Ore tvyrojo nerimas

 Iš atsiminimų romano

 

Mūsų kursas ir jo išdraskymas

 

Kursas, kuriam vadovavo Pavelas Markovas, žymus teatrologas ir knygų autorius, buvo margas įvairiais atžvilgiais ir atrodė įspūdingai; margesnis už genį, – pasakytų Balys Sruoga, nes visi mes buvom labai skirtingi ir saviti. Mūsų buvo keturiolika: vokiečiai Liana ir Verneris, lenkė Bjanka, rumunė Lena, kazachas Andašas, turkmėnas Aširas, maskviečiai Ina, Nataša, Nikita ir Olegas, dar viena Nataša iš Saratovo, Vadimas iš Rusijos provincijos, Edmundas iš Rygos ir aš. Skyrėsi mūsų amžius, tautybė, išsilavinimas, interesai, teatrinė patirtis ir gabumai. Labiausiai apsišvietę ir įnikę į studijas buvo vokiečiai. Tikrai talentingos buvo abi Natašos: viena jų „sirgo“ senuoju rusų teatru, kita buvo tikra baletomanė – kliedėjo baletu dar prieš stodama į institutą, vėliau tapo įžymia baleto kritike. Daugelis iš mūsų buvo apimti kokių nors aistrų: vokiečiai metodiškai kaupė medžiagą apie Reinhardtą ir Brechtą ateities darbams, santūrusis Vadimas kliedėjo operete, Andašas – Rytų šokiu, Ina kaupė žinias apie senojo rusų teatro aktorius, apie režisierių ir dailininką Nikolajų Akimovą, Edmundas ieškojo atspirties latvių teatre, Bjanka didžiavosi lenkų avangardistais, Lenai buvo tik vėjai galvoje, ji gyveno lyg sapne… O man lietuvių teatras buvo labai menkai pažįstamas: mokykloje apie prieškario kultūros reiškinius niekas nieko nekalbėjo, knygų apie lietuvių teatrą dar nebuvo (neskaitant Sruogos apie lietuvių teatrą Peterburge ir Antano Vengrio apie režisierių Konstantiną Glinskį)… Kai vėlesniais metais institute pateikiau paraišką rašyti darbą apie Sruogą, po savaitės gavau atsakymą: nereikia rašyti apie buržuazinį nacionalistą.

Gabioji saratovietė susikompromitavo, dar kažką iškrėtė ir, kaip ir keletas kitų, buvo pašalinta po pirmo kurso. Ji apkaltinta amoraliu elgesiu. Po pavasario sesijos pašalinta ir gražuolė laisvamanė lenkė Bjanka (neva buvo skundų iš VGIK bendrabučio, kuriame ji gyveno), ir pikantiška rumunė Lena (tarp jos ir Makso iš penkto režisūros kurso užsimezgė beprotiškas romanas, kurį stebėjo visas institutas, bet Maksas buvo kilęs iš žinomos Stalino režimo aukų giminės, akylai stebimas saugumiečių ir užsilikusių stalinistų, todėl jų ryšys buvo neleistinas, smerktinas, ir iš viso mylėti užsieniečius buvo nepatartina), norėta pašalinti ir muzikalųjį Nikitą, bet jis buvo paliktas, nes turėjo alibi: jo tėvas karo metais žuvo fronte. Neįsipyko instituto vadovybei tik mūsų azijiečiai ir keli maskviečiai. Į absurdo sūkurį patekau ir aš: po pavasario sesijos mane iš instituto išmetė. „По профнепригодности“ – tokia formuluotė buvo taikoma įvairiems atvejams, visai nebūtinai susijusiems su profesija. Prie to prisiminimuose dar teks grįžti ne kartą. Taigi išsitraukiau iš dulkino palovio savo didelį pilką lagaminą, susikroviau mantą ir nusipirkau bilietą į traukinį Maskva–Vilnius. Jaučiausi pažeminta, sutrypta. Gailėjau tėvų.

