversti karo mašinas armija, įgyjančia legalų monopolį viešai naudojamai prievartai. Darbo pasidalijimas vyksta ne tik gamyboje, bet ir profesionalų karį rengiant karui. „Reguliarios armijos“ centralizacija ir galios panaudojimas yra valstybės pareiga, tai taip pat yra sąlyga, leidžianti „civilizuotoms ir turtingoms“ šalims kaupti turtą skurdžių tautų sąskaita (Adam Smith) – tiesą sakant, jos yra išvis ne šalys, o „dykynės“ (John Locke).

Taigi, valstybės kaip galios „megamašinos“ sankloda priklausė nuo galimybės panaudoti jėgą užgrobimo, centralizacijos ir institucionalizacijos tikslams. Tačiau pradedant XIX a. 8 dešimtmečiu kapitalas nebebuvo patenkintas sąjunga su valstybe ir jos karo mašina. Jis stengėsi šią mašiną pajungti tiesiogiai, integruodamas jos poliarizacijos instrumentus. Kuriant šią naujovišką kapitalistinę karo mašiną integruojama valstybė, jos politinis ir karinis suverenumas bei visos jos administracinės funkcijos – visa tai iš esmės patobulinama vadovaujant finansiniam kapitalui. Pradedant Pirmuoju pasauliniu karu, mokslinio darbo organizavimo modelis ir karo organizavimo bei vykdymo modelis giliai įsiskverbė į politinį valstybės funkcionavimą, pajungdami liberalų valdžios pasidalijimą vykdomosios valdžios hegemonijai, o politika – ne valstybės, bet kapitalo politika – buvo primesta karo organizavimui, vykdymui ir tikslams. Atėjus neoliberalizmo epochai šis karo mašinos ir valstybės užgrobimo procesas buvo galutinai realizuotas integruoto globalaus kapitalizmo aksiomatikoje. Savo trečiajai tezei pasitelkiame Félixo Guattari suformuluotą teiginį: integruotas globalus kapitalizmas yra kapitalistinės karo mašinos aksiomatika, kuriai karinę valstybės deteritorizaciją pavyko pajungti pranašesnei kapitalo deteritorizacijai. Gamybos mašina jau nebeveikia atskirai nuo karo mašinos, kuri civilinę ir karinę sferą, taiką ir karą integruoja į vientisą izomorfiškos galios procesą.

Kapitalo ir karo santykio longue durée lūžio tašku, negrįžtamus pokyčius karui ir ekonomikai, valstybei ir visuomenei atnešusiu procesu tapo „ekonominis karas“, XIX a. pabaigoje kilęs tarp imperialistinių jėgų. Finansinis kapitalas savo ribų nepaisymu paveikia karą, paversdamas jį nežabotu (totaliniu) karu. Neribotų karo ir finansinio karo srautų susijungimas Pirmojo pasaulinio karo metu tapo neribotos gamybos nežaboto karo reikmėms košmaru. Du pasauliniai karai yra atsakingi už „totalinį“ visuomenės ir jos gamybinių jėgų pajungimą (arba „realų įtraukimą“) į karinę ekonomiką, jis buvo įgyvendintas organizuojant ir planuojant neregėto masto gamybą, darbą ir technologiją, mokslą ir vartojimą. Visų gyventojų pajungimą „gamybai“ lydėjo masinio užvaldymo procesas, vykdytas naudojant komunikacines technologijas ir nuomonės kūrimą. Precedento neturėjusios tyrimų programos, savo tikslu pasirinkusios naikinimą, gimdė mokslinius ir technologinius išradimus, kurie, paversti „produkto“ kūrimo priemonėmis, leis atsirasti naujoms pastoviojo kapitalo kartoms.

Gerovės (welfare) sampratos ištakų nevertėtų ieškoti vien tik apsaugos nuo rizikos dirbant ar gyvybės apsaugos logikoje, bet pirmiausia karo logikoje. Karas (warfare) buvo ankstesnis už gerovę ir sukūrė galimybes jai atsirasti. Nuo XX a. 4 dešimtmečio šios sąvokos buvo nebeatskiriamos.

