Tipė Biržų girioje

„Jį, tiksliau, ją, reikėtų vadinti ne vigvamu, o tipiu – Tipe“, – pabrėžė Vidmantas, kai pažliugusiu keliuku ėjome į miško gilumą. Pasakė taip, su tokiomis gaidomis bei intonacijomis, kad pagalvojau kalbant apie kažkokią moteriškosios lyties būtybę. Kadangi iš paskos žingsniavo prerafaelitiškomis garbanomis (à la Dante Gabriel Rossetti) galvą apsivijusi Jurga – tyli ir nuolat besišypsanti, pagalvojau, kad Tipė turėtų būti panaši į ją – aukštą, liekną, paslaptingą. Taip ir buvo. Vidmantas paklausė (taip, kad buvo aišku, jog kažkas kažkur turi matytis): „Ar matote?“ Įtempėme akis, bandydami įžiūrėti, tačiau be jokių rezultatų. Eglynas, atmieštas jaunomis drebulėmis ir vyresnėliais uosiais. Žalia žaluma. „Tik atsargiai – Biržų girioje gyvena lūšys. Gali kokia ir ant sprando užšokti“, – lyg juokais, lyg rimtai perspėjo mūsų palydovas. Grėsmingai tie žodžiai nenuskambėjo, kaip ir ne tokia jau gūdi rodėsi ši gūdžiai atrodanti giria. Pagalvojau, kad gal net nėra didesnio malonumo, kaip būti sumedžiotam lūšies. Kiek žmonės patys yra išmedžioję, iššaudę, išmušę? Juokinga, kad paskui bijo net savo, atsiprašau, – lūšies šešėlio. Perbridus, tiesiog perskrodus vešlų ir drėgną papartyną, pasirodė ji – Tipė. Statinį buvo galima pavadinti ir tipiu, ir vigvamu, ir jurta ar čaranga – nes turėjo įvairiausių, visokių bruožų, tačiau iš tiesų tai buvo ji – Tipė, statinys, primenantis prerafaelitišką moterį. Aukšta, liekna, paslaptinga. Stovinti ir budinti, laukianti ir stebinti. Tartum garbanos moters kaklu, Tipės kartimis raitėsi vynuogės, kai kurios iš jų buvo nudžiūvusios, kitos – apdžiūvusios, dar dalis – žaliuojančios ir pro lapiją besismelkiančioje vakaro prieblandoje žibančios patamsėjusiu sidabru (ryte dėl tankmę skrodžiančių saulės spindulių sidabras virs auksu ir perlais). 

Autoriaus nuotrauka

Ilgai nevakarojome. Užsidegėme ugnį ir sėdėjome Tipės viduje – jos viduriuose, jos „dvasiniame AŠ“, kaip pasakytų koks dvasingumo ieškotojas. Ten buvo jauku. Maždaug normalaus, statistinio ir vidutinio vyro bambos aukštyje kabojo audiniai – „laikinam mūsų laikino gyvenimo šioje Žemėje būstui ypatingo jaukumo ir patrauklumo. Panašiai kaip aš, turėjo jausti Hessės Haris Haleris, kontempliuodamas buržuazinį materializmą vienos nuomojamos erdvės laiptinėje. Ant tų užvalkalų buvo pritvirtinti ir paveikslai, ir kiti namų aksesuarai – kad ir žurnalo iškarpa su snieguotame žiemos lauke į žiūrovą bėgančio lietuvių kario nuotrauka ir dar keletas funkcionalių daiktelių – tokių kaip termometras (įsivaizduokime, kad miegant lauko ir dar žiemos sąlygomis žinojimas apie buvimą minus dvidešimties laipsnių temperatūroje yra ypač guodžiantis). Tipės viduryje Vidmantas pakūrė ugnį. Tam pravertė ugniakuras – dalykas, panašiu pavidalu egzistavęs ir prieš du, tris, keturis, penkis ir dar daugiau tūkstantmečių. Tiesiog iš akmenų, plytgalių (ir kaip pastarieji čia buvo atvilkti?) sudėtas ratas. Vidmantas prisilaužė eglių šakelių, sukrovė lauželį ir pradėjo kurti. Tipėje buvo tamsu, aplink ausis sukinėjosi keletas įkyrių uodų. „Uždegti nenaudoju popieriaus!“ – beveik rėkte išrėkė ir pradėjo daužyti magnio gabalėlį. Tamsoje į šonus lakstė kibirkštys ir žiežirbos. Netrukus ugnelė suruseno, šoktelėjo ir apšvietė visą trijų gultų – čiužinių („matrasų“) praturtintą interjerą. Dūmai kilo viršun, o aš galvojau – ar tik nekvėpuosime jais, ar neužtroškins? Vidmantas, tartum skaitydamas mintis ir įžvelgdamas nuogąstavimus, nuramino, tardamas, kad dūmai pakils iki tam tikro aukščio, lįs pro angą viršuje, tačiau pačioje apačioje mes mėgausimės grynu oru. „Riba, rodanti, kokiame aukštyje baigiasi dūmai, yra čia“, – mostelėjo ranka maždaug ties įėjimo viršumi. „Vargšas voras – gaus dūmų“, – nusijuokė Jurga, užvertusi galvą ir pamačiusi Tipės angoje (lyg jos nosyje) tinkluose desperatiškai bėginėjantį kryžiuotį. Voratinklis lyg nuostabiausia kokių nors rūmų užuolaida raizgėsi statinio viršuje.

