Šokantis dievas: Friedrichas Nietzsche ir hinduizmas

Indija XIX a. Europoje

XIX a. antra pusė pasižymėjo dideliu Vakarų kultūros atstovų susižavėjimu „Rytais“ („Orientu“): į Prancūziją buvo masiškai importuojamos japoniškos vazos ir ukijo-ė graviūros, o Didžiosios Britanijos imperijos gyventojų priklausomybė nuo kiniškos arbatos išprovokavo du Opijaus karus. Europiečių susižavėjimas Indija, tuo metu buvusia Didžiosios Britanijos kolonija, nė kiek nenusileido, o gal ir pralenkė susižavėjimą kitomis Rytų šalimis.

Europiečius ypač žavėjo Indijos kultūra, religija, literatūra ir filosofija – jau XVIII a. Voltaire’as teigė: „Esu įsitikinęs, kad viskas atėjo pas mus nuo Gango krantų: astronomija, astrologija, metempsichozė…“ Johannas Wolfgangas von Goethe gyrė sero Williamo Joneso iš sanskrito išverstą indų dramaturgo Kalidasos dramą „Šakuntala“, Arthuras Schopenhaueris savo opus magnum „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ cituoja upanišadų eilutes, o Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis, pasižymėjęs stipria antipatija ir panieka „Rytams“, yra parašęs „Bhagavadgytos“ komentarus. Tačiau XIX a. indofilija suvešėjo ir pasiekė naujus mastus: Europoje ir Amerikoje išplito sinkretistinis, Indiją arijų protėvyne ir legendinės Atlantidos žemyno kultūros tęsėja laikęs Jelenos Blavatskajos įkurtas teosofijos judėjimas (šio judėjimo gerbėjas buvo ir Vydūnas), nepaprastai išpopuliarėjo joga, buvo masiškai spausdinamos tokių autorių kaip Louis Jacolliot „tikros“ istorijos apie Indijos gyvenimą. XIX a. Vakarų kultūros atstovams Indija buvo tam tikras senovinės išminties lobynas ir žmonijos lopšys. Friedrichas Nietzsche tikrai nebuvo pirmasis Indija domėjęsis europietis (jis labiau domėjosi ne pačia Indija, bet jos vakarietiška interpretacija), tačiau, netgi asmeniškai nesidomėdamas Indijos kultūra, jis galėjo susidurti ir susidūrė su europiečių atvežtomis ir „perdirbtomis“ Indijos kultūros nuoskalomis.

Nietzschės santykis su Indijos kultūra ir literatūra

Pasak filosofijos istoriko Davido Smitho, Nietzsche niekada nedirbo su originaliais sanskrito tekstais – visos jo žinios apie Indiją, jos religiją ir kultūrą buvo gautos iš citatų kitų Vakarų autorių veikaluose arba dažnai gana netikslių vertimų. Iš verstų indiškų tekstų jis tebuvo skaitęs Jacolliot Manaus įstatymų ir Paulio Deusseno Šankaros „Brahmasūtros“ komentarų vertimus.

Pirmasis tekstas („Antikriste“ Nietzsche teigia Manaus įstatymų knygą esant „nepalyginti dvasingesnį ir pranašesnį kūrinį, kurį net vienu atokvėpiu ištarti kartu su Biblija būtų nuodėmė prieš dvasią“), Smitho žodžiais, yra „bevertis“, Jacolliot kūryba – „juokingo žmogaus vaizduotės produktas“, o pats Jacolliot – „genialus vulgarizuotojas“ ir „indofanatikas, manęs, kad viskas žmogaus kultūroje ir dvasingume atkeliavę iš Indijos“. Jacolliot rašė pseudomokslines ir grožines istorijas apie Indiją, jo nekokybišką ir netikslų Manaus įstatymų vertimą kritikavo jau tokie tuometiniai filologai kaip Friedrichas Maxas Mülleris: šiam vertimui trūko beveik pusės teksto, be to, Jacolliot į prancūzų kalbą vertė ne originalų sanskrito tekstą, o vertimą iš sanskrito į tamilų kalbą. Deja, šis veikalas padarė nepaprastai stiprų, netgi perdėtai stiprų poveikį Nietzschei. Jis perėmė klaidingą, originaliame tekste neegzistuojančią žydų indiškos kilmės idėją: pasak Jacolliot įstatymų variantų, senovės žydai buvę iš Indijos išvaryti čandalos (žemiausios visuomenės kastos atstovai), kurie, remdamiesi savo protėvynės papročiais, sukūrė sau „pseudobrahmanų“ – šventikų luomą. Šios Jacolliot mintys, o kartu ir pats tekstas galėjo padaryti nepaprastai didelę įtaką tolesnei Nietzschės mąstymo krypčiai. Tačiau Koenraadas Elstas straipsnyje „Nietzsche ir indų politinė filosofija“ teigia, kad nors Nietzsche buvo nepagrįstai susižavėjęs nekokybišku Jacolliot veikalu, jis turėjo būti susipažinęs ir su kitu – Johanno Christiano Hüttnerio – Manaus įstatymų vertimu ir bent netiesiogiai (pvz., dėl pažįstamų orientalistų įtakos) su Manaus postuluojama kastų filosofija, todėl gana sunku atsakyti į klausimą, kodėl Nietzsche daugiau dėmesio skyrė šiam, o ne kokybiškesniam vokiškajam Manaus įstatymų vertimui. Svarbu pažymėti, kad Manaus įstatymus Nietzsche perskaitė tik 1888 m., likus vos metams iki psichinio pakrikimo, ištikusio Turine, todėl keistą jo susižavėjimą Jacolliot tekstu būtų galima paaiškinti jo psichikos būkle.

