Dienos su KMB
Netyčia, sukdamas pro Katedros aikštę, šįmet mačiau liūdną Kalėdų eglutės galą. Jau buvo likusi vienut viena, prekybininkų namukai, gėrę jos šviesą, nusiplovė pirmi. Dar tabalavo ant šakų negyvų lempučių girliandos, o vyrai, trypčiojantys aplinkui, vis delsė. Skausmingas procesas. Turėtų jį atlikti nakčia, patyliukais, kaip kokią slaptų organų operaciją. Gal į talką vėl atskubėjo draugiškos musulmonų bendruomenės nariai, užsigrūdinę ir ištvermingi? Anąsyk jie kartu kuopė per šventes prišnerkštą aikštę.
Visą mėnesį nuo eglutės miestui ir rūstybės bastionui arkikatedrai bazilikai buvo siunčiami laimės ir džiaugsmo signalai. Fotografuokimės! – stabdo kūdikiškas draugo krykštavimas žiburių spiečiuje. Ir šypsaisi, fotografuojiesi, neatlaikai pagundos pasijusti laimingas. Dėl to galėtum bet ką, net valgyti hamburgerius.
Kas lieka iš sudorotų Kalėdų, kas toliau skleidžia žavesį, linksmumą, laimės pažadus – tai trys raidės, kreida rašomos ant durų. KMB. Jos pasitinka ir išlydi. Su kryžiukais tarpuose. Taip trumpinami Trijų Karalių, aplankiusių kūdikėlį Jėzų, vardai: Kasparas, Merkelis ir Baltazaras. Dar atitinkami metai. Tarkim, 2017. Juo smagiau tas raides rašyti, kad kitados paaugliai panašiai išliedavo savo meilės lūkesčius ir kentėjimus. Gal ir dabar taip daro. Kai iš Bernardinų bažnyčios po daugybės metų išsikraustė sandėlis, ant sienų ten irgi matėsi jaunu krauju prikeverzotų raidžių su pliusiukais. Lietuviškų ir rusiškų. Kiti siūlė palikti. Kaip dalį naujosios ikonografinės programos. Man priminė ir antitarybinių šūkių laikus.
Negirdėjau, kada ir kaip radosi tas paprotys. Įtariu, kad pirmasis tai padarė šv. Juozapas ant Betliejaus tvartelio durų. Karaliams palikus savo dovanas ir pasišalinus, jis susirado kreidos (juk buvo dailidė) ir įamžino jų vizitą. Metų Juozapas nepažymėjo, juk nei šis, nei tas rašyti nuogą vienetą. Prie pirmojo pasaulyje KMB būtų tikusi tvirta priesaika: forever. Arba: toujour. Šventoji Šeima su naujagimiu netrukus turės bėgti į Egiptą, į juodą nežinią bei riziką. Labiau nei aukso, smilkalų ir miros reikėjo žinoti: kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžių amžius – amen.
Kad paskui amžinai bus ieškoma ir ieškoma to laimę (ir negandas) nešančio kūdikio, irgi tiesa. Trijų Karalių kelionė neturi pabaigos, ir čia jos stiprioji, linksmoji pusė, palyginti su Kalėdų eglutėmis ar prakartėlėmis, kurios kasmet pasmerkiamos viešai žūti. Niekada nesiliaus ir viltis aptikti Dievą šio pasaulio namuose ar keliuose, pasitelkus planus, instrukcijas, tam tikrą regą ar uoslę. O kitąsyk pavyksta ir visai be nieko, tarsi veltui, dovanai. Trys Karaliai – prie pastarosios kategorijos ieškotojų. Žvaigždė, sapnas, paslaptingi nurodymai – argi ne loterijos laimikis? Dėl to jie patys tokie dosnūs.
Išsunktos ir pribaigtos Kalėdos virsta epifanija, jeigu esi įjungęs klausimą: argi tau nerūpi, kaip gyvena gyvenantis be tavęs? Gerai sugalvota atomazga – nieko tarsi nėra, nematai, nuliūsti dėl to, bet štai tau trumpoji žinutė: Aš čia, cho cho. Fotografuokimės! Laibas Pinokio balselis iš pušinės pliauskos, nelyg iš degančio Mozės krūmo. Jis irgi veržiasi įsikūnyti. Tikėjimo, vilties ir meilės kelionė taip ir laikosi, o visa kita gali dingti bet kur. Apaštalo Pauliaus teologija.
