Du žvilgsniai
MONIKA FURMANAVIČIŪTĖ
Apie meninas
Neseniai supratau, kad jau kokį dešimtmetį esu apsėsta netikrumo ir noro perprasti, susikurti teisingą „aš“. To siekiu ir gyvenime, kurio akimirkas fiksavau fotoaparatu, kėliau į socialinius tinklus, siunčiau artimiesiems, ir mene, kur pagrindine medžiaga paveikslams tapo galybė nuotraukų. Po kurio laiko pajutau, kad ne tik aš pasisavinu atvaizdus tapybai, bet ir atvaizduose lieka dalelė manęs.
Taip priėjau prie šizofreniško asmenybės pasidauginimo idėjos. Mano noras susikurti tikrą ir vientisą asmenybę paradoksaliai virto begaliniu dauginimu(si) atvaizduose ir vis gausėjančiais „savęs“ rinkiniais paveiksluose.
Fotografijos transformacijoje į paveikslą atsiskleidžia tai, kas mano dabarčiai aktualiausia, kas būtent tą perkūrimo akimirką tampa laikinai pasiekiama. Tapydama tampu tapomo kūno savininke, kūno, kuriame gyvenu, kuris tą akimirką rodosi tinkamiausias ir tikresnis už realybę.
Darbe „Meninos“, kuriame aproprijuoju Diego Velázquezo 1656 m. darbą „Las Meninas“, kalbu apie fotografijos vaidmenį tapybos procese. Šis paveikslas – ir mano pačios nevientisos, įvairialypės tapatybės išraiška. Velázquezo nutapytas patarnautojas ir princesę įkūniju savo atvaizdais. Karališkosios poros atspindį veidrodyje keičiu atsispindinčiu fotoaparatu, o dailininko laikoma paletė mano paveiksle virsta kompiuteriu… Taip suvokiu šiandienos tapytojo kasdienybę, savo, kaip moters, daugiaveidiškumą ne tik tiražuojantis nuotraukose, bet ir atliekant kasdienes gyvenimiškas pareigas bei vaidmenis.
Asmenybės susiskaldymą, daugialypumą šiame darbe atkartoja ne tik skirtinga tapymo stilistika, medžiagiškumas, bet ir dėlionės formatas, susidedantis iš devynių skirtingų dalių.
Monika Furmanavičiūtė. Meninos. 2015
AINĖ JACYTĖ
Žaižaruojantis įtikėjimas
Ar tai šventinio laikotarpio stebuklai, ar atsivėrusios čakros, bet pastaruoju metu ėmiau žmones matyti pamažėle išsineriančius iš savo odos. Kiekvienas seniai pažįstamas, ką tik sutiktas, o gal visai nepažįstamas atsisuka į mane tokiu rakursu, kad galėčiau jį permatyti kiaurai. Tai sukelia nevilties jausmą.
Akimirka, kai žiūri išsineriančiam iš odos žmogui į akis ir pamatai, kaip jis atrodo iš tikrųjų, prilygsta asmeninio pasaulio katastrofai, sukeliančiai ilgalaikius padarinius: baimę, nepasitikėjimą, liūdesį. Trumpalaikis nušvitimas, kuris aplanko suvokus naują gebėjimą, lyg ir prislegia, lyg ir suteikia laisvės. Tačiau žmonių prisijaukinimo programa užstringa erdvėje. Perkrauti, atnaujinti ar instaliuoti naują tampa sudėtinga, nes specialistų nėra, o pačiai atlikti apžiūrą, nustatyti gedimą ir jį pašalinti per sunku, nes ir žinoti, kas sugedę ir kaip tai pataisyti, – neįmanoma. Žmogus – ne mechaninė sistema, kurioje vienas detales galima pakeisti kitomis. Nelabai įsivaizduoju, kas yra žmogus ir kaip jis veikia. Instrukcijų, taikomų jam, esama daug, tačiau nė viena iš jų nėra universali.
Ir jei atsitiktų taip, kad aplinkui mėtytųsi tik dvikojų išnaros, o jų pačių jau būtų nebelikę, pradėčiau įtikėti Monikos Furmanavičiūtės paveikslu „Meninos“. Jo daugiaveidžiu chaosu ir iš sapnų atslinkusia migla. Realybę uždengusiomis ūkanomis ir egzistencijos priedais moderniems jausmų įrenginiams paturbinti. Gal net įtikėčiau virtualių ryšių tvarumu. Tačiau. Gyvenimo langas susideda ne iš pikselių, kuriuos galima pakoreguoti įvairiomis vaizdo tobulinimo programomis.
Ne viskas, ką realybėje įžiūriu, yra tikra (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme). Ne viskas, ką pamatau paveiksle, yra iliuzija. Todėl ir jausmas, kad esu pasiklydusi, taip gerai pažįstamas, jog beveik nebepastebimas. Ir pasiklydau ne savyje, ne žmonių santykiuose, ne realybėje ir ne paveiksle. Pasiklydau ateityje, kuriai mano dabartis yra per sena.
Nemoku atmesti, priprasti, susitaikyti. Neturiu gebėjimo greitai keisti kaukes susidūrus su skirtingomis žmonių rūšimis. Moku tik būti, tikėtis, laukti.
