Eleazaras

 

I

 

Kai Eleazaras išėjo iš kapo, kur tris dienas ir tris naktis praleido slaptingoje mirties valdžioje, ir gyvas grįžo į savo būstą, niekas ilgai nepastebėjo tų pikta lemiančių keistenybių, ilgainiui baisiu pavertusių vien jo vardą. Pagauti šviesaus džiaugsmo, kad jis sugrįžo į gyvenimą, draugai ir artimieji be paliovos jį glėbesčiavo, o godų savo dėmesį malšino rūpindamiesi valgiais, gėrimais ir naujais drabužiais. Ir aptaisė jį puošniai, ryškiomis vilties ir juoko spalvomis, ir kai jis, tarytum jaunikis vestuvių apdarais, vėl sėdėjo tarp jų prie stalo ir vėl valgė, vėl gėrė, jie graudindamiesi ašarojo ir kvietė kaimynus, kad tie pažvelgtų į stebuklingai prisikėlusįjį. Ėjo kaimynai ir sugrudę džiaugėsi; ėjo nepažįstamieji iš tolimų miestų ir kaimų ir audringais šūksniais garbino stebuklą – regis, bitės gaudė virš Marijos ir Mortos namo.

Ir tai, kas naujo radosi Eleazaro veide ir judesiuose, jie aiškino paprastai, kaip sunkios ligos ir pergyventų sukrėtimų pėdsakus. Matyt, griaunamasis mirties poveikis lavonui buvo stebuklingos galios tik sustabdytas, bet neišdildytas visiškai; ir tai, ką mirtis jau spėjo nuveikti niokodama veidą ir kūną, buvo tarsi nebaigtas dailininko piešinys po plonu stiklu. Ant jo smilkinių, paakiuose ir skruostų įdubose driekėsi tirštas pilkšvai blyškus mėlis; tokie pat pilkšvai mėlyni buvo ilgi rankų pirštai, o kape išaugusių nagų mėlis – melsvai raudonas ir patamsęs. Šen bei ten ant lūpų ir kūno buvo trūkusi kape išbrinkusi oda, ir tose vietose liko siauri rausvi plyšeliai, tviskantys lyg padengti perregimu žėručiu. Ir tuklus jis pasidarė. Išputęs kape kūnas išlaikė tuos kraupius mastus, tuos baisius išgaubimus, už kurių buvo justi dvoki irimo drėgmė. Bet slogus lavono tvaikas, kurio buvo persismelkusios Eleazaro įkapės ir, rodos, pats kūnas, veikiai visiškai išgaravo, po kiek laiko priblėso rankų ir veido mėlis, užsitraukė rausvoki odos plyšeliai, nors visai nedingo. Tokiu veidu stojo jis prieš žmones antrąjį savo gyvenimą, bet jis atrodė natūralus tiems, kurie matė jį palaidotą.

Ne tik veidas – tarytum pasikeitė ir Eleazaro būdas, bet ir tai nieko nenustebino ir nepatraukė deramo dėmesio. Iki mirties buvo Eleazaras nuolatos linksmas, nerūpestingas, mėgo juoką ir neužgaulų pokštą. Už tą malonų, tolygų linksmumą be jokio pykčio ir niaurumo jį ir pamilo Mokytojas. O dabar jis buvo rimtas ir tylus; pats nepokštavo ir į svetimą pokštą neatliepdavo juoku; o tie žodžiai, kuriuos retsykiais pratardavo, buvo patys paprasčiausi, kasdieniai ir būtini, tokie pat be turinio ir gelmės kaip tie garsai, kuriais gyvuliai reiškia skausmą ir pasitenkinimą, alkį ir troškulį. Tokius žodžius žmogus gali kartoti visą gyvenimą, ir niekas niekuomet nesužinos, ko sopėjo ir džiūgavo jo sielos gelmės.

Taip lavono veidu, ties kuriuo tris dienas tamsoje viešpatavo mirtis, prašmatniu vestuvių apdaru, kuris tviskėjo geltonu auksu ir kruvinu purpuru, apsunkęs, tylus, jau sukrečiamai kitoks, ypatingas, bet dar niekieno neatpažintas, sėdėjo jis prie puotos stalo tarp draugų ir artimųjų. Plačiomis bangomis, čia švelniomis, čia audringai gaudžiomis, supo jį džiaugsmas, ir šilti meilūs žvilgsniai krypo į jo veidą, dar tebedvelkiantį kapo šalčiu, ir karšta draugo ranka glostė mėlyną sunkią jo plaštaką. Ir muzika skambėjo. Kviestiniai muzikantai linksmai grojo: litaurais ir dambra, citra ir kanklėmis. Tarsi bitės gaudė – tarsi cikados čirškė – tarsi paukščiai čiulbėjo virš laimingo Marijos ir Mortos namo.

 

 

 

II

 

Kažkas neatsargiai kilstelėjo šydą. Kažkas vienu neatsargiai švystelėtu žodžiu išblaškė šviesius kerus ir apnuogino bjaurią tiesą. Dar nebuvo išryškėjusi mintis jo galvoje, o lūpos jau šypsodamos klausė:

– Kodėl nepapasakoji mums, kas buvo ten, Lozoriau?

Ir visi nuščiuvo priblokšti šio klausimo. Tarsi tik dabar suvokė, kad Eleazaras tris dienas buvo miręs, ir smalsiai žvelgė laukdami atsakymo. Bet Eleazaras tylėjo.

– Nenori mums papasakoti, – nusistebėjo klausiantysis. – Nejau ten taip baisu?

Ir vėl jo mintis sekė įkandin žodžio – būtų žengusi priešaky, nebūtų pateikęs jis klausimo, nuo kurio tą pat akimirką, nuverta nepakeliamo siaubo, susigaužė jo paties širdis. Ir visi sunerimo, ir jau paniurę laukė Eleazaro žodžių, o šis šaltai, rūsčiai tylėjo, ir jo akys buvo nudelbtos žemyn. Ir čia vėl tarsi pirmąsyk žmonės išvydo ir kraupų jo veido mėlį, ir atgrasų tuklumą; ant stalo, tarytum Eleazaro pamiršta, gulėjo melsvai raudona jo plaštaka – ir visų žvilgsniai sustingo nejučiom susmigę į ją, lyg iš jos laukdami trokštamo atsakymo. O muzikantai tebegrojo; bet štai ir juos apgaubė tyla, ir kaip vanduo užlieja išžarstytas žarijas, taip ir ji užgesino linksmus garsus. Nuščiuvo dambra, nuščiuvo ir skambūs litaurai, ir kanklių čiurlenimas; ir, sakytum, nutrūko styga, sakytum, mirė pati daina – virpančiu, trūksmingu garsu atsiliepė citra. Ir stojo tyla.

