Minkovskio erdvė

Hermanas galvoja apie nykščiais spontaniškai kuriamas figūras – nykščių skritulius, nykščių rombus, nykščių lygiagretainius – Minkovskio erdvės figūras, kurias dabar raižo jo paties nykščiai, kai ploja. Ir figūras, kurios koncertų salės erdvėje atsiranda kitiems klausytojams nykščiais beraižant muzikos, alsaus kvėpavimo ir saldžių kvepalų šleifo prisodrintą orą, būtent dabar – visiems drauge atsistojus ir reiškiant susižavėjimą, ką tik pasibaigus koncertui Kauno filharmonijos salėje. Arfininkė lėtai lenkiasi dėkodama gausiai susirinkusiems ir stovintiems klausytojams. Augustė lenkiasi, į apačią svyra jos sunkūs šieno spalvos plaukai, o aukštas ir lieknas dirigentas staigut staigutėliai, lyg nutrūkusi styga, beveik pirštų galiukais išbėga iš užkulisių ir mosteli ranka į Augustę, laikančią rankose glėbį lelijų ir rožių. Dirigentas mosteli ir į publiką su pagyvenusia dama žaliu šaliu ant pečių, kuri per pertrauką gurkšnojo espreso kavą ir kalbėdamasi su drauge pavadino dirigentą saldainiuku. Dirigentas dabar prasiveržia pro visus orkestrantus, kurie jau kitokie negu prieš pusmetį, kai „Kauno dienoje“ pasirodė pranešimas, kad „Kauno simfoninis orkestras buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui“. Tad orkestrantai nebežvilgčioja vienas į kitą pašaipiai per pauzę tarp praeinančių ir vienas kito pečiais neužkliudančių Mendelssohno ir Šostakovičiaus, paslapčiomis nebekrapšto nosių ir vos kartą per koncerto dalį bedrįsta tylutėliai sučiaudėti. Smuikininkės nebesikaso strykais blauzdų, o neseniai rekonstruotos mėtinės spalvos filharmonijos salės dešiniajame kampe glūdintis kontrabosininkas nebesitaiko niekam nematant įsimesti į burną vieną kitą saulėgrąžą, kurios lukštą lyg didžiausią paslaptį bandytų išspjauti per kūrinio apoteozę, niekam nematant. Tad ir trimitininkai, laiku spėję ant grindų išpilti susikaupusias seiles iš blizgančių trimitų, ir visi kiti orkestrantai iškilmingais veidais dabar pritaria salėje susirinkusios publikos plojimams – nykščių matematinių figūrų sukeltai audrai, pulsuojančiai, rimstančiai ir stiprėjančiai. Rombų, skritulių, keturkampių sukelti geometriniai oro šuorai skleidžia šaižius garsus, lyg būtum priglaudęs ausį prie akmens, gulinčio pajūryje, ir į ją būtų patekę druskos prisodrinto jūros vandens, – girdi ritmingus, tačiau nenumaldomai rimstančius plojimų jūros garsus.

Arfininkė raudona suknia dabar laiko šalia jos stovinčio dirigento ranką, dar spusteli ranką pirmajam smuikui ir grakščiai išbėga iš salės. Po keliolikos akimirkų, nykščiams ir nykščių nagams nesiliaujant kurti geometrines figūras, ji sugrįžta, nusilenkia ir ištiesia ranką iš žiūrovės su milžiniškais akiniais paimti dar vienos puokštės ryškiaspalvių gvazdikų. Priglaudžia puokštę prie krūtinės ir vėl išbėga į užkulisius. Šypsodamasi sugrįžta, dabar jau puokštės nebegauna; laibam ir ištįsusiam dirigentui dama, per pertrauką pakrikštijusi jį saldainiuku, įteikia nedidelę dovanėlę, perrištą aukso spalvos kaspinėliu. Kai nykščių sukelti ratilai apsisprendžia rimti – slopsta, mažėja plojimų amplitudės. Neskubėdami salę palieka ponai ir ponios, dviejų pagalbinių darbuotojų atsargiai išnešama arfa, jau nebelikę nė vieno žiūrovo, o tarp sustatytų kėdžių, ant kurių dar neseniai buvo klausomasi Johanno Sebastiano ir Philipo Glasso, praeina valytoja su skudurėliu dulkėms rankoje, atidžiai žvilgčiodama, ar kas nepaliko savo šalio, pirštinių ar mobiliojo telefono, o gal raktų su paukščio pakabučiu.

