Keli susitikimai su Tomu Sakalausku

Kai Giedra Radvilavičiūtė 2016-aisiais buvo apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija, ją pakvietė gimtasis miestas. Abi nuvykome į Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteką Panevėžyje ir aš ją kalbinau užduodama visokiausius klausimus. Vienas iš klausimų, prie kurių nuolat grįžtu, yra amžinasis pradžios klausimas. Kaip nutiko, kad „Šiaurės Atėnų“ laikraštyje užgimė ir suklestėjo personalinė esė? Kaip susiklostė, kad Sigitui Parulskiui, kuris tuo metu dirbo vienu iš skyrių redaktorių, išlydint tėvą į amžinąją kelionę šovė į galvą mintis parašyti esė „Šiaurinė kronika“ – tada prasidėjo tas įstabus eseistikos suklestėjimo laikotarpis, kurį gal net galima pavadinti „Šiaurės Atėnų“ aukso amžiumi? Kasdienybės įžvalgų galią ir žavesį atvėrė ne tik Parulskis, bet ir Radvilavičiūtė, Kęstutis Navakas, prisidėjo prozininkė Danutė Kalinauskaitė. Aidas Marčėnas vienintelį kartą parašė pirmąjį puslapį. Parulskis ir Navakas iki tol buvo poetai, Kalinauskaitė jaunystėje buvo išleidusi prozos knygą. Radvilavičiūtės netikėtas išnirimas labiausiai stulbino. Įstrigo tas netikėtas teksto kvėpavimo užkirtimas lyg samurajaus kardu nukertant ne tik išorinį siužeto paviršių, bet ir prikepusias iliuzijas ir konvencijas. Jau turiu susidėliojusi hipotezę, kas turėjo įtakos Parulskiui. Įtariu, kad į lietuvių kalbą išverstas Witoldo Gombrowicziaus dienoraščių tritomis. Esu aptikusi jo pėdsakų šio lietuvių rašytojo tekstuose. O kaip Radvilavičiūtė? Panevėžio bibliotekoje to vakaro metu ir uždaviau jai tą pamatinį klausimą apie pradžių pradžią, su visais šiais įmantriais išvedžiojimais. „Žinau, kur tu suki, – nukirto ji mane net nespėjus įsibėgėti. – Ne. Ne Parulskis. Man visada imponavo Tomo Sakalausko tekstai.“

Taip sutapo, kad tą dieną buvo praėję lygiai metai po žurnalisto, eseisto, menotyrininko, knygų apie Lietuvos kultūros įžymybes autoriaus Tomo Sakalausko (1932.II.10–2015.IV.27) mirties. Taip sutapo, kad eidama į šermenis prieš metus atvilkau ne vainiką ar negyvų gėlių, o tamsiai raudoną rožę pavadinimu „Raudona ir juoda“ iš prancūziškojo rožyno „Delbard“ kolekcijos. Pagalvojau, kad tai kažkaip turėtų sietis su Stendhaliu ir jo romanu. Ir kartu su Tomo Sakalausko nostalgiška atida aukštajai kultūrai. Ir su tuo, kad gyva rožė simbolizuoja gyvybę, ne mirtį. Sakalausko esė nepavadinsi personalinėmis. Labiau kultūrinėmis. Ar dialoginėmis. Gal tik vienintelė jo knyga „Čakona: užmario smėlio kalnai ir XXX vizijų“ (1994) yra bandymas kalbėti labiau savo vardu apie tai, kas jam svarbu, – apie pamario kraštą, o kitos – siekis leisti prabilti tiems kultūros žmonėms, kurie nėra žodžio meistrai. Vienintelė knyga „Regėjimų naktis: poeto Vytauto Mačernio gyvenimas ir vizijos“ (1994) yra skirta poetui. Tiesa, dar rašė apie filosofą Justiną Mikutį. Tačiau kiti pagrindiniai jo knygų herojai arba tapo, kaip Vladas Eidukevičius, Antanas Gudaitis, Vytautas K. Jonynas, Algirdas Petrulis, arba kuria kitus vizualiuosius menus, kaip Antanas Mončys ir Jurgis Mačiūnas, arba dainuoja, kaip Beatričė Grincevičiūtė, arba režisuoja, kaip Juozas Miltinis, arba kaip kitaip yra susiję su teatru, kaip Liudas Truikys. Bet nėra rašytojai. Sakalauskas susitapatindamas su jų patyrimais savo eseistiniu meistriškumu leido jiems įsigarsinti.