– Nenori? – pakartojo klausiantysis, neįstengdamas prikąsti savo plepaus liežuvio.

Tvyrojo tyla, ir nejudėjo ant stalo melsvai raudona plaštaka. Štai ji lengvai krustelėjo, visi atlėgo, atsiduso ir pakėlė akis: tiesiai į juos, viską aprėpdamas vienu žvilgsniu, sunkiai ir keistai žvelgė prisikėlęs Eleazaras.

Buvo tai trečia diena, kai Eleazaras išėjo iš kapo. Nuo to laiko daug kas patyrė pražūtingą jo žvilgsnio galią, bet nei tie, kurie buvo jo palaužti visiems laikams, nei tie, kurie pirmapradžiuose gyvenimo šaltiniuose, tokiuose pat slaptinguose kaip mirtis, rado valios jam pasipriešinti, – niekuomet neįstengė paaiškinti siaubo, sustingusio pačioje juodų jo vyzdžių gelmėje. Žiūrėjo Eleazaras ramiai ir paprastai, nesistengdamas ką nors nuslėpti, bet ir neketindamas ką nors pasakyti, – žiūrėjo netgi šaltai kaip tas, kuris visiškai abejingas viskam, kas gyva. Ir daug lengvabūdžių žmonių artimai su juo susidurdavo ir jo nepastebėdavo ir tik paskui su baime ir nuostaba sužinodavo, kas buvo tas nutukęs romus žmogus, užkliudęs juos puošnių ir ryškių savo rūbų skvernu. Nepaliovė šviesti saulė, kai jis žvelgė, nepaliovė aidėjęs fontanas, toks pat giedras ir mėlynas buvo gimtasis dangus, bet žmogus, patyręs paslaptingą jo žvilgsnį, jau nebejautė saulės, nebegirdėjo fontano ir nebepažino gimtojo dangaus. Kartais tas žmogus gailiai verkdavo, kartais pagautas nevilties raudavosi plaukus nuo galvos ir pašėlusiai kviesdavo į pagalbą kitus, bet dažniau nutikdavo taip, kad nustėręs imdavo ramiai merdėti ir merdėdavo ilgus metus, merdėdavo visų akyse, merdėdavo nupilkęs, vangus ir nuobodus kaip medis, tyliai geibstantis akmeningoje dirvoje. Ir pirmi – tie, kurie šaukė ir dūko, kartais grįždavo į gyvenimą, o antri – niekada.

– Tai nenori papasakot mums, ką ten matęs, Eleazarai? – trečiąsyk pakartojo klausiantysis.

Bet dabar jo balsas skambėjo šaltai ir blankiai, ir negyvas pilkas nuobodis nykiai žvelgė jam iš akių. Ir visų veidus it dulkės nuklojo tas pats mirtinas pilkas nuobodis, ir su paika nuostaba dairėsi svečiai vienas į kitą, nesuprasdami, ko čia susirinko ir sėdi prie gausiai apkrauto stalo. Paliovė šnekėję. Abejingai svarstė, kad turbūt reikia eiti namo, tačiau negalėjo nusikratyti klampaus, tingaus nuobodžio, sukausčiusio raumenis, tad sėdėjo toliau, atitrūkę vienas nuo kito, kaip blandžios liepsnelės, pažertos ant naktinio lauko.

Tačiau muzikantams mokėjo už tai, kad grotų, ir jie vėl griebėsi instrumentų, ir vėl pasruvo, nuliuoksėjo tariamai linksmi, tariamai liūdni garsai. Ir vis skleidėsi juose ta pati įprasta harmonija, o svečiai klausėsi nustebę: nesuprato, kam to reikia ir kodėl gerai, kai žmonės tampo už stygų, pučia žandus, švilpaudami laibomis dūdelėmis, skleisdami keistą daugiabalsį triukšmą.

– Kaip blogai jie groja! – pasakė kažkas.

Muzikantai įsižeidė ir išėjo. Paskui juos vienas po kito išsiskirstė svečiai, nes jau sutemo naktis. Ir kai iš visų pusių juos apgaubė rami tamsa ir jau lengviau darėsi kvėpuoti, staiga prieš kiekvieną jų grėsmingai švytėdamas išniro Eleazaro atvaizdas: mėlynas numirėlio veidas, jaunikio apdarai, prašmatnūs ir ryškūs, ir šaltas žvilgsnis, kurio gelmėse sustingo kažkas siaubinga. Lyg suakmenėję stovėjo jie skirtinguose galuose, ir juos supo tamsa, o tamsoje vis ryškiau žiebėsi kraupus vaizdinys, antgamtinis pavidalas to, kuris tris dienas praleido slaptingoje mirties valdžioje. Tris dienas jis buvo miręs: tris kartus tekėjo ir leidosi saulė, o jis buvo miręs; vaikai žaidė, čiurleno per akmenėlius vanduo, karštos dulkės kilo vieškelyje, – o jis buvo miręs. O dabar jis vėl tarp žmonių – liečia juos – žiūri į juos – žiūri į juos! – ir pro juodus jo vyzdžių ratilus kaip pro tamsius stiklus žvelgia į žmones pats nepasiekiamas Tenai.

 

 

III

 

Niekas nesirūpino Eleazaru, dingo jo draugai ir artimieji, ir didžioji dykuma, apglėbusi šventąjį miestą, priartėjo prie jo būsto slenksčio. Ir į namus įžengė, ir išsidriekė guolyje kaip žmona, užgesino šviesas. Niekas nesirūpino Eleazaru. Viena po kitos išėjo jo seserys – Marija ir Morta; ilgai nenorėjo palikti jo Morta, nes nežinojo, kas jį pamaitins ir jo pagailės; ji verkė ir meldėsi. Bet vieną naktį, kai dykumoje ūžavo vėjas ir aimanuodami linko virš stogo kiparisai, ji tyliai apsirengė ir tyliai išėjo. Turbūt girdėjo Eleazaras, kaip trinktelėjo durys, kaip sandariai neužvertos bildeno į staktą nuo vėjo gūsių, – tačiau nepakilo, neišėjo, nepažiūrėjo. Ir kiaurą naktį iki ryto šniokštė jam virš galvos kiparisai, ir gailiai bildeno durys, įleisdamos vidun šaltą, godžiai naršančią dykumą. Visi vengė jo kaip raupsuotojo, kaip raupsuotajam norėjo užkabinti ant kaklo varpelį, kad suspėtų jo išvengti. Bet kažkas išblyškęs pasakė, kad bus labai baisu, jei naktį po langais pasigirs Eleazaro varpelio tilindžiavimas, – ir visi blykšdami jam pritarė.

