Šiuolaikinė slovėnų proza

 

Groso raudonieji kopūstai

 

Užeiga buvo įsikūrusi ramių kalvų, iškilusių už didelio slėnio, vidury, – ten buvo didelis sodas su spalvingais skėčiais, liepa ir piktas šuo, o meniu siūlė tradicinius patiekalus, gerus, bet nesveikus, jei gerai gali būti tai, kas nesveika. Man čia patikdavo valgyti, kai rasdavau laiko ir išvykdavau iš nervingo miesto. Vos prisėdęs ant medinio suolo po baltu ar žaliu skėčiu pamiršdavau bet kokį skubėjimą. Atsipalaidavimas, kurį galėjau sau leisti tik šioje užeigoje, mane viliojo, kaip ir siūlomi patiekalai. O ir mokėti už jį nereikėjo.

Laikui bėgant savininkas pradėjo mane priimti kaip seną pažįstamą, kuriam paliekama galimybė tapti draugu. Jis visada atsargiai manęs paklausdavo apie pinigus mieste ar mano darbe, mainais papasakodamas kokią nors užeigos ar kaimo naujieną, kartais net visai delikačią. Savo galimomis asmeninėmis dramomis jis manęs niekada nekankindavo, aš jo irgi ne, nei po dvejų ar trejų metų, kai vienas apie kitą jau žinojome pagrindinius dalykus. Po būtino informacinio įvado jis man norėdavo papasakoti, kas užeigoje šią savaitę buvo siūloma mums, brangiems svečiams, pasakodamas kartais kokį patiekalą išgalvodavo, tad kai šį panordavai užsisakyti, atsakydavo, kad atsargos jau pasibaigusios. Pasirinkimas beveik visada būdavo kuklus, o patiekalai, paprastai tariant, gardūs. Virtuvės šedevras, savininko pasididžiavimas ir svečių džiaugsmas būdavo saldumynai, ypač obuolių ir sluoksniuotasis pyragas. „Pas Grosą“, taip vadinosi užeiga, pietūs visada baigdavosi saldėsiu.

Bet šį šedevrą lenkė tikras meistriškumo įsikūnijimas: Groso raudonieji kopūstai.

Juos patiekdavo su bulvių koše ir kepsniu. Bet bulvės ir mėsa buvo tik pagalbininkai, skirti pabrėžti delikatesų delikateso, patiekalo, kuris garsėjo visame tame kalnyne ir dar toliau, slėnyje, – Groso raudonųjų kopūstų, – išskirtinumą. Kopūstai buvo dieviški, tikra harmonijos giesmė, saldaus ir rūgštaus pusiausvyra, pagarbi tos užbaigtos kombinacijos karūna. Gurmanai jau nuo senų laikų ginčijosi, kokie tie Groso kopūstai – labiau saldūs ar labiau rūgštūs. Aš dažnai kopūstų užsisakydavau vienų, ir Grosas jų atnešdavo kupinas tokio pasitikėjimo, lyg žinotų, kad rankose laiko tikrą brangenybę.

Kopūstų užsisakydavau kiekvieną kartą atvykęs, net jei šie nederėdavo prie kitų mano užsakytų patiekalų. Kiekvienas turime kokią nors silpnybę.

Gamindavo Groso žmona, o jis pats aptarnaudavo svečius ir rūpindavosi gera atmosfera. Groso žmoną mačiau tik du kartus prašmėžuojančią pro virtuvės – savo šventovės ir prieglobsčio – duris. Tikriausiai tai buvo labai užsiėmusi ir nedrąsi moteris. Sėdėdamas įprastoje savo vietoje sode po baltu skėčiu (kitur kaip koks senas šuo, prisirišęs prie savo būdos, sėdėti nebenorėdavau) kartais matydavau jos galvos ir pečių siluetą – didžiulės virtuvės langas žvelgė į kavinės sodą. Savininko žmonos, gaminančios mums taip, kad net seilė tįsdavo, galvą visada dengdavo ties pakaušiu surišta skara.

Tai buvo tarytum nematoma, rami būtybė, kuri pasislėpusi garantuodavo, kad, suvalgę jos pagamintų patiekalų, būsime viskuo patenkinti ir paliksime daug arbatpinigių. Pavalgęs Grosui visada pagirdavau šeimininkę, o jis kažką neaiškiai numykdavo; tame mykime buvo sumišęs džiaugsmas dėl pagyrimo su pavydo šešėliu, kad tuos išskirtinius patiekalus gamindavo kitas žmogus, o ne jis pats, vadovaujantis ir užeigai, ir tam žmogui.

