Borisas Akuninas: „Kai gyvenimo prasmės neieškai, ji ir neatsiranda“

Rusų radijo stoties „Echo Moskvy“ laidoje „Be kupiūrų“ (Без купюр) žymiam žmogui klausimus užduoda laidos klausytojai. Šių metų sausio 27 dienos laidoje į klausimus atsakė rusų rašytojas, vertėjas, literatūrologas Borisas Akuninas (tikr. Grigorijus Čchartišvilis).

Klausimas Nr. 1

Jegoras Neverovas, inžinierius iš Mytiščių:

– Gerbiamas Grigorijau Šalvovičiau, ar verta žmogui susigalvoti gyvenimo prasmę (tai, dėl ko jis gyvena), jeigu jos beieškodamas prieini išvadą, kad žmonija gyvenimo prasmės (tikslo), išskyrus biologinę egzistenciją, neturi?

Atsakymas:

– Man atrodo, didžiausia žmogaus drama ta, kad mūsų nemoko nuo pat mažumės sąmoningai žiūrėti į savo gyvenimą – traktuoti jį kaip Kelią, vedantį savęs atradimo ir asmeninio tobulėjimo link. Devyni iš dešimties žmonių gyvenimą prastumia daugiau mažiau mechaniškai, nesinaudodami galva. Dirba tik dėl uždarbio. Per televizoriaus langelį stebi svetimus gyvenimus. Sensta. Perduoda estafetės lazdelę vaikams – galbūt šių gyvenimas labiau nusiduos.

Suprantate, kai gyvenimo prasmės neieškai, ji ir neatsiranda. O jei ieškosi, tai būtinai atrasi.

Klausimas Nr. 2

Vladislavas Zavodnovas, studentas, naktim dirbantis barmenu, iš Glazovo:

– Sveiki! Grigorijau Šalvovičiau, koks didžiausias jūsų gyvenimo pasiekimas? Kas jums svarbiausia?

Atsakymas:

– Tai, apie ką kalbėjau atsakydamas į ankstesnį klausimą: išsiaiškinti savo egzistencijos prasmę. Suvokti, kokiu keliu eidamas labiausiai tobulėsiu. O pasiekimu laikau tai, kad tokį kelią aš, regis, radau. Rašau knygas, nes man tai pats natūraliausias ir įdomiausias būdas apmąstyti gyvenimą ir save. Žinoma, mane labai džiugina, jei mano knygos tampa paklausios, bet šiandien man tai nebe svarbiausias dalykas. Svarbiausia – ieškoti atsakymų į klausimus, kurie man atrodo reikšmingi.

Klausimas Nr. 3

almo64:

– Gerbiamas Grigorijau Šalvovičiau! Mane seniai domina klausimas: mes, rusai, – tauta ar ne? Ar dar tik ja tapsim? Na, žinoma, jei spėsim. Aleksandras.

Atsakymas:

– Rusai yra tauta jau mažiausiai keturis šimtus metų. Šį faktą akivaizdžiai atskleidė Didžiosios sumaišties metai [XVI–XVII a. sandūroje], kai, valstybei subyrėjus, šalis išliko ir suklestėjo. Kas ją išsaugojo? Tiktai tauta, kurią vienijo ekonominės, kultūrinės ir religinės reikmės. Nuo to laiko pirmasis ir antrasis komponentai keleriopai sustiprėjo. Trečiasis, po teisybei, nusilpo, bet tai pasaulinė tendencija. Kitas dalykas, kad tautos keičiasi: vystosi arba degraduoja, įveikia sunkumus arba palūžta, sparčiau arba lėčiau auga. Augti rusų visuomenei, mano nuomone, kol kas ne itin sekasi. Kai didžioji dalis vadovaujasi ne savo protu, o įsitikinimu, kad „jiems ten, viršuj, geriau matyti“, tai, žinoma, savotiško infantilumo požymis.

Klausimas Nr. 4

Muzikologas Vladimiras iš Kaliningrado:

– Gerbiamas Grigorijau Šalvovičiau! Jūs jau senokai gyvenate užsienyje. Prašom pakomentuoti, kiek iš tikrųjų „ten“ per pastaruosius porą trejetą metų pasikeitė paprastų žmonių požiūris į Rusiją, rusus, rusų tautą. Ar tas pasikeitimas juntamas ir jei taip, tai iš ko? Ačiū! Vladimiras.