O kadangi jis pats savimi nesirūpino, tai gal būtų miręs iš bado, jei kaimynai, kažko įbauginti, nebūtų nešioję jam maisto. Nešė jį vaikai: nebijojo Eleazaro, bet ir nesišaipė iš jo, kaip nekaltai ir žiauriai šaiposi iš nelaimėlių. Buvo jam abejingi, ir tokiu pat abejingumu atmokėjo jiems Eleazaras, nejausdamas noro paglostyti juodos galvelės, pažvelgti į naivias švytinčias akutes. Atiduotas laiko ir dykumos valiai, guro jo namas, ir seniai išsilakstė pas kaimynus bliaudamos iš alkio ožkos. Ir nutriušo jo vestuvių drabužiai. Kaip apsivilko juos tą laimingąją dieną, kai grojo muzikantai, taip ir dėvėjo nekeisdamas, lyg neįžvelgdamas skirtumo tarp naujo ir seno, tarp sudriskusio ir tvirto. Skaisčios spalvos išdegė, nubluko; pikti miesto šunys ir dygios dykumos kryklės skarmalais pavertė švelnų audinį.

Dieną, kai negailestinga saulė virsdavo viso, kas gyva, žudike ir net skorpionai sprausdavosi po akmenimis, kur raitydavosi iš pašėlusio noro gelti, jis sustingęs sėdėdavo saulėkaitoje, pakėlęs aukštyn pamėlusį veidą ir gauruotą susitaršiusią barzdą.

Kai žmonės su juo dar kalbėdavosi, kartą jo paklausė:

– Vargšas Eleazarai! Tai tau malonu sėdėt ir žiūrėti į saulę?

O jis atsakė:

– Taip, malonu.

Matyt, toks gėlus buvo trijų dienų kapo šaltis, tokia gūdi jo tamsa, kad nebuvo žemėje nei tokios kaitros, nei tokios šviesos, kurios būtų galėjusios sušildyti Eleazarą ir nušviesti jo akių tamsą, – pagalvojo klaususieji ir atsidusę nuėjo šalin.

O kai purpurinis suplotas rutulys leisdavosi žemyn, Eleazaras patraukdavo į dykumą ir žingsniuodavo tiesiai į saulę, tarsi taikytųsi ją pasiekti. Visada tiesiai į saulę, ir tiems, kurie bandė pasekti jo kelią ir sužinoti, ką jis veikia naktį dykumoje, neišdildomai įsirėžė į atmintį aukšto, įkūnaus žmogaus siluetas raudoname didžiulio suploto disko fone. Naktis išvaikė žmones savo siaubais; taip ir nesužinojo jie, ką veikia Eleazaras dykumoje, bet juodo silueto raudoname fone paveikslas lyg įsispaudė smegenyse ir neišnyko. Kaip žvėris, prisibėręs akis, įnirtingai trina letenomis snukį, taip paikai trynė jie sau akis, tačiau tai, ką gavo iš Eleazaro, buvo neišdildoma ir galbūt užmirštama tik su mirtimi.

Bet buvo žmonių, gyvenančių toli, kurie Eleazaro niekad nematė, buvo apie jį tik girdėję. Su akiplėšiška smalsa, kuri stipresnė už baimę ir minta baime, su slapta pašaipa širdyje ateidavo jie pas sėdintį saulėkaitoje, užmegzdavo pokalbį. Tuo metu Eleazaro išvaizda jau krypo į gera, nebebuvo tokia baisi, ir iš pradžių jie spragsėdavo pirštais ir nepritariamai galvojo apie šventojo miesto gyventojų kvailumą. O kai trumpas pokalbis baigdavosi ir jie patraukdavo namo, atrodė, kad šventojo miesto gyventojai beregint juos atpažįsta ir kalba:

– Štai vėl eina beprotis, į kurį pažvelgė Lozorius, – ir užjausdami pliaukšėjo liežuviais ir kilsnojo aukštyn rankas.

Ateidavo žvangindami ginklais narsūs kariai, nepažinę baimės; juokdamiesi, dainuodami ateidavo laimingi jaunuoliai ir valandėlei užbėgdavo susirūpinę vertelgos, skambčiodami pinigais, ir išdidūs šventyklų tarnai statydavo savo lazdas prie Eleazaro durų – ir niekas negrįždavo toks, koks atėjęs. Tas pats kraupus šešėlis užtemdydavo jiems sielą, ir kitoks imdavo rodytis senas pažįstamas pasaulis.

Taip reiškė savo jausmus tie, kuriems dar nebuvo praėjęs noras kalbėti.

Visi daiktai, regimi akimi ir apčiuopiami rankomis, virto tuščiais, lengvais, perregimais – tarsi šviesūs šešėliai nakties tamsoje;

nes didžiosios tamsos, gaubiančios visą pasaulio kūriniją, neišsklaidė nei saulė, nei mėnuo, nei žvaigždės, kaip bekraštis juodas šydas ji apgaubdavo žemę, kaip motina ją apkabindavo;

į visus kūnus ji skverbėsi – į geležį, akmenį, ir vienišos likdavo kūno dalelės, praradusios tarpusavio ryšį; ir į dalelių gelmę ji skverbėsi, ir vienišos likdavo dalelių dalelės;

nes toji didi tuštuma, kuri gaubia pasaulio kūriniją, neprisipildo nieko regimo – nei saulės, nei mėnulio, nei žvaigždžių, o viešpatauja be krašto, visur skverbdamasi, viską atskirdama: kūną nuo kūno, daleles nuo dalelių;

tuštumoje leido šaknis medžiai ir patys buvo tušti; tuštumoje, grėsdamos šmėklišku kryčiu, stiepėsi šventyklos, rūmai ir namai ir patys buvo tušti; tuštumoje neramiai judėjo žmogus ir pats buvo tuščias ir lengvas kaip šešėlis;

nes laiko neliko, ir kiekvieno daikto pradžia suartėjo su pabaiga: dar tik statomas būstas, ir statytojai dar kaukši plaktukais, o jau dūluoja jo griuvėsiai ir tuštuma griuvėsių vietoje; dar tik gimsta žmogus, o virš jo galvos jau žiebiasi laidojimo žvakės ir jau gęsta, ir jau stojasi tuštuma vietoj žmogaus ir laidojimo žvakių,

ir apgaubtas tuštumos ir tamsos beviltiškai drebėjo žmogus prieš begalybės siaubą.