Tyla ir tamsa gaubia filharmonijos salę, nykščių ore sukimosi platformą. Valytoja nerado raktų, niekas nepamiršo šilkinio šalio nei nėriniuotų pirštinių, net monoklio, tad arfa – medinė deivė – atsargiai kraunama į mėlyną „Ford“ automobilį. Sninga, smarkiai sninga, smarkiau ir smarkiau, lyg kas viršuje būtų praplėšęs milžinišką sniego pūkų prikimštą pagalvę ir karštligiškai ją kratytų ant stoviniuojančių ir niekaip nenorinčių išsivaikščioti klausytojų ir damos, įteikusios dirigentui dovanėlę su aukso spalvos kaspinu. Nesiskubinantys klausytojai, prisisiurbę espreso kavos per pertrauką po pirmos koncerto dalies, vis dar stoviniuoja prie filharmonijos durų. Kol vyrai degtukais degasi savo papirosus „Baltoji meška“, moterys įdėmiai klauso jų šnekų, vis dar tyvuliuodamos muzikos garsuose, jausdamos Johanną Sebastianą Bachą ir jų kūnus su juodomis sukniomis bei perlų vėriniais lyg jūroje įstrigusius žvejybinius laivus įsiūbavusį Philipą Glassą. Siūbavusį ne mažiau ir vyrus, kurie, norėdami atgauti amą, dabar rūko po antrą „Baltosios meškos“ papirosą.

Jie dar mielai stoviniuoja žvelgdami į pūkines snaiges, lėtai krentančias iš viršaus į apačią, iš vadinamojo dangaus į filharmonijos prieangį, kai pro šalį rieda mėlynas fordas, kuriame ant keleivio sėdynės sėdi arfininkė Augustė. Dabar jos niekas neatpažįsta ir ji tarsi nebe arfininkė, o mėlyno fordo keleivė, priglaudusi veidą prie mašinos stiklo.

Augustė stebi virš miesto sparnus beskleidžiantį paukštį, naktinį kovarnį. Automobilio salone skamba Billo Evanso „Never Let Me Go“, tačiau jai iš tiesų norisi paklausyti tylos, galų gale girdėti Hermano kvėpavimą. Mėlynas fordas išsuko iš Laisvės alėjos prieigų ir nusklendė link Parodos kalno, link Žaliakalnio, link jų namų, kur bendras Augustės ir Hermano apsipirkimas maisto prekių parduotuvėje „Rimi“ tapo Pirmuoju Apsipirkimu, bendru Augustės ir Hermano atminties žemėlapiu su įsmeigtomis į užkariautas viršukalnes vėliavomis. Vaisių kalno viršūnė arba Pieno produktų sala, arba, sakykime, Duonos pusiasalis. Ir štai, žvelgdamas į išsaugotą kasos čekį, Hermanas mintimis gamina patiekalą arba mąsto, kad reikėjo nusipirkti limonado, sidabriniu peiliu per pusę pjaudamas kiaulienos nugarinės kepsnį, prilaikydamas jį šakute, kad kepsnys tarsi valtis, siūbuojama vėjo (peilio), neiškristų į krantą – ant stalo arba, dar blogiau, nenukristų ant kilimo. Taip, limonadas iš tikrųjų tiktų prie nugarinės, sušvelnintų perkeptos kiaulienos su pelėsiniu sūriu skonį ir tą nederantį įdarą su razinomis ir smulkintomis petražolėmis bei krapais. Vyšnių limonadas arba kriaušių limonadas – abu puikiausiai tiktų atsigaivinti po koncerto įspūdžių, juk limonadas – tarytum erdvė, keliaujant žiemą į Kuršių neriją.

Hermanas su Auguste, pasiėmę kelias poezijos knygas, seną žurnalą apie žvejybą, kelias pagalves ir miegmaišius bei asmeninės higienos reikmenis, dar šiek tiek vaisių, sėdo į mėlyną fordą ir išvažiavo prie jūros, į Kuršių neriją. Galbūt tai neracionali mintis – spontaniškai iškeliauti į Kuršių neriją – Preilą, o galbūt Nidą, kad tame siaurame ruoželyje tarp jūros ir marių sutiktų Naujuosius metus. Derėjo prieš tai pasidomėti, kur esama laisvų nakvynės vietų, užmesti akį į orų prognozes ar į keltų kursavimo grafiką. 