Pro traukinio langą skriejo abejingas, monotoniškas peizažas… Stotelėse su iškeltom susuktom geltonom ar raudonom vėliavėlėm šmėsčiojo budintys geležinkelininkai. Didesnėse stotyse mieguisti keleiviai lėkdavo į stoties restoranėlių bufetus ar kioskus ko nors nusipirkti. Iš miegamųjų vagonų vyrai bėgo į peroną vilkėdami pižamomis ir grįždavo su „Žigulinio“ buteliais rankose. Tradicija gerti ir pasigerti traukiniuose laikėsi labai ilgai. (O gal ir tebesilaiko.) Apgirtę vyrai eidavo rūkyti čia pat į tambūrą. Šnekindavo moteris, kabinėdavosi. Kartais jiems pavykdavo prisišnekinti pačią palydovę… O ryte laukdavom eilėje į prišnerkštą tualetą. Va jau Baltarusijos žemė, Molodečnas, – artėja Lietuva.

 

 

Niūrioji vasara

 

Parvažiavau namo birželio pabaigoje niūresnė už debesį. Ne tik dėl instituto reikalų, bet ir dėl nusivylimo aplinka, dėl melo, dviveidystės. Nedelsdama nuėjau pas savo tetą psichiatrę į Vasaros gatvę, nes nežinojau, kaip toliau gyventi, kaip su visu tuo taikytis ir ar dera taikytis. Mama pasiūlė pailsėti, o paskui galvosim, kas daryti. 

Kupini įvykių 1956 metų vasara ir ruduo man įsiminė visiems laikams. Palanga buvo žavi savo ramuma. Apsistojau, kaip paprastai, Mokslų akademijos vilų mediniame korpuse, kukliame kambarėlyje su langu į Daukanto gatvę. Anais laikais ir profesūra, ir akademikai nesiskųsdami miegojo geležinėse lovose, tenkinosi pora taburečių ir „tumbočka“ prie lovos. Nuėjau pasisveikinti su buvusia vilų savininke, dabar jau tik komendante ir sargiene ponia Zofija, kuri su sūnumi glaudėsi šiauriniame trečiosios vilos kampe, tamsokame butelyje be patogumų, už bausmę, kad buvo Lietuvos karininko, dingusio be žinios tremtinio žmona. Rytais ji šluodavo kiemą, tvarkydavo įstiklintas verandas, kuriose garbūs vyrai mėgdavo iki paryčių lošti preferansą, paskui gerdavo kavą su poilsiaujančiomis moterimis, o vakarais aistringai lošdavo kortomis su profesoriais, pažinojusiais ponią Zofiją nuo prieškario… Tą vasarą vienos iš vilų antrame aukšte poilsiavo ir Vincas Mykolaitis-Putinas su žmona. Ši vaikė įsisiautėjusius vaikus toliau nuo jų lango – galėjai išgirsti: „Vaikai, bėkit tolyn, Putinas miega.“ Mykolaičiai, atrodo, su niekuo nebendravo, gal dažniau svečiavosi gretimoje melsvai dažytoje medinėje Rašytojų ar netoli esančioje Universiteto viloje… Vaikščiojo prie jūros.

Tiškevičių rūmai po truputį kėlėsi gyventi, bet gražioji Kristaus skulptūra, pasitikdavusi rūmų lankytojus, jau buvo išgabenta ir sunaikinta (beje, dabartiniams rekonstruotojams nepavyko atkurti tokios harmoningos figūros, kokia buvo); jos vietoje kurį laiką buvo penkiakampės žvaigždės formos raudonų salvijų klomba su vaza centre, o tvenkinys, apaugęs sulaukėjusiais krūmais, atrodė itin romantiškai; tą pojūtį stiprino jame plaukiojanti vieniša gulbių pora… Pasukus nuo rūmų kairėn, kelias vedė prie buvusių šiltnamių. Ten prie tako už suolelių augo aukšti įvairiaspalviai jurginai, o palei sugriautus šiltnamius – pačios pasisėjusios piliarožės ir keisti vijokliniai augalai. Drėgni kvapai maloniai svaigino ir tikrai nebuvo geresnės vietos skaityti.

