Briuselis

Į Briuselį važiavome kaip ir į Ameriką – pristatyti almanacho „How the Earth Carries Us: New Lithuanian Poets“ ir Ilzės Butkutės knygos „Caravan Lullubies“ (vertė Rimas Užgiris). Mus, keturis skirtingus personažus (bet jau susiderinome instrumentus, esame band), išsiuntė Lietuvos kultūros institutas. Į Lietuvos atstovybę susirinko gana daug žmonių – atėjo net buvęs mano leksikologijos dėstytojas, kuo labai apsidžiaugiau. Lietuvių bendruomenė Briuselyje gana gausi. Kadangi buvo minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena, paskaitėme nemažai eilėraščių ta tema. Kitą dieną angliškai skaitėme ir diskutavome Europos Sąjungos Tarybos LEX pastato bibliotekoje – renginys vyko per pietų pertrauką, susirinko nebe vien lietuviai. Eurokratai (jie patys save taip švelniai pašiepia) yra ideali publika – inteligentiška, mokanti užduoti aktualius klausimus, pratusi per pietų pertrauką eiti, pavyzdžiui, į Picasso skulptūrų parodą. Dar apžiūrėjom lietuvių vertėjų kabinetus ir architektūrinį ES Tarybos šedevrą („socialinis burbulas“, kuriame amžinai vyksta posėdžiai).

Autorės nuotrauka

Laisvu laiku nuėjom į meno muziejų – nematyto neregėto Magritte’o (Marius Burokas priešinosi: jam esą nepatinkąs Magritte’as, nors paskui prisipažino, kad tokio nė nebuvo matęs). Magritte’as buvo įtartinai panašus į Čiurlionį ir net šiek tiek į Munchą. Piešiniai grafitu ypač geri, nors apskritai jis buvo pijarščikas. Senieji meistrai suvalgė visą mūsų laiką – Marius, kaip visad, puolė rašyti eilėraščio ekspozicijų salėje, pamatęs mažųjų / didžiųjų olandų tapytą „piktą ežiuką“ ir pragare visai patenkintą, besišypsantį nusidėjėlį. Bruegelis labai tiko prie žiemos Briuselyje – galvojau, jeigu tikrai žmonija kadaise atrodė taip kaip jo paveiksluose, tai ji buvo pasibaisėtina. Boschas kabėjo tokiuose tarsi langinės užsidarančiuose rėmuose – išsilankstai paveikslą it televizorių ir žiūri. Ant žuvų skraidantys žmonės, šarlatanai ir kiti siurrealizmai – išpranašauta ateitis. Apžiūrėjome daugybę madonų, krūtimis maitinančių šventuosius kūdikius, – dauguma vaikų buvo senstelėję, užmigę (rodos, ir amžinuoju miegu), pikti. Madonos – rusvaplaukės, kaip ir Gento altoriaus angelai. Pasitaikė bent vienas rembrantas ir keli rubensai. Pastarieji, kaip visada, atrodė pernelyg dirbtinai – figūros nenatūraliomis pozomis, kurių siunčiamų pranešimų jau vargu ar bepramoksiu skaityti.

Vaišinguose Agnės Žagrakalytės ir Edgaro Platelio namuose svečių srautus reguliavo Tetris (literatams gerai pažįstamas šuo), kuriam nepatiko du dalykai – kad žmonės atvyksta ir išvyksta. Jis loja net ant pianino derintojo, išsilavinusio meistro, kuris, beje, žino, kad lietuvių kalba išsivystė iš sanskrito. Tuos namus labai norėjau pamatyti vien dėl to, kad jie aprašyti grožinėje literatūroje – mano iš jos susikurtas vaizdas ir tikrovė gal mažumėlę ir skyrėsi, tačiau buvo labai įdomu. Išraiškingus vaizdelius iš savo gyvenamosios aplinkos Agnė kadaise rašydavo į „Frype“, vėliau lyg į „Bernardinus“. Taip pat ir visas arabų kvartalas: krautuvininkas pakistanietis (pamatėm gyvai), 89 metų tėvas ir sūnus – kavos parduotuvės dinastija; išprotėjusios bobutės krautuvėlė, kurioje prekiaujama gyvu galu kičo. Bobutė niekam neleidžia nieko liesti; ant lentynų – visa Nojaus arka ir dar dievaižin kas. Visoje toje Sodomos ir Gomoros jūroje mačiau net rašomosios mašinėlės skulptūrėlę ir beveik norėjau pirkti. Ekskursijos tikslais ėjome per raudonųjų žibintų kvartalą. Vienoje gatvės pusėje vitrinose stovi arba sėdi moterys su apatiniais, pro duris vis šmurkšteli keistoki vyrukai (keistoki dėl to, kad, bent jau iš pirmo žvilgsnio, nelabai joms sukurti). Kitoje gatvės pusėje – pisuarai: naktį apšviečiami neonais, kad niekas ties jais nesibadytų venų. Čia pat ir šlapinamasi. Prostitutės šypsosi pro stiklą, koketuoja, purto tatuiruotas šlaunis; viena, kažkodėl sėdinti antrame aukšte, skaitė knygą.