Milžiniška totalinio karo militarizacija, tarptautinę darbo jėgą pavertusi šešiasdešimčia milijonų kareivių nacionalistų, buvo „demokratiškai“ reteritorizuota dėl gerovės. Karo ekonomikos pavertimas liberalia ekonomika, mirčiai tarnavusių mokslo ir technologijos pavertimas „gėrybių“ gamybos priemonėmis ir subjektyvus militarizuotų gyventojų virtimas „dirbančiaisiais“ įvyko dėl milžiniško valstybės aparato intervencijos ir aktyvaus „kompanijų“ dalyvavimo šiame procese. Karo logika kitomis priemonėmis buvo įgyvendinama gerovės sąlygomis. Pats Keynesas pripažino, kad kurti efektyvią paklausą leidžia tik karo režimas.

1951 m. straipsnyje „Metafizikos įveika“ (ši įveika tariamai vykusi Antrojo pasaulinio karo metu) Heideggeris pateikia keletą eilučių, kur aiškiai apibrėžia, kuo „karo“ ir „taikos“ sąvokos tapo po dviejų totalinių karų:

„Karas“ ir „taika“, virtę absurdu, prasmenga į chaosą ir, tapę nebeatpažįstami dėl išnykusio skirtumo tarp jų, susilieja su tuščiu stiprėjančios manipuliacijos procesu. Į klausimą, kada bus taika, negalima atsakyti ne todėl, kad karo trukmė nesiduoda prognozuojama, o todėl, kad šis klausimas nukreiptas į tai, ko jau nebėra, nes karas nebėra tai, kas galėtų pasibaigti taika. Karas yra tapęs esinio sunaudojimo atmaina, o tas sunaudojimas tęsiamas ir taikos metu… Šis ilgas karas nėra tai, kas lėtai pereina į taiką ankstesne prasme; jis pereina į tokią būseną, kurioje militarizmas nebepatiriamas kaip toks, o taika yra tapusi beprasmiška ir neturininga.

Ši ištrauka vėliau buvo pateikta „Tūkstančio plokštikalnių“ pabaigoje, siekiant nusakyti, kaip techninė-mokslinė „kapitalizacija“ (tai, ką mes vadiname „kariniu-industriniu, moksliniu-universitetiniu kompleksu“) kuria naują saugumo kaip materializuoto karo, organizuoto nesaugumo, molekulizuotos, paskirstytos, programuojamos katastrofos sampratą.

Šaltasis karas buvo intensyvi XX a. pirmoje pusėje vykusio realaus visuomenės ir gyventojų pajungimo karo ekonomikai socializacija ir kapitalizacija. Tai esminis pokytis besiformuojančioje kapitalo karo mašinoje: ji nepajungia valstybės ir karo, jei jos procesams nepajungiamas žinojimas. Šaltojo karo metais buvo kurstomas technologinės ir mokslinės gamybos židinys, užkurtas vykstant totaliniams karams. Galima teigti, kad visos šiuolaikinės technologijos, ypač kibernetika, kompiuterinės ir informacinės technologijos, yra tiesioginiai ar netiesioginiai Šaltuoju karu virtusio totalinio karo vaisiai. Totalinių karų metu įtvirtinta darbo tvarka („Arbeit macht frei“) buvo paversta liberalia demokratine visiško įdarbinimo tvarka – ji tapo socialinio „masinio darbininko“ ir visos jo arba jos namų aplinkos reguliavimo instrumentu.

