Gyvenimas po Aušvico: Primo Levi vienatvė

2014 m. gruodžio 29 d. interneto portale „Satenai.lt“ publikuotas mano tekstas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“, kuriame klausiama, kaip po siaubingo trauminio patyrimo grįžtama į normalią būklę, sulaukė nemažai atgarsio – 2015 m. sausį portale „Delfi.lt“ buvo publikuotas prof. Gintauto Mažeikio tekstas „Gulagas mumyse“, o 2016 m. prof. Egidijaus Aleksandravičiaus iniciatyva šiai temai buvo skirtas žurnalo „Darbai ir dienos“ specialus teminis numeris. Šis tekstas – tai pradžia straipsnių serijos, kurioje toliau analizuojamas gyvenimo po katastrofos ir po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu klausimas.

Trauminius įvykius lydi daugybė reakcijų, tokių kaip kaltė, gėda, atgaila, įniršis ir pyktis, o tylėjimas ir neigimas taip pat yra reakcijos į traumą. Tylėjimas veiksmingas tuo, kad leidžia išlaikyti tam tikrą patologinės homeostazės būseną, – neigimas ir apsimetimas, kad tam tikri dalykai nevyko, padeda išlaikyti sąlyginę, apsimestinę pusiausvyrą ir kasdieninio gyvenimo stabilumą.

Pavyzdžiui, Anne Marie Roviello^[1], interpretuodama Hannos Arendt totalitarizmo teoriją, teigia, kad totalitariniuose režimuose kiekvienas asmuo, priverstas dalyvauti jį ištikusiame blogyje (ar kaip budelis, ar kaip auka), yra verčiamas atsiriboti, atsitraukti nuo situacijos, disocijuoti – taip, kad išmoktų savarankiškai represuoti tą savo asmenybės dalį, kuri yra paveikta skausmingai nepatogios situacijos, kol galiausiai iš savo nuskausmintos ir represuotos asmenybės dalies nebegauna jokio signalo apie jo patiriamą blogį; šis dalinis savęs neigimas, Roviello teigimu, yra būtina išgyvenimo sąlyga.

Kaip su savo atsiminimais susitvarko žmonės, išgyvenę totalitarizmo terorą, politinę prievartą ir smurtą?

Primo Levi gimė 1919 m. Turine, Corso Re Umberto 75, liberalioje žydų šeimoje. Baigęs mokyklą, jis studijavo chemiją. Antrojo pasaulinio karo metais prisijungė prie antifašistinio pasipriešinimo judėjimo grupės, tačiau netrukus grupės nariai buvo areštuoti; jo bendražygiai italai neišvengė mirties, o Levi, prisipažinęs esąs žydas, 1944 m. vasarį pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą ir išbuvo ten 11 mėnesių – kol 1945 m. sausį Raudonoji armija išvadavo Aušvico belaisvius. Pasibaigus karui, Levi grįžo į savo gimtuosius namus Turine, dirbo chemiku, vedė ir susilaukė dviejų vaikų.

Levi knyga „Jei tai žmogus“, kurioje pasakojami jo Aušvico laikotarpio atsiminimai, parašyta 1946 m. Leidykla „Einaudi“, kuriai buvo pasiūlytas rankraštis, atsisakė jį išleisti, motyvuodama tuo, kad „karo žaizdos dar neužgijusios“ ir visuomenė bus nepasiruošusi tos knygos priimti. Tada Levi susirado mažesnį leidėją, „De Silva“, ir knyga buvo išleista 2 500 egzempliorių tiražu. Ji buvo platinama daugiausia Turino apylinkėse, išparduota daugiau nei pusė tiražo. Po dešimties metų šią knygą pakartotinai išleido rankraštį atmetusi leidykla „Einaudi“. 1959 m. knyga buvo išleista anglų, 1961 m. – vokiečių ir prancūzų kalbomis.

Bendrąja prasme knyga tapo liudijimu, kaip įmanoma išlikti žmogumi, net ir išgyvenus baisiausius žiaurumus ir dehumanizuojančią barbarybę. Tai nebuvo knyga apie biologinį išgyvenimą ar blogio triumfą, bet, priešingai, apie žmogiškumo triumfą prieš blogį, apie tai, kad žmogus net ir brutaliausiomis sąlygomis geba išlikti žmogumi. Daugumai žmonių Levi tapo ne tik didžiausios XX a. barbarybės liudytoju, bet ir nesunaikinamo bei nepalaužiamo žmogiškumo simboliu. Philipas Rothas knygą „Jei tai žmogus“ įvertino kaip „didžiai kultūringą ir kilnų atsaką tiems, kurie norėjo padaryti taip, kad jis (Primo Levi) ir jo žmonės išnyktų iš istorijos“.^[2]

