Vieno magistro darbo istorija

 

Jos nėra, nes ji savo motyve

 

Ką veikt baigus tapybą?

Į pasaulį laimės ieškot?

Ar motyvų ieškot?

 

Jeigu grįšiu, vadinasi, radau.

Jei negrįšiu, vadinasi, neradau.

Jei negrįšiu, vadinasi, radau.

O jei grįšiu, vadinasi, neradau!

 

 

Toja

 

Agnei Narušytei mano tekstą – juodraštį apie juodraštį – įvertinus neblogai ir pasiūlius vis dėlto nemesti akademijos, nes ji dar norinti paskaityti mano tirštų tekstų, grįžtu prie šio žodžių gausmo ir bandau toliau tuos virpesius, gaudesius, alsavimus pinti į vieną nenutrūkstamą giją, kuri išties neturi pabaigos. Tačiau jie dar bando liudyti mano, kaip asmens, tapatybę – o gal vis dėlto kažkieno kito, dabar mano asmenybės vystymasis yra pasiekęs juodraštinę stadiją, ir nors sociume mane apibrėžia kaip poetę, dailininkę, fotografę ir panašiai – šis mano vystymasis sociume yra kaip ir neužbaigtas. Visada, kai man sakydavo, kad turiu išsirinkti vieną kelią, nes visko aprėpti neįmanoma, bandydavau pati save sprausti į vieną iš kultūros lentynų, į „poetės“, „dailininkės“ ar „videomenininkės“ rėmus ir galų gale pradėti iš tiesų judėti profesionalumo link. Priemonės tam pasiekti pabirdavo, nesugebėdavau suvaldyti laiko ir viskas baigdavosi ilgais pasivaikščiojimais paupiais – taigi tikriausiai širdyje aš visai ir nenoriu nei būti apibrėžta, nei užsimesti profesionalumo jungą. Nes tikriausiai tai reikštų, kad vienai ar kitai sričiai turėčiau aukoti didžiąją dalį laiko, ir kuo geriau aš vieną ar kitą dalyką mokėčiau, tuo labiau prie jo prisiriščiau, o norint pakeisti veiklos kryptį protas bandytų primesti tai, kad nejaugi negaila sugaišto laiko. Bet kas, jei tas laikas net ir nebuvo mano? Juk vis vien kažkaip jį reikėjo iškvėpuoti? Ar bekvėpuojant netyčiom įgyti įgūdžiai būtinai turi mane pririšti prie vienos ar kitos srities?

Ar faktas, kad tapyti man patiko, kad tapyba, tiksliau, tapymo procesas buvo man ypač gydantis, – būtinai prie žodžio tapyti prideda tą viską įžeminančią, proceso gausmą į konkretybės siaurumą perkeliančią priesagą -toja?

Vis dėlto pagaunu save – jau dabar esu prisirišusi. Prie viso to laiko, kuriame vyko procesas, nors nei procesas, nei laikas, nei rezultatas niekad nepriklausė ir nepriklauso nuo manęs nei man. Tačiau tie piešiant, tapant, per praktiką įgyti gebėjimai vis dar yra manyje, nors realistinio paveikslo nebenutapyčiau. Suprantu, kad mano įgūdis yra daugiau ne vaizdo kūrimas, bet jo griovimas – išardymas – grąžinimas į pirminį chaotišką būvį, iš kurio vaizdas dar tik ruošiasi kilti. Tai laisvi potėpiai, žaidimas su dažais. Žaidimas su peizažu, visur įkomponuojant save, tarytum iš baimės betapant išnykti, prasisunkti į tuštumą.

Ir ką gi dabar daryti su tuo gebėjimu komponuoti – ne tik spalvas, bet ir žodžius, garsus. Nors nesimokiau groti, instrumentu galėčiau sugroti kokią nors melodiją; mokykloje visi stebėdavosi, kai prisėsdavau prie pianino – juk groti aš nesimokiau. Kai paimu jau sukurtus elementus – jau egzistuojančią spalvą ar garsą, – juos sudėlioju savaip, kad mano ar kieno nors kito sąmonė galėtų patirti estetinį žavesį.