Moterų pliažas gyveno savo gyvenimą. Įvairių „mosčių“ gražuolės degino saulėje jau ir taip įrudusius kūnus. Po paplūdimį plačiu baletiniu pa šuoliavo nuoga Aliodija Ruzgaitė su ryškiu turbanu ant galvos – visai kaip „Bachčisarajaus fontano“ klastingoji Zarema… Atostogaujantys vyrai, pasiėmę žiūronus, nuo tilto įdėmiai tyrinėjo moterų pliažą. Papirktos fotografės kartais jiems pafotografuodavo moterų pliažo scenelių ir vylingų gražuolių. Kai kurie iš drąsesnių vyrukų, susilažinę su draugais, apsivilkę frotiniais chalatais, apsirišę galvas skarelėmis, bandydavo palei jūrą pereiti visą moterų pliažą, tačiau tas žygis retam baigdavosi sėkmingai: įsiutusios nuogos moterys, vos tik atpažinusios apsimetėlį, tuoj jį apsupdavo ir negailestingai grūsdavo jūron. Tokį, išmaudytą, apmėtydavo smėliu ir paleisdavo visaip koneveikdamos ir gėdindamos… Kauno poniutės, sugulusios ant dar nenutrintų „smetoniškų“ frotinių rankšluosčių, malė liežuviais. Kartą gulėjau netoli tokios grupės užsidengusi galvą šiaudine skrybėle ir snaudžiau. Staiga išgirdau savo pavardę: „Na kaip nežinai? Profesoriaus mediko duktė, ta, kur mokėsi Maskvoje… Tai ji, sako, bendrabutyje šoko nuoga ant fortepijono! Įsivaizduojat?“ Aš pakilau, dar kartą išsimaudžiau, susirinkau daiktus ir, priėjusi prie ponių, padėkojau: „Ačiū už tokį spalvingą pasakojimą apie mane. Tik, gaila, mūsų bendrabutyje fortepijono nėra ir niekada nebuvo…“ Bet viduje man viskas degė. Niekur neradau sau vietos. Vengiau žmonių kaip raupsuotoji. Man patiko tik kelias į Naglio kalną, kur anais laikais retai tesutikdavai žmogų, Tiškevičių parko pakraščiai, sausa pieva už Birutės kalno. Bet gaivino tik jūra. Vakare pajūriais vaikščioti buvo draudžiama, temstant iš už kopų išlįsdavo ginkluoti pasieniečiai, o pliažas buvo akėčiomis suariamas ir iki ryto tapdavo draudžiama zona…

Vis dėlto iš Palangos grįžau namo šiek tiek atsigavusi ir pasiryžusi veikti. Mama pasiūlė drauge nuvažiuoti į Druskininkus, kur ilsėjosi Veronika Motylevskaja, buvusi GITIS direktoriaus pavaduotoja, o tuo metu – Kauno dramos teatro direktorė, atvykusi į Lietuvą kartu su lietuvių studija. Reikėtų pasikalbėti su ja. Gal ką patars?

Važiavom traukiniu, kuris dažnai sustodavo miestelių stotyse. Įdomu buvo stebėti įlipančius ir išlipančius žmones. Vieni, atrodo, savaitgalį lankė gimines, buvo bažnyčioj, kiti – grybautojai ir uogautojai su krepšiais gėrybių, kurias bandys parduoti turguje, nes „jei ne grybai ir ne uogos…“ Galvojau, ką turėčiau pasakyti Motylevskajai. Jaudinausi. Atėjom prie „Draugystės“ sanatorijos medinio korpuso ant Nemuno kranto, Mama liko laukti manęs ant suoliuko, o aš užlipau laiptais į kambarėlį – jame manęs laukė žvali, nors nejauna, linksmo žvilgsnio moteris. Susėdom viena priešais kitą. Ji, labai įdėmiai į mane žiūrėdama, paklausė keleto dalykų apie institutą, apie studijas, o paskui paprašė nuosekliai papasakoti visus savo nuotykius. Aš papasakojau. Paskui labai atsargiai, netiesiogiai bandė išsiaiškinti mano pomėgius, mėgstamus dalykus, mokymosi būdą ir kita. Po dviejų valandų pokalbio pagyrė mano rusų kalbą ir pasakė mananti, kad aš ne tik galiu, bet ir turiu mokytis toliau. Paprašė palaukti lauke, kol ji parašys laišką instituto direktoriui. Netrukus nusileido pas mus, pasikalbėjo su Mama ir, įteikusi man laišką, palydėjo mus iki tiltelio per Ratnyčėlę.