Tomas Sakalauskas

Tomo Sakalausko nepažinojau. Buvau sutikusi sykį labai oficialioje situacijoje. Moderavau vakarą Rašytojų sąjungos salėje, kur pagrindiniai herojai buvo Tomas Sakalauskas ir jo žmona Jūratė Stauskaitė. Prieš pat renginį susilaužiau ranką, bet buvo nepatogu trauktis. Maniau, pakalbėsime draugų būrelyje ir tiek. Kai atvykusi su sugipsuota ranka pamačiau televizijos kameras, nuščiuvau, bet nebėgsi gi slėptis į apačią. Stauskaitė vis tiek suras. Ji blaškėsi tarsi pantera narve. Ko bepaklausi, šoka į akis ir piktinasi, kam tu jos klausi. O vakaras eina, o kameros įjungtos. „Na, – sau galvojau, – į kokį beprotnamį aš čia įsivėliau.“ Tačiau nepabėgsi gi vakaro vidury. Kameros spragsi. Apsimetu, kad nieko nepastebiu, ir toliau klausinėju, o Stauskaitė ir toliau piktinasi ir atsakinėja nenoriai, tarsi ją tardytų kokie esesininkai. Tik Sakalauskas sėdi ramus. Niekur nesikiša ir nieko nekalba. Tarsi jo neliestų šis vakaras, šios kiek keistokos damos ir mįslingas jų pokalbio tonas. Salė buvo pilna. Daug kas norėjo pasveikinti ir pamatyti maestro. Ir tik daug vėliau sužinojau, kodėl jis buvo toks be galo ramus ir kodėl buvo tokia nelaiminga žmona. Jo sąmonė jau buvo atsitraukusi į Alcheimerio ligos tylą. O žmona dengė jį taip, kaip kitados britų rašytoją ir filosofę, vieną intelektualiausių Britanijos moterų Iris Murdoch dengė jos vyras literatas Johnas Bayley. Kai ji susirgo, jis trejus metus vaikščiojo su ja į televizijos laidas ir kitus viešus susitikimus, bandydamas nuslėpti šią bėdą. Atsakinėjo už ją. Tempė ilgai. Kokia begalinė vienatvė ištinka, kai reikia gyventi už du. Kai manai, kad turi šitą gėlą dar nuslėpti ir išorinės sėkmės skraiste. Įtikinti save ir kitus, kad viskas gerai tuo metu, kai buvęs pasaulis skilinėja į šipulius ir jau ritasi žemyn negrįžtamai, nėra pats lengviausias dalykas. Panašiai elgiasi putpelės, kurios slepia pievose padėtus kiaušinius. Makaluojasi prieš akis, kad žiūrėtum į jas ir nebesidomėtum kiaušiniais.

Gerai pagalvojus, tai ir mano posūkis nuo tradicinių akademinių tekstų kultūrinės eseistikos link neapsiėjo be Sakalausko. 1988 metais Arvydas Šliogeris išleido knygą „Daiktas ir menas“. Knyga tuo metu buvo labai netikėta – pirmas perėjimas nuo filosofijos meno link. Pagrindiniai herojai – rašytojai, tiksliau, poetas Raineris Maria Rilke, tapytojai Paulis Cézanne’as, Vincentas van Goghas. Knyga puiki, nepasenusi iki šiol. Tačiau kaip filosofas berašytų apie meną, jis neišvengiamai pasitelks savąjį žargoną, sunkiąją sąvokų artileriją. Mums atrodo, kad rašome labai jau lengvai, o žmonės sako: sunku skaityti. Taip ir Sakalauską papiktino toks Šliogerio judesys – ko jis lenda ne į savo daržą. Ko kalba apie meną jam svetima kalba, juk nėra joks jo tyrinėtojas. Neišmano. Sakalauskas sukritikavo Šliogerį gana aršiai ir nuodugniai. Nedažnas reiškinys mūsų padangėje. O tada jau aš pasipiktinau ir surašiau arogantišką trumpą atsakymą, nurodžiau Sakalausko argumentų seklumą ir kai kurias logines klaidas. O sancta simplicitas. Tikėjau šventa filosofijos teise aiškinti pasaulį savaip ir geriau nei kiti. Tiesą sakant, ir dabar tebetikiu. Bet jei kas suabejotų – nebesiginčyčiau. Galbūt.

