Iš Biržų gatvės barelio istorijos
Jau po rytmetinių mišių. Skubėsim į didelį spalio paradą. Kanauninkas dėl mūsų atėjo kiek ankstėliau… Po mišių dar atseikėjo klapčiukams smulkių. Neskaičiavus matėsi, kad užteks penkioms barankoms tai tikrai…
Zakristijonas prisakė, tiktai nevėluokit, žiūrėkit, o tai mums bus blogai…
Mes jam pasigyrėm, kad šventes pasitinkam gerais pažymiais išlaikę Raudonojo Kryžiaus egzaminus. Daktarė parodė mums termometrą ir klausė, kur dar, be pažasties ir burnos, galima įsikišti, kad pasimatuotum temperatūrą. Tyli visi, nežino miesčioniukai, o mes jai pasakinėjam: įsikišk rūron, rūron… Susibaisėjo zakristijonas, bet juokėsi, susibaisėjom ir mes, teisingai pasakę, susibaisėjom visi, o zakristijonas dar tyliai pridėjo, kad pionierių vadovė, kaip stanislovas varlinėdamas, ištempus kaklą dairės prie pilioriaus, musėt savo pionierių ieškojo.
Paradas bus aikštėj, gros triūbos. Kad nesimaišytume suaugusiems po kojom, rinksimės pažydžiais, ten dar krautuvėm kvepia ir žibalu. Visi mokiniai turi dalyvauti, jei ne, reiks tėvus pakviest į mokyklą… Tėvas parodė į pantį, kabantį ant vinies durų staktoj, – žiūrėkit, teisingai darykit, zbytkų nekrėskit, aš dėl jūsų neisiu mokytojų užpyragint…
Toks metas, jei kas kiek – tuoj sibirais… Ar uždainuos kokią ne tokią dainelę, ar pasišnekės ant šventoriaus…
Prisiminiau sėdėjusį prie turgaus vartų muzikantą, aną sekmadienį grojo ir grojo pasidainuodamas graudžią dainą, visi jau mokėjo atmintinai, o jis grojo ir grojo. Tėvas turguj ieškojo paršelių, o aš pardavinėjau tėvo nuvytas naujas vadžias. Patraukė armonikos garsai. Stovėjau kaip įbestas. Taip gražu buvo ir graudu: Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras, antros neišmels apgailėjęs…
Šitą dainą pusbalsiu dainavo po skubotos vakarienės nakčia užėję miškiniai, paskui persižegnojo ir išėjo į naktį.
Sakė, kad tas muzikantas aklas, bet, man prie jo bestovint, užplėšdamas armonika naują posmelį pratarė tyliai: vaikeli, neužstok saulės ir taip jos mažai…
Vadžių nė negalvojau pardavinėt, nors reikėjo, būčiau batus pirkęs, senieji jau vos ant kojų laikos, bet vadžios naujos, tokios gražios, gaila parduot, dar derėtis reikėtų…
Nemoku. Staiga armonika nutilo, kažkas susistumdė, mane nubloškė į šalį, tik pamačiau, kaip du vyrai už parankių tempia muzikantą, o vienas iš paskos, slidinėdamas po arkliašūdžių tyrę, tempia ant vieno peties užsimetęs armoniką. Jis negrojo ir nedainavo, tik kažką burnojo, padlavojosi…
Pastatė tribūną prie valsčiaus aukščiausiojo namo. Žinojom, kad čia nušautus miškinius patiesdavo ant bruko, gal kas išsiduos, kad savas…
Geriausiems pionieriams patikėjo nešt Leniną, Staliną ir dar du kitus.
Paradas bus, žygiuosim ratu pro tribūną, duonos krautuvę, kur stovim eilėj iš vakaro prie duonos. Žygiuosim, bet duonos neduos, nors rėksim vaaaliooo, kai pasveikins valdžia.
Tada jau džiausim namo. Viena laisva diena jau bus suėsta, bet kita – mūsų valioj. Išsimiegosim, bus ir valgio gardesnio.
Skubame paknopstom pro Biržų barelį*, o tenai – baisus sujudimas, šėlsta, styžinasi: kažkoks ryžavotas iš linų fabrikėlio baigia jau griaužti kantuotą stiklinę.
Še če, atsitinka, už pinigus treškina, už dešimtį rublių, priedas dar bus, bokalas alaus su dvitryniais, jau paruošta viskas, – pyškina ir perveizdėjęs mus nuskuba gatve bolševikų šūdvežiu karūnuojamas „Stalino vėliavos“ korespondentas. Juokdavos, kad tokia jo pertarvė, kaišioja visiems panosėn… Pakaušęs, bet dantys dar neapsemti. Vis apie traktoristus rašo, su tais ir kaušta.