Ši idilė truko kelerius metus. O tada Groso rauginti kopūstai tapo per rūgštūs.

Tai buvo tradicinė užeiga, besididžiuojanti savimi ir savo galimybėmis, todėl ant stalų čia nebuvo prieskonių patiekalams pagal savo skonį patobulinti. Čia buvo manoma, kad patiekiami patiekalai – tobuli. Bet toje tobulumo karalystėje delikatesas staiga tapo su trūkumais. Visa kita liko taip, kaip ir buvę – dieviška.

Todėl tą rūgštį kurį laiką ramiai kenčiau. Be to, užeigoje, kurios savininkas yra beveik tavo draugas, sunku teikti skundus, jei nesi surūgėlis. Aš – gana kantrus ir švelnus žmogus. Bet kopūstai po truputį taip surūgštėjo, kad gadindavo ir visų kitų kartu valgomų patiekalų skonį. Rūgštumą jaučiau netgi valgydamas desertą ir važiuodamas atgal į miestą. Kodėl tu visada toks surūgęs, pradėjo manęs klausinėti draugė.

Taigi po trijų tokių rūgščių apsilankymų iš eilės sukaupiau visą drąsą ir Grosui pasakiau, kad norėčiau ne tokių rūgščių Groso raudonųjų kopūstų – pastaruoju metu mano skrandis kažko pajautrėjęs. Žinoma, žinoma, atsakė užeigos savininkas ir šiek tiek pabalo, bet vėliau kopūstų skonis dar pablogėjo. Arba taip tik atrodė, nes vis dar tikėjausi ankstesnės saldžiai rūgščios harmonijos.

Prašymą, reikalavimą arba beveik grasinimą vėliau pakartojau dar kelis kartus. Tai nė kiek nepadėjo. Kiekvieną kartą kopūstai tik dar labiau nuvildavo.

Ar jums žinomas per rūgščių raudonųjų kopūstų sindromas?

Žinoma, galėjau pradėti valgyti kur nors kitur. Bet nežinojau jokios kitos užeigos, kurioje galėčiau taip atsipalaiduoti, nors dėl nepaaiškinamų pokyčių ir tas atsipalaidavimas pamažu ėmė prarasti žavesį. Man atrodė, kad kalbama ir apie garbės bei atsakomybės jausmą, nes čia man patinka, o visi kiti patiekalai, išskyrus Groso raudonuosius kopūstus, geri kaip ir kadaise, todėl tą rūgštumo jausmą, tą netikėtą, keistą ankstesnio nepriekaištingumo trukdį galiu atleisti ir padėti Grosui. Nes man atrodė, kad jis jaučia įtampą. Jautrus svečias tai supranta.

Pabandžiau įsivaizduoti, kas nutiko.

Turėjau vieną paaiškinimą – žinojau, kad Grosas kraustosi iš proto dėl be galo rūgščių salotų. Kai nebūdavo kitų lankytojų, per tuos kelerius metus jis buvo prie manęs prisėdęs ir kartu valgęs. Visada rinkdavosi tik salotas ir desertą; salotas – dėl akivaizdžios priežasties, sakydavo, kalbėdamas apie nemažą savo svorį, o desertą dėl to, kad jam primenąs pirmuosius pasimatymus su žmona. Saldu, pasakiau, ir tada mes abu nusijuokėme. Tas dietines salotas jis visada neįtikėtinai gausiai apliedavo actu – acto visada atsinešdavo, nors viskas, kaip ir visada, jau buvo paruošta virtuvėje. Pamatęs nustebusį mano žvilgsnį, Grosas paaiškino esąs pakvaišęs dėl rūgštumo.

Maistą visada gamina Groso žmona, pagalvojau. Dar visai neseniai raudonieji kopūstai buvo saldžiarūgščiai, o dabar staiga tapo baisiai rūgštūs. Juos labiau pradėjo rūgštinti žmona? Kodėl? Ji pati pakeitė receptą? Pasidavė jo reikalavimams? Jis ją privertė? Gal iki šiol juos gamina kaip įprastai, tik Grosas, prieš atnešdamas, aplieja actu?