Atsakymas:

– Žmogiškuoju, tarpusavio bendravimo lygmeniu – niekaip nepasikeitė. Aš gyvenu trijose Europos šalyse ir jokios „rusofobijos“ nepastebiu. Bet atsirado kitas dalykas. Pavadinčiau šį reiškinį „Rusijos Federacijos fobija“: tai nepasitikėjimas ir priešiškumas Rusijai kaip valstybei. O prasidėjo tai nuo Krymo, sustiprėjo po Donbaso įvykių. Kitaip tariant, nusistatymo rusų, rusų kultūros, rusų kalbos atžvilgiu Vakarų Europoje (o iš arti pažįstu Britaniją, Prancūziją ir Ispaniją) visiškai nėra, bet oficialioji, politinė Rusija imta vertinti kaip destabilizuojantis veiksnys ir potenciali grėsmė.

Klausimas Nr. 5

nl_2010_:

– Gerbiamas Grigorijau Šalvovičiau! Klausimas Jums kaip istorikui, analizuojančiam Rusijos raidos trajektoriją ilgalaikėje perspektyvoje. XX amžiuje valdžia Rusijoje kardinaliai keitėsi du kartus: 1917 ir 1991 metais. Po valdžių kaitos neišvengiamai keitėsi ir šalis. Ar mūsų laukia dar viena, trečia, panašaus pobūdžio pervarta, o gal įmanoma kitokia įvykių eiga? Ir apskritai ar galima remiantis istorine patirtimi gana tiksliai numatyti, kas bus ateityje? Nikolajus.

Atsakymas:

– Didžiausią grėsmę dabartinei Rusijai kelia tai, kad šalis švaisto laiką, praleidžia daugybę tolesnės plėtotės galimybių, vis labiau atsilieka nuo pirmaujančių pasaulio valstybių. Ką mes šiandien sukuriame? Kuo stebiname pasaulį gerąja prasme? Jei apeisime žinias apie Siriją ir Ukrainą, Rusija pasaulio akyse – beveik nematoma šalis. Parduotuvėse jokių rusiškų prekių (nebent degtinė, bet ir tos daugiau nerusiškos). Jokių rusų mokslinių atradimų. Jokių technologijų. Jokių išskirtinių verslo projektų. O ir kultūros reiškinių iš esmės irgi nėra – vis tie patys simboliniai Čechovas su Malevičiumi. Nenagrinėsiu dabar Rusijos stagnacijos priežasčių – tai užimtų per daug laiko. Pasakysiu trumpai: netinkamai sutvarkyta valstybė kliudo šalies vystymuisi. Jei per kelerius metus valstybės nepataisysim, ji gali vėl subyrėti, kaip tai nutiko Sovietų Sąjungai.

Kazimir Malevič. Piknikas. 1908

Klausimas Nr. 6

morozko_prr:

– Gerbiamas Borisai! Jeigu taptumėte Rusijos prezidentu, kokius penkis pirmus įstatymus ar įsakus išleistumėte (arba kuriuos atšauktumėte)? Iš anksto dėkoju už atsakymą. Su pagarba – Dmitrijus Michailovas.

Atsakymas:

– Tuo jau užsiima profesionalūs teisininkai. Siekdami palengvinti darbą būsimiems įstatymų leidėjams, jie sudarinėja, pateikdami ir argumentus, sąrašą įstatymų, iškeptų „pamišusiu spausdintuvu“, kuriuos teks atšaukti. Projektas vadinasi „Sanacija“. Jeigu įdomu, žvilgtelkite į interneto puslapį „Sanatsia.com.“ Manau, netrukus ateis eilė ir sąrašui įstatymų, kuriuos reikia priimti. Diskusijos apie tai jau vyksta.

Klausimas Nr. 7

Tarnautojas Aleksandras iš Maskvos:

– Kokia, Jūsų požiūriu, turėtų būti Rusijos raidos trajektorija per artimiausius 20 metų, kad šalis išliktų ir toliau vystytųsi?

Atsakymas:

– Apie tai aš visą romaną parašiau. Po mėnesio pasirodys. Vadinasi „Laimingoji Rusija“ (Счастливая Россия). Apie tai, kad galų gale pas mus viskas bus gerai. (Tfu tfu tfu!)