Bet tai trunka taip trumpai. Kiek laiko gali žiūrėti į paveikslą ir juo mėgautis? Gal kiek ilgiau, jeigu jis prisotintas prasmių. Arba jeigu nesukelia estetinio susižavėjimo, tačiau vis dėlto turi kokį nors intelektui patinkantį konceptą? Sąmonei panirti vis vien kur nors reikia – įsitraukti į kokį nors laikinai trunkantį, tačiau malonumą keliantį procesą, kad greičiau prabėgtų laikas, kuris vis tiek yra, kurio negali niekaip kitaip sunaikinti, tik pasinerdama į vieną ar kitą procesą. Taigi darau išvadą, kad „baigtas“ meno kūrinys yra laiko, beprasmiškai bėgusio laiko, kuris nepriklauso tau, išteisinimo mygtukas.

 

 

Mano širdis

 

Bandau tą viską griaunantį laiką panaudoti magistro darbui rašyti – suvokdama, kad rašymu užpildau tuštumą baltame lape, taigi kartu užpildau ir laiką. Jis, laikas, žodžių pavidalu skverbiasi į jūsų sąmonę, kai skaitot šį tekstą, ir aš dar negaliu apsispręsti, ar man gaila tos lapo baltos, ar negaila, ar man gaila, kad šis juodas raštas atsispindi jūsų sąmonėje įsipaišydamas į visas kitas struktūras, – nes jūs, profesoriai, žinote daug, ir ką aš, neturinti kvalifikacijos, galiu jums papasakoti? Štai dabar ir supratau, kad greičiausiai rašau jums, ne tik tai tuštumai, kuri baigiasi su laiku ir prasideda su raidėmis, – taigi, tos raidės dabar komponuojasi jūsų sąmonėje, vesdamos klaidžiais samprotavimų keliais, nesutelkdamos nieko per daug apčiuopiamo ir konkretaus, atverdamos tik juodraštinį laiško variantą, kuriame galiu – noriu arba nenoriu – atverti savo trapius mergaitiškus jausmus ar sudėtingą vidinį pasaulį, vis dar galbūt turintį šiokią tokią sąsają su daile. Svarstau, ar vidinis mergaičių pasaulis jus intriguoja labiau nei moksliniai traktatai apie meną. Beklausant Tapybos katedros dėstytojų vardijamų magistro darbo kriterijų man įstrigo Jono Gasiūno mums reikia jūsų širdies. Mąstau, kas lengviau: ar sėdėti bibliotekoje apsikrovus knygomis ir cituoti žymius filosofus, ar kartkartėmis klaidžiojant ir sklaidantis neaišku kur, kada ir kuo, – atrodo, kad tušinuku popieriuje arba kompiuterio ekrane, – vis po truputį įdėti širdies? Įlašinti jos, išspausti pirmuosius pamažu vis užsimezgančios ir vėl išsisklaidančios meilės lašus. Arba jeigu meilės nėra – tada ją, pačią širdį – be jokios meilės, ilgesio ir nuostabos, tiesiog – ne fizinę, o dvasinę širdį. Lašas po lašo, ir nežinau, ar tas tekstas būtų kaip nors įkainojamas, nors žinau, kad vis dėlto rašytojai savo širdį paskleidę knygose ir jas padauginę pardavinėja už realius pinigus.

Ką aš gausiu mainais į savo širdį? Gerą ar blogą – nesvarbu, kokį – įvertinimą? Magistro diplomą? Dar ką nors nenumatyto? Na, šiaip ar taip, tai nėra taip jau svarbu – vis vien ją, širdį, kažkur reikia dėti, nes pagrindinė mūsų dharma yra tarnystė, dalijimasis su kitais. Tad man visai negaila pasidalyti savo širdimi – juk tai nieko nekainuoja, nebent laiką, jeigu vėl apie jį – šį skyrių jau rašau dvidešimt keturias minutes, vietoj to būčiau galėjusi apsitvarkyti kambarį ar padaryti dar šį tą naudingo, tai yra savo širdį įdėti į ką nors apčiuopiamesnio negu į šį juodą raštą lape. Tačiau dabar jau vėlu, ir kol galvoju, ką rašyti toliau, kuria kryptim man pajudėti, – minutės nenumaldomai bėga, ir nesuprantu – kuriu aš čia ar griaunu, nes jūs, skaitantys tekstą, taip pat būtumėte galėję nuveikti ką nors praktiškesnio, tačiau jeigu į skaitymą jūs įdėjote širdį, tai mūsų pulsai tam tikrą sekundės dalį sutapo.

Atleiskit, tai taip intymu, tačiau tokiu atveju netgi galėčiau pasakyti jums, kad jus myliu.