Taip kalbėjo tie, kurie dar turėjo noro kalbėti. Bet, matyt, dar daugiau būtų galėję pasakyti tie, kurie nenorėjo kalbėti ir tylėdami merdėjo.

 

 

IV

 

Tuo metu Romoje gyveno žymus skulptorius. Iš molio, marmuro ir bronzos kūrė jis dievų ir žmonių kūnus, ir toks dieviškas buvo jų grožis, kad žmonės vadino jį nemariu. Bet jis pats nebuvo patenkintas, tvirtino, kad esama dar kažko iš tiesų gražiausio, ko jis negalįs įkūnyti nei marmuru, nei bronza. „Dar nesurinkau aš mėnesienos švytėjimo, – kalbėjo, – dar nepasisotinau saulės šviesa – ir nėra mano marmure sielos, nėra gyvasties gražiojoje mano bronzoje.“ Ir kai mėnesėtomis naktimis jis lėtai žingsniuodavo keliu, kirsdamas juodus kiparisų šešėlius, baltu savo chitonu šmėkščiodamas po mėnuliu, sutiktieji draugiškai juokėsi ir kalbėjo:

– Ar ne mėnesienos eini rinkti, Aurelijau? Kodėl nepasiėmei pintinių?

Ir juokdamasis rodė jis į savo akis:

– Štai mano pintinės, į kurias renku mėnesieną ir saulės švytėjimą.

Ir tai buvo tiesa: jo akyse spindėjo mėnuo ir švytėjo saulė. Bet neįstengė jis perkelti jų į marmurą, ir tai buvo šviesioji jo gyvenimo kančia.

Jis buvo kilęs iš senos patricijų giminės, turėjo gerą žmoną ir vaikų, ir nieko jam netrūko.

Kai jį pasiekė niaurus gandas apie Eleazarą, jis pasitarė su žmona ir draugais ir leidosi tolimon kelionėn į Judėją, kad pažvelgtų į stebuklingai prisikėlusįjį. Tuo metu jis kiek nuobodžiavo ir tikėjosi pakeliui atgaivinti nualintą savo imlumą. Tai, ką jam pasakojo apie prisikėlusįjį, jo nebaugino: jis daug mąstė apie mirtį, jos nemėgo, bet nemėgo ir tų, kurie painioja ją su gyvenimu. Šiapus – nuostabus gyvenimas, anapus – paslaptinga mirtis, mąstė jis, ir žmogus nieko geriau negali sugalvoti, kaip, kol gyvas, džiaugtis gyvenimu ir gyvasties grožiu. Ir puoselėjo jis net tokį tuščią troškimą: įtikinti Eleazarą, koks teisingas jo požiūris, ir grąžinti į gyvenimą jo sielą, kaip buvo grąžintas jo kūnas. Juolab tai atrodė nesunku, nes gandai apie prisikėlusįjį, baugūs ir keisti, neatskleidė visos tiesos, tik miglotai įspėjo apie kažką siaubinga.

Jau kėlėsi Eleazaras nuo akmens, pasirengęs leistis įkandin tolstančios į dykumą saulės, bet čia prisiartino turtingas romėnas, lydimas ginkluoto vergo, ir skambiai pašaukė jį:

– Eleazarai!

Ir išvydo Eleazaras puikų, išdidų, šlovės nutviekstą veidą ir šviesius drabužius, ir brangakmenius, tviskančius saulėje. Raustelėję spinduliai nudažė galvą ir veidą blausiai tviskančia bronza – ir išvydo tai Eleazaras. Klusniai atsisėdo į savo vietą ir alsiai nudelbė akis.

– Taip, negražus tu, mano vargšas Eleazarai, – ramiai kalbėjo romėnas, žaisdamas auksine grandine, – tu netgi bjaurus, mano vargšas drauge, ir mirtis nedykinėjo tą dieną, kai tu taip neatsargiai pakliuvai jai į nagus. Bet tu storas kaip statinė, o storuliai nebūna pikti, sakė didysis Cezaris, ir aš nesuprantu, kodėl tavęs taip baidosi žmonės. Leisi man pas tave pernakvoti? Jau vėlu, o aš neturiu pastogės!

Dar niekas nebuvo prašęs Eleazaro apnakvindinti.

– Aš neturiu lovos, – pasakė jis.

– Aš šioks toks karys ir galiu miegoti sėdėdamas, – atsiliepė romėnas. – Mes įkursime ugnį…

– Aš neturiu ugnies.

– Tada tamsoje kaip du draugai leisimės į šnekas. Manau, atsiras ir lašelis vyno…

– Aš neturiu vyno.

Romėnas nusijuokė.

– Dabar suprantu, kodėl tu toks niūrus ir nemėgsti savo antrojo gyvenimo. Neturi vyno! Na ką gi, tebus taip: juk kalbos kartais svaigina galvą ne blogiau už Falerno vyną.

Rankos mostu jis atleido vergą, ir juodu liko dviese. Ir vėl prabilo skulptorius, bet tarytum draug su nykstančia saule nyko gyvastis iš jo žodžių, jie darėsi blankūs, tušti, tarsi svirduliuotų ant netvirtų kojų, tarsi slystų ir kristų, prisigėrę liūdesio ir nevilties vyno. Vėrėsi tarp jų juodos įgriovos – kaip tolimos užuominos apie didžiąją tuštumą ir didžiąją tamsą.

– Dabar aš tavo svečias, ir tu manęs nenuskriausi, Eleazarai! – kalbėjo jis. – Svetingumas privalomas net ir tiems, kurie tris dienas buvo mirę. Juk tris dienas, sakė man, tu praleidai kape. Ten tikriausiai šalta… ir iš ten parsinešei tą bjaurų įprotį apsieiti be ugnies ir vyno. O aš mėgstu ugnį, čia taip greitai temsta… Labai įdomios tavo antakių ir kaktos linijos: tarsi pelenais užpustyti rūmų griuvėsiai po žemės drebėjimo. Bet kodėl tu vilki tokiais keistais ir nedailiais drabužiais? Aš mačiau jūsų šalies jaunikius, jie dėvi tokį apdarą – tokį juokingą apdarą – tokį baisų apdarą… Bet argi tu jaunikis?

