Maldos galybė ar silpnumas?

Gavau prašymą gavėnios metu per „Alfa“ kursus pakalbėti parapijiečiams apie blogio problemą. Beveik iškart ausyse sudundėjo: „Matydamas blogį, aš karštai meldžiuosi.“ Nežinau, netikrinsiu, iš kurios Šventojo Rašto vietos ta eilutė. Net ir nesvarbu šiuo atveju, kadangi viskas jau pasakyta. Ne apie progą atakuoti blogį papildomais maldos ginklais, bet apie tai, kas yra blogio kilmė ir pats faktas, ir, nepaisant to, noras, galimybė tikėti švenčiausią, išmintingiausią Viešpatį, kuris kurdamas pasaulį matė, jog viskas jame gera.

Įkvėpimas melstis – ne teorinis klausimas. Kažkodėl daugelis prisimena savo pirmąsias maldas, susakytas vaikystėje ar kokių atsivertimų metu. Ir tai, kad jos buvo uždegusios, įtraukusios, net jeigu negavai, ko norėjai. Kas trokšta tikėjimo malonės, nebus labiau patikimo starto, kaip sukalbėti prieš miegą „Tėve mūsų“. Nesutikau dar nė vieno, apgailestavusio, kad buvęs per daug uolus maldoje ar kad kalbėjo rožančių, užuot ėmęsis veiksmų. Kur kas dažniau būna priešingai – graudinamasi, jog maldos dvasia pasitraukusi, prarasta, o kartu su ja ir tam tikra svarbi perspektyva. Net jei pasišaipoma iš savo buvusio pamaldumo ar beriami priekaištai niekaip nepramuštai Dievo tylai.

Manoji karta ir kurie aplink ją buvo įpratinti šauniai kolūkietiškai atrėžti: „Tu, kunigėli, su savo davatkomis melskis, o mes dirbsime. Mūsų malda – tai darbas.“ Ta pati tradicija liepia literatūros mokytojams džiūgauti, kad Putinas savo eilėraštyje pasisako nemokąs Dievo garbinti ir jo maldauti, o štai Vaižgantas prisipažįsta esąs mažamaldis. Kas jau kas, bet anas kanauninkas ir šiaip jau tretininkas, peikęs Bažnyčią, kad ji stiprinasi materialybe, veikiau dejavo, ne didžiavosi iki galo negalįs atsiduoti maldai. Panašiai ir su mūsų šventaisiais: prie Jurgio Matulaičio ir Kazimiero būtina prikergti kokį nors politinį ar socialinį aktyvumą, nes kitaip jų istorijos tuščios, niekam nenaudingos. Prieš dvi savaites „Šiaurės Atėnai“ pasakojo apie moterų beginių bendruomenes viduramžiais, kaip jos siekė savarankiškumo, tarnavo žmonių labui ir kritiškai vertino tuometinę Bažnyčią. Gal ir tiesa, bet svarbiausias beginių tikslas ir jų bendro gyvenimo ramstis buvo kasdienė malda. Kitaip iš kur jų terpėje būtų atsiradę iškilių mistikių, užsimezgęs naujas pamaldumas Kristaus Kūnui ir iki šiol gyvas Devintinių procesijos paprotys.

Apaštalas Paulius, savo laiške liepęs visuomet melstis ir nepaliauti, iki laikų pabaigos paliko neišsprendžiamą mįslę tiems, kuriuos traukia maldos gyvenimas. Lygiai ir Evangelija, pažadėjusi, kad gausime, ko prašysime, čia pat priduria, jog Dievas, dar nepravėrus mums burnos, jau žino mūsų poreikius. Bet per tuos paradoksus malda ir laikosi, nepraranda žavesio, provokuoja kontaktą. Kunigai, vienuoliai ir vienuolės, ieškodami nepaliaujamos maldos būsenos, savo dieną suskirsto liturginėmis valandomis, skaito ar gieda psalmes. Kiti, įkvėpti Rytų praktikos, kasdien tūkstančius kartų šnabžda: „Jėzau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio!“ Pasidaro panašu į kvėpavimą ar širdies plakimą. Šventojo Rašto dėstytojas kunigų seminarijoje mums sakydavo, kad jį melstis užveda krintančios snaigės. Būtų turėjęs dvasios labui traukti į Sibirą, bet nusvėrė kiti dalykai.