Kaip įdomu. Nejučia lyg kokie vėpsagalviai veržiamės ir mes vidun. Jo veido beveik nesimato, kepurėlė užkritus akis, o vietoj burnos – kruvinas burbulas, toks mėsgalis šiepias: užsimerkęs atkanda, pakramto, pakramto dantim ir išspjauna ant barelio grindų purvinų. Rudos sutros bėga jam iš koserės kruvinos per smakrą, per smakrą kaip mirusio šarvai, dar šiepias, lyg būt išsikrušęs dantis. Pakerta pakinkius, šiurpuliai virpina blauzdas.
Vėl kanda stiklinę, prie dugno visai… Šėlsta smarkiausi, ragina, laukia paradas: lyyygiai dešimmmtą… Statikuojam prie durų, kaip čia toliau…
Pionieriai praėjo lipdami viens kitam ant kulnų, komjaunuoliai juos veda, sako, jų pamaina. Šnekėjo, kad Gritė eis su trimitu, dar vakar sulakstė pas buvusį šaulių sąjungos sandėlininką (sandėlininko nebėr, jau sibiriauja, jo žmona visada pionieriams trimitą paskolina), gyrėsi: papersiu visiems prie tribūnos. Prie jo priskretęs toks iš miestelio, kumpa pažaste, su kamuoliu, šniurkčioja.
Taip norisi sulaukt lažybų pabaigos…
Mokykloj prigrasė, dar pavesdino švenčių proga perskaityt visiems laišką draugui ir mokytojui Stalinui. Kas jį parašė? Niekas lyg ir nežino, bet liepia skaityt. Tegu tas, kurs rašė, ir skaito… Šveplas balsas vykdomojo pirmininko sūnaus… Mokytoja rausta, šypsosi lyg prasikaltus (ar tyliai pasigadinusi), na ką jūs, na ką jūs… ir smulkiais žingsneliais mina linus iš klasės.
Staipaliojam vietoj lyg prispirti būdelėn. Kad tik greičiau…
Įbėga barelin mokyklos direktorius, naujas dar visai, atkeltas, prasibrauna prie baro, nosį patrynęs dviem pirštais parodo, kiek jam įpilt: bokalą ir šimtą. Skuba labai, tikriausiai jis eis į tribūną, kur miesto valdžia. Tas triukšmas nerūpi, geriau dar, slepia jį nuo akių. Be grąžos, tekšteli ant bufeto parpadavėjos panosėn (oi, ačiū, na ką jūs...).
Vėl pakeliam galvas, jis mūsų nematė, nepastebėjo, kikenam į kumščius. Visi užsiėmę, viens kitą akimis perbėginėja, abalioja toksai su atadrika vatine, smagiai jop prisiartinęs ir jau taip prisiblakinęs, bielija apypilnio veido moterį, o ta apjuosu ašaras braukia iš laimės, stena, nebelsk man galvos; radijėlė užspringdama byzina muzikėlę, bet niekam nė motais.
Kampe ant silkių statinės apvožalo užsilipęs apsibarbaliojęs vaikiukas pažebutį pirštelį žinda, akis išsproginęs į šilkinį rinkimų plakatą, kuriame pavaizduoti tokie pat laimingi kaip ir barelyje, bet stiklinių negriaužia, o plytas viens kitam padavinėja (tokias pat, kokių privežė iš griaunamo dvarelio Steponišky viešosios išvietės statybom). Šalia silkinės stovi jaunutė, mažų akelių, kvapą užgniaužus, gal jo mama, bet jau arti galo, varinėja pilvu, vyrai nuo jos atsišalina: pakalba, kad švenčių metu padeda Pranutei apsidirbt, bet, va, neapdairi…
Barelio sandėliuke kažkas bumbt bibilst, buldu buldais nubuldėjo, cyptelėjo, lyg uždainavo plonu balseliu su pakratymais, suverksmavo. Kraipo galvą parpadavėja – su kuom čia ta Stasė duodasi?..
Į barelį vis šiaip taip įsibeldžia smalsuoliai, nors mišelės jau prie pabaigos.
Pamatę, kas čia darosi, išsižioja, tartum jiems viskas vėdaruos sustoja.