Jau pasislėpė saulė, iš rytų nudryko juodas didžiulis šešėlis – lyg didžiulės basos pėdos nušnarėjo per smėlį, ir greito bėgsmo dvelksmas šalčiu nutvilkė nugarą.

– Tamsoje tu atrodai dar didesnis, Eleazarai, lyg per šias minutes būtum iš tiesų papilnėjęs. Ar tik neminti tu tamsa?.. O aš norėčiau ugnies – nors menkos ugnelės, nors menkos ugnelės. Ir man šaltoka, jūsų naktys tokios barbariškai šaltos… Jei nebūtų taip tamsu, sakyčiau, kad žiūri tu į mane, Eleazarai. Taip, regis, žiūri… Juk žiūri į mane, aš jaučiu, – na štai, tu nusišypsojai.

Atėjo naktis, ir sunkios juodumos pritvinko oras.

– Kaip bus gera, kai rytoj vėl patekės saulė… Juk tu žinai, kad aš didis skulptorius – taip mane vadina draugai. Aš kuriu, taip, tai vadinama – kūryba… bet tam reikia dienos. Šaltam marmurui aš suteikiu gyvybę, lydau ugnyje skambančią bronzą – skaisčioje, karštoje ugnyje… Kodėl tu palietei man ranką?

– Eime, – tarė Eleazaras. – Tu mano svečias.

Ir juodu įėjo vidun. Ir ilga naktis užgulė žemę. Vergas nesulaukė pono ir atėjo jo ieškoti, kai jau aukštai kybojo saulė. Ir išvydo: tiesiai po plieskiančiais jos spinduliais sėdi greta vienas kito Eleazaras ir jo ponas, žiūri aukštyn ir tyli. Pravirko vergas ir garsiai suriko:

– Pone, kas tau? Pone!

Tą pačią dieną Aurelijus išvyko į Romą. Visą kelią jis buvo susimąstęs ir tylėjo, įdėmiai viską apžiūrinėjo – žmones, laivą ir jūrą, ir tarytum stengėsi kažką įsiminti. Jūroje juos užklupo smarki audra, ir visą audrą Aurelijus praleido ant denio, godžiai žvelgė į riedančias ir dūžtančias bangas. Namiškiai išsigando baisios permainos, ištikusios skulptorių, bet jis juos nuramino, reikšmingai prataręs:

– Aš radau.

Ir tais pačiais nešvariais drabužiais, kurių nekeitė per visą kelionę, griebėsi darbo, ir klusniai suskambo marmuras po gaudžiais plaktuko smūgiais. Ilgai ir aistringai jis triūsė, nieko neįsileisdamas, kol galop vieną rytą pasakė, kad kūrinys baigtas, ir liepė sukviesti draugus, griežtus vertintojus ir meno žinovus. O laukdamas jų pasipuošė ryškiais šventiniais drabužiais, tviskančiais geltonu auksu, raudonuojančiais jūros šilkų purpuru.

– Štai ką aš sukūriau, – pasakė mąsliai.

Žvilgtelėjo draugai, ir didžio liūdesio šešėlis apniaukė jų veidus. Tai buvo kažkas baisingo, be jokios pažįstamos akiai formos, bet nestigo užuominos į kažin kokį naują, nežinomą vaizdinį. Ant plonytės kreivos šakelės ar jos atgamo kreivai ir keistai niūksojo akla, bjauri, išsikėtojusi krūsnis kažko, įtraukto į vidų, bejėgiškai mėginančio pasprukti nuo savęs paties. Ir atsitiktinai po viena kraupiai rėksmingų ataugų jie išvydo nuostabiai iškaltą plaštakę perregimais sparneliais, tarsi plastančiais nuo bejėgio troškimo skristi.

– Kam ta nuostabi plaštakė, Aurelijau? – neryžtingai paklausė kažkuris.

– Nežinau, – atsakė skulptorius.

Bet reikėjo pasakyti tiesą, ir vienas iš draugų, tas, kuris labiausiai mylėjo Aurelijų, reikšmingai tarė:

– Tai bjauru, mano vargšas drauge. Reikia tai sunaikinti. Duok plaktuką.

Ir dviem smūgiais sugurino baisingą krūsnį, palikdamas tik nuostabiai iškaltą plaštakę.

Nuo to laiko Aurelijus daugiau nieko nesukūrė. Abejingai žvelgė į marmurą ir bronzą, ir į ankstesnius dieviškus savo kūrinius, alsuojančius nemirtingu grožiu. Norėdami įkvėpti jam senąjį polėkį darbui, pažadinti apmirusią jo sielą, vesdavo jį žiūrėti nuostabių svetimų kūrinių, – bet jis buvo vis toks pat abejingas, ir šypsena nesušildė sučiauptų jo lūpų. Ir tik kai daug ir ilgai jam kalbėdavo apie grožį, jis nukamuotas alsiai prieštaraudavo:

– Bet juk visa tai melas.

O dieną, kai šviesdavo saulė, jis išeidavo į prašmatnų, išpuoselėtą savo sodą ir suradęs vietelę, kur nėra šešėlio, atkišdavo nepridengtą galvą ir blausias akis švytėjimui ir kaitrai. Pleveno raudonos ir baltos plaštakės, į marmurinį baseiną teškėdamas čiurleno vanduo iš perkreiptų palaimingai apgirtusio satyro lūpų, o jis sėdėjo nė nekrustelėdamas – kaip blyškus atspindys to, kuris taip pat sustingęs sėdi po ugnine saule pačioje toliausioje tolumoje, prie pačių akmeninės dykumos vartų.

 

 

V

 

Ir štai pasikvietė Eleazarą pats didysis, dieviškasis Augustas.

Prašmatniai išdabino Eleazarą iškilmingais vestuvių drabužiais – tartum laikas būtų įteisinęs juos ir jam iki pat mirties buvo lemta likti nežinomos nuotakos jaunikiu. Tarytum seną, pūvantį, jau pradėjusį dūlėti karstą būtų iš naujo paauksavę, prikabinę naujus linksmus kutus. Ir iškilmingai išgabeno jį visi išsipustę ir ryškiaspalviai, tarsi iš tiesų eitų vestuvių procesija, o pirmi priekyje gaudė, skardeno trimitai, kad visi duotų kelią imperatoriaus pasiuntiniams. Bet tušti buvo Eleazaro keliai: visa gimtoji šalis jau prakeikė nekenčiamą stebuklingai prisikėlusiojo vardą, ir išlakstė žmonės, vos sužinoję, kad jis kraupiai artėja. Vieniši trimitavo vario trimitai, ir tik dykuma atsiliepė pratisu aidu.