Uždavinėjau klausimus ir neradau atsakymų. Bet toje virtuvėje, kur kartais matydavau skara pridengtos galvos siluetą, turėjo kažkas pasikeisti.

Tuo tarpu Groso raudonieji kopūstai dar labiau parūgštėjo. Jau nustojau beviltiškai prašyti normalių kopūstų. Užsispyręs jų vis dar užsisakydavau, bet jau beveik nebepaliesdavau.

Artėjo atsisveikinimo diena.

 

●

 

Šiandien esu čia paskutinį kartą, pasakiau sau. Sudievu, Grosai. Salotų kaip visada buvo neįmanoma valgyti, todėl laukiau deserto. Rudeniški šlaitai geltonavo, o mane užliejo melancholija. Vis dar kėliau sau klausimą, kas nutiko, kad laiminga harmonija staiga dingo.

Neišvyksiu be atsakymo, pasakiau sau. Atsistojau, vienintelis lankytojas didžiuliame sode, atvėriau tylios užeigos duris ir pirštų galiukais nutipenau į virtuvę. Uodžiau malonius kvapus, kuriuose būta ir kažin kokios rūgšties. Ant viryklės gurguliavo puodas, patalpoje – nė gyvos dvasios. Liksiu be atsakymo – Groso žmonos niekur nebuvo. Neryžtingai stabtelėjau ant virtuvės slenksčio. Kažkur kažkas sutraškėjo. Nežinau, kodėl dar tyliau nei anksčiau žengiau penkis žingsnius į priekį traškėjimo link ir sustojau prie tamsiai dažytų durų. Atidariau jas – man būtinai reikėjo atsakymo. Stovėjau blausiai apšviestų laiptų, kurie leidosi į rūsį, viršuje. Apačioje ir vėl kažkas sutraškėjo. Atsargiai nulipau garso link.

Stambi figūra stovėjo prie lentynų ir į stiklainius kišo raugintus kopūstus. Galvą dengė ties pakaušiu surišta skara.

Sprandas buvo storas, o nugara plati. Grosas pajuto, kad esu patalpoje, ir atsisuko.

Žiūrėjome vienas į kitą. Mano žvilgsnis klaidžiojo nuo skara pridengto veido iki jo kojų.

Ten stovėjo milžiniškas stiklinis indas, tarytum didžiulis stiklainis marinuotiems agurkams. Jame tikrai plaukiojo mažyčiai marinuoti agurkėliai ir svogūnų griežinėliai.

Dvidešimt metų mes ginčijomės, reikia daugiau cukraus ar acto, pasakė jis. Dvidešimt metų.

Kartu su agurkėliais ir svogūnais stiklainyje mirko ir jo žmona.

O taip saldžiai viskas prasidėjo.

 

Nuo tada praėjo aštuoniolika metų, ir aš per tą laiką daug išgyvenau. Buvo ir tokių įvykių, po kurių kitų žmonių taip griežtai nebevertinau. Ši aplinkybė ir pasvajojimai apie Groso raudonuosius kopūstus, tokius kaip kadaise, prieš jiems tampant rūgštiems, vieną dieną, kai man viskas lindo per gerklę ir beviltiškai troškau ramybės, atviliojo mane atgal į tuos tylius kalnynus, ir po neilgai trukusių dvejonių aš sustojau prie savo kadaise be galo mėgtos užeigos.

Niekas nebuvo pasikeitę, nors per šitiek metų padaryta daugybė revoliucinių atradimų. Virš paradinių durų didelėmis raidėmis vis dar buvo parašyta „Pas Grosą“.

Namas buvo toks pat kaip ir prieš aštuoniolika metų, sodas irgi nepasikeitė: skėčiai tokių pat spalvų, kurios išliko mano atmintyje, ir kažkur užeigoje nervingai sulojo šuo. Bet keisčiausia, kad vietoj nepatogumo, kurį juk turėjau jausti, mane užliejo tas senas, gerai pažįstamas ir malonus lengvumo jausmas, kurio vedamas prieš daugelį metų, vos spėjęs pajusti miesto skubos ir nusivylimo sukeltą nuovargį, jau lėkdavau čia.

Sodas buvo beveik tuščias. Tuščias ir stalas po baltu skėčiu – mano stalas. Todėl apsisprendžiau galutinai. Išslydau iš automobilio ir nužingsniavau į savo senąją vietą po baltu skėčiu. Kaip senas geras kuinas.

