Nobeliui ne kartą nominuotas…
Japonų rašytojas Haruki Murakami jau seniai yra tapęs kultiniu bestselerių autoriumi, ne kartą nominuotas Nobelio premijai. Jo knygos leidžiamos tūkstantiniais tiražais, išverstos net į 40 kalbų. Jis įtrauktas į 100 įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą.
Rašytojas uždaras, drovus vienišius, nemėgstantis kalbėti apie save ar dalinti interviu. Jis nelinkęs aiškinti, kodėl savo knygose stengiasi šiurkštoką šiuolaikinę tikrovę vaizduoti kaip kerinčią pasaką.
Pernai rudenį Vokietijoje išleistoje autobiografinių esė knygoje „Profesija – rašytojas“ Murakami vis dėlto nusprendė papasakoti, kaip jis tapo rašytoju ir kas jam yra svarbiausia kuriant. „Man atrodo, kad rašydamas aš mėginu įsigilinti į save, į savo vidinį pasaulį. Vaizduodamas išorę renkuosi realistinį stilių, o kai skverbiuosi gilyn, kai neriu į gelmę, mano kūryba tampa metaforiška, simboliška. Gal net poetiška. Aš naudoju du rašymo stilius. Realistinį – išorės tikrovei, metaforišką – giluminei.“
Šio rašytojo kūryboje išorinis, vidinis ir „požeminis“ pasauliai įdomiai supinami, sąveikaujantys tarpusavyje. „Kai gerai sekasi, man rašymas – kaip sapnas, kuriame ir aš pats dalyvauju. Dažnai apima jausmas, lyg vienui vienas sėdėčiau apleisto šulinio dugne. Kad sukurčiau gerą istoriją, turiu kaskart nukeliauti į savo esybės gelmę, ten glūdi tiesa, ten tamsu ir pavojinga. Tokiai kelionei reikia būti ir psichiškai, ir dvasiškai stipriam. Paskui telieka aprašyti, ką toje gelmėje regi.“
Naujuoju romantiku vadinamo rašytojo nedomina modernieji pasakojimo būdai. „Aš menkai išmanau psichologiją, neką žinau apie Freudą. Tais dalykais nesidomiu. O psichologai domisi mano istorijomis, bet man tai nerūpi. Jei mėginčiau analitiškai konstruoti savo istorijas, dingtų jų gyvybingumas. Man svarbu, kad rašydamas svajočiau. Aš sugebu sąmoningai, apgalvotai svajoti. Jei man labiau patinka sapnas, aš jį regiu. Man tereikia tinkamai nusiteikti.“
Tai šiek tiek panašu į mistiką ar sapną vidury dienos, primena Roberto Musilio „Žmogų be savybių“, kur net blaiviai mąstantys žmonės geba patirti neįprastą būseną. Gal šitaip viską apskaičiuojantis bestselerių autorius Murakami yra religingas rašytojas? „Mano tėvas buvo budistų šventikas, jis buvo tikintis, aš – ne. Esu galbūt kažkaip savaime religingas, tarsi koks reiškėjas to, kas vyksta kitame pasaulyje. Stengiuosi aprašyti, į tai per daug nesigilindamas ir nevertindamas. Aš tikiu, kad kiekviename iš mūsų slypi jausmai, būdingi visų religijų žmonėms. Gal todėl skirtingų kraštų žmonės skaito ir supranta mano knygas.“
Rašytojas toliau prisipažįsta: „Kartais jaučiuosi, lyg man būtų tūkstančiai metų ir gyvenčiau narve. Čia tamsu, šalta, pilna plėšriųjų žvėrių, žmonės susiglaudę. Mane apima baimė. Aš imu sekti jiems kokią nors pasaką. Esu neblogas pasakotojas. Žmonės juokiasi, džiaugiasi, jų širdys sušyla.“
Murakami romanuose netrūksta savotiškos šizofrenijos: tikrovė juose tokia nereali, šalta kaip tame narve, apie kurį rašytojas kalba. Jo herojai tarsi praradę realybę, kaip Kafkos ar Becketto kūryboje. Bet neatrodo, kad jie dėl to nerimautų ar kaip nors ypatingai kentėtų. Priešingai, jie ramūs ir patenkinti. Tai negi rašytojas norėtų prijaukinti skaitytoją prie tokios šaltos, kartais net skaudžios modernios tikrovės?