Antras indiškas tekstas, su kuriuo galėjo būti susipažinęs Nietzsche, – jo draugo orientalisto Paulio Deusseno išversti Šankaros „Brahmasūtros“ komentarai: žinoma, kad Nietzsche tikrai buvo perskaitęs Deusseno „Das System des Vedanta“, tačiau Smithas abejoja, ar iš tiesų kada nors perskaitė Šankaros komentarus. Tačiau veikale „Apie moralės genealogiją“ Nietzsche remiasi Deusseno Šankaros komentarų vertimu. Jis teigia Deusseną esant „pirmuoju tikru Indijos filosofijos ekspertu Europoje“. 

Aart Klein. Čiuožėjas. Olandija. Apie 1970

Vargu ar Nietzsche skaitė daug kitų indiškų tekstų – Kalidasos „Šakuntalos“ vertimą jis perskaitė 1877 m., ir ši pjesė jam nepatiko. Tačiau tai, kad pats Nietzsche niekados neskaitė originalių Indijos filosofijos tekstų, nereiškia, jog jis negalėjo būti susipažinęs su Indijos filosofija iš antrinių šaltinių. Yra žinoma, kad jis skaitė tokius Rytų filosofiją ir religiją aptariančius veikalus kaip Deusseno „Die Elemente der Metaphysik“ ir minėtą „Das System des Vedanta“, Martino Haugo „Brahma und die Brahmanen“, klausėsi Jacobo Wackernagelio paskaitos apie budizmą ir skaitė ištrauką iš jo teksto „Über den Ursprung des Brahmanismus“. Nietzschės mokytojo Schopenhauerio tekstai taip pat galėjo būti puikus informacijos apie Indijos literatūrą šaltinis. Smarkiai redaguotame, iš Nietzschės užrašų sudarytame ir jo sesers išleistame veikale „Der Wille zur Macht“ Nietzsche aptaria pagrindinę Indijos filosofijos mokyklą – vedantą. Be to, jis galėjo susipažinti su Indijos literatūros kūriniais, tokiais kaip „Ramajana“ ar „Mahabharata“, mokydamasis Pfortoje, per vieno iš mokytojų Karlo Augusto Kobersteino, teigusio, kad Rytų poveikis galėjo būti vienas iš elementų, nulėmusių vokiškojo epo žanro formavimąsi, paskaitas.

Šokantis dievas

Tai, kad Nietzsche buvo bent paviršutiniškai susipažinęs su Indijos filosofija, dar neįrodo būtino sąryšio tarp tam tikrų Indijos filosofijos koncepcijų ir paties nagrinėjamo autoriaus filosofinių sąvokų. Jo draugai, tokie kaip Lou Andreas-Salomé, teigė, kad „Das System des Vedanta“ įtakos Nietzschės darbams po 1883 m. negalima atmesti – „norisi paraštėse parašyti papildomas pastabas „atmanas“ ir „brahmanas“. Tačiau šio straipsnio tikslas – aptarti šokančio dievo, o ne kitas sampratas Nietzschės filosofijoje.

Pirmą kartą apie šokantį dievą Nietzsche užsimena veikalo „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ pirmoje dalyje („O aš tiktai tokiu Dievu tikėčiau, kur šokti moka“). Bent viena šio veikalo dalis, „Saulėtekis“, yra pavadinta vieno iš vedantos himnų vardu, tai įrodo bent tam tikrą indiškos minties įtaką Nietzschės idėjų formavimuisi.

Indijos religijoje Šiva Nataradža, kitaip Šiva Šokio Viešpats, dar žinomas kaip šokantis dievas, yra vienos svarbiausių indų panteono dievybių, Šivos, atstovaujančio kuriamosioms ir griaunamosioms visatos jėgoms (tai įrodo tokie jo epitetai kaip Ugras (piktasis) ir Šambhus (geraširdis), įsikūnijimas. Šiva įkūnija dvilypumą – jis yra asketas ir beprotiško šokio viešpats, begalinės meditacijos ir visa apimančio šėlo įsikūnijimas, o vienai iš jo formų – Ardhanarišvarai – būdingi tiek vyriški, tiek moteriški aspektai. Šiva – ir kūrėjas, ir naikintojas: jo šokis, palaikantis visatos tvarką, trunka 4 320 000 metų – šokio pabaigoje Šiva sunaikina pasaulį ir vėl pradeda šokti, iš naujo kurdamas tą patį pasaulį, kurį anksčiau sunaikino. Jo įvaizdyje galima įžvelgti dviejų Nietzschei ypač svarbių koncepcijų – Antžmogio / laisvojo proto ir amžinojo sugrįžimo – provaizdžius.

