Beginės – apie jas vertėtų žinoti

XIII a. daugelyje Vakarų Europos šalių susibūrė vadinamosios beginių bendruomenės, kuriose moterys gyveno savarankiškai ir darbavosi miestelėnų labui.

Kas gi tos beginės? Kaip, kodėl ir kur jos atsirado? Vėliau išnyko, o dabar vėl kelia visuomenės susidomėjimą – apie jas rašomi moksliniai darbai, romanai, jos net laikomos moterų judėjimo pradininkėmis.

Viduramžiais žmonės buvo gana judrūs. Kai įsikūrė Hanzos miestų sąjunga, išplito prekyba, jūreivystė, miestuose pagausėjo gyventojų. Tačiau per įvairiausius karus, kryžiaus žygius į Rytus žuvo, pradingo nemažai jaunų vyrų. Netrukus moterų atsirado kur kas daugiau negu vyrų, jos negalėjo ištekėti, neturėjo kito pasirinkimo, tik užsidaryti vienuolyne. Moterims studijuoti ar įgyti kokią nors profesiją buvo neįprasta, netgi draudžiama.

Vis dėlto dauguma moterų buvo prasilavinusios, nors formaliai niekur negalėjo mokytis. Daugelis mokėsi privačiai, kitos ieškojo būdų, kaip surasti gyvenime vietą, neperžengiant leistinų ribų.

XII a. šaltiniuose minimos pamaldžios moterys, nepanorusios atsisakyti pasaulietinio gyvenimo, dirbusios žmonių labui. Kaip jos susibūrė, kas ir kada buvo to sambūrio pradininkas, kol kas tiksliai nežinoma, nors daugelis šaltinių nurodo turtingą Lježo kunigą Lambert’ą le Bègue’ą. Užuot švaistęs pinigus kaip kiti tuometiniai Bažnyčios dignitoriai, šis doras kunigas XII a. pabaigoje vieną savo namą atidavė jaunoms našlėms ir netekėjusioms merginoms. Turėdamos saugią pastogę ir maisto, tokios moterys gyveno dorybingai, slaugydavo ligonius ir padėdavo vargšams. Manoma, kad pagal šio kunigo pavardę jos ir pradėtos pašaipiai vadinti beginėmis.

Gabriele Witt knygoje „Beginių namai“ (2005) teigia, kad esama kelių teorijų, aiškinančių beginių vardo kilmę. Tas vardas gali būti siejamas su šventąja Bega, Brabanto hercogiene, vėliau tapusia šio krašto globėja. Brabante beginės buvo ypač paplitusios. Kiti tyrinėtojai žodį „beginė“ kildina iš albigiečių, Pietų Prancūzijos krikščioniškos sektos, kuri buvo laikoma eretiška. Beginės kritiškai vertino tuometinę Bažnyčią. Jų idealas buvo pirmykštis, tyras krikščioniškas mokymas.

1216 m. beginių bendruomenę pripažino popiežius. Jų veikla plėtėsi, ypač sustiprėjo, kai Elzbieta Tiuringietė buvo paskelbta šventąja (1235). Elzbieta buvo Vengrijos princesė, iš meilės ištekėjusi už Tiuringijos landgrafo. Kai jis žuvo per kryžiaus žygį, Elzbieta persikėlė į Marburgą ir ten įkūrė ligoninę, pati tapo slaugytoja. Beginės ją laikė sektinu pavyzdžiu.

Netrukus Kelne, Gente, Strasbūre, Maince, Bazelyje atsirado beginių kvartalai. Flandrijoje jų buvo kiekviename mieste ir net kaimuose, ten jas ypač globojo to meto regentė Margarita II Flandrietė.

Beginės gyveno nedidelėmis bendruomenėmis, joms priklausė keletas namų, turėjo savo bažnyčią, bendruomenės salę, valgyklą, sandėlį ir darbo patalpas. Jų kvartalus nuo kitų miesto dalių skyrė pylimas ir griovys, namai buvo nedideli, to paties stiliaus.

Vokietijoje beginių namai buvo išsibarstę po visą miestą, juos vadindavo konventais. Strasbūre tokių konventų buvo 75, o XIV a. Kelne – 149.