Dovilė Bagdonaitė. Sniego krūva. 2015

Mėlyno automobilio, automagistrale dabar riedančio į Klaipėdos perkėlą, žieminės padangos gerai kibo su dar neapsnigtu asfaltu, o automobilis, praleisdamas turbūt taip pat Naujųjų metų sutikimui besiruošiančius BMW ir mersedesų savininkus, aplenkė vieną „Žiguli“ automobilį, vieną fiatą ir keliolika „fūrų“. Salone aidėjo Osvaldo Golijovo „Tenebrae“, atliekamas „Odeonquartet“. Ashkenazy grojami Rachmaninovo preliudai keitė Osvaldo Pugliesės ir Danieliaus Dolskio melodijas.

Iš būdelėje kiūtinčios ir nuo šalčio apsitūlojusios pardavėjos įsigydami bilietus, Hermanas ir Augustė dar nusistebėjo, kad keltas visiškai tuščias. Kada keltas pajudės, tiesdamas ranką pasiimti grąžos, klausia Hermanas. Jau greitai, gauna atsakymą. Keleiviai linkteli besitrinančiai akis bilietų pardavėjai, palinki gerų Naujųjų metų ir neskubėdami pastato fordą prie pat siūbuojančio kelto kraštelio. Išeina pasigėrėti šėlstančiomis mariomis, pastoviniuoja, kol vėjas nupučia Augustės skrybėlę tiesiai į vandenį. Augustė bando gumele suimti besiplaikstančius plaukus, Hermanas, žinoma, tą pat akimirką pasigaili nepasiėmęs fotoaparato, užuot gailėjęs nugarmėjusios į neperregimą vandenį juodos skrybėlės. Šalimais stovintis laivo prižiūrėtojas gūžteli pečiais, užsitraukia papirosą, ištiesia pakelį Augustei, paskui Hermanui, šis pasimuisto, lyg nenoromis pačiumpa rusišką, galbūt kontrabandinį papirosą, godžiai įtraukia pirmus dūmus, užsikosti, užsikosti ir Augustė, tačiau nemandagu būtų atsisakyti, taip ir laiko jiedu rankose lėtai smilkstančius papirosus. Gerai, kad laivo prižiūrėtojas daug nešneka, tačiau kur tau, už kelių akimirkų jis pradeda smalsauti – kur keliaujama, gal į Kaliningrado sritį, – jis pasakoja apie žvejybos Kuršių nerijoje subtilybes, bruka savo vizitinę kortelę Augustei, kviesdamas į svečius paskanauti pušų dūmuose pagal slaptą jo giminės receptą išrūkytų karšių. Augustė įsimeta vizitinę kortelę į kišenę, Hermanas, gūždamasis nuo šalčio, akimis kviečia Augustę į mašinos vidų, laivo prižiūrėtojas, kaip paaiškėja, sykiu esantis ir kapitonas, sako, kad už minutės jie pajudėsią į kitą krantą, tegul susimildami paskambina jam, gal poryt. Augustė ir Hermanas atsisveikina su kapitonu ir laivo prižiūrėtoju viename, šis šypsosi, glostydamasis barzdą, apsisuka ir nueina į kelto valdymo bokštelį. Prižiūrėtojas lipa geležiniais laiptais į antrą aukštą, jaunuoliai užgesina papirosus. Hermanas ištiesia ranką išmesti į šiukšlių dėžę Augustės iki pusės surūkytą papirosą, Augustė sėda į mašiną. Hermanas, pravėręs duris, kurių vos nenuplėšė sustiprėjęs vėjas, dar spėja užmatyti baltą šunį, gal pasirodė, nors negalėjo pasirodyti, tai tikrai šveicarų aviganis, iš mašinos salono rodo Hermanas Augustei į šunį, kurio jau nebesimato.

Keltui prisišvartavus, suskamba varpas, žymintis kelionės vandeniu pabaigą. Jaunuoliai mėgaujasi pirmomis akimirkomis Kuršių nerijoje, suteikiančiomis nepakartojamą laisvės ir tikrumo pojūtį, kuris toks savitas galbūt dėl skirtingų vandenų iš šonų – Kuršių marių ir Baltijos jūros, supančių senąjį pašto kelią, kuriuo rieda mėlynas fordas. Žinoma, apledėjęs kelias primena išmazgytą žvejybinį tinklą, tačiau sudarytą iš asfalto, o ne iš lininių ar kanapinių siūlų, pagalvoja Hermanas, prisidegdamas dabar jau cigaretę. Augustė negali atitraukti akių nuo matomų pro mašinos stiklą vaizdų, banguojančio Kuršių nerijos landšafto, atidengiančio marias kairėje pusėje arba jūrą dešinėje ir išdegusius bei vietomis ataugančius miškų plotus.