Griaužiančio stiklinę rankoj jau tik kruvinas dugnas kantuotosios, granionios (kaip sako milicninkas nušalusia nosim), išspjauna šukes, seiliojas kraujais, braukia veidą atžagariai alkūne. O man pasirodė, purtu purtais nuėjo, ne veidas, mačiau kažkada nuo prieklėčio: aptekęs nubielyto avino snukis gailus ant žardo diendaržy kabaravo, išsiviepęs, akys išsprogę, kailis visai ant kulnų, prisėlinęs Sėlinto katinas uosto bailiai ir krepšteli koja, lyg žadina graudžiai…
Biržų barely alda nesiliauja, baisi erzelynė – karaliumi deda, o pašto merga pasišovus net gultis į knygnešio lysvę su šituo cherojum…
Etatinė Pranutė, rimta, ne kokia pamazginė, kinkuoja, lyg šokiuos valsuoja, aiškinas, kokia sąžininga, užnešė krautuvės vedėjai du rublius, nes vakar jos vyrui rėžto neturėjo, va užėjo barelin, o čia toks parendas dedasi… Nutvėrus girtesnį tempia iš barelio į savo partamentą už mokyklos stadiono: jei šitaip, jei šitaip ir ji nusileis kiek…
Garsenybė miestelio bokalą išmetęs kaip už ausies, bokalą su kiaušais dvitryniais, pakratydamas koją pagąsdina vėžius, zuperio pasėja nuo slenksčio ir eina mazgotis į upę: šoks tiesiai nuo tilto, išners ir švarus bus.
Suklega visas barelis ir traukia visi su visais susutrę, sustirę nuo šitokio reginio, nugalėtojas stiepiasi, staiposi, ar matot, ir taip išvyzdėjęs visus barelyje, skubam į aikštę ir mes, nes paradas jau tuoj tuoj prasidės, o reikia laiku atsistot su visais rikiuotėje už pionierių, lygiai dešimtą, kaip įsakyta.
Dangus apniukęs, pilioriniai debesys nešasi, atūžis girdis nuo aikštės, prisirinkę žmonių kaip į atlaidus, pro šalį klapsi išdidžiai blizgančiom smetoninėm čeverykom vietinės gražuolės, tarsi į atmeiles nekviečiamos veržiasi.
Šlubčiodamas pieninės sargas, kare sužalotas, našlelių paguoda, bobmaušiu pravardžiuojamas, stebisi, visais šonais vartosi, kad čia toks nutikimas, be kleso, kaip reveliucija. Nu tu baik, – kumšteli jį moteriška į šoną, – zeveriuks… Nu tė, kū čė, tas pats šūd grabels, – krapštos iš paskutinių, stengias ausis nuvest pieninės sargas.
Iš visų pusių tik ir sklinda gandai apie nugalėtojo gerus darbus: suburbino už tai, kad mergičkas nuo bernų apsaugojo, kad vienkiemio Staselę įčiepijo…
Už šventoriaus prie tilto uždainuoja kažkas, prisistasavojęs prie pionierių būgnelio bumbsėjimo ir Gritės pliurijimo: Sta-lins tėvs, Brun-taič moč, o Gu-čie-ne krikš-ta-moč…
Užgožia dainelę, šurmulį visą keiksmai ir garsai: ragina arklį prekių vežėjas, brūdija sau be sarmatos Lionginas, balzgats švinčiaus, brakšteli trekšteli drangos ilgosios, prikrautos dėžių su degtinės pilnais buteliais, žažvanginas tiesiai nuo gelžkelio stoties per aikštę, pro vėliavas darda, tribūną, kol dar neprasidėjo, praleidžia visi pagarbiai. O skamba per bruką važiuojant, trinksi ir dzinguliuoja tarytum mažieji varpeliai bažnyčioje per pakylėjimą, ojetusmarija, smaginas, šmiksi botagu, arklius pakija apdujėlis.
Bruzduliuojam ir mes, gal mokytoja kokia pamatys, tai bus didelis daiktas…
Vežikas kumelę keiksnodamas nuskubėjo į krautuvę, nusikratė, nutolo stiklinių varpelių muzika.
Einam rikiuotis, paradas bus tuoj, vyr. pionierių vadovė su pionieriais jau užėmė vietą aikštėje prie klebonijos.
1983 m.
Žvirgždė
* Barelis – tai ne eilė, ne darbų baras, tai tik baro, kuriame užkandžiai ir gėrimai parduodami prie bufeto, malonybinis pavadinimas. Ir šiaip gražiau skamba negu baras. Nors tos įstaigos seniai nebėra, bet žmonės prisimena, vis dar nusišypso praeidami Biržų gatve. Virš durų iškaba: Archyvas.