Šalia ugniakuro keliomis rietuvėmis buvo sudėtos knygos. Tipės gyventojai čia tą ir darydavo – kūrendavo ugnį, mąstydavo, skaitydavo drėgmės ir miško kvapų įsigėrusius veikalus ir kalbėdavosi. Bent taip darėme mes, tad supratau, jog tai yra vigvamiškojo gyvenimo kasdienybė. Šnekėjome apie vietas, žmones, laiką. Vidmantas pasakojo, kaip aštuntajame dešimtmetyje, melioracijos bumo epochoje, buvo iškeldinta ši ir kitos Dagiškio kaimo sodybos, kaip jis savo rankomis ardė kai kuriuos trobesius ir vėliau sienojus traktorius vežė į kitą vietą. Suaugusiųjų (jam tuomet buvo ar tik ne šešiolika?) buvo įpareigotas pavaišinti traktorininką alumi. Pasidalino abu. Vidmantas jautėsi jau suaugęs. Dar jis pasakojo apie savo mamą, veikusią kaip partizanų ryšininkė. „Mūsų daržinėje dažnai jie lankydavosi. Poetas Bronius Krivickas yra ne kartą miegojęs. Senelis, kadangi Biržų girios dirva yra labai drėgna, iš skardų padarė statinę, įleido žemėn ir tokiu būdu buvo padaryta slėptuvė… Tik, regis, jokio slapyvardžio mama, būdama ryšininke, neturėjo – bet tai ją gal ir išgelbėjo nuo suėmimų.“ Robertas Tučas – vienas iš Biržų girios partizanų – buvo ją įsimylėjęs ir po savo lagerių grįžo ir vedė savo jaunystės laikų mylimąją. Pasakojimas skambėjo kaip graži, romantiška, Tipės interjerui pritaikyta pasaka. Svarbiausia, kad tai buvo neišgalvota. Paskui sumigome – kiekvienas ant savo čiužinio (manasis buvo arčiausiai išėjimo).

„Šio kaimo pavadinimas – Dagiškis“, – kitą rytą kalbą tęsė Vidmantas. Regėjosi, kad niekas pernelyg ir nepasikeitė per naktį. Panirome į tamsą, į juodą skylę, gaubiamą tokios pačios spalvos Tipės polietileno, ir tiek. Vienas mano bičiulis, šiek tiek tikintis visokiais ezoteriniais dalykais, aiškintų, kad vigvamo, kaip ir skliautuotos patalpos, forma yra be galo tinkama meditacijoms, kontempliacijoms ar tiesiog miegui. „Matyt, tai lemia dangaus ar gaubto pavidalas, sutelkiantis, koncentruojantis dvasinius pradus“, – sakytų. Vis dėlto keista, ir manau, kad esminis dalykas – tai to juodojo polietileno neskaidrumas, yra pajausti, Vidmantui pravėrus Tipės uždangą, kad lauke jau šviečia saulė (žaliai nudažyta mirguliuojančių tankmės lapų) ir energingai bei aktyviai čiulbauja smulkūs paukšteliai. Panašų gyvenimo kontrastą esu jautęs savo senelių namuose Alytuje, Nemuno gatvėje, kai vakarais danguje mirties kilpas darantys lėktuvai svaigindavo savo figūromis ore, o ryte dar labiau alpindavo ant saulėto grindinio („bruko“) strikinėjantys ir garsiai čirškiantys žvirbliai – veikdavo tas vakaro ir ryto kontrastas. Pusryčius valgėme svetainėje. Svetainė – tai erdvė prie Tipės, sudaryta iš kelmo ir ant jo padėtos lentos (toks stalas), kelių rąstų nuopjovų ir tikrų taburečių. Pusryčiai – aristokratiškai prabangūs (lydytas sūrelis, aštrios marinuotos paprikos) su kalbomis apie Tipę. „Pradžioje surišau ir įrėmiau tris kartis, tuomet į jas rėmiau kitas. Toliau visa tai uždengiau polietilenu ir vėl užramsčiau kartimis. Šių čia nėra vargo prisirinkti“, – Vidmantas mostelėjo ranka aplinkui, visa vietovė buvo kupina plonų, tiesių medžių. „Vietinis laikraštis mane pavadino keistuoliu, – šioje vietoje pasakotojas surimtėjo, net pyktelėjo ir griausmingu balsu (kaip moka tik jis) pacitavo: – „Biržų girioje apsigyveno vienišius – jis pasistatė vigvamą.“ Bet tai buvo niekai, kurių ir nereikėjo komentuoti – užteko pakrizenti. Vidmantas tuo pačiu ypu nuvedė link vietos, kur iš žemės styrojo surūdijusios vielos gabalas. Jis mįslingai buvo įsikabinęs į pačias gelmes. „Tie žurnalistai dar galėtų parašyti, kad paslaptingasis vienišius komunikuoja su kita planetos puse – antipodu, naudodamasis šia viela“, – sarkastiškai tarė šios žemės ir girios gabalo šeimininkas. Paėmęs po krūmu paslėptą kauptuką, jis tik jam įžiūrimoje vietoje (nes iki kelių žėlė garšvos, paparčiai ir dilgėlės) supureno žemę – ten augo jurginų krūmas. Grįžęs prie Tipės Vidmantas apžiūrėjo ją apraizgiusias vynuoges. Nuskabė nudžiūvusias, rūpestingai apžiūrėjo išlikusias. Tokia miškų sodininkystė.