 

 

Mano tema

 

Nuo šiol būsiu konkretesnė. Mano tema – juodraštis. Ar tai pakankamai konkretu, pakankamai apčiuopiama? Iš tikrųjų tai tema, kuri, galima sakyti, pateisina mano darbo metodus, nes visą laiką – tiek bakalauro darbo kūrimo metu, tiek dabar – pastebiu, kad eskizas, repeticija, etiudas, juodraštis dažnai turi daugiau potencijos negu baigtinis kūrinys, jeigu kuriama koncentruojantis į tai, kad jį reikia pabaigti, kas kartais tolygu pribaigti. O pirminė forma, susijusi su spontaniškumu, visada turi didesnę potenciją paveikti, paliesti širdį negu dėl rezultato padarytas kūrinys. Kita vertus, tiek nepabaigtas, bet geras, tiek pabaigtas, bet nuobodus kūrinys yra kažkas, prie ko prisirišama, kas prašosi vis dėlto būti parodytas. Tam akademija yra visai nebloga vieta – joje gali pasitikrinti, tarsi ji ir tai, kas joje vyksta, būtų nedidelė repeticija. Taigi procesas, kuris vyksta joje, ir yra tas juodraščio variantas, kuriuo tu neįsipareigoji sukurti kažko, ko negalėtum pakelti, – kas aš esu būdama tos juodo rašto būsenos? Kažkas, nardantis tarp auditorijų lyg raidžių ir koridorių lyg tarpų tarp raidžių? Kas sukūrė tekstą pavadinimu akademija? Juk akademija – tai giraitė, kurioje protingi žmonės kartkartėmis susitikdavo padiskutuoti. Būdama studentė, šiaip ne taip įsipaišydavau į akademijos ribas – aš tik pratęsiu niekad nesibaigiantį juodraštį, savo kūriniais lyg smulkiais pumpurais užpildydama stambesnio medžio dalis. Arba esu vėjo kedenamas krūmo lapas giraitėje, bandau išauginti vaisius. Nežinau, ar jie dar tik akademijos ribose, bet jeigu vis dėlto naudoju drobę, dažus, tai gal kaip nors ir sueis, kaip nors…

Seniau, bakalauro darbo kūrimo metais, iš sistemos, gal savęs pačios baimės, o galbūt iš baimės nebūti, atrodo, kūriau pati apie save, o po metų pertraukos dėstytojai mano darbuose įžvelgė Rojaus planetas. Tad nusprendžiau įsivaizduoti, kad vis dėlto mano magistro darbo rašinys iš tikrųjų tam tikra prasme yra ne tik poetinis Ievos Gudmonaitės dienoraštis, bet ir iš tiesų teorinis darbas, o žodis teo reiškia Dievą.

 

 

Teo

 

Kokiomis tik norit temomis – tik ne religinėmis.

 

                                                               Jonas Gasiūnas

 

Dievas skirtingose kultūrose yra suvokiamas skirtingai. Daugelyje kultūrų tarpsta vieno Dievo idėja – Dievas yra kūrėjas, visų kūrinių šaltinis. Tie, kurie garbina daug dievų, iš tiesų garbina pusdievius, tačiau kokia prasmė laistyti lapus, jei gali palaistyti šaknis ir taip pamaitinti ir lapus? Taip pat yra ir su troškimais – proto neramumas kyla iš to, kad turime daugybę neįgyvendinamų norų, ir tai vienas iš įrodymų, kodėl egzistencija materialiame pasaulyje vis dėlto yra kančia, o ne laimė. Žmogus gali sakyti: „O man gerai ir taip, aš patenkintas tuo, ką turiu, ir man čia gera gyventi.“ Tačiau širdyje jis vis dar turi slaptų neišpildytų troškimų, ir kančios, kuri yra jame, jis paprasčiausiai nesuvokia. Kuo jo dvasinė juslė geriau ištobulinta, tuo labiau jis jaučia nepasitenkinimą materialiu pasauliu – sąmoningai to nepripažindamas, tačiau intuityviai siekdamas aukštesnio patyrimo, dažnai ima vartoti alkoholį ar narkotines medžiagas. Tas aukštesnio patyrimo siekimas iš tikrųjų yra meilės troškimas. O vienintelis meilės šaltinis yra Teo – Dievas. Dievas, pirminis Viešpats, žinoma, yra vienas, nors jis turi daug vardų daugybėje skirtingų kultūrų, o ir toje pačioje vienoje – dažnai ne vieną vardą. Pavyzdžiui, Jahvė žydų kultūroje reiškia „Aš esu, kuris esu“. Vaišnavizme Viešpaties vardas yra Krišna – tai reiškia „pats patraukliausias“. „Bhagavadgytoje“ ir „Šrimat Bhagavatam“ aprašytos visos jo savybės, dėl to savo jusles, taip pat ir vaizduotę galime įtraukti meditacijon į Viešpatį. Tai gražus Dievas; vienas jo pavidalų – piemenukas, grojantis fleita. Jaunuolis, patraukiantis visų dėmesį. Kiekvienoje religinėje sistemoje Dievas pripažįstamas ir aukščiausiu visų gyvų būtybių tėvu.