Tiesiog laikui tirpstant labai ryškiai supranti laikraštinių polemikų efemerišką kilmę. Netgi visų mūsų tekstų trumpalaikį plazdėjimą. Šiandien ant mano stalo guli paties Sakalausko skaityta ta pati Šliogerio knyga. „Daiktas ir menas“. Suskaityta ir subraukyta. Žiūriu į ją ir darosi be galo graudu. Kai žmogus miršta, jo knygos, kurias jis saugojo ir puoselėjo visą gyvenimą, darosi niekam nebereikalingos. Panašiai kaip ir jo augintiniai – šunys ar katės. Kur juos dėti ir kam pasiūlyti? Kas paims? Rūpestingoji Stauskaitė pasiūlė – gal norėčiau iš jų pasirinkti. Neturėjau kur dėti. Apsikrovusi pati. Bet pasirinkau. Priėmiau palikimo dalį – filosofinę. Kita dalis – tikėjimo klausimais – nukeliavo pas bernardinus. Jos net buvo sudėtos į skirtingas lentynas. Atėjau į Sakalausko studiją, kur jis rašydavo apsuptas savo knygų ir paveikslų, tuo metu, kai viskas jau buvo atrenkama ir išnešama. Turėjo atsikraustyti gyventi nauji žmonės. Pasaulio griūtis. Ji turėtų būti ne mažiau skausminga nei mirtis. Tiems, kurie gedi. Suardomas kosmosas, ištisas pasaulis, sunaikinama puoselėta unikali visata. Tada labai ryškiai pajunti artėjančią laiko srovę, kuri negailestingai viską nuplaus. Neliks beveik nieko gyva. Tik muziejiniai eksponatai ar chrestomatiniai pavyzdžiai. Tos vietos, kur buvo kurta, gyventa, rašyta, palaipsniui išblės. Žmona bandė pakalbinti leidyklą perleisti kelias Sakalausko knygas, kurių tiražai yra seniai pasibaigę. Kad ir apie Mončį. Sulaukė atsakymo: kam tai šiandien bus įdomu. Nieks neskaitys.