1968-ieji žymi klasiniu, rasiniu, lyties ir subjektyvumo pagrindu vykstančių karų politinį atsinaujinimą: dirbančiųjų klasė nebegalėjo pakęsti savo pajungimo įvairiems „interesams“ ir „organizavimo formoms“ (partijoms ir profsąjungoms). Dirbančiųjų kovos, Jungtinėse Valstijose pasiekusios aukščiausią lygį, pasibaigus didžiausiems pokario streikams, buvo nuslopintos. Naujosios „darbo tvarkos“, pagimdytos vykstant totaliniams karams ir Šaltojo karo laikotarpiu įgijusios „atlyginimu grindžiamos tvarkos“ pavidalą, išardymas buvo ne tik savo politinę autonomiją iš naujo atradusios naujosios dirbančiųjų klasės tikslas; tai taip pat pasekmė daugybės karų, kuriuos įkvėpė grupės-subjekto patirtis. Dekolonizaciniai, rasinių mažumų, moterų, studentų, homoseksualų karai, alternatyvos, protestai prieš atominį ginklavimąsi, „liumpenas“ – visa tai XX a. 7–8 dešimtmečiais apibrėžė naujas kovos, organizacijos formas, o ypač delegitimavo bet kokias galios ir žinojimo sąsajas. Mes ne tik vertiname kapitalo istoriją iš karo perspektyvos; mes vertiname karą iš 1968-ųjų perspektyvos: tai vienintelis būdas teoriškai ir politiškai nustoti kalbėti apie „karą“ ir pradėti kalbėti apie „karus“.

Karas ir strategija užima centrinę vietą XIX–XX a. pradžios revoliucinėje teorijoje ir praktikoje. Leninas, Mao, generolas Giapas sąmoningai citavo Clausewitzo knygą „Apie karą“. 1968-ųjų mintyje nuo karo teorijų susilaikyta, jei neminėsime reikšmingų išimčių – Foucault ir Deleuze’o su Guattari veikalų. Analizuodami, kaip „politiką“ galima suvokti kaip kitomis priemonėmis tęsiamą karą, jie ne tik pasiūlė apversti Clausewitzo formulę („karas – tai politikos tęsimas kitokiomis priemonėmis“): jie radikaliai pakeitė karo ir politikos sampratas. Jų karo problematika labai priklauso nuo pokario laikotarpiu vykusių kapitalizmo mutacijų ir kovų prieš jį, išsikristalizavusių į keistą 1968-ųjų revoliuciją: galios mikrofizikos samprata, kurią išplėtojo Foucault, kritiškai aktualizuoja „visa apimantį pilietinį karą“; Deleuze’o ir Guattari sukurta mikropolitikos samprata neatskiriama nuo karo mašinos sąvokos. Jei mes galios santykių analizę izoliuotume nuo visa apimančio pilietinio karo, kaip tai padarė Foucault kritikai, valdymo teorijoje nebeliktų nieko vertingo, ji taptų vienu neoliberalios vadybos teorijos variantų; o jei mikropolitiką atskirtume nuo karo mašinos, kaip tai daro Deleuze’o kritikai (kurie taip pat kuria karo mašinos estetiką), iniciatyvą paliktume tik kapitalo akivaizdoje atsidūrusioms bejėgėms mažumoms.

Pripildyta puolančiajai galiai tarnauti priverstų naujų technologijų silikono, karinė galia susiejo technologines ir karo mašinas. Politinės pasekmės buvo košmariškos.

Griuvus Berlyno sienai, gimė nauja karo paradigma – „karas populiacijos viduje“. Populiacija tampa mūšio lauku, kur vykdomos įvairios sukilimų malšinimo operacijos. Jos būna tiek karinės, tiek nekarinės: atnaujinamos „kruvinų“ ir „nekruvinų“ karų sąvokos.

Fordizmo laikotarpiu valstybė teritorizavo ne tik kapitalą, bet ir karą. Todėl globalizacijoje kapitalo išvaduoti iš valstybės kontrolės neįmanoma, kartu neišvaduojant karo, kuris, integruodamas kapitalo plotmę, įgyja daugiau tęstinumo. Deteritorizuotas karas yra nebe karas tarp valstybių, bet nenutrūkstanti daugybės karų prieš populiacijas seka. Biopolitinis karo valdymas diferencijuotai paskirsto „kasdienybės“ nestabilumą ir normas. Tai buvo kai kas visiškai priešinga Collège de France XX a. 8 dešimtmetyje nuskambėjusioms (Foucault – vert. past.) mintims apie liberalios biopolitikos atsiradimą