Rugpjūčio pabaigoje išvykau į Maskvą. Vėl apsistojau atstovybės viešbutuke. Apie pietus, dar prieš eidama į institutą, užsukau į mažytę taupkasę Arbato aikštėje, o ten manęs laukė didžiausias netikėtumas – eilėje prie langelio stovėjo mano mylimiausias dėstytojas Georgijus Narsesovičius Bojadžijevas! Pamatęs mane, mačiau, labai nustebo ir apsidžiaugė (jis mane mėgo, jam patiko mano kursinis darbas apie Ochlopkovo „Hamletą“ Majakovskio teatre): „Это вы?! Какими путями?“ (Juk apie mūsų kurso išdraskymą žinojo visas institutas.) Papasakojau apie Motylevskają ir jos laišką. O jis man pasakė ką tik buvęs Kultūros ministerijoj ir ten pareiškęs, kad institute persekiojami studentai, kad jį taip pat vertė pagal dekanės nurodymus rašyti pažymius, bet jis nesutikęs ir jeigu ta prievarta tęsis, jis išeis iš instituto! Ministerijoje jo, tokio įžymaus profesoriaus, skundas padaręs įspūdį. Todėl jis man liepė tuoj pat, „по горячим следам“, eiti ten; pasakė man pavardę valdininkės, su kuria kalbėjosi, ir net kabineto numerį. Ir patarė papasakoti apie mudviejų susitikimą ir Motylevskajos laišką, o į institutą eiti kitą dieną. Taip ir padariau. Rūškanas, nekalbus direktorius prie manęs perskaitė laišką ir paprašė ateiti po vadovybės posėdžio. Jų verdiktas buvo toks: esu priimama atgal, bet tik į neakivaizdinį skyrių. Suprask, už bausmę… Tai mane labai nuliūdino, bet, apmąsčiusi situaciją, suvokiau šio sprendimo pranašumus: aišku, studijas norėčiau tęsti Maskvoje. Galėsiu lankyti įdomiausių dėstytojų paskaitas, gal prie jų pridėti dar ką nors. Galėsiu dažniau būti Vilniuje ir, kaip paaiškėjo, dalį egzaminų, tiesiogiai nesusijusių su specialybe, bus leista laikyti Vilniuje. Daugiau matysiu Lietuvos teatro ir pradėsiu spausdintis. Tačiau viską lems tėvų sprendimas: ar supras ir pritars jie mano norams? Ar sutiks mane išlaikyti? Vis dėlto grįžau namo šviesesnės nuotaikos.

Tą pačią dieną įvyko ilgas pokalbis su tėvais. Manau, kad viską lėmė Tėvo nuomonė. Jis, pats rengęs doktoratą Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, puikiai suprato, ką reiškia pažinti kitą kraštą, kitą kultūrą, kitus papročius ir žmones, žinojo, kaip tai plečia akiratį, praturtina.

Tą rudenį ilgėliau pabuvau Vilniuje. Ruošiausi egzaminams, daug laiko leidau Mokslų akademijos – Vrublevskių bibliotekoje, jos skaityklą nepaprastai pamėgau. Be kitų įdomių knygų, čia aptikau Juro Šaltenio lietuvių teatro istorijos rankraštį. Išsilaikiau literatūros istoriją, vėliau – estetiką. Po spaudimo institute atsirado baisiausia egzaminų baimė, supratau, kad daug geriau atsiskaitinėti individualiai, o ne sesijose. Taigi egzaminus laikiau neįprasta tvarka. Lėtai. Baimę derindama su malonumu puikiai išlaikius…