Aš paskaičiau. Negalėjau nepaskaityti. Rašiau esė „Juozo Miltinio teatro filosofija ir Antonino Artaud žiaurumo teatras“ studijai „Juozas Miltinis. Teatras kaip ugnies žemė“. Iš kur kitur galėjau sužinoti apie Miltinį? Paėmiau Sakalausko knygą „Miltinio apologija“. Ir nustebau. Knyga lengvai skaitoma. Būtent dėl išskirtinio eseistinio Sakalausko stiliaus. Dėl gebėjimo sumaniai supinti gyvenimo epizodus ir rimtas citatas, mintis ir įvykius. Sakalauskas buvo susitikęs su Miltiniu septyniasdešimt septynis kartus. Kas kiek domisi alchemija, supras, kad tai buvęs labai reikšmingas skaičius. Jis gyveno Miltiniu, buvo su juo susitapatinęs. Kartais pykdavęsi. Miltinis yra jį išsodinęs iš mašinos vidury kelio. Atleido, grįžo. Rašė toliau. Pirmoji knyga „Monologai: Miltinio gyvenimas“ išleista 1981-aisiais, o „Miltinio apologija“ – 1999-aisiais. Aštuoniolika metų pragyventa su Miltiniu. Paskui ėmė rašyti ir apie kitus. Yra dar kitas liudijimas apie Miltinį – „Baltų lankų“ leidyklos išleistos jo repeticijų stenogramos „Juozo Miltinio repeticijos“ (1997–1999), keli tomai, parengti Juozo Glinskio. Kai paskaičiau šias, supratau, kad tikrojo Miltinio kaip ir nėra. Yra repeticijų Miltinis ir Tomo Sakalausko Miltinis. Jie skiriasi. Pirmasis nuolatos šūkauja, „spaudžia“ aktorius, įpykęs grasina pakviesti miliciją, Banionį vadina durniumi. Kai šis sako, kad nesupranta, ką Miltinis sakąs, jam atšauna: ar aš kaltas, kad tu durnas? Rekomenduoja jam skaityti knygas, siūlo Carlą Gustavą Jungą, Friedrichą Nietzschę, kuris tuo metu net neverstas į lietuvių kalbą. Žodžiu, kalba ne visai „į temą“. Užuot paaiškinęs aktoriams, ką šiems daryti, vis pučiasi, kad gavo šiandien naują siuntą knygų, o ten yra tokių įdomių, semiotinių. Užsipuola Banionį, kam šis nusifilmavo Andrejaus Tarkovskio „Soliaryje“, nors prisipažįsta to filmo nematęs. Grasina aktoriams, kad išmes iš teatro, jei šie filmuosis, nors pats jaunystėje Paryžiuje irgi filmavosi. Tik atliko ne tokius reikšmingus vaidmenis kaip Banionio Krisas. Ir vis kažką aiškina, aiškina, bet neužbaigia rišliai nė vienos minties. O Sakalausko Miltinis prabyla neapsakomai sklandžiai. Visos mintys aiškios, grakščios, dera viena su kita. Tikras išminčius. Tiesiog imk ir konspektuok. Ir nė žodžio apie išlaipinimą iš mašinos. Adoracija ir pagarba. Menas ir kultūra aukščiau už viską. Ir vienam, ir kitam. Todėl, ko gero, ir buvo įmanomi tie septyniasdešimt septyni susitikimai. Man iš šios Sakalausko knygos labiausiai įstrigo Banionio papasakota ir Sakalausko aprašyta Mačernio mirtis. Kodėl įstrigo? Sunku pasakyti. Turbūt išgriebta autentika. Sutinku pažįstamą: „Ar nematei Vytauto?“ – „Jis užmuštas.“ Negalėjau patikėti. Nulėkiau į Jurkuvienės kiemą… Vežime sėdi sukniubęs Vytautas. Veidas ir rankos kruvinos. Aš bijau ir prieiti. Jurkuvienė renka rūsyje bulves. Aš klausiu: „Ar Vytautas negyvas?“ – „Negyvas, vaikeli, negyvas.“

Kai pasižadėjau parašyti knygą apie Jurgą Ivanauskaitę, iš pradžių šokinėdavau naktimis ir su siaubu pagalvodavau, kad niekaip nesugebėsiu. Nežinojau, nuo ko pradėti. Jaučiausi pakliuvusi į spąstus. Trūkčiojau dvejus metus. Pramušė ši Sakalausko knyga. Žinojau, kad ir aš, kaip Sakalauskas, nesugebėsiu rekonstruoti tikrosios Jurgos, kad, ko gero, pagražinsiu ir romantizuosiu, nutylėsiu kai ką, kas neatrodys reikšminga, sulauksiu pastabų, kad nutylėjau tikruosius faktus. Joks gyvenimas neperkeliamas į tekstą per copy–paste operaciją. O visgi tam tikras liudijimas galbūt išliks. Gal nors viena frazė. Bent jos nuotrupa. Ne tik apie rašytoją, bet ir apie kartą, apie gyvenimą, kuris netrukus išblės, nes ir jį tarsi cunamis nuplaus laiko vandenys. Nepaisant nykimo visagalybės ar skaitytojų abejingumo, reikia rašyti taip, tarsi rašytum amžinybei, kad kažkas, kas yra amžinas, sužinotų apie mūsų gyvenimą ir kultūrą. Tokios buvo iš Sakalausko išmoktos pamokos. Jis taip rašė. Nuosekliai ir paeiliui. Ruošėsi dar parašyti apie kompozitorių Bronių Kutavičių. Nespėjo. Net praradęs atmintį, net nebežinodamas, kas esąs, Sakalauskas vis dar galėjo skambinti fortepijonu. Muzikos mokyklos pamokos, pasirodo, stipriau mus paveikia nei visa raštija. Paklaustas, kaip gyvenąs, ką veikiąs, atsakydavo, kad rašąs knygą. Apie ką? Apie džiazą.

„Kai užpuola blogumas, einu prie upės, / Kai suima sopulys, klausausi muzikos“, – pradeda jis knygą apie Jurgį Mačiūną autentiškais savo paties išgyvenimais.