Tada pradėjau laukti Groso. Nepaisant nieko, šiek tiek nervingai.

Ko ponas norėtų, išgirdau balsą. Jis sklido iš lūpų, kurių savininkės galvą dengė ties pakaušiu surišta skara. Sprandas buvo liaunas, nugara liekna. Prieš mane stovėjo Groso žmona.

Iki mažiausių smulkmenų, nepaisant prabėgusio laiko, ji buvo tokia pati kaip ir prieš aštuoniolika metų.

Lyg visą tą laiką būtų buvusi užmarinuota.

Žvelgiau į ją visiškai netekęs žado. Kai bežadė tyla užtruko per ilgai, norėdama man padėti, ji paklausė:

– Gal norėtumėte kokio firminio mūsų patiekalo? Ko nors saldaus? Groso raudonųjų kopūstų?

 

 

Grandinėlė

 

Didžiulis darbo krūvis, pasilinksminimai ir laisvalaikis daugelį jau parviliojo į miestus. Tai nebuvo būtina, bet dauguma mąstė taip: užteks. Kalbama apie atostogas, kai jūra šilta, oras karštas ir diena ilga. O dabar jūra pamažu vėsta, dienos trumpėja, oras darosi gaivus, todėl masės žmonių nuolankiai ir linksmai pardundėjo į miestus.

Trumpai tariant, mūsų įlanka greitai ištuštėjo. Na, mūsų įlanka: čia nuomojamės namą, šalia – dar keli statiniai. Tai striuka, sunkiai pasiekiama įlanka – žemėlapyje jos nerasi. Nežinomas, išnuomotas rojus tiems, kurie gali džiaugtis, kad nepaklūsta didžiulio darbo krūvio, pasilinksminimų ir laisvalaikio vilionėms.

Jau kokią savaitę įlankoje buvome likę tik mudu. Dabar mums priklausė visas pliažas, visi figmedžiai ir visi saldūs pupmedžio vaisiai. Jei norėtum padaryti galą tylai, galėtum paleisti muziką visu garsu. Bet kam to reikia. Užteko ir kitų garsų: bangų, vėjo, cikadėlių tamsiose pušyse, žiogų sausoje žolėje, kirų virš jūros ir jūroje, jei šioji būdavo rami.

Švelnus ruduo tingiai šlamėjo ir liejosi aplink. Taip gyvenome ir mudu su Eva. Toje ramybėje ir vienatvėje po truputį praradome laiko nuovoką.

Evą, žinoma, myliu. Ar mylėjau?

O tada pasirodė vapsva. Vieną vėlyvą popietę ji išlindo iš alyvmedžių giraitės, kuri žaliuoja beveik iki pat pliažo, sustojo ir, lyg būtų namuose, apsidairė į visas puses, pažvelgė ir į mus – tuo metu sėdėjome ant suolų prieplaukoje priešais išsinuomotąjį namą ir skaitėme, kaip skaitoma prie jūros. Vapsva elgėsi taip, lyg būtų viena, o mūsų – lyg nebuvę. Ji lėtai nusirengė, nenusimovė tik maudymosi kelnaičių, ir dingo vandenyje. Tikrąja šio žodžio prasme dingo; buvo po vandeniu, o ne sausumoje, plaukė lyg linksma amfibija, nė kiek nešvokštė ir nesitaškė, kaip paprastai daro kiti mauduoliai. Su Eva vapsvą visą laiką stebėjome. Mūsų sustojusio laiko ramybėje tai buvo įvykis, o ji pati – įsibrovėlė.

Po kurio laiko vapsva palengva išbrido į krantą, apsivilko ir išsiruošė pasivaikščioti aplink kelis namus. Prie kiekvieno iš jų sustodavo, apeidavo aplink, apžiūrėdavo sodą arba terasą, o tada eidavo prie kito namo. Ir taip nuo namo prie namo, nuo sodo prie sodo, nuo terasos prie terasos.

Tai mums atrodė neįprasta. Tai buvo šiurkštus mūsų vienatvės, ramaus stabilumo ir netikėtumų nebuvimo pažeidimas. Su Eva akies krašteliu stebėjome vapsvos judėjimą, nesiryžome atvirai spoksoti į ją, nes tai nemandagu, nors netinkamai elgėsi būtent ji. Argi ne keista, sušnibždėjo Eva. Kodėl ji taip viską apžiūrinėja? Gal nori ką nors nuknist?