Pravažiavus kormoranų ir pilkųjų garnių perimvietę, ties Gintaro įlanka, Augustė paprašo sustoti, ji labai norinti apžiūrėti dviaukštį namą, jame galėtų praleisti visą savo gyvenimą, tačiau čia tokios siaubingai aukštos kainos. Pažiūrėk, ar įsivaizduoji vaizdą, kai čia kyla saulė, taria ji, – tu galėtum rytais daryti tuos savo klaikius jogos saulės pasveikinimus arba eitum medžioti su fotoaparatu briedžių ar šernų, o aš tapyčiau, arba keliautume po audros rinkti gintarų į pajūrį, mmm, Hermanai?

Hermanas žino, kad kelionė Kuršių nerijos keliu, ypač neseniai apsnigtu, gali užtrukti, juolab jei dažnai sustosi mėgautis landšafto grožybėmis. Dar jiems reikėtų rasti nakvynę, būtų gerai papildyti benzino atsargas, kad pakeliui nepakliūtų į kokią nors kilpą – ant ilgo koto, iš ašutų arba iš plonos vielinės stygos pagamintą, į meškerę panašų žvejybinį įrankį. Nors jei būtų galima rinktis, jis visgi norėtų pakliūti į tinklą su daug akių, tinkle juk yra didesnė tikimybė nebūti vieniems, ar ne, Auguste, klausia Hermanas. Ji šypteli lūpų krašteliais, užsimerkusi, vėjui prie Gintaro įlankos taršant jos plaukus. Mitriai įsėdę į automobilį, jaunuoliai neskuba kurti variklio, šildosi brendžiu. Galėjai nupirkti ko rafinuotesnio, gal vyšnių trauktinės, suskamba švelnus priekaištas Augustės balse. Kas bus, jei mums teks miegoti ant sniego, kas bus, jei po sniegu, replikuoja Hermanas, žinodamas, kad alkis ir šaltis, esantys visai šalia, – prasti santykių patarėjai.

Jau visai sutemus mėlynas fordas įsuka į kelią, vedantį į Preilą, rieda juo kelis kilometrus, kosčioja variklis, Hermanas savo ruožtu nori parodyti namą Preiloje, kuriame gyvenantis biologijos profesorius iš Austrijos, Friedrichas, vienintelis mokslininkas, katalogizavęs Kuršių nerijos florą. Ar gali įsivaizduoti, klausia, pats sunkiai įsivaizduodamas, kaip galima rasti sistemą katalogizuoti nusvirusias naktižiedes, smiltynines druskes ir šepetukus, šilinius viržius, pajūrines našlaites, pūkuotąsias vilnūnes, vaistinius godus? Galbūt pagal aptikimo vietas ar žiedų spalvas, tačiau jei augalai nežydi ir būna matomi, tarkim, per miglą?

