Briuselio atšvaitai
Mačiau Jėzų, valgantį mediniu šaukštu,
paveikslas grąžino jį namo
pas valstiečius ir smulkiąją buržuaziją.
Mačiau Jėzų, miegantį ant mamos rankų,
persikreipusį, liūdną, kiek pamėlusį,
lyg tuoj apsivems,
kaip mano sūnus vėmė automobilyje
pakeliui į meno muziejų praeitą mėnesį.
Mano sūnus, valgantis plastmasiniu šaukštu,
sūnus ant mano rankų, kiek nuliūdęs,
nes išskrendu į Briuselį
kartu su kitais skaityti eilėraščių
nuolat tirštėjančios tamsos akivaizdoj.
Mes skriejame it angelai ant debesies,
sulituotų metalo plokščių viduje,
kupini svajonių, lengvų it karštas oras –
štai keletas vaizdų iš parodos,
štai keletas vaizdų kompiuterio faile.
Visi jie praskrieja, blėsdami, irdami,
prarasdami Mykolo skydo žvilgesį,
Breigelio angelo, nutrenkusio demonus pragaran.
Regėjau dūmijančių metalinių automobilių žvynus
lekiant iš Briuselio tirštėjančioj nakty,
demonus ar angelus, nežinia,
visi jie vylėsi patekti namo –
pamatyti vienintelį sūnų ar dukterį,
srebiančius pienišką sriubą
mediniu šaukštu.
Vertė Marius Burokas