Klausimas Nr. 8

smolny:

– Gerbiamas Grigorijau Šalvovičiau, kaip jums dabar regisi Vakarų civilizacijos krizė? Ačiū. Olga.

Atsakymas:

– Nėra jokios krizės. Visa tai propagandiniai kliedesiai, Olga: ir apie „gėjų Europą“, ir apie pedofilines baisybes, ir apie musulmonų invaziją. Žinoma, paspoksojimas į gėjų paradą (būna kartą metuose tokia turistų atrakcija, be galo spalvinga) ar pasivaikščiojimas po prastus Amsterdamo ar Hamburgo kvartalus daro įspūdį. Bet jis klaidingas. Europoje klesti šeimos ir šeiminių vertybių kultas, gimdoma daug vaikų, jie atsakingai auklėjami, o pabėgėliai priimami iš, atleiskite, dvasinio dosnumo. Ir vis tiek Prancūzija lieka Prancūzija, o Britanija – Britanija. Žinote, kiek Britanijoje musulmonų? Keturi procentai. Ir daugelis jų jau seniai yra tapę gryniausiais britais. Pavyzdžiui, Londono meras.

Klausimas Nr. 9

bel_masha_rus:

– Grigorijau Šalvovičiau, o kaip jūs vertinate Donaldą Trumpą? Jo politines pažiūras, įsitikinimus, planus? Ir ar sutinkate su tuo, kad pokarinė liberalioji pasaulio santvarka, jei dar ir nepralaimėjo, tai susiduria su rimtais iššūkiais; ar pavyks juos atremti? Ačiū.

Atsakymas:

– Aš ilgai laikiau Trumpą klounu ir niektauza. Bet ne, pasirodo, jis ne klounas. Kiek aš suprantu, „trampizmas“ – tai bandymas pakeisti dabartinę politinę pasaulio struktūrą. Ketvirtį amžiaus Jungtinės Valstijos buvo šalis dirigentė, mėginusi kitas šalis, tas įvairaus plauko muzikantes su smuikais, zurnomis, tamtamais ir balalaikomis, priversti groti vieną bendrą melodiją. Daug kam tai nepatiko ir daug ką erzino (dažnai visai pagrįstai), melodija šlubavo, bet vis dėlto būta šiokio tokio, kad ir mąžtančio, stabilumo. Dabar dirigentas pareiškė: velniop jus, grokite patys, namie turiu daugybę netvarkytų reikalų! Bus viena iš dviejų. Arba Trumpui nepasiseks JAV paversti „nacionaline valstybe“, besirūpinančia iš esmės savo vidaus interesais, arba pavyks. Pirmuoju atveju Amerikoje prasidės visuomeninė politinė suirutė, kurios ekonomines ir politines pasekmes pajus visas pasaulis. Antruoju atveju būtų dar neramiau. Klestinčios šalys taip pat ims viena po kitos užsirakinti jaukiuose savo apartamentuose (Britanija taip jau padarė), o neturtingose šalyse įsigalės badas ir maras. Negana to, pasaulyje netrūksta pasipūtusių diktatūrų. Ligi šiol jos dar žvalgėsi per petį. Dabar nustos.

Klausimas Nr. 10

Svetlana, teisininkė iš Čeliabinsko:

– Laba diena! O neplanuojate grįžti į Rusiją? Nes norint objektyviai vertinti padėtį šalyje reikia joje gyventi. Kitaip išeis literatūrinė išmonė istorinių archyvinių dokumentų pagrindu.

Atsakymas:

– Rusijoje nebuvau nuo 2014 metų, ir kol kas nesinori. Man labai nepatinka dabartinis režimas, o daugumą tėvynainių jis, regis, daugiau mažiau tenkina. Jei būčiau likęs Rusijoje, dabar nuo ryto iki vakaro stoviniuočiau įvairiuose piketuose, protestuodamas prieš tą, aną, trečią ir t. t. Bet tokiems dalykams man trūksta ir temperamento, ir pilietiškumo, ir altruizmo. Verčiau jau knygutes rašysiu. O pajutęs, kad visuotinės nuotaikos keičiasi, su džiaugsmu sugrįšiu.

https://echo.msk.ru

Vertė Andrius Patiomkinas