Eilės
●
pasirinkę intymius santykius su žvaigždėmis
žemėje išgulėjome savuosius
kad nepaklystume
erdvę visad tampomės su savimi
dienovidinius įsisiuvai į marškinių apykaklę
aš – lygiagretes į saulės kliošo sijoną
nors žinome koordinates
neaišku, kelintuoju laipsniu
mes jau pakelti į viršų
kaip šokantis Nataradža
kaip Yoko su Johnu
šokantys tikrąja – metafizine – prasme
●
nežinau, nuo ko pradėti visą istoriją
kur paslėpt visa tai, iš ko juokėmės
kokiame pasaulio užkampyje, kokiame puslapyje
suslapstyti kalbas ir jų pustuščius turinius
iš tolo stebiu, kaip degini mano dovanas, šildais liepsna ir moterim
mano širdis ne tam, ji ne viešnamis, kad ir kaip tau atrodytų
sakau, pasiilgau tikrų namų arba, dieve, kokia ši žiema
pasiilgau abstrakčių žmogaus kontūrų, tavo sniego
tirpstančio ant praėjusios dienos laikraščio švino
ir mūsų, tokių nereikšmingų, atskirų, nebesvarbių rankoms
kuriomis glosčiau virpančias tavo sienas, gatves ir uostus
kol pralaimėjau tuos miestus, tave pralaimėjau
nelyginant sunaikinau visų laikų civilizacijas
liko šviesa nuo dujinės viryklės, skobianti akių obuolius
kai nakčiai netyčia palieku įjungtas dujas
tam, kad visa tai darkart, ryškiau, susapnuočiau
●
ši naktis sterili tarsi švirkštai slaugytojų poste
mažos ampulės pilnos mėnulio šviesos supilstytos
čia taip kvepia balta spalva, kai visa savin užsisklendžia
taip norėtųs kažko, kas iš tikro įprasmintų nemigą
raminu mažą vaiką viduj, kaip jauna narkologė ramina
kai aplinkui tokia tyla, kad net pradeda spausti gerklę
ši naktis nuogi indai, prie kurių ateinu nusiprausti
o tamsa – tai vata, kuri kambarius dezinfekuoja
ir norėtųs pačiai išsigydyt lietumi, kad ir knygomis
norėtųs užspausti akis, kad ir kristi į komą
jau pusė penkių, duok man vaistų, vandens, nurysiu
kartu su tamsa, šitą kambarį, žodžiais aptrauktą
●
laikrodžiai dinamiškai taško
negalėjimas užmigti nuo jų, kiti negalėjimai
kaip kamščiatraukiu per širdį
kartojant nejautrią kamščiatraukio biopsiją
nuo tada, kai pasikeitė sąlyčio taškas
tu nieko nelaužai ir nieko namo neparsivedi
mes kartu įsprausti į apgamus
prisimenu didelį apgamą nuo tada, kai gimei
ir apgamų Bermudų trikampis ant mano rankos
trikampis
ir traukomas kamštis
vadinas, yra autonomiškų vietų
ciferblatai sukritę šukėmis
rodyklės rodo į šiaurę, kažkur ties Baikalu
kur tu gimei
aš skrendu kaip pranašas ten
kur blizga tavo trečioji akis
traukiuosi nuo metalo, virgulių
naktimis tave prisiminusi
atsidarau langus
atrakinu stiklą
pirštais vedžioju iš atminties
beišblunkantį tavo vardą
●
žiūrėk, medžiai kyla į viršų
prabėga maža kraujo pelytė
prieš pradėdama kalbėti užsimerkiu
taip norisi būti arčiau
kaip didu, kas mus sieja
kaip smulku, kas mus skiria
neįkalink manęs kalbose
už jų – geležinis lūpų raudonis
žiūrėk, medžiai pinas į dangų
delnan atsitrenkia lapo segtukas
prabėga maža kraujo pelytė
norėdama būti arčiau
neįkalink manęs kalbose
nežinau, kas man davė daugiau
į dangų kylantys medžiai
ar kraujas prieš rytinę arbatą
kaip smulku, kas mus skiria
tik keletas aukštų
tu ant stogo, o aš vonioje
pasislėpusi kraujo pelytė
žiūrėk, medžiai lipa ir lipa
kaip didu, kas mus sieja
geležinis lūpų raudonis
vienas liftas visoms skausmo provėžoms
●
dažnai mane tau parodo sapne negražią, išspjaunančią stiklą
ir išskyrom suteršiu vietą, kurioje šis kūnas nugulęs
