Vakaras

Rankos pačios išsitiesė link Maxo Frischo biografijos violetine apačia. Nieko apie jį nežinojau. Vardas irgi nežavėjo. Atsiverčiau. Biografija, fui… tik ne šiandien… sumurmėjau. Viršelyje beveik René Magritte’o pypkę įsikandęs, už akinių kojelių tapatybę slepiantis knygos herojus.

Įėjusi pro duris, pavaikštinėjau aplink – čia nebuvau kažkiek mėnesių – niekas iš tiesų nepasikeitė. Knygų čia visada daug, kvepėjo arbata ir pokalbiais. Atsisėdau už kampo, kažkur prie didelio stalo, kur tilptų dar du trys žmonės. Gal pažįstami, gal ką tik sutikti, jau sėdėję, ką tik prisėdę. Pasisodinau ten juodą striukę, juodą kiek aiškesnio silueto kompiuterio dėklą, ant jų numečiau kuprinę. Aplink daugiau nieko juodo. Tik penkios plokštelės priešais kybojo, viena ant kitos, viena ant kitos, viena ant kitos, viena… Rusiškos. Šiek tiek dešiniau – šeši juodi lakštai rėmus baltus spalvino vakaru. Jo didenybė langas žaidė nebylųjį kiną.

Muzika nutilo. Vėl pakėliau akis link plokštelių. Dėdamasi kepurę, užkalbinau spoksančią mergaitę.

– Tu fotografė? – žinojau, kad ji mano draugo draugė, jis pasakojo, žadėjo kada nors supažindinti.

– Taip, – atsakė ir dar labiau įsižiūrėjo į mano akinių rėmelius.

– Kuriam kurse? – greitai paklausiau, ieškodama priežasties pratęsti pokalbį.

– Bakalauro ketvirtam, – šyptelėjo ji.

– Kuriam? – tikrai nenugirdau.

– Ketvirtam.

Nieko daugiau nesakiau ir nusisukau.

– O ką? – paklausė ji, ieškodama mano galvos.

– Nieko, – atsakiau.

Atėjo jos draugas. Jie ėjo prieky. Juodi.

Prisiminiau ką tik vartytos knygos citatą. Kur paskutinis sakinys: …jo išgyvenimų stereotipai, kuriuos jis nesąmoningai vaizduoja, nes pats jų nepažįsta tol, kol pradeda kurti.

Pirmas sakinys: tai, ką patiriame, dažniausiai vyksta mūsų vaizduotėje…

Skaitysiu Frischą – ir violetinį, ir juodą.