Dvi aisčių moterys: Selija ir Glesum
Rasa Aškinytė. Glesum. Romanas: V.: Vaga, 2016. 174 p.
Naujausias Rasos Aškinytės romanas „Glesum“ balansuoja tarp faktų ir fikcijos. Jame daug istoriškumo (aisčių pasaulis ir jų kaimynai), bet nemažai ir išmonės – visgi romano žanras. O ir pačiuose pirmuose puslapiuose autorės trumpai brūkštelėta: „Taip nebuvo, bet galėjo būti.“ Veiksmas vyksta II a. Tiksliai nedatuojama, tačiau galima atsekti pagal miestų pavadinimus, gintaro kelius, prekybinius ryšius, imperijos sienas ir kitas intertekstines sąsajas. Kultūrologiniai ženklai romane ryškūs ir patrauklūs (susiję su personažų emocijomis), nors gyvenamoji vieta abstraktoka – aisčių žemės. Pasakojimo laikas ciklinis: kuo prasideda, tuo ir baigiasi. Mano manymu, romane esama sakmių sampynos bruožų; išplėtotos trumposios fabulos sudaro vieną didįjį pasakojimą. Dažniau literatūros teorijoje pasitaiko atvejų, kai susipina pasakų ir sakmių žanrinės savybės. Šįkart atsitiko kitaip – prie gana tipiško ir šabloniško istorinio romano žanro ėmė ir prilipo mitologinė pasaulėjauta, įgalinusi romanui nebūdingą struktūrą, kuri tampa knygos stiprybe ir praplečia suvokčių ribas.
Bet tai tik formos atspalviai. Kūrinio siužetas paremtas profesoriaus humanitarinių mokslų daktaro Eugenijaus Jovaišos mokslinėje trilogijoje „Aisčiai. Kilmė“, „Aisčiai. Raida“ ir „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia“ aprašytu naujuoju aisčių etnogenezės modeliu. Tiesa, autorė ne itin nutolsta nuo savo rašymo stiliaus ir jam būdingo lakoniškumo, abstraktumo. Turbūt šis nuoseklumas leidžia jai burti savo skaitytojus. Tinklaraštininkai apie ją atsiliepia itin palankiai, knygių bendruomenė taip pat. Tačiau ar šis romanas pakartos „Žmogaus, kuriam nieko nereikėjo“ sėkmę, spėti nedrįsčiau. „Glesum“ skirta gana specifinei skaitytojų grupei – tiems, kurie mėgsta istoriją. Žinoma, jeigu norisi vien mėgautis paviršiumi, galima sekti tik dviejų fatališkų moterų gyvenimo linijas. Charakteriai pakankamai ryškūs; vienos vardu ir pavadintas romanas. Lotyniškai Glesum reiškia gintarą. „Gintarė“, pasak vienos tinklaraštininkės.
Istorija lengvai virsta įprastu romanu dėl šių dviejų moterų charakterių: belaisvės Glesum ir vado žmonos Selijos. Taip pat ir gana ryškaus lemties motyvo: „…ir nieko nepadarysi, kam gimstam, tam gimstam, per lemtį neperlipsi“ (p. 66). Įtaigos ir įdomumo suteikia romano struktūra: jį sudaro 7 dalys, pavadintos Mažųjų Grįžulo Ratų žvaigždžių vardais. Kiekviename skyriuje yra 7 poskyriai. Toliau – 7 personažai ir 7 temos, kurios atitinka poskyrių pavadinimus: midus, pienas, rūkas, ašaros, kraujas, vanduo ir du kintantys – jei yra lietus, nėra sniego ir atvirkščiai.
Visi tarpusavyje neišvengiamai susiję, priklausomi nuo aplinkos, atsitiktinumo, padėties hierarchinėje sistemoje, bendruomenės, savęs suvokimo. Kita vertus, kiekvienam tenkančios aplinkybės, virstančios gyvenimo leitmotyvu, formuoja charakterį, tad kraujas, midus, pienas, vanduo ir ašaros įgyja skirtingas simbolines prasmes personažų gyvenimuose ir yra kito įvykio priežastis. Toks struktūros pasirinkimas įdomus, motyvuojantis knygą skaityti ne tik taip, kaip įprasta (vieni pradeda nuo anotacijos, kiti nuo pirmo puslapio), bet ir pagal motyvus. Tuomet aiškėja lemtingasis „kodėl“, kuris yra vienas svarbiausių filosofinių klausimų.