Nustebęs pažvelgiau į ją. Niekada, arba labai retai, ji vartodavo tokius žodžius. Tikriausiai labai susijaudinusi, pamaniau. Sumurmėjau, norėdamas nuraminti, kažką apie vyriškus savo raumenis ir panašiai, jei bandytų ką iškrėsti. Eik uždaryk duris, pasakė Eva, iš čia nematome užpakalinio įėjimo. Uždaręs duris, grįžau pas Evą, kurią myliu, kurią mylėjau?

Moterį kartais galėjome matyti, o kartais ji dingdavo už namo ar medžio. Iš tolo ji atrodė aukšta ir liekna, kaip vapsva. Labai iš tolo ji būtų panaši į Evą, pamaniau. Ji taip ir nepažvelgė tiesiai į mus, lyg mūsų nė nebūtų. Su Eva šnabždėjomės tarpusavyje ir po truputį darėmės įtarūs. Ar ne per daug ji plona, pasakė Eva, tokios būna narkomanės. Buvau geras sąmokslininkas; narkomanė, kuriai labai reikia pinigų naujai dozei ir kuri gali tave užpulti infekuota adata. Stebėjome ją ir pašnibždomis dalijomės vis keistesnėmis mintimis.

Per ilgai buvome likę vieni šiame prieglobstyje. Rojus žmogų paverčia skystablauzdžiu.

Netikėtai vapsva ir vėl išniro iš alyvmedžių pliaže. Rankoje ji kažką laikė ir kišo sau į burną – turbūt figas; daugiau čia nėra nieko valgomo. Vienintelis figmedis įlankoje, kuris šiuo metu dar vedė vaisius, buvo iš visų pusių aukšta tvora apsupto namo sode. Taigi ji perlipo per tvorą. Figas šiose salose vagia visi turistai, bet peršokti tokią tvorą – visai kas kita. Tai – apiplėšimas.

Moteris nerūpestingai viską suvalgė, ramiai apsirengė ir nedvejodama patraukė mūsų link. Eva sutrikusi šūktelėjo: saugokis jos, ir aš įtemptais vyriškais raumenimis prisėdau. Nesu bailys, bet ir ne herojus, prisipažįstu.

Ji sustojo priešais mus, nužvelgė nuo galvos iki kojų ir nuo kojų iki galvos. Lyg čia būtų jos namai. Iš tiesų buvo aukšta, jos kaklą juosė sunki grandinėlė, kuri švytėjo ir žvangėjo vos pajudinta. Iš tiesų buvo panaši į Evą.

Apžiūrinėjau namus, pasakė ji, galbūt kitais metais kurį nors išsinuomosiu. Jūs čia gyvenate?

Buvo jaunesnė nei vidutinio amžiaus, pažiūrėjo į mane, bet iš tiesų visą dėmesį buvo sutelkusi į Evą; šioje kompanijoje aš buvau pats nesvarbiausias. Sausai atsakėme į kai kuriuos klausimus: taip, tai mūsų namas (žinoma, melavome); ne, šeimininkai šių namų nenuomoja (tai irgi netiesa); rytoj du ar trys šeimininkai atvyks čia savaitgaliui (ir vėl melas, bet norėjome jos kuo greičiau atsikratyti, parodyti, kad esame mandagūs, ir vėl atgauti ramybę).

Beklausinėdama ji staiga nusisuko ir nuėjo. Tiesiog nuėjo. Lyg mūsų nė nebūtų. Pasiėmė paplūdimio krepšį – kitokio ir neturėjo – ir dingo tarp alyvmedžių, pasirodymo ir dingimo vietos.

Eik paskui ir pažiūrėk, kur eis nuo mūsų įvažiavimo, greitai pasakė Eva. Ir ar turi automobilį. Įsidėmėk numerį.

Taigi nusekiau ją ir stebėjau, kaip po truputį tolsta vieškeliu link Trečiosios įlankos. Ėjo pėsčiomis, vėlyva rudens popietė dar mirgėjo nuo pavėlavusios vasaros kaitros. Vakarėjo.