To gražaus rudens ore tvyrojo kažkoks nerimas. Niekuomet nepamiršiu tos spalio dienos, kai sužinojau apie Vengrijos įvykius. Atrodė, perkūnas trenkė iš dangaus. Negali būti! Negali būti! Po keliolikos dienų atėjo Vėlinės ir aš su seserim ir jos draugėmis nuėjom į Rasų kapines. Žmonės būriavosi prie Basanavičiaus kapo, buvo daug jaunimo. Kažkas pradėjo giedoti, bet čia pasigirdo šūksnis: „Milicija! Milicija! Bėkit!“ Leidomės bėgti takais ir per kapus, nebepaisydamos nieko. Sesuo tik šūktelėjo, kad bėgtume prie Aušros vartų. Ten ir susitikom suplukusios, išsigandusios. Kitą dieną kalbėta, kad daugiausia įkliuvo „Visiukų“ studentų.

 

Maskvoje pirmiausia išsilaikiau skolas: literatūros teoriją pas tą patį senuką profesorių, kuris dabar atrodė sutrikęs, o paskui – rusų teatrą. O būdama trečiame kurse vokiečių teatrą pas pačią dekanę Helgą Ivanovną. Ji mane pusę valandos kvotė apie Brechtą, apie „Berliner Ensemble“ gastroles Maskvoje, knaisiojosi po visokias smulkmenas. Ir įvertino anuomet aukščiausiu balu – penketu. O aš dėl visa ko turėjau jai specialiai nupirktą Aristotelio „Poetiką“ su įrašu pirmame lape: „Все в этом мире суета сует…“

Ji buvo labai nustebinta ir net sujaudinta. Atsisveikindama palinkėjo sėkmės gyvenime. Va kaip. O po kelerių metų mūsų laukė netikėtas susitikimas Berlyne. Su Lietuvių kalbos ir literatūros instituto, kuriame jau dirbau, mokslininkų grupe keliavau po Rytų Vokietiją. Berlyne pagal programą buvo du spektakliai – Brechto „Arturo Ui karjera“ ir „Openheimerio byla“. Teatro rūbinėje susidūriau su Helga Ivanovna, ji neištvėrusi šūktelėjo: „А вы здесь что делаете?!“ – „Я, как и вы, собираюсь смотреть Брехта, а это мои коллеги из института“, – pristačiau Vandą Zaborskaitę ir Kostą Doveiką… Ekkehardas Schallis „Arturo Ui karjeroje“ vaidino taip puikiai, kad ištirpdė Helgos Ivanovnos pašaipią repliką…

 

 

Malonumų sodai

 

Vis dėlto ne viskas buvo taip niūru, kaip atrodo iš mano pasakojimo. Be bibliotekos teikiamų malonumų, institute buvo ir dar viena visus viliojanti vieta – bufetas niūriose rūsio patalpose. Per ilgąją pertrauką visi skubėdavom į bufetą, bėgdavome laiptais, kad kuo greičiau gautume tos blausios arbatos iš didelio bendro katilo ir pajuodusių, sename aliejuje išvirtų spurgų arba, jeigu kišenė leidžia, grietinėčių – „sočnikų“. Visa kita – virti kiaušiniai su burokėliais, papjaustyta, patižusiais žirneliais apiberta silkė su styrančiom ašakom, svogūnais ir keliais blyškaus rauginto agurko griežinėliais – atrodė nešviežia, apetito nekėlė. Anuometiniu papročiu prie bufeto visi stovėjo susispaudę – kad tik gautum tai, ko nori. Meniu beveik nesikeitė: visuomet čia buvo pasenusiame aliejuje virtų pyragėlių su mėsa – „beliašų“, blankios beskonės kavos su pienu iš didelio katilo. Tokios pat arbatos – į ją bufetininkė tau įberdavo du šaukštelius cukraus, ir tokią saldžiai aplipusią briaunotą stiklinę nešdavaisi ant melsvo plastikinio stalo. „Bufetava“, kaip sako kauniečiai, buvo išdidi akiplėšiško žvilgsnio dažyta blondinė. Kai kartą, pamačiusi lėkštutėje kiaušinius su lukštais, išsiblaškiusi paklausiau: „A яйца зеленые?“ (vietoj „сырые“, turėdama galvoje, kad gal kiaušiniai nevirti, žali), ji atrėžė: „Сама ты зеленая!“ Tokių įžeidžiančių, žeminančių, įžūlių pastabų galėjai išgirsti iš bet kurios pardavėjos, bufetininkės, oficiantės, patarnautojos. Visur. Jos tave žemino, nes jautėsi pranašesnės – mat po darbo didžiuliais krepšiais nešėsi iš maitinimo įstaigų, darželių, mokyklų nusavintą maistą, vogė viską, kas pakliuvo po ranka. O tu buvai tik prašytojas.

