Alkio grožis

Viskas prasidėjo pirmadienį. Sekmadienis yra mano vandens diena, sekmadieniais nevalgau. O pirmadienį suvalgiau: pusę obuolio, pusę lėkštės makaronų be padažo, žalių lapinių salotų su daug daug acto ir jogurto. Ir, deja, tai, ko negalėjau valgyti, bet ką man pakišo ta ragana Karmen. Negaliu sulaukti, kad išvažiuotų! Nervina mane, ruonė; jos violetiniai nagai, gailestingas žvilgsnis, mažos patinusios kojos aukštakulniuose bateliuose. Ir tas apsėdimas valgymu, riebalų čirškėjimu, virtuve, rijimu. Visi tie miltų padažai, farširuotos paprikos, kiaulienos kepsniai, guliašai, žarnokai… Ji ir tėvas, kaip du žiurkėnai, kurie ištisą dieną snaudė pjuvenose, staiga pagyvėja besisukdami aplink stalą, nukrautą lėkštėmis, pilnomis kraujingos mėsos, veršio smegenų, kiaulės ausų, vištų plaučių. Tiek linksmos bendravimo harmonijos ir broliško sutarimo draskant triušio stuburą! Žuvies akys virtuvės kriauklėje ir geltona, stora baltos duonos riekė šalto pieno puodelyje.

 

O kur bendrų pietų košmarai, jų mažytės burnos, kurios kaip elektroniniai gyvūnėliai, atskirti nuo kūno, naikina valgį: sriubą, kotletus, bulvių košę, kopūstų salotas. Čepsėjimas, gurkšnojimas, gurgimas, raugėjimas, scherzo, allegro.

 

Galvoju, kokie jie buvo vaikai, mano tėvas ir jo sesė spurga, tais laikais, kai dar atsisakydavo trintų morkų, nerangūs paaugliai nuotraukose, pramiegodavę pusryčius ir dažnai praleisdavę vakarienes. Mačiau tas nuotraukas, bet vis dėlto. Karmen iš tų moterų, kurių neįmanoma įsivaizduoti kaip vaikų. Kertu lažybų, kad ir tada susijaudinimą malšindavo erškėtrožių marmeladu, kaip dabar maisto gaminimu ir vartojimu malšina mintis apie savo niekam tikusią egzistenciją žemėje.

 

Visada mane nervino ta riebalinių ir depresyvių lytinių liaukų sangrūda, o ypač nuo tada, kai ėmėsi melagingo supratingumo taktikos. Nuo tada negaliu jos pakęsti!

Neįmanoma, kad kas suprastų alkio grožį, tą jėgą, kurią telkiu savy, kokia esu švari ir perregima viduje, nes esu savo kūno kūrėja, subtili kontrolierė. Just make a wish! Noriu būti graži kaip mėnesienos šviesa ir tą savo norą tvirta valios jėga pildau. Mano stuomuo darosi vis stamantresnis.

Maitinimasis neturi aukštesnės prasmės, o sąmoningas pasiryžimas badauti turi nuostabų tikslą, vieną iš stebuklingiausių: tai laipsniškas kontrolės įgijimas, tobulybė. Po kurio laiko pripranti prie alkio skausmo, prie tos gražios siaubingos aukos, pradedi ją dievinti. Ji padaro mano kūną man pakeliamą. Mano ūgis 168 cm, o savo 46 kg išlaikau jau mėnesį. Ir aišku, kad nenoriu susirgti ir numirti, kol kas tie 46 kg mane tenkina. Tai visai ne liga, bent ne visada, kaip ta stora karvė Karmen sako. Kai kurios merginos tiesiog praranda kontrolę, bet jų mažai. Ir apskritai, aš turiu teisę pasirinkti! Tarsi tas jos rijimas būtų sveikesnis! Ji vis bjaurėja, o aš gražėju.

Tėtis, aišku, jos pusėje. Tarsi nesuprasčiau, kad pakvietė ją dėl manęs. Atseit mano gerovei. Mano, kad man trūksta motinos. Tarsi ji man galėtų pakeisti motiną, ta spurga! Labai tikiuosi, kad neturiu jokio jos geno, po velnių! Ir negaliu patikėti, kad ji pagimdė tokį vaiką kaip Zvjezdana. Mano nuostabioji mažoji geltonplaukė pusseserė Zvjezdana. Atvyko vakar su savo raudonu lagaminu, pilnu baltų palaidinių ir plisuotų sijonėlių. Jei ne ji, jau būčiau radusi būdą, kaip išvaryti varginančią jos gimdytoją.

 

Taigi, grįžkim prie to, kad pirmadienį aš tiesiog pratrūkau. Pasakiau, kad sekmadienis jau mėnesių mėnesiais man yra vandens diena, tą dieną geriu tik vandenį. Norėčiau būti kaip vanduo. Švarus, šaltas, galingas, perregimas.

Teta žinojo, kad po sekmadienio atslenka didžiausia pagunda. Ir ką padarė tas liūdnas apuokas, kupinas užuojautos ir supratingumo? Ogi paliko ant stalo karštą bureką*, kiek išvyniotą, kad atauštų! Iš pradžių mane truputį supykino ir akyse pasirodė ašaros, nešina lėkšte pasukau šiukšliadėžės link. Jau įgudusi mesti maistą. Net pasiekiau tokią savikontrolę, kad tėvui ir Karmen spaudžiau vaisių sultis ir ruošiau šaltus gėrimus, litrais, pridėdama į juos braškių, apelsinų, bananų, – tų vaisių, kuriems jaučiu silpnybę, bet kurie pilni cukraus.