Paskui jį plukdė jūra. Ir tai buvo pats puošniausias laivas, kada nors atsispindėjęs žydrose Viduržemio jūros bangose. Daug jame buvo žmonių, bet kaip kapo rūsys buvo jis bežadis, tylus, ir sakytum verkė į neviltį puolęs vanduo, aplenkdamas stačią, gražiai išlenktą jo priekį. Vienišas sėdėjo jame Eleazaras, atkišęs nepridengtą galvą saulei, klausydamasis sraujos čiurlenimo, ir tylėjo, o atokiau kaip blausi liūdinčių šešėlių minia bejėgiškai, vangiai tysojo, sėdėjo jūreiviai ir pasiuntiniai. Jeigu tuo metu būtų trenkęs perkūnas ir vėjas ištempęs raudonas bures, matyt, laivas būtų pražuvęs, nes niekas iš jame esančių neturėjo nei galios, nei noro grumtis dėl gyvybės. Iš paskutiniųjų kai kurie prislinkdavo prie borto, godžiai žvelgdavo į žydrą perregimą pragarmę: ar nešmėsčioja bangose rausvas najadės petys, ar nepralėks kanopom keldamas purslus pašėlusiai linksmas apgirtęs kentauras. Bet tuščia buvo jūra, o jos pragarmė – bežadė ir dyka.

Abejingai įžengė Eleazaras į Amžinojo miesto gatves. Tarytum visi jo turtai, visa gigantų suręstų namų didybė, visas rafinuoto gyvenimo spindesys, grožis ir muzika buvo tik dykumos vėjo atbalsis, negyvų klampiųjų smėlynų atspindys. Dūmė karietos, sruvo minia tvirtų, dailių, išpuikusių žmonių, Amžinojo miesto statytojų, išdidžių jo gyvenimo dalyvių; skambėjo daina – deimantiniu juoku klegėjo fontanai ir moterys – filosofavo girtuokliai, ir šypsodami klausėsi jų blaivieji – ir kaukšėjo kanopos, kaukšėjo kanopos į akmenų grindinį. Ir iš visų pusių supamas linksmo šurmulio kaip šalta bežadė dėmė slinko per miestą įkūnus, apsunkęs žmogus, sėdamas kelyje apmaudų pyktį ir keistą sopulingą liūdesį. „Kas drįsta liūdėti Romoje?“ – piktinosi ir raukėsi miestelėnai, o po kelių dienų jau visa gandus mėgstanti Roma žinojo apie stebuklingai prisikėlusįjį ir baugiai jo šalinosi.

Bet ir čia buvo daug drąsuolių, trokštančių išmėginti savo jėgą, ir į jų neapgalvotą kvietimą klusniai atsiliepdavo Eleazaras. Užsiėmęs valstybės reikalais, imperatorius neskubėjo jo priimti, ir ištisas septynias dienas ėjo per žmones stebuklingai prisikėlusysis.

Štai atėjo Eleazaras pas linksmą girtuoklį, ir pasitiko jį girtuoklis juokdamasis raudonom lūpom.

– Gerk, Eleazarai, gerk! – šaukė jis. – Tai juoksis Augustas, kai pamatys tave girtą!

Ir leipo juokais girtos apsinuoginusios moterys, ir leidosi rožių žiedlapiai ant mėlynų Eleazaro rankų. Tačiau pažvelgė girtuoklis jam į akis, ir visiems laikams pasibaigė jo linksmybė. Visą gyvenimą liko jis girtas, – bet vietoj džiaugsmingų svajų, kurias sužadina vynas, apniko bedalę jo galvą baisūs sapnai. Baisūs sapnai tapo vieninteliu palaužtos jo dvasios penu. Baisūs sapnai ir dieną, ir naktį laikė jį siaubingų savo padarų nelaisvėje, ir pati mirtis nebuvo baisesnė už niršius jos pirmtakus.

Štai atėjo Eleazaras pas vaikiną ir merginą, kurie vienas kitą mylėjo ir buvo dėl to nuostabūs. Išdidžiai ir tvirtai apglėbęs ranka savo mylimąją, vaikinas su tyliu gailesčiu tarė:

– Pažvelk į mus, Eleazarai, ir pasidžiauk su mumis. Ar esama ko stipresnio už meilę?

Ir pažvelgė Eleazaras. Ir visą gyvenimą juodu ir toliau vienas kitą mylėjo, bet liūdna ir blandi tapo jų meilė kaip tie kiparisai prie kapo, maitinantys savo šaknis kapo dūlėsiais, o aštriomis juodomis viršūnėmis bergždžiai ieškantys dangaus tylią vakaro valandą. Nežinomos gyvenimo jėgos stumiami vienas kitam į glėbį, bučinius jie maišė su ašaromis, malonumą – su skausmu ir jautėsi esą dvigubi vergai: nuolankūs reiklaus gyvenimo vergai ir bežadžiai grėsliai tylinčio Nieko tarnai. Nuolat susijungdami, nuolat atskiriami, blykčiojo jie kaip kibirkštys ir kaip kibirkštys geso beribėj tamsoj.

Štai atėjo Eleazaras pas išdidų išminčių, ir išminčius jam tarė:

– Jau žinau viską, ką tu gali pasakyti siaubingo, Eleazarai. Kuo dar gali mane nugąsdinti?

Bet nedaug laiko praėjo, ir jau patyrė išminčius, kad kas yra siaubinga – dar nėra siaubinga, ir regėti mirtį – dar nėra mirtis. Ir suprato jis, kad išmintis ir kvailybė tolygios prieš Begalybę, nes nepažįsta jų Begalybė. Ir dingo riba tarp žinojimo ir nežinojimo, tarp tiesos ir melo, tarp viršaus ir apačios, ir pakibo tuštumoje beformė jo mintis. Tada stvėrėsi jis už žilos galvos ir klaikiai suriko:

– Aš negaliu galvoti! Aš negaliu galvoti!