Tos moterų bendruomenės buvo demokratiškos. Norint tapti bendruomenės nare, nereikėjo jokių mokesčių ar turto, atsirado turtingų moterų, aukojančių savo nuosavybę. Namus jos statydavosi bendruomenės lėšomis ir pačios apsirūpindavo pragyvenimu. Miestui jos buvo ne našta, o didelė pagalba: beginės slaugė ligonius, šelpdavo vargšus, mokydavo vaikus, daugiausia mergaites. Daugelis jų dirbdavo virėjomis, skalbėjomis. Moterys buvo geros amatininkės, sumanios verslo reikaluose. Jos megzdavo, ausdavo, kilpodavo nėrinius, siūdavo ir siuvinėdavo ir net gamindavo alų. Kai kurios beginių bendruomenės buvo tokios turtingos, kad bėdai ištikus padėdavo miestui.

Beginės nešiodavo kyką, vilkėdavo ilgą, klostuotą suknią. Paprastai visų teisės buvo lygios kaip ir vyresniosios, kurią rinkdavo vieniems ar dvejiems metams, ji buvo atsakinga už bendruomenės pinigus, žiūrėdavo, kad būtų laikomasi taisyklių. Beginė, panorusi ištekėti, galėdavo tai padaryti, bet turėdavo atsisakyti tam tikros dalies savo pajamų. Tapusi našle ar susirgusi, ji galėdavo grįžti pas savo „seseris“.

XIII–XIV a. buvo beginių klestėjimo laikai. Jos jau buvo pripažintos ir gerbiamos. Veikiausiai jos aptardavo ir teologinius dalykus. Būdamos išsilavinusios ir savarankiškos, galėjo kritiškai vertinti sumaterialėjusią Bažnyčią, didžiulius vienuolynų turtus. Šiai moterų bendruomenei, dar vadinamai pasaulietinėmis vienuolėmis, artimesni buvo tik pranciškonai.

Beginė Margarita Porete (apie 1250–1310) parašė knygą „Paprastų sielų veidrodis“. Margarita buvo prancūzų mistikė, tikinti, kad žmogaus siela ir Dievas sudaro vienovę, kuri mums teikia aukštesnę laisvę. Bažnyčia pasielgė griežtai: knyga buvo sudeginta, mistikė, neišsižadėjusi „eretiškų“ savo įsitikinimų, Paryžiuje per Sekmines taip pat buvo sudeginta ant laužo.

Vis dėlto pora Margaritos rankraščio egzempliorių išliko, knyga buvo išversta į dvidešimt kalbų, tik ilgai niekas nežinojo, kas ją parašė. Praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje pavyko nustatyti, kad tai M. Poretės veikalas. Šis svarbus misticizmo kūrinys tebedaro įtaką religiniams mąstytojams ir vis dar leidžiamas.

1311 m. Vienos konsiliume popiežius nustojo globojęs begines, bet miestuose jų nesumažėjo. XV–XVI a. joms ėmė priešintis vietos gyventojai – tekstilininkai, matantys stropias šio amato varžoves, daugeliui nepatiko jų veikla, savarankiškas gyvenimo būdas ir pažiūros. Taigi jos pradėtos persekioti.

XVI a., kai reformacija ėmė naikinti vienuolynus, iširo ir beginių bendruomenės. Lutheris laikėsi nuomonės, kad moters vieta – namai, vaikai, virtuvė. Kai kuriuose miestuose, pvz., Gente, beginės išsilaikė iki XIX a. Frankfurte prie Maino, kur beginės sudarė net 6 proc. suaugusių gyventojų, jos dar ilgai buvo pakenčiamos kaip ligonių slaugytojos. Beginių kvartalai buvo sugriauti arba perstatyti. Belgijoje, Levene, jų dar yra išlikusių, jie saugomi UNESCO.

Beginės būtų buvusios užmirštos, jei ne mūsų laikų moterys, mėginančios atgaivinti jų principus, atkurti šių viduramžių šviesuolių gyvenimo būdą. Per pastaruosius trisdešimt metų naujosios beginės yra įkūrusios arba kuria namus jaunoms ir pagyvenusioms moterims bei vienišoms motinoms. Bochume netgi yra beginių viešbutis.