Man pačiam maldos pojūtis sugrįžta keliaujant, ypač visuomeniniu transportu, kur nors Kalvarijų gatve ar link geležinkelio stoties. Kartais tai vyksta dėl grožio, švelnumo pertekliaus, o kitąsyk – priešingai. Visi tie jau aprašyti autobusų ir troleibusų kvapai, fizionomijos, nevalingai nugirsti pokalbiai. Berniūkštis, sėdintis priešais, bjauriai maivosi ir spardosi, bet džergžteli jo telefonas ir sužinau, kad jis, kaip ir aš, skuba į pamaldas, galbūt klapčiukas, imsim ir susitiksim per kokį katalikišką renginuką. Mintims nuklydus į Lietuvos jaunimo dienas birželį, už nugaros moters balsas kažkam praneša, kad jos duktė likusi vien su pėdkelnėmis ir megztuku. Lauke – smarkus minusas, kaip nesimelsi, kad mergaitė nesušaltų ir kad mamai būtų ramu parvykti namo. Dar kitoje stotelėje – meilės apoteozė, senelis ir anūkėlė, abu kone vienodo ūgio, du vandens lašai, jam ant pečių jos kuprinė, rankoje – dėklas su smuikeliu, kažkokio spraito buteliukas kišenėje, žodžiu, viskas aišku, atpažįstama, nuostabu, garbė Dievui aukštybėse už tokį paveikslą. Pati Šventoji Šeima, nepalyginti šventesnė už tą, kurią reklamavo akcija „Mama, tėtis ir vaikai“.

Jei savo maldomis vengiame įkyrėti Viešpačiui, pasirodyti banalūs ar perdėm savanaudžiai, egzistuoja įvairios apylankos arba tarpininkų paslaugos. Pavyzdžiui, pasitelkti pagalbon savo Angelą Sargą. Esu mėginęs porą kartų, kritiniais atvejais. Paskutinįsyk labai prašiau jo, kad susisiektų su mano kaimyno Angelu Sargu ir per jį suminkštintų, palenktų to žmogaus širdį. Nesiimu dabar nieko tikrinti ar įrodinėti, bet atrodo, jog prašymas nebuvo visiškai atmestas kaip niekinis. Aišku, procedūra gana paini, turbūt ir patiems angelams. Jos kadaise su visu rimtumu mane pamokė tarybinių lagerių senbuviai, kurie šitaip melsdamiesi eidavo į teismus ir visokias pavojingas konfliktines situacijas. Ta pamoka pravertė, kai paskui jau pačiam reikėjo gelbėtis „nuo medžiotojo kilpos ir nuo mirtį nešančio maro“. O dabar, žiūrėk, veikia ir buitiniuose reikaluose.

Bet šiaip maldos rezultatas, buvo jis ar nebuvo, išklausė tave Dievas ar neišklausė, yra dalykai, kurių verčiau neminėti. Evangelija čia liepia pasikliauti slaptumu. Juk meldžiamasi ir laukiama maldos vaisių atsidavimo ir meilės kontekste, o ne dėl kokių įsipareigojimų. Žvalgytis atgal, tikrinti, ar Dievas neapgavo, reikštų to konteksto galą. Tikrai besimeldžiančiam žmogui keblu garsinti šios srities pasiekimus dar ir todėl, jog tai ne mažiau intymu kaip įsimylėjėlių korespondencija. Šis palyginimas išlenda, ėmus svarstyti apie legendinę Dievo tylą, dalinį ar visuotinį užtemimą. Pilna istorijų, kai meilės laiškai metų metais keliauja tik į vieną pusę, rašančiam kartais nė nežinant, ar jie gaunami, ar gyvas tas, kuriam rašai. Mačiau tokių primargintų lapelių, jeigu ką.

Kadangi prieš savaitę buvo Pašvęstojo gyvenimo atstovų diena, tai pabaigoje anekdotas apie maldą ir rūkymą. Vienuolis dominikonas Vatikane klausė, ar galima meldžiantis rūkyti, ir gavo neigiamą atsakymą. Jėzuitas paklausė gudriau, ar galima rūkant melstis, ir jam buvo atsakyta taip. Kitados esu nemandagiai aprūkęs garsųjį Petro Skargos kryžių Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje. Pasiteisinčiau tik tuo, kad tąsyk ten dar buvo muziejus, kuriame, jau pilnametis, dirbau naktiniu sargu, o pats kryžius gulėjo paslėptas ant laiptų administracinėse patalpose, atokiai nuo pašalinių akių. Naktimis eidavau jo lankyti. Nežinia, kurį iš anų dviejų klausimų galėtum ten pritaikyti. Bet maldos momentas buvo, brangus ir nepamirštamas, ir gaila, kad nepakartosi.