Eilės

 

●

 

sapnavau kad mylėjausi su

jauna Isabel Allende

o po to ilgai kalbėjomės

 

sapnavau kad adaptavau

Hagakurę pagal Dostojevskį

ir didis lietuvių poetas

mane išjuokė

 

sapnavau kad planavom revoliuciją

bet paryčiais mirėm iš laimės

 

kaip nesinori keltis

niekada nesinorejo

 

 

●

 

aš išsikrausčiau iš jos buto

nes ji nebenorėjo miegot su nevykėliais

 

aš išsikrausčiau iš proto

taip gyvatė išsineria iš senos odos

 

aš išsikrausčiau iš savo gimtinės

nes norėjau gimti dar kartą

ir kada nors numirti

pigiam užsienio viešbuty

 

aš užkroviau kognityvinę naštą

ant angelo sargo pečių

ir jis išsikraustė

iš mano likimo

 

aš išsikrausčiau bet vieną dieną sugrįšiu

dangus bus bibliškai juodas be saulės

 

melskitės kad neturėčiau

savo dviašmenio kalavijo

 

 

 

Laiminga pabaiga

 

                        Roque Daltonui

 

debesies liežuvis slysta

degančiu saulės klitoriu

virš gražiai viens ant kito sudėtų

išnaudotojų klasės kūnų

 

 

 

Nykos-Niliūno skundas

 

Aš iškraustau savo kišenes priešais veidrodį

ir šypsausi dievo kvailelio šypsena. Už gryno oro

gurkšnį parduočiau savo sielą, bet, deja,

neišmanau viešųjų ryšių.

 

Viens, du, trys, užlūžta mano širdis.

 

 

 

Apokalipsė pagal idiotą

 

pasaulis baigiasi už savo krašto

kur prie šalto šlaito šliejasi vėjas

mes mirštam gražiai tarytum iš rašto

ir mūsų mirtis nekalta nelyg gėlės

 

 

 

Apokalipsė pagal Nojų Saulytį

 

mirtis tęsiasi už šimto tūkstančių kūnų

laukas tęsiasi už šimto tūkstančių smilgų

kaip tyliai jas laužo vėjas

kaip gražiai mes klausomės

 

 

 

Nomadų bliuzas

 

                                        Nojui Saulyčiui

 

Po dvigubos pamainos naktis, visu svoriu užgulus pečius,

pakeliama, kol dar yra rūkalų, pigaus viskio ir knyga po ranka.

Po dvigubos pamainos mūsų abstraktus gestas

(tylus kaip Traklio ražiena, gilus kaip vaikystės šilelis) virsta dvigubu priekaištu –

ontologiniam atsitiktinumui ir socialinei būtinybei.

 

Po dvigubos pamainos tu įsipili dvigubą, nes nėra šalia nei jos, nei Dievo –

(kaip norėtum įkišti dvigubai giliai, kaip norėtum, kad palaimintų dvigubai,

bet į tave abejingai spokso rugpjūčio dangus – jis yra du kartus per ankštas).

Jei gimtinė yra motina, tai mes – kalės vaikai arba, dar geriau, našlaičiai.

Mes rašom našlaičių eilėraščius, mes pisam lietuvių poezijos antologiją,

kuri nusipelno būt pisama, nes verkšlenantys dainiai tik tam tinkami.

 

Kalės vaikai, našlaičiai, po dvigubos pamainos,

mus susaisto ankštas rugpjūčio dangus

lyg bejėgius vabzdžius glitus voratinklis

(jei ilgesys būtų pinigai, aš būč turtingiausias žmogus mieste).