Siaubo registravimas: penki poetai apie Leningrado blokadą

 

Nenorėjusiems ir negalėjusiems įsitvirtinti alkanoje ir šaltoje mirtyje, mudviem su Roza liko vienas paikas noras. [...] Kaip aš vienas [svajojau] apie tėčio paveikslų kolekcijos aplanką, apie jų suskirstymą, apie tai, kad sutvarkyčiau dokumentus, susirašinėjimą, albumus, apie tai, kad vėl visa tai – tėtį, savo vaikystę – pamatyčiau, kaip tai matydavau anksčiau, kai svajodavau, kad tai būtų amžinai, ir kai tai suteikdavo man visokeriopą paguodą [...], taip mudu su Roza svajojom apie eglutės žaisliukus. Pripratome puošti blizgančią spalvingą eglutę, ir dabar žaisliukai siejo mus su prisiminimais ir viltimi, tiesė tiltą. Bet neturėjome jėgų nueiti žaisliukų į žaislų krautuvėlę už kvartalo nuo mūsų namo, ant Ivanovskajos kampo. Ruošėmės jau kelias savaites, bet dėl būtinybės eiti į studijos valgyklą sriubos, kūrenti krosnį, nešioti vandenį ar sniegą, kurį tirpdėme krosnyje, sunkiai išgaudami iš jo vandenį, ir t. t. – dėl visko, kas atėmė paskutinius lašus jėgų, nieko neliko ne tik kad nueitume šį kvartalą siaubingoje šaltoje alkanoje tamsoje, bet ir, kaip jau minėjau, kad atsitraukčiau nuo šąlančios krosnies, nueičiau iki lango ir sutvarkyčiau tėčio paveikslus.

Ir visgi kartą gruodį, susiėmę už rankų, nubridome iki šios krautuvėlės ir nusipirkome kelis žaisliukus – virdulį su arbatinuku ir dar kažką. Krautuvėlė buvo apytamsė, švietė žibalinė lempa. Kai, giliai įnikę į žaisliukų pasirinkimą, išėjome į juodumą, mūsų vos nenužudė šaltis ir beviltiškai, aiškiai prieš mus iškilusi žiema. Tai buvo dar iki tėčio mirties.*

 

1942 m. Naujųjų išvakarės. Veiksmo vieta – Leningradas, blokada. Autorius – Pavelas Zalcmanas. Jis išgyvens tą baisią žiemą, po pusmečio evakuosis į Almatą, gyventi į Leningradą nebegrįš, dirbs dailininku „Kazachfilm“ kino studijoje. Apie retrospektyviai parašytą blokados metų dienoraštį niekas, išskyrus šeimą, nežinos daugybę metų. Taip pat apie eilėraščius, rašytus blokados žiemą ir jau išvykus.

Ilgus dešimtmečius niekas nežinos ir apie kitus poetinius blokados dokumentus – Genadijaus Goro, Dmitrijaus Maksimovo, Sergejaus Rudakovo, Vladimiro Sterligovo ir kitų. Vienų tekstai sovietmečiu pasirodys tamizdate, kitų po truputį kils į literatūrinį paviršių jau po perestroikos. Kai kurie autoriai skaitė savo eilėraščius artimųjų rate, kiti visiškai slėpė ar net pamiršo. Toks kelis dešimtmečius nematomas blokadinės patirties artikuliavimo pluoštas pranyko keliomis prasmėmis – ir kaip oficialiam karo retorikos kanonui tolimas kalbėjimo būdas, ir kaip išguita, nebeegzistuojanti poetika, kurios šaknys – postsimbolistai ir oberiutams artima aplinka.

Beveik tris dešimtmečius šie eilėraščiai buvo po truputį publikuojami – Rusijoje ir ne tik, kartais sinchroniškai su kitokios „pamirštos“ poezijos publikacijomis, kartais visiškai atsietai nuo jų. Atėjo ir vertimų eilė. Minėtus penkis poetus į vieną knygą surinko blokados tyrinėtoja ir poetė, Hampšyro koledžo (JAV) profesorė Polina Barskova, 2016 m. „Poezijos pavasario“ viešnia. Rinkinys vadinasi „Parašyta tamsoje. Penki poetai Leningrado blokadoje“, šią dvikalbę (rusų ir anglų) knygutę Rytų Europos poezijos serijoje išleido Niujorko leidykla „Ugly Duckling Presse“.** Šie tekstai kelia klausimus, kaip galima kalbėti iš tos vietos, kur paruoštos kalbos nėra, o rastas žodis negali būti išgirstas. Kaip jie gali būti išgirsti po ilgo nedalyvavimo jokiuose prasmių mainuose ir ypač kitokioje – kultūros, kalbos, patirties požiūriu – situacijoje? 