Grįžau pas Evą, ir dabar įlankoje staiga pasidarė per daug vieniša. Pažvelgėme vienas į kitą, pasikalbėjome, kad dabar, ačiū Dievui, jos jau atsikratėme, ir nuėjome maudytis. Prieš tai paradines duris užrakinau; iki šiol jos per dieną būdavo atidarytos. Eva dar labiau nei įprastai glaudėsi prie manęs, o aš paslapčia stebėjau alyvmedžius ir tarpus tarp namų. Ar ji ir vėl pasirodys? Nejaukumas, kuriuo užkrėtė moteris su grandinėle, nenorėjo pasitraukti.

Kokia ji tau pasirodė, paklausiau Evos. Pasikėlusi, atsakė. Kaip suprasti, paklausiau. Na, pasikėlusi, kas tau neaišku, kažkaip šiurkščiai atsakė Eva, visada švelni Eva. Nutilau. O kokia ji man pasirodė? Nežinau, bet būčiau galėjęs atsakyti, jei būtų paklaususi. Bet nepaklausė.

Tada susėdome ir aptarėme padėtį.

Tikrai keistoka, kaip netikėtai ji pasirodė, viską įdėmiai apžiūrėjo, lyg savininkė mus užkalbino ir vėl staiga dingo. Keista ir tai, kad atkeliavo pėsčiomis ir tuomet patraukė link Trečiosios įlankos.

Šioje salos dalyje yra trys gyvenamos įlankos: Pirmoji, Antroji ir Trečioji (taip jas pavadinome mudu su Eva, nes tikruosius jų pavadinimus labai sunku įsiminti). Visos trys gerokai nutolusios viena nuo kitos. Į Pirmąją įlanką veda asfaltuota gatvė, nuo ten iki mūsų (Antrosios įlankos) ir toliau iki Trečiosios yra prastas vieškelis. Iki mūsų įlankos moteris nevažiavo – būtume išgirdę. Jei iki mūsų atkulniavo nuo Pirmosios įlankos, tai užtruko bent dvi valandas. Na, gali būti, kad kurį laiką ji važiavo, o tada automobilį kažkur paliko ir tuomet patraukė pėsčiomis. Dar keisčiau tai, kad nuo mūsų ji nepatraukė atgal, o nupėdino link Trečiosios įlankos, o tai – dvi valandos kelio. Netrukus sutems. Kur ji eina? Supainiojo kryptis? Čia ji atrodė tokia pasitikinti savimi.

Juk gali būti, kad klaidžioja žvalgydamasi, keliauja instinktyviai; galų gale ji juk moteris (taip galvojau aš), kuri atostogauja, kaip pasakė Eva. Bet vis iš naujo aptarinėjome jos panašumą į vapsvą, nedraugišką elgesį, namų apžiūrinėjimą, šaltą abejingumą. Nebūkime paranojiški, po kurio laiko pasakėme vienas kitam, dabar ruduo, taigi prie Viduržemio jūros lieka netipiški, truputį kitokie, ypatingi turistai. Būtent – ypatingi, kalbėjomės kiek vėliau, ir mūsų paranoja vėl sugrįžo. Su tokia grandine dusini, o ne nešioji kaip papuošalą, juokaudama pasakė Eva, nors iš tiesų ji mąstė beveik rimtai.

Pradėkime mąstyti blaiviau, pasakėme vienas kitam paskutinį kartą beviltiškai bandydami atsipalaiduoti, kai diena jau baigėsi ir baimė šildėsi tamsos glėbyje. Esame dviese, vyras ir moteris, dviese prieš vienintelę moterį – jei ji iš tiesų buvo viena ir nepasiųsta žvalgybon, pamaniau, o Eva tą pačią akimirką tai ištarė garsiai. Netrukus taip pakvaišome, kad pradėjome ruoštis gynybai. Į kišenę įsimečiau atlenkiamąjį peiliuką ir kelis kitus įnagius, naudojamus svogūnams pjaustyti ir dar kam nors, pavyzdžiui, viščiukų kaklams, tuomet pasiskyrėme strateginius taškus name ir aplink jį. Viena slėptuve ypač didžiavomės – aštrų virtuvinį peilį iki kriaunų įsmeigėme į žemes gėlių vazone, stovinčiame prie užpakalinių durų, netoli lauko tualeto. Ar kada esi jį smeigęs į šviežią dirvožemį, paklausė Eva. Lyg būčiau jį smeigęs į kietą mėsą.