„Kai 6 dešimtmetyje tebebuvau paauglys, tikėjom, kad pasaulis darosi geresnis. Per porą dešimtmečių viskas pasikeitė. Bet savo sielos gelmėj tebetikiu, kad pasaulis gerėja. Esu optimistas. Išėję iš tamsos mano herojai pasikeičia, jie kažką įgijo, pasidarė protingesni, išradingesni. Dabartinis jaunimas dažniausiai nusiminęs, manantis, kad pasaulis tegali blogėti. Čia jau tragedija. Jauni žmonės turėtų puoselėti viltį. Aš labiausiai ir noriu rašyti jaunimui. Būdamas jaunesnis buvau egoistas, rašydavau pats sau. Dabar jaučiu atsakomybę, man rūpi žmonija.“
Rašytojas gyvena prie jūros, miestelyje netoli Tokijo. Nemėgsta literatūros renginių, pramogų, vakarėlių. Bendrauja tik su vienu kitu rašytoju. „Aš nedalyvauju jokiose intelektualinėse diskusijose, man jų nebereikia. Jaunystėje mėgau skaityti – Fitzgeraldą, Capotę, Dostojevskį, Kafką. Turėjau daug mėgstamų autorių. Dabar jau nebenoriu skaityti kitų rašytojų.“ Didžiausią įtaką jam yra padarę „Broliai Karamazovai“.
Murakami romanuose žmonės pereina kiaurai sieną, danguje staiga atsiranda antras žalsvas mėnulis, pagyvenęs ponas šnekasi su katėmis, o jaunuolis bibliotekoj diskutuoja su vyriškiu avies kailyje. Skaitytojams susidaro įspūdis, kad tą keistą Murakami pasaulį nuo realybės teskiria vos vienas žingsnis.
Ir pačiam autoriui yra nutikę keistų dalykų. 1982 m. balandžio 1 d. Tokijo stadione žiūrėdamas beisbolo rungtynes ir sėkmingą įvartį netikėtai pajuto, kad jis parašys romaną. „Tą akimirką aš puikiai prisimenu. Jutau, tarsi kažkas lėtai atplaukia padange, man tereikia ištiesti ranką ir tai paimti.“ Po rungtynių rašytojas nusipirko popieriaus, parkerį, grįžo prie įprasto darbo, o naktį pradėjo lėtai rašyti pirmąjį savo romaną.
Murakami negalėtų paaiškinti, kaip jis, Tokijo džiazo klubo savininkas, tapo pasaulinio garso rašytoju. „Aš akylai stebiu visa, kas vyksta aplinkui. Stebiu žmones, įsižiūriu į daiktus, bet iš atskirų detalių nedarau išvados. Stengiuosi nieko neaiškinti. Man rūpi, kad tekstas nuo pradžios iki pabaigos išlaikytų kerintį ritmą.“ Jo romanai šiek tiek primena džiazą. Ir jo kasdienybė turi savo ritmą. „Aš keliuosi labai anksti, išsiverdu kavos ir sėdu rašyti, net ir neturėdamas ūpo. Kasdien parašau po kelis puslapius. Dirbu penkias šešias valandas ir liaujuosi, nors ir gerai sektųsi. Po pietų visada išeinu pabėgioti, jei neturiu noro, prisiverčiu. Šitaip – kiekvieną dieną. Svarbiausia – neprarasti ritmo.“
Parengė Zita Mažeikaitė