Senamiesčio vitrinose – belgiški vafliai, suvenyrai su besišlapinančio berniuko skulptūrėle, šokoladas „Leonidas“. (Pamačiusi iškart prisiminiau Donskį – koks visgi puikus jo atminimo įprasminimas. Taip pat prisiminiau, kad paskutinįsyk jį mačiau Frankfurto oro uoste.) „My father was a hipster“ – radome marškinėlius su tokiu užrašu; deja, ne mūsų dydžių. Briuselis kažkuo panašus į Paryžių, gal ir dėl prancūzų kalbos, temperamento; tik kiek ramesnis. Elegantiškai banguoja arabiškos suknios, švyti auksiniai segtukai metro važiuojančių juodaodžių dreduose. Populiarios komiksų parduotuvės, kuriose vis apsiperka Agnė – jau turi visą kolekciją. Vieną vakarą jų namuose, prisikirtę midijų, vartėme prašmatniai išleistą bestiariumą, po to sapnavome pilvažmogiškus sapnus. Antikvariniai knygynai: juose esama visko, gali praleisti pusę dienos. Lotyniški brevijoriai, XIX a. spauda ir kt. Įspūdingi ir po knygas besirausiantys egzemplioriai – tokie gan tipingi personažai, patys galį būti knygų veikėjais. Ieškojau „Gallimard“ leidykloje išleistos Violette Leduc, bet neradau. Beauvoir irgi ne (neseniai per televizorių pakartotinai žiūrėjau filmą „Violeta“). Užtat Sartre’o – kiek nori.

Šeštadienį nutarėme išnaudoti Flandrijai. Briugė – dailus miestas, po kurį važinėja karietos, traukiamos „ramių kaip belgai“ arkliukų. Architektūra iš pažiūros trapi, kone ažūrinė, siauri namai, smaili stogai, maži langiukai. Senieji pastatai prie kanalų primena pilis. Belgija istoriškai didžiuojasi savo nėriniais – viešasis Briugės miesto planas tiesiogine prasme yra nunertas iš baltų siūlų. Žuvų turgaus vietoje daug žuvies restoranų – žmonės sėdi lauke, geria alų, nes ganėtinai šilta, nors sausis. Į Gentą važiavome dėl Jano van Eycko altoriaus, bet susigundėme pirma papietauti. Paskui dar paslampinėjome po miestą, apžiūrėjom mėsos namą (buvusi mėsinė, medinės konstrukcijos išlikusios), kažkokią šventę rotušėje (vaikai su žvėrelių kostiumais gaudė muilo burbulus), flamandų knygyną. Kai prisibeldėme iki katedros, Gento altorius jau buvo užrakintas. Sargas būdelėje pavėlavusiems leido spoksoti į jį pro plyšį – matėsi ryškios spalvos ir aliejaus blizgesys. Raudoni apsiaustai žalios žolės fone. Gento altoriaus fragmentą (su giedančiais angelais) pirmąkart pamačiau sovietinėje knygoje apie dailės technikas – nors reprodukcijos buvo nespalvotos, angelas sovietinėje realybėje atrodė paslaptinga, neaiški būtybė, apie kurią informacijos nebuvo. Apžiūrėjome katedros kriptą ir įrėmintus votus – širdžių, kojų ir rankų, pilvo; Burokas pasigedo kepenų.

Grįžusi į Vilnių pasižiūrėjau į upę – ledai pakelti taip aukštai, kad vamzdis („Krantinės arka“), atrodo, pumpuoja juos į ledo lyčių grūstuvę. Apsėmė krantines, kuriomis bėgiojo sportininkai. Greit kliudys ir po tiltais kabančius papuošalus. Gaila, kad upe, kaip Beniliukse, neplukdomos prekės – vietoj geležinkelių.