 

 

Iš pokalbių su akademijos dėstytojais

(videodarbo „Pagauta“ dalis, 2014)

 

– Ko tu netapai, ko bastaisi po tas žemaitijas?

– Motyvų… motyvų ieškau.

– Čia kaip mūzų.

– Taip, taip… Klajoju ir ieškau motyvų.

– Jeigu tu nori per „Erasmus“ važiuoti į Telšius, tai tu to negali daryti.

– Kodėl?

– Nes tai yra ta pati mokykla. Jeigu nori važiuoti per „Erasmus“, turi važiuoti į kitą mokyklą, ir ta mokykla turi būti Europos Sąjungoje. Ir ji turi turėti dvišalę sutartį su mūsų mokykla. Taigi taigi.

– Tada ne „Erasmus“, bet koks nors kitas pavadinimas, koks nors „Prismus“, na, kažkas labai trumpam laikui, kad ten nusitapyčiau tuos laukus.

– Žinok, Ieva, aš nelabai suprantu, kuo tau blogi laukai prie Vilnelės? Nuvažiuok į Nova Vileiką, nuvažiuok į Naująją Vilnią; pro Markučius pravažiuoji – važiuoja traukiniai, medžiai auga, Vilnelė teka…

– Bet aš, va… Tą viziją noriu įgyvendinti.

– Kokią viziją?.. Laukų viziją?

– Tame pokalbyje su Raila aš pasakojau jam apie tą Žemaitiją… To kaip ir neakcentuoju, bet paskui sužinojau, kad jis tenai mokėsi, o aš ten kaip ir klajojau…

– Jeigu tau kūryba svarbi kaip kūrinys. Pats procesas svarbus kaip kūrinys. Bet kuriuo atveju tas procesas turi būti numanomas arba tas procesas turi būti baigtinis. O ne išsitęsti iki begalybės.

– Yra žmonių, kurie tą procesą įgyvendina, bet tai yra kūrybos dalis, kūrinio; kūryba yra kūrinio dalis.

– Kūrinio?

– Taip, kūrinio.

– O Palka paišė tuos skaičius. Jis yra nuspėjamas, tas procesas. Jis užprogamuotas ir tu žinai, kad jis darys tą iki mirties. Dabar tu… O kas bus po Telšių? Klaipėda? Paryžius? Berlynas? Ar atvirkščiai? Supranti, aš kalbu apie patį kūrinio darymą. Juk yra tam tikri principai. Ir pats Raila padarė vieną kūrinį, antrą, trečią… Yra tam tikra tąsa… Tai, ką tu dabar darai – mes negalime įsivaizduot, nes tie posūkiai yra… Nežinau, nenuspėjami – nežinai, kas tau šaus į galvą… Tai prieštarautų, nežinau… Meno kūrinio parametrams.

 

●

 

Sėdėdavo su profesoriais ant žolės ir net neįeidavo į namo vidų. Ir matai, kiek prigimdė tų menininkų ir kokį efektą sukėlė. Tačiau paskui, kai viskas įgyja formalizavimo mechanizmą, ir tie dėstytojai turi rašyti formaliai knygas, modulius, kreditus ir atsiskaitinėti – viskas formalizuojasi, tada vėl ta sistema surakinama į instrumentinį racionalumą.

Matai, pasaulis yra pilnas fantomų, jeigu taip paprastai pasakius – užribinių dalykų, bet menininko užduotis – nueiti ten, neišprotėti, grįžti atgal ir atnešti formą. Čia yra labai sudėtingas dalykas. Tu gali ten pasivaikščioti – sakys, oi, nuplaukus, na taip, visi menininkai truputį nuplaukę, bet jie sugeba nueiti ir atnešti. Nueiti ir atnešti žinią, o žinia atnešama formos pavidalu, ją sugebama sukomponuoti. Kūryba yra procesas. Kūrinys yra rezultatas.