Ir nuo abejingo stebuklingai prisikėlusiojo žvilgsnio žuvo visi, kurie teigia gyvenimą, jo prasmę ir džiaugsmus. Ir pasklido kalbos, kad pavojinga leisti jį pas imperatorių, geriau nudaigoti ir slapčia palaidojus pasakyti, kad jis dingęs nežinia kur. Jau galandami buvo kardai, ir ištikimi liaudies labui jaunuoliai pasiaukojamai rengėsi tapti žudikais, bet čia Augustas pareikalavo, kad kitą rytą pasirodytų pas jį Eleazaras, taip sugriaudamas žiaurius jų planus.

Jei Lozoriaus negalima visiškai nudaigoti, tai norėta bent kiek sušvelninti tą slogų įspūdį, kurį darė jo veidas. Tad sukvietė įgudusius dailininkus, ir šie visą naktį dailino Eleazaro galvą. Pakirpo barzdą, užraitė ją, suteikdami valyvą ir dailią išvaizdą. Nemalonų numirėlišką jo rankų ir veido mėlį užmaskavo dažais: išbaltino rankas ir parausvino skruostus. Atgrasias kančių raukšles, išvagojusias seną veidą, užtepė, uždažė, užglaistė, o švariame fone plonais teptukėliais meistriškai išvedžiojo geraširdiško juoko ir malonaus, nepikto linksmumo raukšleles.

Abejingai pakluso Eleazaras viskam, ką jam darė, ir netrukus pavirto į apkūnų, dailų senį, ramų, geraširdį gausių anūkų senelį. Dar neišblėsusi jo lūpose šypsena, su kuria jis sekė juokingas pasakaites, dar slypi akių kampučiuose tylus senatviškas švelnumas – taip jis atrodė. Bet vestuvių apdaro nuvilkti jam neišdrįso, bet akių pakeisti negalėjo – tamsių ir baisių stiklų, pro kuriuos žvelgė į žmones pats nepasiekiamas Tenai.

 

 

VI

 

Nepribloškė Eleazaro imperatoriaus menių grožybė. Lyg nematė jis skirtumo tarp apgriuvusio savo namo, prie kurio prisigretino dykuma, ir puošnių, tvirtų akmeninių rūmų – taip abejingai žiūrėjo ir kartu nežiūrėjo eidamas pro šalį. Ir kietas grindų marmuras po jo kojomis darėsi panašus į klampų dykumos smėlį, ir daugybė nuostabiai išsipusčiusių, pasipūtusių žmonių nuo jo žvilgsnio darėsi panašūs į tuščią orą. Kai jis ėjo pro šalį, niekas nežiūrėjo jam į veidą, baiminosi patirti kraupią jo akių galią; bet kai iš sunkių žingsnių suprasdavo, kad jis jau praėjo, – kėlė galvas ir su baugiu smalsumu nužiūrinėjo nutukusio, aukšto, kiek gunktelėjusio senio figūrą, lėtai tolstančią pačios imperatoriaus rūmų širdies link. Jei pati mirtis būtų ėjusi pro šalį, ne daugiau būtų gąsdinęsi jos žmonės, nes iki šiol buvo taip, kad mirtis pažino tik mirusius, o gyvasis pažino tik gyvenimą – ir nebuvo tarp jų tilto. O tas, nepaprastasis, žinojo, kas yra mirtis, ir buvo slaptingos ir baisios nelemtos jo žinios. „Nudaigos jis mūsų didįjį, dieviškąjį Augustą“, – baimingai galvojo žmonės ir siuntė bejėgiškus prakeiksmus pavymui Eleazarui, lėtai ir abejingai vis labiau, vis giliau tolstančiam.

Jau žinojo ir Cezaris, kas toks yra Eleazaras, ir pasirengė susitikimui. Bet buvo jis žmogus narsus, jautė didžiulę, neįveikiamą savo galią ir lemtingoje dvikovoje su stebuklingai prisikėlusiuoju nepanoro telktis silpnos žmonių pagalbos. Vienas prieš vieną, veidas prieš veidą susiėjo jis su Eleazaru.

– Nekelk į mane žvilgsnio, Eleazarai, – įsakė įėjusiam. – Girdėjau, tavo galva panaši į Medūzos galvą ir paverčia akmeniu kiekvieną, į kurį pažvelgi. O aš noriu tave apžiūrėti ir su tavimi pasikalbėti prieš pavirsdamas akmeniu, – pridūrė karališkai šmaikštaudamas, ne be baimės.

Arčiau priėjęs, įdėmiai apžiūrėjo Eleazaro veidą ir keistą šventinį jo apdarą. Ir apgavo jį puiki klastotė, nors jo žvilgsnis buvo aštrus ir skvarbus.

– Taip. Pažiūrėti tu nebaisus, garbus seneliukas. Bet tuo blogiau žmonėms, kad laiko baisia tokią garbią ir malonią išvaizdą. Dabar pakalbėkime.

Augustas atsisėdo ir klausdamas žvilgsniu ir žodžiais pradėjo pašnekesį.

– Kodėl nepasveikinai manęs įėjęs?

Lozorius abejingai atsakė:

– Nežinojau, kad reikia.

– Tu krikščionis?

– Ne.

Augustas pritariamai linktelėjo.

– Tai gerai. Aš nemėgstu krikščionių. Jie purto gyvenimo medį, neleisdami vaisiams sunokti, ir švaisto pavėjui kvapius jo žiedus. Bet kas tu toks?

Kiek prisiversdamas Lozorius atsakė:

– Aš buvau miręs.

– Paklausyk manęs, nežinomasis, – prabilo imperatorius, raiškiai ir griežtai tardamas tai, apie ką buvo galvojęs jau anksčiau, – mano karalystė – gyvųjų karalystė, mano liaudis – gyvųjų, ne mirusiųjų liaudis. Ir tu čia pašalinis. Aš nežinau, kas tu, nežinau, ką matei tenai, – bet jeigu meluoji, nekenčiu tavo melo, o jeigu sakai tiesą – nekenčiu tavo tiesos. Savo krūtinėje aš jaučiu gyvenimo virpesį; rankose – jėgą, ir išdidžios mano mintys kaip ereliai apskrieja erdves. O ten, už manęs, saugomi mano valdžios, mano sukurtų įstatymų paunksnėje gyvena, triūsia ir džiaugiasi žmonės. Girdi tą nuostabią gyvenimo harmoniją? Ar girdi tą karingą šūksnį, kurį žmonės sviedžia į veidą rytojui, kviesdami jį į kovą?

Augustas pamaldžiai ištiesė rankas ir iškilmingai sušuko:

– Būk palaimintas, didysis, dieviškasis gyvenime!