Turėjom ne vieną mėgstamą kavinę. Daugiausia jos buvo „uždaros“. Gan prašmatnūs bufetai ir restoranėliai veikė Centriniuose meno darbuotojų namuose, Teatro draugijoje, Žurnalistų sąjungoje. Bufetai, kuriuose galėjai nusipirkti sumuštinį su raudonaisiais ikrais ar deficitinių saldainių „Meška šiaurėje“, griliažo, buvo Mažajame teatre ir Maskvos dailės teatre. Didžiajame teatre (ten esu buvusi tik kelis kartus, nes dramos teatro kritikų be bilietų neįsileisdavo) per pertraukas žiūrovų laukė ir šampano taurės. O dieną mes, gitisiečiai, kartais lėkdavom į Žurnalistų namus Nikitskij bulvare. Jau pats namas garsėjo nepaprasta istorija: kaip dažnai su dvarininkų valdomis būta, jis perėjo į turtingų pirklių rankas; dvarelis buvo patyręs gaisrą, po jo išliko vienintelis pastatas. Būtent šito namo šokių salėje tuoj po vestuvių šoko Puškinas su savo gražiąja žmona, ten buvo įsikūrę spaudos namai, savo eiles svetainėje skaitė Aleksandras Blokas, buvo pašarvotas Sergejus Jeseninas… O, rodos, 1938 metais vila atiteko žurnalistams. Ten esančiame restorane buvo galima nebrangiai užkąsti, pasišnekėti, parūkyti, išgerti neblogos kavos ir pabūti tarp įžymių žmonių – rašytojų, žurnalistų, užklystančių artistų, kuriuos mano kurso maskviečiai nesunkiai atpažindavo… Atšilus orams, veiksmas persikeldavo į krūmų apsuptą, nuo bulvaro ketaus tvorele atitvertą terasą (labai panašią į Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“ aprašytą Gribojedovo namų restoraną). Ten tai jau buvo puikumėlis!

Anuomet visur buvo rūkoma, o mes jau rūkėm. Aš įnikau į tą malonumą dėstytojo pavaišinta prieškambaryje prie auditorijos, mūsų vadintame priešpirčiu. Mūsų rūkantys dėstytojai, daugiausia senu papročiu rūkę papirosus „Kazbek“, „Belomor kanal“ ir tik retkarčiais – prabangesnius, pavyzdžiui, „Hercegovina Flor“ (jų tabakas dar prieš revoliuciją buvo vežamas iš Balkanų pusiasalio, jį mėgo rūkyti Stalinas), per trumpąsias pertraukas nelipdavo laiptais žemyn, rūkydavo čia pat prie auditorijos, o mes, apspitę juos, klausinėdavom visokių dalykų: nuomonės apie vieną ar kitą premjerą, režisierių, pjesę. Ypač aktyvūs buvo maskviečiai, o aš, kaip ir latvis Edmundas, visuomet varžiausi: atrodė, kam klausti, jeigu pats tai gali sužinoti, perprasti…