Kūrybos ir naikinimo elementai, būdingi indų dievybėms (ne tik Šivai, kuris turbūt geriausiai iliustruoja šių radikaliai skirtingų priešybių (kūrybos ir griovimo) vienovę Indijos filosofijoje, bet ir Višnui (jo avataras Krišna „Bhagavadgytoje“ skelbia: „Aš esu laikas, pasaulių griovėjas“), Šivos žmonai Parvatei, kurios emanacijos Durga ir Kali įkūnija tiek absoliutų naikinimą, tiek saugojimą, etc.), yra tiek pat būdingi ir Zaratustros skelbiamam Antžmogiui. Antžmogis „suvartoja“ ir absorbuoja savo patirtį, taip ją sunaikindamas ir paversdamas savo dalimi, tačiau tuo pat metu, šitaip elgdamasis, jis užsiima savikūra (būtent dėl šios priežasties Arvydas Šliogeris Antžmogį vadina „monumentaliu vartotoju“). Nietzsche teigia nedalomą kūrybos ir naikinimo, skausmo ir džiaugsmo vienovę: „Kad egzistuotų kūrybos džiaugsmas, privalo amžinai egzistuoti gimdyvės kančia…“

Tačiau Nietzsche kančios ir laimės, kūrybos ir naikinimo vienovę atranda ne Šivos ar kurio nors kito Indijos dievo, bet graikų Dioniso įvaizdyje. Be to, menka galimybė, kad Nietzschei kada nors teko tiesiogiai susidurti su Šivos Šokio Viešpaties įvaizdžiu: žinios apie šį šokantį dievą Vakarus pasiekė tik 1914 m., išleidus Anandos Coomaraswamy esė rinkinį „Šivos šokis“.

Tačiau tai, kad Nietzsche neturėjo galimybės susidurti su Šokančio Šivos įvaizdžiu tiesiogiai, nereiškia, jog šis įvaizdis negalėjo paveikti jo darbų netiesiogiai. Pasak Smitho, Nietzschės filosofijoje nuolatos naudojamas Dioniso – senovės Graikijos vyno, laukinio šėlsmo ir misterijų dievo, Nietzschei įkūnijančio jėgos perteklių, – įvaizdis. Dionisas turi daugybę struktūrinių panašumų į Šivą. Ne tik Nietzsche teigė, kad Dioniso įvaizdis į Europos kultūrą atėjo iš Indijos. Šią idėją jis galėjo perimti iš Schopenhauerio – šis veikale „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ lygina Dionisą ir Šivą teigdamas, kad gimimas ir mirtis vienodai priklauso gyvenimui. Pasak jo, pati išmintingiausia iš visų indų mitologija parodo tai, duodama dievui, įkūnijančiam mirtį ir naikinimą, Šivai ne tik kaukolių vėrinį, bet ir lingamą, gyvybės pradėjimo simbolį, kuris pasirodo kaip mirties priešybė. Schopenhaueris taip pat teigia, kad tas pats sentimentas vertė graikus ir romėnus puošti prabangius sarkofagus puotų, šokių, vestuvių, medžioklių, kovų tarp laukinių žvėrių, bakchanalijų vaizdais, tuo, kas yra gyvenimo stipriausių siekių vaizdavimas. Šivos ir graikų polinkio puošti sarkofagus bakchanalijų vaizdais palyginimas yra ne tiek istorinis, kiek struktūrinis: tiek indų, tiek senovės graikų (ikiplatonikų) pasaulėvaizdyje gyvenimas yra suvokiamas kaip gero ir blogo, skausmo ir džiaugsmo jungtis (užuot teigus gyvenimą esant blogą, o gėrį egzistuojant tik kituose pasauliuose).

Kad šokantis dievas yra visų pirma Dionisas, o ne kokia kita dievybė, nekeičia to fakto, jog Nietzschės raštuose galima aptikti tam tikrų indiškos minties paralelių. Šokantis dievas įkūnija tas pačias savybes, kurios sieja tiek Dionisą, tiek hinduistų garbinamą Šivą: tai ne sustingusi, racionali „apoloniška“ dievybė, kuri kuria ir palaiko pasaulį, neigdama beprotišką šėlą ir ekstazę, ir pripažįsta tik būtį, bet kūrybą ir naikinimą įkūnijanti esatis, kuri tuo pat metu ir kuria, ir naikina. Šivai būdinga ne tik Dioniso kūrybos ir naikinimo pradų dermė, bet ir kitos savybės, kurios taip pat būdingos Zaratustrai: Šiva, kaip ir Zaratustra, yra kalnų asketas (Šiva gyvena Himalajų papėdėje), svarbus abiejų simbolis yra gyvatė, be to, Šiva įkūnija įprastų moralinių normų nepaisymą ir naujus kelius į nušvitimą ir dvasinę tobulybę. Kitais žodžiais, nors Nietzsche beveik nebuvo susipažinęs su Indija, paradoksaliai jo tekstuose ir ypač Antžmogio įvaizdyje galima aptikti panašių į hinduistines idėjų.