Pernai sausį, įšalusiame Kretingos vienuolyno koridoriuje laukdamas rytinių mišių, spoksojau patamsyje į tas tris raides ant zakristijos durų priešais. Buvo taip šalta, kad net Jėzus nesušildytų (vienos Vilniaus vienuolės pasakymas), todėl ėmiau savaip šifruoti kreidinį KMB kodą, maldaudamas Trijų Karalių, kad atsiųstų epifaniją. Jie pasistengė. Vėl grįžo džiaugsmas ir šiluma. Kartu su raidžių turiniu apsivertė aukštyn kojom ir visa kita. Bus karšta, tariau sau. Gal net per daug. O kaip Jėzus, laukęs kartu? Juokinga jam? Apgailestautų po Kalėdų jau negalįs būti tuo pačiu liepsnojančiu kūdikiu?
Epifanija – matymo perviršius, jeigu pažodžiui. Pamatyti ar parodyti tai, kas yra už, virš ar tiesiog daugiau. Panašu į anuos pliusiukus tarp raidžių: ir dar, ir dar, ir dar. Ką pamatė karaliai, aplankę Jėzų, nebuvo kalėdinė Katedros aikštė. Iškabos per epifanijas niekada nebūna, tik naujas rūkų rūkas, su kuriuo gali daryti, ką nori.
Prie Mergelės Marijos anądien mane atvedė pašto pranešimas, rastas laiškų dėžutėje. Ryšių skyrius, kur atiduoda siuntas, yra kitapus Aušros vartų, prie senojo geležinkelio tilto. Auniesi kojas ir eini. Aukštyn per purviną atlydžio pliurzą. Du kartus reikės nerti pro vartų arką, virš kurios, kartais kaip priekaištas, tave nužvelgia kitas pasaulis, žėrinti transcendencija. Įdomu, ar kas nusiims kepurę, stabtels persižegnoti? Yra. Net mokinių būrelis tai daro, nežinia kieno pamokytas. Arka stabdo ir mane, tiek dėl senų pamokų, tiek dėl to, kad pavargau, užkvimpa kava, ant koplyčios durų pasivijusios boluoja anos trys raidės kreida. Mater Amabilis, ora pro nobis! – susiimu gražiai kalbėti sidabrinių votų pusėn ir į gėles ant Marijos drabužių. Ar labai blogai, jog būnam čia tik iš reikalo, Švenčiausioji Mergele? Mes, kunigai, dar kartais iš pareigos. Why not? – nenuostabu, kad girdžiu jos atsakymą, perdėm filosofinį. Ir evangelijose ji nešneki, daugiau tyli ir svarsto pati sau visus dalykus.
Epifanija? Nežinau, nėra ko paklausti, pasikonsultuoti. Ir šiaip šventose vietose geriausia probėgšmais, be aiškinimosi ir garantijų. Eini toliau, lyg nieko nebuvę. Trys Karaliai irgi išėjo, nenusitempę kartu Betliejaus namelio su visu nuostabiuoju jo turiniu. Marijos sidabras vėl virsta pažliugusiu sniegu. Virš stogų kyšąs Bazilijonų bokštas po remonto raibuliuoja naujomis, nematytomis spalvomis. Spėlioju, kaip viskas čia turėjo atrodyti prieš tris šimtmečius, siautėjant Vilniuje margaspalviam barokui. Turbūt ir epifanijų būta linksmesnių, su polėkiu, ilgalaikiais prisiminimais? Pulkelis lenkų piligrimų suka pro barokinius vartus ieškoti Konrado celės. Ten irgi kitados – nepamirštamas epifanijos seansas. Vėliau dar kitas, su poezija ir lakštingalomis, ir dar nežinia kuo.
Pinokis, ūbavęs laibu balseliu, užauga ir išstypsta. Jis perskaitys ant durų KMB, paklius tarp epifanijų, bus jų provokuojamas. Gimusiam ex nihilo, jam iš trijų karališkų dovanų labiausiai tiktų kvapnioji mira, kuri Betliejuje, kaip sakė Bažnyčios tėvai, buvo skirta mirtingam Jėzaus kūnui. Epifanijose nusitaikyta į kūną. Jį pamatę karaliai puolė kniūbsti. Ir toliau viskas dėl jo. Jis neslepiamas ir netaupomas šioje istorijoje.
Ak, nejaugi sekmadienis! Atspėtum? Rytą pažadino klebono katės. Jis pats toli išvykęs, ir jos vis pratrūksta bliauti nesava gerkle. Yra paskirtas laikinasis globėjas, rodos, pašertos jos ir apkuoptos. Ne dėl duonos kąsnio tas šauksmas. Pultų dabar ant kelių ir už girtą savo sugrįžusio šeimininko bučinį. Sveikinu jas, tai drąsu, netipiška tokioje vietoje. Ir melsiuos, kad neužtruktų laukimas.