Buvo kelios vietos, kuriose su kurso draugėmis arba viena labiausiai mėgdavau lankytis. Mums ypatinga vieta buvo „Praha“ – istorinis, daugybę kartų rekonstruotas ir galų gale modernios 4-ojo dešimtmečio architektūros bruožų įgijęs statinys ant Senojo Arbato ir Vorovskio (dabar Povarskaja) gatvių kampo. Jis buvo arti instituto, netoli Lietuvos atstovybės, kurioje lankiausi, o vėliau – netoli mano nuomojamo būsto. (Beje, senajame „Prahos“ restorane Levas Tolstojus yra skaitęs savo kūrybos, yra lankęsi Čechovas, Buninas, Kuprinas ir kiti.) Išeini iš instituto, pereini Arbato aikštę įstrižai – ir va tau restoranas, kuriame visas kompleksas neregėtų tais laikais paslaugų. Per kampą – patenki į kavinę, kur tikra kava ir firminis tamsus, šokoladinis „Prahos“ tortas, patiekiamas skiltimis gofruotuose ruduose popieriniuose indeliuose… Ir daugybė visokių patiekalų, jeigu tik piniginė įkabina. Jauku, švaru, nedideli staliukai su švariomis staltiesėmis, kas buvo didžiausia retenybė. Viršuje – prabangus restoranas, kuriame teko lankytis tik kartą, kai atvažiavo mano Tėvas ir pakvietė… Namo dešinėje pusėje buvo puikus demokratiškesnis baras, kuriame prie aukštų marmurinių stalelių stačiomis galėjai suvalgyti čia pat pakeptų čekiškų firminių dešrelių „špikačkų“ su troškintais raugintais kopūstais ir bulvių koše arba su ten keptomis bandelėmis, išgerti karšto sultinio. Iš Arbato gatvės pusės – puiki kulinarija, kurioje irgi galėjai nusipirkti visokių čekiškų gardumynų, pusgaminių, pyragėlių su įdaru ir sultinio kubelių dailioje metalinėje dėžutėje.

Vaikščiojom į ledaines… Rusijoje ledai buvo skanūs, juos valgydavo ir žiemą, per šalčius, tiesiog gatvėje ir metro prieigose. Keista ir sykiu gražu žiūrėti, kaip eina ledus valgančiojo garas iš po apšarmojusios kepurės. Ledai buvo ir skanumynas, ir maistas; suvalgei plombyro porciją – ir tam kartui esi sotus. Juos pardavinėdavo gatvėje apsitūlojusios ir veltiniais apsiavusios bobos (moterimis nepavadinsi) su pirštinėmis, kurių pirštų galai nukirpti, kad galėtų skaičiuoti pinigus; iš tų pirštinių kyšojo mėlyni pirštai nutrupėjusiu raudonu nagų laku… Prašmatni dviejų aukštų ledainė su marmuriniais staleliais Gorkio (dabar Tverės) gatvėje viliojo visokios rūšies plombyru, patiekiamu gero metalo indeliuose su kojele. Ten buvo ir café glacé (šaltos kavos su ledais), geriamos per šiaudelį. Atrodo, kad būta ten ir šampano, tik mes dar alkoholio negerdavom. Bet kavinių ir kavinukių, geros kavos mieste beveik niekur nebuvo. Gal tik mažoj nuo senų laikų išlikusioj „Artističeskoje kafe“ (Menininkų kavinėje) priešais Dailės teatrą. Ten iš tikrųjų lankėsi aktoriai ir kiti meno žmonės, aišku, Dailės teatro studijos ir GITIS studentai. Pažintys, pokalbiai, ginčai ir kava. Beveik visur buvo galima rūkyti – na, mes ir rūkėme.

Atskiro pasakojimo vertas ypatingo grožio secesinės architektūros „Nacionalis“ pačiame centre ant Gorkio ir Mochovaja gatvių kampo, netoli Maniežo aikštės ir Kremliaus, netoli Maskvos universiteto. Amžiaus pradžios elegantiškame statinyje su secesiniais interjerais lankėsi paskutiniai Rusijos carai, karo metais ten buvo įsikūrusios įvairių valstybių ambasados, vėliau sovietinės nomenklatūros pobūvių namai ir tik tada – vėl aukščiausios klasės viešbutis su restoranu ir kavine.