Akcentuodama skirtumus, komplikuodama kapitalistinės visuomenės poliarizacijas, skolos ekonomika paverčia „globalų pilietinį karą“ (Schmitt, Arendt) tarpusavyje sujungtais pilietiniais karais: klasių karais, neokolonijiniais karais prieš „mažumas“, karais prieš moteris, karais dėl subjektyvumo. Šie pilietiniai karai priklauso kolonijinių karų matricai. Kolonijiniai karai niekada nevyko tarp valstybių – jie iš esmės vyko populiacijos viduje ir buvo nukreipti prieš ją: čia niekad nebuvo skirtumo tarp karo ir taikos, kovotojų ir tų, kurie nekovojo, tarp politikos, ekonomikos ir karo. Remdamasis kolonijinio karo populiacijos viduje ir prieš ją modeliu, finansinis kapitalas 8 dešimtmetyje pradėjo kurti tai, ką galima pavadinti koviniu neoliberalizmu.

Kapitalo karo mašina, 8 dešimtmečio pradžioje integravusi valstybę, karą, mokslą ir technologijas, aiškiai skelbia dabartinės globalizacijos strategiją: užbaigti labai trumpą reformuoto kapitalo istoriją (jo šūkį – „Įdarbinimas visiems laisvoje visuomenėje“ – 1944 m. paskelbė lordas Beveridge’as) ir visur visomis įmanomomis priemonėmis atakuoti tai, kas sudarė sąlygas atsirasti tokioms reformoms.

Neofašizmo atgimimas, prasidėjęs kartu su 2008 m. finansine krize, – tai posūkis karuose prieš populiaciją. Naujasis fašizmas naujoviškas ir veiksmingas, nes geba suskaldyti ir poliarizuoti visuomenes. Jis meta iššūkį karo mašinos resursams: jei karo mašina nebūtinai susijusi su valstybe, galbūt jai pavyktų pasprukti ir nuo kapitalo kontrolės? Kapitalo karo mašina valdo kurdama „įtrauktį“ skatinančius nuosavybės ir turto skirtumus, o naujosios fašistinės karo mašinos funkcionuoja kurdamos rasinėmis, lyties ir tautinėmis tapatybėmis grindžiamą atskirtį. Šios dvi logikos atrodo nesuderinamos. Tačiau iš tikrųjų jos neišvengiamai susilieja, kai globalius srautus apima ekonominė ir politinė nepaprastoji padėtis.

Jei kapitalistinė mašina bando saugotis naujojo fašizmo, tai ne dėl to, kad jai neleidžia demokratiniai principai (kapitalas yra antidemokratiškas ontologiniu požiūriu!) ar įstatymo valdžia, bet dėl to, kad, kaip ir nacizmas, postfašizmas gali pareikalauti „autonomijos“ nuo kapitalo karo mašinos ir pasprukti nuo jos kontrolės. Ar taip pat nenutiko ir islamo fašistams? Po to, kai buvo ištreniruoti, apginkluoti ir finansuoti JAV, jie atsuko ginklus prieš juos savo instrumentais paversti ketinusią supervalstybę ir jos sąjungininkes. Pradedant Vakarais ir baigiant kalifato žemėmis, visokio plauko neonaciai savižudiškai subjektyvuoja kapitalistinį „naikinimo būdą“. Tai taip pat galutinė išstumtojo kolonijinio turinio grįžimo scena: Vakarų miestuose sėja baimę antrosios kartos džihadistai, tapę tų miestų vidiniu priešu. O kapitalistų ir neofašistų karo mašinų susiliejimas ar išsiskyrimas priklausys nuo dabartinės pilietinių karų evoliucijos

