Koučingas
Į spektaklio „Pirmapradis“ premjerą Nacionaliniame dramos teatre labai norėjau, nes apie Karolinos Žernytės teatrą esu girdėjusi, tačiau dar niekada jame nebuvau. Pranešimas spaudai skelbė, kad spektaklis sukurtas pagal šveicarų psichiatro, analitinės psichologijos kūrėjo Carlo Gustavo Jungo biografiją ir idėjas. O, pagalvojau, tai bent – turbūt pasidomėjo angliškais ir vokiškais šaltiniais, čia ne juokas.
Suvokiau, kad einu į koučingui artimą scenos žanrą, bet vis vien tikėjausi kažko kito. Efektai gražiai sugalvoti, tačiau taip nekenčiu intervencijos į savo erdvę. Man nereikia būti manipuliuojamai, kad ką nors apie save sužinočiau. Kai kurios scenos vyko tamsoje, bet pasąmonė nebūtinai yra tamsa – sapnai būna ir šviesūs. Užkadrinis balsas kartoja visiškas banalybes apie sapnus, vyriškumą ir moteriškumą. Vis laukiau, kada bus ta žadėtoji Jungo biografija, – nieko. Matyt, pasitenkinta abstrakčiomis aliuzijomis į kokius nors simbolius. Gerai, tebūnie tai teatras liaudžiai, kuri ateina į sales tamsi, ir ją dera apšviesti psichologizmų šviesa. Nors gal ne vien tokie ateina? Ką jiems tuo metu, kol pristatoma psichologinio raštingumo abėcėlė, veikti – nuobodžiauti? Keliems „savanoriams“ iš žiūrovų užrišamos akys – tikriausiai tai, kas su jais atliekama, vadintina terapija, tačiau man, kaip žiūrovei, tai neįdomu. Neįdomu būtų, net jei būčiau viena iš jų. Estetiškiausioji scena – tie, užrištomis akimis, aprengiami kostiuminio stiliaus garderobu: moterys – puošniomis suknelėmis, vyrai – vyriškais žaketais. Kodėl ne atvirkščiai, jeigu jau būtume nuoseklūs? Juk ką tik prieš tai nuskambėjo banalybė, esą ne viską įmanu priskirti vyriškumui ar moteriškumui – moterys užrištomis akimis buvo verčiamos boksuotis, o vyrai – šokti.
Ir vis dėlto bendras įspūdis ganėtinai neįprastas; atskiri epizodai autentiški (pvz., pradinė spektaklio scena su obuoliais ir šliaužimas podiumu). Tik nežinau, ar šiam teatrui tikrai naudinga orientuotis į pojūčius. Tai tempia primityvaus koučingo link. Negalimas daiktas, kad menas su tuo turi ką nors bendra.
●
Kadras iš filmo „Nekaltosios“
Dialogas po filmo „Nekaltosios“ (rež. Anne Fontane, Lenkija, Prancūzija, 2016): „Meniniu požiūriu jis daug prastesnis už „Idą“, bet labiau atliepė mano psichologinius poreikius. Nors „Idoje“ erzino prikišamai brukamas Bachas.“ – „Keista, neprisimenu „Idoje“ jokio Bacho.“ – „Nekenčiu, kai mene manipuliuojama Bacho muzika. Bachą uždėk ant bet kokios juostos, prifilmuotos estetiškų, nespalvotų vaizdų, ir gausi dramatizmą.“ – „Ida“ ir be Bacho būtų puikus filmas. Juolab ir šiame skambėjo kažkokia dramatiška muzika.“ – „Taip, bet ne geriausia, ką parašė Bachas, todėl mažiau manipuliatyvu.“ – „Bet „Idoje“ neturiu priekaištų aktorėms, o „Nekaltųjų“ protagonistė labiau tiktų vaidinti lemtingą pokario salonų gražuolę, o ne karo lauko siaubus patyrusią heroję: „Chanel“ pudra, rūpestingai pinami plaukai, aikštinga lūpų linija…“ – „Ei, nepamiršk, kad ji labai jauna.“ – „Taip, bet visiškai nelogiška, kad taip atrodo paras nemiegojęs žmogus, kurį ką tik bandė išprievartauti. Ir dar tie butaforiškai šaržuoti rusai, tarsi būtų iš pigių šiuolaikinių komedijų apie žvejybą ir medžioklę.“ – „Tos prievartos scenos visai reikėjo – na, kad ir dramatizmui paaštrinti.“ – „O gal kieno nors politiniams interesams? Būtų pakakę tikros prievartos istorijos be pakartotinės jos inscenizacijos. Likusios už kadro, ir dėl to ne mažiau klaikios. Ir keistai nuteikė holivudiniams filmams būdingas hepiendas.“ – „Bet juk norėjai, kad gerai baigtųsi?“ – „Norėjau. Tik šiuo atveju gera pabaiga įtartinai panaši į cukruotą pasaką.“