Jau tapęs žymus ir vertindamas naujai įgytą savo, kaip rašytojo, patirtį, 1976 m. parašytame knygos „Jei tai žmogus“ priede Levi prisipažino: „Jei nebūčiau išgyvenęs to laiko Aušvice, tikriausiai niekada nebūčiau nieko parašęs. Nebūčiau tam turėjęs jokių motyvų. [...] Rašyti mane privertė Lagerio patirtis, man nereikėjo įveikti tingulio, stiliaus problemos man atrodė juokingos, stebuklingai radau laiko rašyti, nugvelbdamas tik kokią valandą nuo kasdieninio darbo – man atrodė, kad turiu šitą knygą savo galvoje jau visiškai gatavą, reikėjo tik ją išlieti popieriuje. [...] Dabar jau praėjo daug metų nuo to laiko, knyga patyrė daug negandų ir keistai įsiterpė kaip kokia dirbtinė atmintis, kaip gynybinė užtvara tarp mano normalios dabarties ir siaubingos praeities Aušvice. Sakau tai dvejodamas, nes nenorėčiau būti palaikytas ciniku: šiandieną, prisimindamas Lagerį, nejaučiu jokio stipraus ar skaudaus jausmo.“^[3]

Levi buvo žinomas kaip malonus, draugiškas, nuoširdus ir linksmas žmogus. 1987 m. balandžio 11 d., šeštadienio, rytą, apie 10 valandą, būdamas šešiasdešimt septynerių metų, jis buvo rastas negyvas savo namų Turine laiptų aikštelėje, iškritęs iš savo būsto trečiame aukšte. Vidurdienį Romos radijas pranešė apie Levi mirtį, o policija patvirtino savižudybės versiją. Levi mirtis ir galima jo savižudybės versija tapo absoliučiai netikėtu bei šokiruojančiu įvykiu tiek artimiesiems, tiek gerbėjams.

Kaip nurodo Diego Gambetta^[4], daugelis Levi bičiulių abejojo savižudybės versija ir atkreipė dėmesį, kad Primo nepaliko atsisveikinimo laiško ir kad, būdamas chemikas, būtų radęs savižudybei „tinkamesnį“ būdą, nei kristi nuo siaurų laiptų ir rizikuoti likti paralyžiuotas. Norberto Bobbio nustebęs prisipažino iki pat mirties laikęs Levi „nuoširdžiausiu pasaulyje žmogumi“; Natalia Ginzburg prabilo apie „Aušvico paliktą negyjančią žaizdą“; Ferdinando Camonas, katalikų kunigas, laikėsi savižudybės versijos, o interviu išsakė mintį, kad tikroji Levi savižudybė įvyko dar 1945 m. Įdomu tai, kad, praėjus keletui dienų nuo lemtingojo šeštadienio, Camonas gavo dar prieš mirtį išsiųstą Levi laišką. Camonas pagalvojo, kad dabar jam bus atskleistos tikrosios savižudybės priežastys, tačiau laiške nebuvo jokių užuominų apie savižudybę, vien praktiniai reikalai.

Biografai atkreipė dėmesį į kitas detales – pavyzdžiui, 1950 m., dirbdamas chemiku ir lankydamasis profesiniais tikslais Vokietijoje, Levi

Primo Levi

dėvėjo marškinius trumpomis rankovėmis, atidengiančius ištatuiruotą jo lagerio numerį 174517. Po Levi žūties jo sūnus Renzo su nuoskauda pakomentavo, kad „dabar jau kiekvienas nori ir bando suprasti“, ir atkreipė dėmesį, jog rašytoją persekiojantys praeities košmarai buvo aprašyti dar 1962 m. romano „Paliaubos“ epiloginėje dalyje, tačiau tuo metu daugumos liko nepastebėti.^[5]

Cynthia Ozick 1988 m. dienraštyje „The New Republic“ publikuotoje Levi knygos „Paskendusieji ir išgelbėtieji“ (1986) recenzijoje tvirtina, kad jo „pragaras nesibaigė užgesus Aušvico krosnims ir kaminams“. Jos teigimu, knygoje Levi atvirai liaujasi vaidinti iš dalies savo paties prisiimtą, iš dalies jam primestą ir pabodusį vaidmenį – „manieringo Cicerono, atvykusio iš pragaro, liudijančio apie siaubą nudailintu, dekoratyviu balsu“, čia pasireiškia lig tol slopintas pyktis ir pagieža, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su savidestrukcija.^[6]