išspjaunu žodį, dantis, juodų nerimo nuotekų saują
šukes, kurios išskerdė tamsą ant mėlyno Lyncho aksomo
tada viskas nubalo ir žodis po žodžio šaltos
seilės iš mūsų burnų išgabeno tikrovę
ir visa, ką nuo šiol pasakysim, tik šlapios dulkės
kažkas atnešė spirito, bandė nukreipti juo žvilgsnių srautą
kuriuo vis transliuoja mane tau, kur spiritas dega todėl, kad
žaizdos panertų po oda, tu atgal į mane, o aš į tikrovę
dažnai mane tau parodo sapne negražią, skaisčiai raudoną
tarsi įkaitintas plienas pridegintų tamsą prie veido
ir tavo sapnas sudužtų į šipulius, vėliau vien tik svetimą ėstum
mane iš savęs su duženom kūno ir žodžiais šaltais kaip mėsa, ir dantim
– – –
išspjautum
●
nukarūnuoti šventieji
angelai nukirstom galūnėm
visus mus paliko
už borto
ant šalto kaip grožis paviršiaus
žydro kaip riešai marmuro
išsigydyti virpančių daimonų
beprotybės noktiurnų violeto
pumpuojančio kraują pro smilkinius
kai raudonuojam dėl menkniekių
lyg pačios mažiausios kurtizanės
kai atsiveria mūsų figūros
lyg atviri smuikų dėklai
kiek daug keistų įvykių
prišaukė vieną ar kitą manevrą
o dabar mudu kaistam šviesoj
ir tu nužudai manyje gyvenančią vėlę
išstumi ją iš fotografijos
kurioje liekame saugūs
be jokių grynakraujų dievybių
vieni patys
savo pačių akivaizdoj
●
aš per mažai galvoju apie dievą,
kad galėčiau atsakyti,
kaip nusiirti atomazgos link
ir išsinerti iš beprotiško
galvos svaigulio,
kaip nustoti vaikščioti ratais
ir nuolat eiti ko nors pasitikti
aš per mažai galvoju apie dievą,
kad atsakyčiau į tavo klausimus,
kur aukštesnė žolė,
kur kalnas statesnis,
kur mirksi paukščio akutės,
kur mes, prisipildę gyvybės,
kaip ką tik atvykęs keleivis
aš per mažai galvoju apie dievą,
kad rasčiau teisingą maršrutą,
kur visa, ko prašau, vien išmalda,
kur svetima mano religija
šiame pažliugusiame mieste
su užtrauktom užuolaidom
aš per mažai galvoju apie dievą,
kad galėčiau pamiršti,
kaip jis suglaudžia lūpas
ir spengia tyla
visais visatos garsiakalbiais
●
parūkom, važiuojam iš čia
artėjant kitam dešimtmečiui
papūsk pro tuščiavidurius debesų kaulus
mašinai pralekiant rūgštimi
siūbuojant betono vilkeliuose
mūsų jau niekas negali pavyti
aš litografija, kurią
atsiverti, užrašai
kad Sietlas, kad 89-ieji
ne veltui Gyvatės metai
įsidedi į kišenę
tai labai asmeniška
kaip ir dvišakis liežuvis
parūkom, važiuojam iš čia
nes laikas – reliatyvus dydis
kompostuojantis dydis
visa įtraukiantis dydis
nes mes išgulėjome debesis
išgulėjom anuos laikus
išgulėjom baltas paauglystės hortenzijas
todėl dabar tik važiuoti
kaip sakė Kafka
važiuoti važiuoti
nesvarbu kur
svarbiausia
kuo toliau iš čia
kol vis dar meistriškai
skiriam, kaip maišosi įtampos
●
dar daug tau teks klajot
eilutė prasisuka galvoje
prasisuka mano burnoj
lyg įklimpę mašinos ratai
kelias dešimtis kartų
užstrigus plokštelė
tarp mano dviejų minčių
dviejų minučių
prieš dvi minutes
ne akmenis rūkėm
todėl dabar
kvapų haliucinacijos
pamerktos keturios
rožės ant stalo
bijau lyginio skaičiaus
bijau kad dėl tų rožių
nukris lėktuvas
kurį pilotuojam
ir mums teks amžinybę klajot
nieko nepavyksta
kai per daug stengiesi
melstis kai stengiesi
užkalbėti kai stengiesi
nejudėti arba
per greitai skrieji
visur buvau todėl
dar daug tau teks klajot
visas keliones įgyvendinau
savo galvoje todėl
dar daug tau teks klajot
kažkas užrašo
ant mano namų durų
sykiu atsiveria žaizdos
ant pavargusių kojų