Profesoriaus Friedricho neradę namuose ir greitosiomis pasisveikinę su jo namą prižiūrinčia kaimyne, jaunuoliai patraukė toliau, į Nidą. Mėlynas fordas dabar dar labiau kosčiojo, lyg smarkiai persišaldęs, ir trūkčiojo, reikalaudamas benzino, o galbūt ir tepalo gurkšnių. Hermanas ėmė nerimauti, ar jiedu pasieks Nidą, ir klausė Augustės: miela, gal pasiieškom nakvynės čia, Preiloje? Tačiau Augustė užsigeidė dar šiandien, paskutinį kartą metuose, išvysti Parnidžio kopą, tad Hermanui teko nusileisti ir toliau ginti į priekį fordą, iš dangaus jau vėl drimbant milžiniškoms snaigėms, kurias lyg su šluota į visas puses svaidė stiprus vėjas. Buvo galima numanyti, kad likus vos penkiems kilometrams iki Nidos mėlynas fordas, kiek konvulsiškai sutrūkčiojęs, dar garsiai kostelėjęs, ims ir sustos. Pirmiausia miršta mašina, ironiškai pagalvojo Hermanas, paskui miško žvėrys, tuomet žmonės, jei žvelgtume įstrižai į evoliucijos raidą; būsime pirmieji, sušalę šiame kelyje, likus vos keliems kilometrams iki Nidos. Augustė nesijaudino, juk jie turėjo, taip sakant, brendžio šilumai palaikyti, o ir mašinoje kol kas buvo ganėtinai šilta. Jiedu ištvers iki ryto, o tuomet kas nors važiuos pro šalį ir jiems pagelbės. O dabar pamaryje ištiestas tinklas, šalimais aiškiai matyti verpimo ratelis, trobos čiukuriniais stogais. Dabar, dabar, dabar – laiko atstumas, kurį šviesa nukeliauja smarkiai sningant per laiko intervalą, lygų 1/299792458 sekundės, – dabar žvilgsnis seka sniego spalvos horizontą, sulydžiusį dangų su mariomis. Iškilių paviršių egzistavimas arba Žvėryno epochos kaita – tai žvilgsnis į miegantį jos kūną, jau pramokusį kvėpavimo ritmikos, kažkieno išmokytą geometrijos figūrų ir plokštumų kaitos. Hermanas žvelgia į jos kūną – tai to paties žmogaus kūnas, jis atkreipia dėmesį į jos patamsėjusias akiduobes ir bando įsivaizduoti, kaip ji prisimerkusi žvelgia į tolį arba taria ramiu, šaltu neišsimiegojusio, abejingo, pavargusio nuo nemigos žmogaus balsu – praslinkus keleriems metams nuo Žvėryno epochos, žyminčios susipynusį laiką, – kam tai, Hermanai, galiojimo laikas juk jau pasibaigė lygiai prieš metus.

Vėl pradeda snigti ir staigiai nustoja. Kai marios persikeičia į dangaus spalvą, šaižiai suskamba žadintuvas, jiedu pabunda. Hermanas pasikrapšto pakaušį, Augustė dar stipriau prisiglaudžia prie Hermano krūtinės, jis nustato skambėjimo laiką penkiolika minučių į priekį.

Hermanas padeda galvą ant pagalvės, po kelių akimirkų regi tinklą, šalia kitą tinklą ir dar vieną – ištiestus palei Parnidžio kopą, visus tais metais numegztus tinklus. Tada įregi visas tais metais sugautas ir išdarinėtas žuvis, kurios Tylos slėnyje išdėliotos ant sniego. Netrukus išnyra matematikos pamokos vaizdas ir žilaplaukė mokytoja, ant lentos balta kreida brėžianti lygtį – iš žuvų akių ir tinklų akių. Žuvų akių kur kas mažiau nei tinklų akių, ir jos pačios mažesnės, žuvų mastelis vis traukiasi, traukiasi…

Kiek sieksnių tinklo įmanoma numegzti vienoje troboje gruodį, klausia Hermanas Augustės, kai popietę, saulei suadžius marių ir horizonto ribas, jau nebeįmanoma atskirti marių nuo sniego arba marių – nuo dangaus. Kai tampa kiek aiškiau suvokus, kad tinklai mezgami būtent iš marių, sniego ir dangaus mišinio kur kas dažniau nei iš kanapinių ar lininių siūlų. Tinklai – vienasieniai arba trisieniai, priklausomai nuo materialinių žvejo galimybių. Prisimerkusi Augustė nejučiomis ranka siekia iš palovio megztos piniginės – tinklai būna įvairių matmenų, murma panosėje mieguista, tinklo akių dydis priklauso nuo to, kokias žuvis juo gaudai, priduria ji. Tinklo akių dydis leidžia tinklui duoti vardą – karšinis arba ešerinis. Arba aukšlinis ar seliavinis. Gal žuvų vardų sumanytojai bei krikštatėviai ir nulėmė žuvų charakterį? Nors ne, žuvų charakterio, įskaitant fizines charakteristikas, tokias kaip pelekų plotis ir skaičius, žiaunų atsivėrimo kampas, juk neįmanoma paveikti žodžiais ar vardais. Pirma buvo žuvys, paskui atsirado vardai. Tačiau kaip įsivaizduoti tinklą, suregztą iš aibės akių, primenančių žuvų akis, kai tinklo sienelės savo savybėmis nurodo žuvį; beveik metro ilgio sienelės nurodo karšines žuvis, ešerines žuvis – beveik pusmetrio ilgio sienelės, dabar jis dar mažesnis ir mažėja ties aukšlinėmis ir ešerinėmis žuvimis, kol Hermanas ir Augustė prašo visų šio krašto žuvų dar šiek tiek miego ir ryžto laiką sujungti su erdve.