Aškinytės romano veikėjas nėra savo likimo kalvis, greičiau – aplinkybių auka. „Gerai jau gerai, būsiu kuo nori, argi aš galiu rinktis?“ – sako Glesum. „Kaip tavęs vilkai kokie nesudraskė, vaikeli tu mažas, ar lapės… Tikrai ne be Dievų Motinos įsikišimo…“ – sako Kirnis. Svarbi tampa sena moteris, kurios pagrindinė ypatybė – vilkų nugraužta koja. Ji išmintingai pajuokia jaunų kvailumą ir stebisi jų keistais įgeidžiais: „Žino, ko nori žmonės, suvaldyti laiką, sustabdyti vandenis, kad tik greičiau, kad tik pagal jų užgaidas, bet čia ne jiems spręsti, gyvenimas yra toks, koks yra, daug kur negali įsikišti, negali makaluoti kaip vaistažolių puode, yra kas ir be mūsų makaluoja, vėto ir mėto, gali tik žiūrėt ir stebėtis“ (p. 99). Žolių naudingųjų savybių pažinimas suteikia jai privilegijų bendruomenėje. Tamsuoliai bijo, gerbia, sakralizuoja ir priskiria jai lemties galią: „Vieną rytą lietus liovėsi taip pat ramiai, kaip ir prasidėjęs. Džiaugiasi vyrai, ne veltui vaikščiojo, ne veltui prašė bobos, o ir ta, matai, kokia stipri, ne veltui tokią turim, ne veltui ja tikim, virė virė tas savo košes, šnabždėjo, ką reikia, ir lietų užtvenkė, nė atskiri lašai nebekrenta, paskutinius debesis vėjas išpūtė. Kaip gali nesidžiaugti tokia galybe, kai taip gražiai viską sutvarkėm?“ (p. 100)
Taigi 7 linijos, 7 gyvenimai, 7 luomai sukuria 7 gyvenimiškas situacijas: vado žmonos Selijos, jų sūnaus Benčio, vado Gondo, jo belaisvės Glesum, bevardės jos augintinės mergytės, senyvos moters, kuriai vilkai nugraužę koją, senuko Kirnio. Bet nė vienam personažui nesinori lipdyti socialinę padėtį išreiškiančio epiteto, tokie jie daugiareikšmiai, o galbūt ir nebesuprantami šiandien, kai medijos per visus kanalus perša pozityvumo teorijas, skatinančias ne tik atsisakyti savikritikos, bet ir prisiimti lėmėjo vaidmenį, ugdytis sąmoningumą, atsisakyti instinktyvumo. Aškinytės romane atskleista fatališka gyvenimo samprata net ir tokioje pozicijoje suveikia gan deklaratyviai: filosofiškai dėliodama akcentus, autorė parodo, kad ne visada likimas pasirenka žmogų, o žmogus – likimą. Yra dvi personažų kategorijos: provokatyvūs, konfliktiški ir nuolankūs, plaukiantys pasroviui. Anoniminė autorės dedikacija „Skiriu Nugalėjusiai“, manau, suvoktina subjektyviai. Katra atspindi Nugalėtoją – Selija ar Glesum? O gal tai visada išmintingai besielgianti senoji moteris arba mažoji augintinė? Tikrai ne vyras yra nugalėtojas ir lėmėjas. Romane moters rankose sutelkta viskas: gyvybė, mirtis ir atsinaujinimas. Dievų Motina, vyriausia iš dievų, yra visko pradžia ir pabaiga.
Apibendrinant galima sakyti, kad Aškinytė eina pramintais keliais. Pastaruoju metu Lietuvoje atgimsta istorinio romano žanras. Švyturiu tapo Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Džiuginanti tendencija – autoriai, kurie jo imasi, itin išsilavinę savo srities žinovai, jie atveria specifines erdves plačiosioms masėms, suteikia literatūrines prieigas. Romano „Glesum“ pabaigoje skelbiami istoriniai duomenys ir nuorodos į Jovaišos knygas, o teksto kloduose taip pat justi suinteresuotos baltistės balsas. Knygos stiprybė – gerai panaudotos galimos pasakojimo strategijos: istorijai konstruoti pasirinktas tikrai ne pats lengviausias būdas, dėliojant savitą knygos struktūrą ir taip jai suteikiant naujų prasmių sluoksnį romanas lengvai banguoja tarp faktų ir fikcijos, tarp būties ir buities, tarp vieno gyvenimo ir kolektyvinės istorijos. Tarp. Ir taip gana lakoniškai, nors neretai pasitaiko labai brutalių, smurtinių situacijų, sukeliančių kulminaciją, konfliktą arba bent atšiaurumą.