Ėjome pažiūrėti užvirtusio šulinio. Visai netoli – buvusio (iš tiesų ir esančio) ūkio pakraštyje. Įgriuvęs rentinys buvo apjuostas apsaugine (šiek tiek padriskusia) juosta, nebenaudojamais drabužiais, ant šakos kabojo netgi samanomis apžėlę sportiniai batai. Šalia – suremtų karčių konstrukcija, Vidmanto ironiškai pakomentuota citata iš vietinio laikraščio: „Keistuolis plečia savo teritoriją.“ Šalia melioracijos griovio – išeinančio iš Biržų girios gilumų, gal net Latvijos ar pasaulio tolumų ir nueinančio priešinga kryptimi, bet kažkur ten pat – ąžuolas. „Senelis pasodino, kai gimė mama – vadinasi, 1930 metais. Žinoma, sausio mėnesį niekas nieko nesodino, truputėlį vėliau, kai atšilo. Į išpuvusį kelmą įkišo gilę.“ „Senelis turėjo kuliamąją, pagamintą Vokietijoje devyniolikto amžiaus pabaigoje – tais pačiais metais, kai ir gimė. Jeigu ne tai, ir mamos bei manęs nebūtų buvę. Keliaudavo po kaimus. Lapkritos kaime sutiko močiutę – pabaigtuvės, visi sėdi prie stalo, močiutė eina lauk – senelis iš paskos. Taip ir įvyko.“ Buvo Mindaugo karūnavimo diena ir mes nusprendėme sugiedoti himną. Na tai kas, kad buvo ne vakaras, ne devynios valandos, o tik vėlyvokas rytas. Sustojome ir sugiedojome.

Tuomet patraukėme link automobilio. Jis buvo paliktas nuo lietaus pažliugusioje aikštelėje, su varnalėšos lapu uždengtu numeriu („kad kokia negera akis nenužiūrėtų“), šalia medžio, ant kurio kabojo lapelis su užrašu ASMENS VALDA (popieriukas ir plastmasinis atšvaitas buvo įdėti į kanceliarinę įmautę). Dagiškio kaimo pakraštyje apleistos buvusios sodybos vietoje stovėjo tik iš dolomito sumūryta virenė – aukštas kaminas, forma kartojantis Tipės pavidalą.normaliuose“ namuose (sakykime – daugiabutyje) juos atstotų tapetai. Raštuotos paklodės, antklodžių (vis dėlto man patinka tas keistas ir gluminantis žodis „kaldra“ – jis asocijuojasi su rupūže, kūdra ir, be abejo, „lakudra“ – tad miegoti užsiklojus varliagyviu, vandens telkiniu ar pasileidėle yra dvigubas malonumas, kad ir ką sakytų didieji moralistai ir tikrųjų vertybių puoselėtojai) užvalkalai, kuriuose visais pieštiniais ornamentais žydėjo gėlės, sirpo vaisiai, suteikė šiam