Savajame, karo kontekste šitokio tipo poezija kirtosi su patriotinės, mobilizuojančios lyrikos, kad ir Olgos Berggolc – oficialaus blokados balso, intonacija, jungiančia štai šį, atskirą balsą, jo patirtį ir iš esmės nesuskaičiuojamus bendrapiliečius, atmintinai išmokdavusius per radiją skambėjusias eiles. Rinkinio „Parašyta tamsoje“ tekstai orientuoti į kitokį skaitytoją – savą (kartais tik save), matantį ne jungimosi su didesne grupe galimybes, o bet kokios bendrystės, išskyrus artimiausią (kartais ir jos), nepataisomą griūtį kartu su nykstančiais kūnais ir kalba. Vladimiras Sterligovas pokario metais buvo tapęs neoficialios menininkų grupės, besiorientavusios į ankstyvąjį avangardą, pirmiausia į Kazimirą Malevičių, pas kurį mokėsi, lyderiu. 1942 m. liepą jis, neseniai išvykęs iš miesto, parašė eilėraštį apie bet kokio ryšio, kontakto – juslinio ar emocinio – virtimą mirtimi ar tiesiog buvimą ja:

 

 

Mirtis

 

Šaukštą pakėlei prie lūpų – mirtis,

Ranką ištiesei, kad laba diena, – mirtis,

Pamatei paukštuką žvirbliuką – mirtis,

Lapelį ant šakos – mirtis,

Su bičiuliais eini pasivaikščioti – mirtis,

Pažiūrėjai į kopūstus lėkštėje – mirtis,

Lydi draugus, jie dviese, – mirtis,

Atsitiktinai žvilgtelėjai kažkur – mirtis.

 

Genadijus Goras, karui pasibaigus tapęs meno istoriku ir mokslinės fantastikos kūrėju, niekada nepublikavo ir turbūt niekam nerodė savo blokados poezijos, giminiškos tuo metu seniai išmestų iš oficialios literatūros oberiutų siurrealizmui. Būtent ši poetika buvo tas modelis, kuris, kaip rinkinio įžangoje rašo Polina Barskova, pajėgė „registruoti siaubą“ esant siaubo epicentre:

 

Raudonas lašas sniege. Ir berniukas

Žaliu, it katė, veidu.

Praeiviai eina per jo kojas, jo akis.

Jie skuba. Lenda iškabos

„Sviestas“, „Bulkos“, „Alus“,

Tarytum pasaulyje yra bulkų.

Mielas namas atvėrė viską –

Duris ir langus, pats save.

Bet sapnuoju vaikystę.

Močiutė mažutėmis rankomis.

Žąsys. Kalnai. Upė per akmenis –

Vitimkanas.

Įeina seniai pakasta mama.

Laiko nėra.

Ant kėdės sėdi lama geltonu chalatu.

Jis liečia ranka rožančių.

O mama juokiasi, glosto jo veidą,

Sėdasi jam ant kelių.

Laikas vis tęsiasi, vis tęsiasi, vis tįsta.

Bijau pavėluoti vandens prie Nevos.

 

Skaitomi šiandien, šie tekstai patenka į jau susiformavusį kontekstą ir net įrankių juos skaityti tradiciją: tai traumos (ją mini ir baigiamojo straipsnio autorius Ilja Kukulinas), ribinės, žmogiškumą kvestionuojančios patirties artikuliavimo, kalbos ieškojimo situacijoje be patikimų ar bent priimtinų modelių literatūra ir problematika. Tokių tekstų suvokimas ir interpretacijos kreipia dėmesį į įvairiausius poetinių diskursų kontrolės, viešo cirkuliavimo, slopinimo ar pripažinimo laipsnius ir būdus.