Kapitalas nėra vien tik gamybos būdas – tuo pačiu metu jis yra ir naikinimo būdas. Begalinis kaupimas, nuolatos atitraukiantis jo ribas, kad vėl jas atkurtų, leidžia vykti nežabotai, visa apimančiai destrukcijai. Produktyvumo ir naikinimo tikslai juda paraleline kryptimi. Jie pasirodo visuotiniame kare, kurį mokslininkai yra labiau linkę vadinti „antropocenu“, o ne „kapitalocenu“, net jei, kaip įrodyta, mums prieš akis vykstantį aplinkos naikinimą pradeda ne „žmonės, pasižymintys poreikių augimu“, bet kapitalas. „Ekologinė krizė“ – tai ne modernybės ir žmonijos apakimo technologinės plėtros atžvilgiu rezultatas. Tai tam tikrų žmonių, kurie siekia įgyti absoliučias galias kitų žmonių atžvilgiu pasitelkdami globalias geopolitines neriboto žmogiškųjų ir ne žmogiškųjų išteklių išnaudojimo strategijas, darbo vaisius.

Kapitalizmas – ne tik labiausiai mirtį nešanti civilizacija žmonijos istorijoje, civilizacija, privertusi mus pajusti „gėdą būti žmonėmis“; tai taip pat civilizacija, kurioje darbas, mokslas ir technologijos sukūrė galimybę išnaikinti visas gyvybės rūšis ir joms namais esančią planetą. O „gamtos“ (išsaugojimo) „komplikuotumas“ leidžia kaupti didelius pelnus tiems, kuriems nauji planai kurti geoinžinerines technoutopijas susilieja su nauja realybe – prekyba taršos leidimais. Suliedamas pirma ir antra, kapitalocenas nepasiunčia kapitalizmo į Mėnulį (kapitalizmas ten jau buvo ir iš ten grįžo): jis užbaigia globalų prekiavimą šia planeta, pareikšdamas teises į tai, kas taikliai pavadinta troposfera.

Kapitalo logika yra nesibaigiančio vertės primetimo logistika. Tai ne vien tik ekonominės galios kaupimas: jį komplikuoja strateginė galia ir žinojimas apie kovojančių klasių stiprumą arba silpnumą. Foucault teigia, kad marksistai, nukreipdami dėmesį į klasės sąvoką, apleido kovos sąvoką. Taip strateginis žinojimas įveikiamas kitu veiksmu – raminimu. Kas stiprus ir kas silpnas? Kaip stiprieji virto silpnaisiais, o silpnieji – stipriaisiais? Kaip sustiprinti save ir paversti kitą silpnesniu, siekiant jį valdyti ir išnaudoti? Mes siūlome sekti ir iš naujo atrasti antikapitalistinį prancūzų Nietzschės sekėjų kelią.

Kapitalas tapo nugalėtoju tiek totaliniuose karuose, tiek konfrontacijose su pasauline revoliucija, kurią mums reiškia 1968-ieji. Nuo tada jis siekė vis naujų pergalių, tobulindamas galimybę pačiam ataušinti savo variklį: pirma jo galios funkcija tampa pilietinių karų egzistencijos neigimas ištrinant netgi jų atmintį. Walteris Benjaminas mums primena, kad laimėtojams dominuoti leidusių pergalių ir pralaimėjimų atmintį saugo tik pralaimėjusieji. Problema tapo tai, kad 1968-ųjų pralaimėjusieji pilietinio karo vandenį išpylė su senu lenininiu kūdikiu. Dabar mes turime kreiptis į savo priešus. Reikia išmokti 1968-ųjų pralaimėjimo pamokas: mes nesugebame sukonstruoti kolektyvinės karo mašinos, tinkančios tokiam pilietiniam karui, kuris buvo pradėtas dėl neoliberalizmo ir absoliutaus ekonomikos – išskirtinai kapitalui priklausančio valdymo – dominavimo. Viskas vyksta taip, tarsi 1968-ieji būtų likę neapmąstyti: ne tais metais įvykęs pralaimėjimas (jį apmąstė filosofai), bet galimybė tas kovas tęsti.

Kad kovas reikia tęsti, nėra jokios abejonės. Reikia mesti šalin teorijas, kurios yra patenkintos diskursu, išlaikančiu bejėgiškumą to, kas vyksta, akivaizdoje. Kadangi galios mechanizmai maskuoja strateginius santykius ir karus, galima kalbėti tik apie pasipriešinimą.

 

www.e-flux.com

Parengė Kasparas Pocius