Bet Eleazaras tylėjo, ir dar rūsčiau prabilo imperatorius:

– Tu čia niekam nereikalingas. Tu, apgailėtina atlieka, nesudorota mirties, keli žmonėms liūdesį ir pasibjaurėjimą gyvenimu; tu kaip vikšras laukuose apgrauži vešlią džiaugsmo varpą, išskiri nevilties ir sielvarto gleives. Tavo tiesa panaši į surūdijusį kardą naktinio žudiko rankose, – ir kaip žudiką aš nubausiu tave mirtimi. Bet prieš tai noriu žvilgtelėti tau į akis. Gal jos gąsdina tik bailius, o drąsiam sužadina kovos ir pergalės troškimą: tada tu vertas ne mirties bausmės, o apdovanojimo… Nagi, pažiūrėk į mane, Eleazarai.

Ir pirmą akimirką dieviškajam Augustui pasirodė, kad draugas žvelgia į jį, – toks lipšnus, toks švelniai kerintis buvo Eleazaro žvilgsnis. Ne siaubą, o tykią ramybę jis lėmė, ir kaip glosni meilužė, gailiaširdė sesė, motina atrodė Begalybė. Bet vis tvirtesnis darėsi švelnus glėbys, jau alsavimą gniaužė bučinių godi burna, jau kiaurai minkšto kūno audinio stirksojo kaulų geležis, susivėrusi it geležinis žiedas, – ir kažkieno buki šalti nagai prisilytėjo širdies ir vangiai į ją susmigo.

– Skauda, – blykšdamas pratarė dieviškasis Augustas. – Bet žiūrėk, Eleazarai, žiūrėk!

Tarsi lėtai būtų vėręsi kažkokie sunkūs, amžių amžiais uždaryti vartai, ir pro didėjantį plyšį šaltai, ramiai sruvo grėsmingas Begalybės siaubas. Štai lyg du šešėliai prasismelkė neaprėpiama tuštuma ir neaprėpiama tamsa ir užgesino saulę, iš po kojų atėmė žemę ir nuo galvos – stogą. Ir liovėsi mausti stingstanti širdis.

– Žiūrėk, žiūrėk, Eleazarai! – svirduliuodamas įsakė Augustas.

Laikas sustojo, ir kraupiai suartėjo visa ko pradžia ir pabaiga. Ką tik pastatytas, jau griuvo Augusto sostas, ir tuštuma atsivėrė vietoj sosto ir Augusto. Nebyliai byrėjo ir guro Roma, ir naujas miestas stojosi vietoj jos – ir tą prarijo tuštuma. Kaip iliuziniai milžinai spėriai krito ir nyko tuštumoje miestai, valstybės ir šalys, ir abejingai rijo juos nepasotinamos juodos Begalybės įsčios.

– Liaukis, – įsakė imperatorius.

Jau abejingai skambėjo jo balsas, bejėgiškai nusviro rankos, ir bergždžioje kovoje su plintančia tamsa žiebėsi ir geso ereliškos jo akys.

– Nužudei tu mane, Eleazarai, – pratarė jis blausiai ir vangiai.

Ir tie nevilties žodžiai jį išgelbėjo. Jis prisiminė liaudį, kurios skydu pašauktas būti, ir aštrus išganingas skausmas pervėrė apmirusią jo širdį. „Pasmerkti žūčiai“, – liūdnai pagalvojo jis. „Šviesūs šešėliai Begalybės tamsoje“, – apimtas siaubo pagalvojo. „Trapūs indai, pilni jaudinančio kraujo, su širdimi, pažįstančia sielvartą ir didį džiaugsmą“, – pagalvojo jis švelniai.

Ir taip, mąstydamas ir jausdamas, pakreipdamas svarstykles čia gyvenimo, čia mirties link, jis pamažu sugrįžo į gyvenimą, kad jo kančios ir džiaugsmas taptų apsauga nuo tuštumos tamsos ir begalybės siaubo.

– Ne, nenužudei tu manęs, Eleazarai, – pratarė tvirtai, – bet aš tave nužudysiu. Eik!

Tą vakarą itin džiaugsmingai skanavo valgių ir gėrimų dieviškasis Augustas. Tačiau tarpais sustingdavo ore pakelta ranka, ir blausus spindesys apniaukdavo ereliškų jo akių švytėjimą – siaubas kaip ledinė banga nusirisdavo per kojas. Nugalėtas, bet nepribaigtas, šaltai laukiantis savo valandos, jis it juodas šešėlis visam gyvenimui stojo prie imperatoriaus galvūgalio, valdydamas naktis ir nuolankiai užleisdamas šviesias dienas gyvenimo liūdesiui ir džiaugsmams.

Kitą dieną imperatoriaus įsakymu Eleazarui įkaitinta geležimi buvo išdegintos akys ir jis išsiųstas į tėvynę. Nesiryžo jo nužudyti dieviškasis Augustas.

 

Eleazaras sugrįžo į dykumą, ir pasitiko jį dykuma švilpiančio vėjo alsavimu ir įkaitusios saulės kaitra. Vėl sėdėjo jis ant akmens, užvertęs aukštyn gauruotą klaikią barzdą, ir dvi juodos duobės išdegintų akių vietoje maudulingai, kraupiai žiūrėjo į dangų. Tolumoje neramiai gaudė ir bruzdėjo šventasis miestas, o aplink buvo tuščia, tylu, niekas nesiartino prie tos vietos, kur stūmė savo dienas stebuklingai prisikėlusysis, ir kaimynai jau seniai apleido savo namus. Įkaitintos geležies suvarytas giliai į kaukolę, ten lyg pasaloje glūdėjo prakeiktas žinojimas; lyg iš pasalų įsisiurbdavo į žmogų tūkstančiu nematomų akių, – ir jau niekas daugiau nedrįso pažvelgti į Eleazarą.

O vakare, kai rausdama ir skleisdamasi saulė linkdavo vakarop, aklas Eleazaras lėtai kiūtindavo paskui ją. Atsimušęs į akmenis krisdavo, silpnas ir tuklus, sunkiai keldavosi ir eidavo toliau, ir raudonoje žaros priedangoje juodas jo kūnas ir ištiestos rankos klaikiai panėšėjo į kryžių.

Atsitiko taip, kad sykį jis išėjo ir daugiau negrįžo. Taip, matyt, baigėsi antrasis Eleazaro gyvenimas – Eleazaro, trejetą dienų praleidusio paslaptingoje mirties valdžioje ir stebuklingai prisikėlusio.

 

Vertė Jonė Ramunytė