Viešbutyje ir jo prieigose knibždėte knibždėjo įvairaus plauko užsieniečių, stambaus sudėjimo rudos ir geltonos spalvų uniformomis vilkintys metrdoteliai su aukštom kepurėm budėjo prie durų ir stebėjo prašmatnias užsienietiškas mašinas; jaunesni patarnautojai pirmyn ir atgal nešiojo tada madingus juodu laku žvilgančius, geltona oda apsiūtus svečių lagaminus. Į „Nacionalio“ restoraną, manau, nedaug kas iš vietinių patekdavo. Bet kavinė, kurios įėjimas buvo iš Gorkio gatvės pusės, buvo prieinama. Mano principas buvo toks: geriau vieną kartą į „Nacionalį“ negu tris kartus į dvokiančią valgyklą. Pinigų turėdavau nedaug, tad ir mano meniu būdavo kuklus ir ribotas. Dažniausiai – mineralinis vanduo, žiuljenas (padaže troškinti vištienos gabaliukai), patiekiamas dviejuose mažutėliuose gero sunkaus metalo indeliuose su medinėm rankenėlėm. Ir kava – juoda arba su grietinėle, kurią atnešdavo tokio paties metalo mažame ąsotėlyje. Valgydavau ilgai, pratęsdama malonumą lėtai gerdavau kavą, rūkydavau, vartydavau tos dienos paskaitų konspektus, ir man būdavo gera kaip namie… Restoranas dar buvo išlaikęs amžiaus pradžios moderno dvasią, ant nedidelių stalelių stovėjo dailios lempos su stilingais gaubtais. Kiliminiai takai maldė triukšmą, buvo visiškai tylu. Ilgainiui ten mane įsidėmėjo, ir oficiantė kartais man nusišypsodavo, kas anais laikais buvo reta…

Nepasakyčiau, kad teatrą, kurį lankyti privalėjome, būčiau priskyrusi prie malonumų. Dar ne visai supratau, bet jaučiau, kad didžiuma ano meto teatro kūrėjų važiuoja senais bėgiais. Daug oficiozinio patriotizmo, pompastikos, dirbtinumo ir vaidybos štampų. Kažkas nauja mezgėsi pačiame mūsų institute. Nauja banga kaupėsi ir brendo ir Rusijos teatro gelmėse. Netrukus „atšilimo“ šuoras pravėrė geležinę uždangą Vakarų kultūrai – Sovietų Sąjungoje ėmė lankytis žymūs Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos, Italijos teatrai, garsūs dainininkai, vyko ypatingos dailės parodos.

Maskva 6-ojo dešimtmečio viduryje buvo savaip graži. Mėgau klaidžioti bulvarais ir Arbatą supančiais nepažįstamais skersgatviais. Viliojo judri Nikitskije Vorota sankryža ir Žurnalistų namai, Majakovskio ir Revoliucijos aikštės, kur koncentravosi daug teatrų; įdomu buvo leistis pro Konservatoriją Gerceno gatve į Maniežo aikštę, pakeliui užsukant pas bukinistus, arba bulvarais Gogolio ar Puškino paminklų link. Labai įdomi vieta buvo ir prie metro „Kropotnickaja“, kur vietoj nugriautos Kristaus Išganytojo cerkvės (šiandien ji jau atstatyta) buvo įrengtas atviras baseinas, kuriame linksmai muzikai grojant buvo galima plaukioti ir žiemą, skrodžiant tirštą garų uždangą. Neatsitiktinai sklido į legendą panašus pasakojimas: pastatyti valdiškų rūmų šventovės vietoje niekaip nepavyko – viskas kažkur nugarmėdavo…

Bulvaruose ant ilgų baltų suolų sėdėdavo žmonės: pavargę atvykėliai, provincialai su savo gausiais pirkiniais – jų Maskvoje buvo nesuskaičiuojama galybė – ir vietiniai pagyvenę vyrai, pensininkai, pasidėję ant suolų šachmatų ir šaškių lentas, įnirtingai lošiantys, o aplink juos – žaidimą stebintys, komentuojantys. Čia glaudėsi viena kita porelė ir, aišku, į pilkus apipešiotus žvirblius panašūs senukai, išslinkę iš savo tvankių „komunalkų“ pakvėpuoti…