Visa tai truputį padėjo, bet tik iš bėdos. Namas buvo suręstas visų tipų baimėms priglausti. Senas, didelis, pilnas slaptingų užkaborių, girgždančiais laiptais ir grindimis. Net dieną čia karaliavo prieblanda, ką jau kalbėti apie spalvas: ryškiai mėlyną, rausvą, rusvoką, nuvytusią violetinę. Iki šiol jis buvo žavingas, bet dabar, naktį, po tokių įvykių staiga tapo košmariškas. Ir lengvai įžengiamas.

Būta dviejų įėjimų: vienas nuo jūros pusės vedė į terasą, o kitas, užpakalinėje dalyje, vedė į laukujį (vienintelį) tualetą čia pat už durų. Koks metras nuo grindų buvo keturi varstomi langai, visi kiti – iškirsti aukštai. Abiejų įėjimų durys buvo nuo senumo nusidėvėjusios, kaip ir langai. Čia nebuvo ko saugoti. Bet vis dėlto mūsų padėtis daug geresnė, pasakiau Evai. Esame viduje, namą pažįstame, išgirsime, jei kas norės įsilaužti. Įsibrovėlis (dabar jau vartojome tokius žodžius) namo nepažįsta ir jei paslapčia įdėmiai mūsų nestebėjo, netgi nežino, kuriame kambaryje miegame. Ir galbūt mano, kad turime pistoletą, sukrizeno Eva, vos sulaikydama ašaras. Iki šiol suvokėme, bent jau akimirkomis, kad mūsų panika perdėta. Bet dabar mums iškilęs pavojus buvo tapęs neginčijamu faktu, apie tai jau nediskutavome. Dabar reikėjo tik kuo labiau apsisaugoti.

Tamsoje, kad nesimatytų iš lauko, palei duris ir langus sustačiau kėdes ir puodus. Jei kas bandytų veržtis į vidų, jie kristų ir sukeltų triukšmą. Tai tikriausiai buvome matę kokiame nors sename kriminaliniame filme. Naudinga pamoka, pasakiau pats sau, bet ar šitaip bijotume, jei nebūtume žiūrėję tokių filmų? Tuomet virtuvėje, prie vienintelio apšviesto stalo visame name (žinoma, kėdžių čia dar nesustačiau), šiek tiek palošėme kortomis, kad nusiramintume; langas uždarytas, buvo tvanku, lauke ritmingai bangavo jūra, ant stalo krito žvakės liepsnų nudeginti drugiai.

Tada laiptais užkopėme į miegamąjį. Koridoriuje, prie kambario durų, nuo vienos sienos iki kitos pritvirtinau virvelę ir ant jos užkabinau raktų ryšulėlį, kad suskambėtų ir taip mus perspėtų. Paskutinė gynybinė užkarda. Užgesinome šviesą, nieko nebekalbėjome ir greitai užmigome. Eva, lyg saugodama, viena ranka mane apkabino. Eva, kurią myliu, kurią mylėjau?

 

●

 

Mane pažadino prislopintas žvangėjimas. Ranka patapšnojau aplink save. Evos nebuvo. Žinoma, eina į tualetą ir, žinoma,

pamiršo apie apsaugai pakabintus raktus. Tada užpakalinėse duryse sugirgždėjo sena rakinama spyna, durys tyliai prasivėrė, o paskui vėl užsivėrė. Tada sugurguliavo tualete nuleidžiamas vanduo. Ir stojo tyla, keistai ilga tyla. Sunerimau ir susiruošiau keltis. Ką ji taip ilgai daro? Juk – mėnesienoje! – neapžiūrinėja savęs tame tualete kabančiame veidrodyje, kuris jai labai patinka, nes atspindi tave plonesnį, nei esi iš tiesų. Juk ji ir taip gana liesa. Tada užpakalinės durys ir vėl atsivėrė ir tyliai užsivėrė, vėl sugirgždėjo rakinama spyna, vėl sužvangėjo raktai (kaip greitai ji viską pamiršta, pamaniau ir nurimęs pradėjau snausti), tyliai įžengė į kambarį, apsičiupinėjo, kur yra, atsigulė į lovą, šalia manęs. Žvangtelėjo sunki grandinėlė.

 

●

 

Dėl visa ko pakasiau ir grandinėlę.

 

Iš: Janko Lorenci. Savna in druge zgodbe. Ljubljana: Študentska založba, 2003

Vertė Kristina Tamulevičiūtė