Amerikietiškas leidimas priartina neoficialią blokados poeziją prie skaitytojų siūlydamas du aiškinamuosius tekstus – įvadinį ir baigiamąjį, trumpas įžangas apie autorius, komentarus ir papildomą medžiagą – ištraukas iš Rudakovo ir Zalcmano dienoraščių, taip pat pradėjusią šį trumpą knygos pristatymą.

Turbūt šiuo metu egzistuojantį istorinį ir literatūrinį nuotolį ir visų nežinomųjų apimtį skirtinguose kultūriniuose ir politiniuose kontekstuose sunku įsivaizduoti. Neaišku, kokie poetiniai registrai atpažįstami, o kokie ne. Kiek, pavyzdžiui, mūsų situacijoje būtų galima pasikliauti oberiutų poetikos ir skirtingai formuojamos poetinės distancijos nuo jos atpažinimu.

Rusijos kontekste, kur egzistuoja oficialus blokados kanonas, šią nedalyvavusių oficialioje kultūrinėje apyvartoje intonacijų – žodinių ir vaizdinių – kontrolę ar diskvalifikavimą turbūt geriausiai iliustruoja Zalcmano blokados piešinio „kazusas“. Polina Barskova panaudojo jį savo prozos knygos „Gyvi paveikslai“, kurioje pinasi asmeninė, literatūrinė ir blokados atmintis ir už kurią ji buvo apdovanota Andrejaus Belo premija, viršelyje. Didžiausias Sankt Peterburgo (!) knygynas paskelbė išimąs knygą iš prekybos, nes viršelio iliustracija žeidžia blokados atminimą ir yra nesuderinama su juo. Paaiškėjo, kad su blokada nedera nuogas kūnas, kurį piešinyje „Kaukės ir moteris“ vaizduoja blokadą patyręs žmogus.

Ši istorija būtų buvusi tiesiog obskurantizmo, kurio galima rasti bet kur, kuriozas, jei neliudytų poetinės, politinės ir istorinės klausos ir jos gaminamų lūkesčių. Net ir blokados kultūrinių kanonų nebe vienas, ne tik oficialus. Populiarioje vaizduotėje įsitvirtino alternatyvus oficialiajam ir propagandiniam („miestas kentėjo ir išgyveno dėl bendros pergalės“) mitas, kuris iš esmės prasideda ir baigiasi istorijomis apie žmogienos valgymą (vienas iš šios popmitologijos pavyzdžių – 2007 m. Aleksandro Buravskio filmas „Leningradas“ su Mira Sorvino). Oficialusis mitas sukuria ir palaiko rigidišką patosą, o alternatyvioji popmitologija sutrivialina istoriją ir patirtį iki šiurpių istorijų nakčiai.

Todėl dienoraščių ir kitokių žodinių blokados dokumentų, taip pat poezijos publikavimas, vertimas ir skaitymas – sunkus ir labai svarbus darbas, grąžinantis liudijimą apie „žmogaus situaciją“ – jokiu kitokiu būdu nepasiekiamą ir nesuvokiamą. Galbūt dar svarbiau tai, kad tik susidūrus su skirtingais būdais suformuluoti, išsakyti save, kai kalbėjimas – ir dėl poetinių pasirinkimų, ir dėl paties kalbėjimo – rizikingas ir nenumato atsako, galima pajusti, jog be asmeninės supratimo pastangos jie vėl prasmegs vėl neaidinčiame pasaulyje.

 

Tyrimas finansuojamas pagal Marie Curie tarptautinių mokslo personalo mainų schemą (7BP).

 

 

* Павел Зальцман, «А дальше началась страшная блокадная зима…», подготовка текста, предисловие и публикация А. Зусманович, И. Кукуй, Знамя, 2012, 5, http://magazines.russ.ru/znamia/2012/5/za12.html (žiūrėta 2016-12-20).

** Written in the Dark: Five Poets in the Siege of Leningrad. Gennady Gor, Dmitry Maksimov, Sergey Rudakov, Vladimir Sterligov, Pavel Zaltsman, ed. by Polina Barskova, New York: Ugly Duckling Presse, 2016.