Poezijos vertimai
Zbigniewas Herbertas (1924–1998) – vienas iškiliausių praėjusio amžiaus antrosios pusės lenkų rašytojų, poetas, eseistas, dramaturgas. Pasak Eugenijaus Ališankos, „Herberto žvilgsnis krypo į praeitį, atmintį, tradiciją ir kultūrą. Jis kalbėjo mirusiųjų lūpomis; nebėgo nuo dabarties, tik mėgino surasti praeities ir dabarties bendrą vardiklį, ir tai jam išties pavyko“ (iš lietuviškos Herberto eilių rinktinės „Dvejojanti Nikė“ (2001, sudarė ir vertė E. Ališanka) įvadinio straipsnio).
Čia spausdiname iki šiol dar neverstų eilėraščių iš pirmosios Herberto poezijos knygos „Šviesos styga“ (Struna światła, 1956) vertimus.
Užrašas
Žvelgi į mano rankas
jos trapios – sakai – kaip gėlės
žvelgi į mano lūpas
per mažas ištarti: pasaulis
– geriau supkimės akimirkų laivėje
gerkime vėją
ir žiūrėkime kaip blausiasi mūsų akys
vysmo aromatas yra pats gražiausias
o griuvėsių vaizdai sukelia nejautrą
manyje yra ugnis kuri mąsto
ir vėjas gaisrui ir burėms įpūsti
mano rankos nekantrios
galiu
draugo galvą
nulipdyti iš vėjo
vis kartoju eiles kurias norėčiau
išverst į sanskritą
ar piramidę:
kai išdžius žvaigždžių šaltiniai
mes šviesime naktims
kai suakmenės vėjas
mes judinsime orą
Apolonui
1
Žengei apgaubtas akmeninių apdarų šlamesio
metei laurų šešėlį ir spindesį
alsavai lengvai kaip statulos
o žengei kaip gėlė
į savąją įsiklausęs giesmę
lyrą kėlei į tylėjimo aukštį
nugrimzdęs savyje
vyzdžiais baltais kaip tėkmė
akmeninė
nuo sandalų
iki kaspino plaukuose
išgalvojau tavo pirštus
tikėjau tavo akimis
bestygis instrumentas
rankos be delnų
grąžink man
jaunatvišką šūksnį
ištiestas rankas
ir mano galvą
milžiniškame susižavėjimo pliumaže
grąžink mano viltį
o tylinti balta galva
tyla –
įskilęs kaklas
tyla –
užlūžusi giesmė
2
Pirmõsios jaunystės dienos
aš kantrus naras nepaliesiu
išgaudau dabar tik
sūrius suskeldėjusius torsus
sapnuojasi man naktimis Apolonas
žuvusio perso veidu
klaidinančios yra poezijos pranašystės
viskas buvo kitaip
kitoks buvo poemos gaisras
kitoks buvo miesto gaisras
didvyriai negrįžo iš žygio
nebuvo didvyrių
išgyveno nevertieji
ieškau statulos
nugrimzdusios jaunystėje
teliko tuščias cokolis
formos ieškančio delno pėdsakas
Šventikas
mirusių religijų garbintojams
Šventikas kurio dievybė
nužengė į žemę
sugriautoje šventykloje
parodė savo žmogiškąjį veidą
bejėgis šventikas
kuris iškeldamas rankas
žino jog iš to nei lietaus nei skėrių
nei derliaus nei griausmų
– kartoju sudūlėjusią giesmę
su tuo pačiu susižavėjimo
užkeikimu
per kaklą kylantį iki kankinystės
suduoda plokščias pašaipūno delnas
mano šventą šokį prieš altorių
mato tik šešėlis
vaikpalaikio gestais
– o vis dėlto
pakeliu akis ir rankas
užtraukiu giesmę
ir žinau jog aukų dūmai
kylantys į šaltą dangų
supina kasą begalvei
dievybei
Architektūra
Virš arkos lengvos –
antakio akmeninio
sienos
nesurauktoje kaktoje
languose džiugiuose ir atviruose
kur veidai vietoj pelargonijų
kur labai tikslūs stačiakampiai
greta svajojančios perspektyvos
kur ornamento pažadintas
šaltinis trykšta tyliame plokštumų lauke
kur judesys ir ramybė linija ir šūksmas
virpantis netikrumas paprastas aiškumas
tu esi ten
architektūra
menas iš akmens ir fantazijos
ten esi groži apsigyvenęs
virš arkos lengvos
kaip atodūsis
sienoje
savo aukščiu blyškioje
ir lange
stiklu ašarotame
aš akivaizdžių formų tremtinys
giedu tavo sustingusį šokį
Pažiūrėk
Žydruma šalta kaip akmuo į kurį galanda sparnus
angelai iškilūs ir labai nežemiški
žengdami spindesio pakopomis ir šešėlio grindiniu
leidžiasi lėtai į prasimanytą dangų
tačiau po akimirkos išnyra dar blyškesni
kitoje dangaus pusėje kitoje akių pusėje
Nesakyk kad tai netiesa kad nėra angelų
panirusi savo tingaus kūno kūdroje
tu kuriai viskas regisi tavų akių spalvos
pasisotini pasauliu – blakstienų pakrašty
Virpa ir banguoja
Virpa ir banguoja nerimastingai
milžiniška mažų planetų erdvė
kuri kaip jūra mane praris
įstrigę pulsuose sekundmačiai
kaip malūno ratai šiltame kraujyje
apsuka metus labai greitus
į šiaurę šaukia nebyli rodyklė
virš tamsaus vandens srauni tėkmė
po debesų ir dangaus laikinumu
raukšlėje paslėpk netolimą mirtį
kaktomuša jai kelio neužtversi
į dykumą susigers mintis ir kraujas
iš atomų taškų plaukų kometų
kuriu sudėtingą begalybę
po Akvilono pašaipomis
uostus trapiai būčiai statau
Arijonas
Štai jis – Arijonas –
heleniškasis Caruso
antikinio pasaulio koncertmeisteris
vertingas kaip vėrinys
ar veikiau kaip konsteliacija
dainuoja
jūros bangoms ir audinių pirkliams
tironams ir mulų varovams
tironams juoduoja ant galvų karūnos
o sklindžių su svogūnais pardavėjai
pirmąkart apsiskaičiuoja savo nenaudai
apie ką dainuoja Arijonas
to tiksliai nežino niekas
svarbiausia tai kad jis grąžina pasauliui harmoniją
jūra švelniai sūpuoja žemę
ugnis kalbasi su vandeniu be neapykantos
to paties hegzametro šešėlyje guli
vilkas ir elnė vanagas ir balandis
o kūdikis užsnūsta liūto karčiuose
kaip lopšyje
žiūrėkit kaip šypsosi žvėrys
žmonės minta baltomis gėlėmis
ir viskas taip gerai
kaip pradžių pradžioje
tai jis – Arijonas
vertingas ir daugkartinis
galvos svaigimo kaltininkas
stovi vaizdinių sūkury
turi aštuonis pirštus kaip oktava
ir dainuoja
O kai iš žydrumos vakaruose
išsiveja švytintys šafrano siūleliai
artėjančios nakties ženklas
Arijonas mandagiu linktelėjimu
atsisveikina
su mulų varovais ir tironais
pardavėjais ir filosofais
ir sėda uoste ant prijaukinto delfino
keteros
– iki pasimatymo –
koks gražus Arijonas
– kalba merginos –
kai išplaukia į jūrą
vienišas
su horizontų vainiku ant galvos
Vertė Žilvinas Norkūnas