Jurgis Mačiūnas

Paimu nuo lentynos kelias pirmas pasitaikiusias Sakalausko knygas, atkeliavusias iš jo bibliotekos. Ypač jaukus Jameso Joyce’o „Ulisas“ rusų kalba, nes jis pats suklijavo jį iš rusiško žurnalo „Inostrannaja literatura“ skyrių. Tebegyva atmintis, kaip laukdavome naujo žurnalo numerio, kad galėtume toliau skaityti „Ulisą“. Tuo metu lietuviško nebuvo horizonte, o angliškas irgi nebuvo pasiekiamas. Skaičiau nekvėpuodama, tarsi pagrindinę gyvenimo knygą. Nors menkai ką supratau. Bet ypač įsiminę komentarai. Jie buvo gal net įtaigesni nei knyga. Jau kai perskaičiau brandžiame amžiuje dar sykį, supratau, kad Joyce’as nėra pats mėgstamiausias autorius. Šaltas ir dirbtinokas. Bet Sakalausko suklijuota knyga atplukdė šiltą prisiminimų bangą, priminė, kad iš tiesų visai nesvarbu, kaip mes vertiname savo pačių jaunystės skaitymo vertę, bet lieka neišdildoma patirtis. Ir lieka nematomos tos pačios knygos skaitytojų slaptos draugijos. Su Sakalausku, pasirodo, abu buvome rusiškojo „Inostrankės“ „Uliso“ gerbėjų draugijos nariai. Kai kurių kitų jo knygų tikrai neskaičiau. Jos man netikėtos ir naujos. Netikėta ir tai, kad jis jas skaitė ir braukė. Gilinosi. Čia ir Danijilo Andrejevo „Pasaulio rožė“, parašyta Stalino gulaguose. Čia ir rusiška „Mandala“. Ištisai subraukyta. Studijuota labai nuodugniai. Į ją pridėta dar iškarpų iš kultūros savaitraščių, kad nepasimestų tema. Čia ir Algirdo Kugevičiaus „Atjaučiančios dvasios darnos ratas“ (LM, 1996.VII.13), ir Jurgos Ivanauskaitės „Mikrokosmoso ir makrokosmoso jungtis Tibeto mene“ (LM, 1996.I.20). Kaip netikėtai susitinka du mano rašinių herojai, matau juos susitinkant ir dar viename lygmeny…

Naktį prieš pat Jurgos Ivanauskaitės mirtį prieš dešimt metų (2007.II.17) Vanda Juknaitė sapnuoja sapną. Jurga guli lovoje, jos oda lyg medžio žievė, ruda, atrodo tarsi mumijos gaubtas. Staiga atsidaro sarkofago durelės ir pliūpteli labai intensyvus, labai galingas ugnies sūkurys. Lieka tiktai žievė. Jurga pradingsta. Sakalauskas knygą „Žiūrėjimas į ugnį“ pradeda meditacija: „Kai apstoja nežinios tamsuma, užsikuriu židinį ir žiūriu į ugnį. Buvimas su ugnimi visada padeda.“ Ugnis buvo Jurgos stichija. Jolanta Antanaitienė liudija mačiusi Jurgą einant per degantį lauką. Susidegina jos herojus Domantas romane „Pragaro sodai“. O ir „Ragana ir lietus“ pasibaigia ugnimi: „Ugnis akimirksniu apėmė visą automobilį. Milžiniška liepsna skleidė gūdų ūžesį.“ Žiūrėjimas į ugnį Sakalausko knygoje tampa metafizinis: „Prišaukiu ugnį. Žiūriu, kaip ji dega, kaip mainosi, žaidžia, šoka. Nė akimirkos nebūna tokia pati. Vis labiau įsigali, didėja, plinta, vis labiau puola medį – gyvatos ir galios davėją. Naikina jį, o kartu ir save. Taiso kelią mirčiai. Pagaliau medis nugalėtas. Plyksteli paskutinis šviesulėlis – ir nustoja žibėjęs. Tampa nematomas. Ugnis išeina. Pradingsta, bet neprapuola. Ji visada šalia. Laukia.“. Ką galėtų reikšti tokie tekstiniai / užtekstiniai susitikimai? Šiuos ryšius ir prasmes iššifruotų nebent Jungas.

Vasario 10 dieną Tomui Sakalauskui būtų sukakę 85 metai.