Istorikai, biografai ir psichologai lig šiol diskutuoja, kas nutiko tą šeštadienio, 1987 m. balandžio 11 d., rytą – ar Holokaustą išgyvenęs ir aprašęs Levi vis dėlto nusižudė, ar žuvo, atsitiktinai nukritęs laiptais. Tyrėjai yra aprašę fenomeną ir jį pavadinę passive suicidal ideation (pasyvus savižudybės troškimas): žmogus trokšta nebegyventi arba nebeįstengia gyventi, jis neplanuoja jokių aktyvių veiksmų, bet tiesiog liaujasi branginęs gyvenimą ir saugojęs gyvybę. Duodami interviu konkretūs žmonės man yra pasakoję, kaip ypatingais gyvenimo momentais, apimti skausmo ir nusivylimo, praradę savisaugos instinktą, jie bijojo, kad gali būti partrenkti automobilio ar tiesiog nusiristi nuo laiptų (taip ir pasakė – „nusiristi nuo laiptų“ – ir galiu užtikrinti, kad Levi biografijos detalių jie nežinojo).

Diskusijos dėl Levi mirties aplinkybių tęsiasi lig šiol. Pavyzdžiui, Carole Angier 2002 m. knygoje „Dvigubas ryšys“ nuklysta dar toliau ir nurodo vaikystės traumas, santykius su pasyvia motina ir mergišiumi tėvu bei analizuoja paties Levi seksualinį gyvenimą. Tiek savižudybės versijos šalininkai, tiek jos oponentai skuba viešai pareikšti, kad Levi mirties aplinkybės, kokios jos bebūtų, „nesumenkina jo darbų ir orumo“.

Šiaip ar taip, Levi mirtis yra tiek pat svarbi kiek ir jo knygos. Knygose jis aprašė savo patirtą sielvartą ir skausmą, o savo mirtimi jis tą patirtį validavo – neatšaukiamai parodė, kad tas sielvartas ir skausmas yra tikras, neišgalvotas ir, svarbiausia, nesiliaujantis ir nepakeliamas.  Validacija buvo tokia galinga, kad pasakė daugiau nei tūkstančiai parodų, monumentų ir paminklų.

Nežinau, kas geriausiai reprezentuoja Holokausto siaubą šiandieninio žmogaus sąmonėje. Gal Joachimo Cesario, agronomo, turėjusio SS pulkininko laipsnį, idėja sukurti „kosminį sodą“, kuris maskuotų žudymo įrenginius nuo naujai atvykstančių aukų, gal fotokadrai, kuriuose vokiečių kariai, iš gėdos slėpdami veidus, stebi ekrane savo pačių vykdytas piktadarybes, o gal tie siužetai, kai buvę kaliniai po daugelio metų žiūri filmuotą medžiagą ir mato save pačius, išlaisvinimo dieną išeinančius pro lagerio vartus: viena moteris apsiverkia, atpažinusi save, o kita piktai atkerta nenorinti nieko prisiminti. Man tas simbolis yra Levi kaukolė, pavasarišką šeštadienio rytą skilusi Turine ant grindinio, – viso to nuolat besitęsiančio, šmėkliško, neapčiuopiamo, neįvardijamo, nepažinaus siaubo ir blogio simbolis.

Adamas Kirschas savo straipsnyje, skirtame Levi, primena: „Jeanas Amery, kuris išgyveno gestapo kankinimus ir Aušvicą, nusižudė 1978 m., išgėręs didesnį, nei leistina, migdomųjų piliulių kiekį; Paulis Celanas, kuris praleido karą vergų darbo stovykloje Rumunijoje ir savo akimis matė nužudomus savo tėvus, nusiskandino Senos upėje 1970 m., Jerzy Kosińskis, kuris išgyveno slapstydamasis nacių okupuotoje Lenkijoje, nusižudė savo namų vonioje 1991 m.“^[7] Nors Levi, priešingai nei Amery, Celanas ir Kosińskis, savo knygose teigė gyvenimo pergalę prieš mirtį, žmogiškumo triumfą prieš blogį, Kirscho teigimu, savo mirtimi jis pasiuntė pasauliui tą pačią žinią – jis kovojo gana ilgai ir nešė nepakeliamai sunkią naštą tol, kol išseko jėgos ir jis pasidavė.

*

Visiškas atsitiktinumas, žinoma (kriminalistai geriau žino, kas paprastai atsitinka, kai žmogus krinta iš trečio aukšto), bet Primo Levi krisdamas nesusilaužė galūnių ir nesusižeidė stuburo – trenkiantis į grindinį, jam skilo kaukolė. Simboline prasme jis išsivadavo iš demonų savo galvoje.