Bet tas sumautas burekas taip nelemtai gardžiai kvepėjo, kad jį jau po akimirkos išsitraukiau iš šiukšliadėžės ir sėdėdama ant grindų plytelių susikimšau į save. Ir popierių aplaižiau, riebaluotą.

Man buvo kilusi mintis viską išvemti, bet esu sau pažadėjusi, kad niekada netapsiu patetiška bulimike, kuri persiryja, o paskui bučiuoja klozetą. Man tai, žmogau, jau visai nekas.

Kurį laiką bendravau su vėmikėmis, buvo tokios dvi mano gimnazijoje. Ką aš žinau, respect! Merginos stengiasi, bet vis dėlto tai žemesnis lygis. Susivaldymą jos pasiekia primityviai, per vėmimą, bet vis tiek – respect! Ne kiekvienas gali būti anoreksikas. Mėnulio spindulys. Vandens srovelė. Sidabrinė gija.

 

Taip sunku, kai niekas tavęs nesupranta, kai viską neteisingai vertina, kai nieko nežino, nesuvokia. Mano kerštas už bureką buvo vienas. O ir ką daugiau galėjau padaryti, jei ne su-pilti visą druską į sriubą, pasukti termostato rankenėlę iki maksimumo, kad sudegtų kepsnys, įmaišyti tabasko į torto kremą, dantų pastos į naminį majonezą, palikti praviras šaldiklio su žuvimi dureles ir krėsti panašias vaikiškas išdaigas? Bet, manau, Karmen suprato, ką norėjau pasakyti, daugiau į mane nebežiūrėjo kaip jūrinis vėžlys į apnuodytą jauniklį: jos akys žaižaravo įniršiu, esu tikra, kad naktį griežia dantimis. Tėtis trauko pečiais. Jo man truputį gaila, tikriausiai dėl manęs jaučiasi it koks nevykėlis, bet – po galais – ir taip yra išmušami išankstiniai nusistatymai.

Bet kuriuo atveju teta Karmen atsisakė idėjos padaryti iš manęs nerūpestingą raudonskruostę mergaitę. Mano tikslas ją išvaryti jau buvo pasiektas – galima sakyti, ji jau stovėjo už durų. Iš išorinės pusės, of course. Laukėm tik jos dukters Zvjezdanos, kuri turėjo atvažiuoti pas mus iš provincijos, kur gyveno jų laiminga debiliškoji šeimyna. Mamytė, žinojau, buvo pažadėjusi jaunėlei savaitgalį mieste, o paskui atseit kartu grįšiančios namo. Pusseserės nemačiau beveik dvejus metus.

Apskritai nemėgstu mergaičių plisuotais sijonėliais ir baltais marškiniais, marškinėliais pūstomis rankovėmis. Kas per nesąmonė? Net lėlės pradėjo šiuolaikiškiau rengtis. Bet Zvjezdana buvo apsirengusi lyg per mokyklos šventę. Su viena išlyga: kaip tikrų tikriausiai gražiausia mergaitė mokykloje. Dabar jai keturiolika ir ji jau beveik mano ūgio. Ir tais savo démodé rūbeliais atrodė kaip būtybė iš knygos su paveikslėliais ar kokio seno filmo. Atrodė kaip saulės spindulys.

 

Jai pastatė sulankstomąją lovelę mano kambary. Didžiuojuos savo kambariu.

Turiu Kalistos ir Keitės plakatus ir šviestuvą, kurį pati padariau, o pro mano langą atsiveria vaizdas į miesto prieplauką, tad kartais matau mėnulį virš laivo stiebo it kokį rausvą čiulpinuką.

Zvjezdana buvo pavargusi po kelionės. Kalbėjom apie kažkokius berniukus, su kuriais bendravom prieš dvejus metus. Aš nebepalaikau su jais jokių ryšių, kitąmet būsiu abiturientė, jau daug kartų lankiausi klubuose. Ten tie berniukai neina. Jie dar spardo kamuolį žaidimų aikštelėj ir valgo sumuštinius, padarytus iš pusės kepalo duonos su Bolonijos dešra. Nuo tada, kai vienas tų smirdalių pavadino mane Skeletoru**, visai nutraukiau su jais ryšius. Klubuose tokios merginos kaip aš nesiskundžia vaikinų dėmesiu, bet paprastai jie būna per daug apsvaigę nuo narkotikų arba girti, atgrasiai kalbina, kad eičiau su kuriuo iš jų namo. Man truputį patinka ten besisukantis didžėjus. Turi gerą skonį, yra kietas. Klubas – kaip erdvėlaivis, fantastika. Sako, niekada nebuvusi klube. Sakau, galim rytoj nueiti, mudvi.

Užmigo pasakojimo vidury, nesusirengusi, ant nenuklotos lovos. Tikrai buvo miela, ne tokia kaip kiti jos metų vaikai.

Užklojau ją. Vėliau, jau lovoje, prisiminiau, kad pamiršau jos paklausti, kiek sveria.

 

Šeštadienis – tai ta diena, kai tūsinuosi klube. Nusivesiu Zvjezdaną. Dieve, turėsiu jai paskolinti kokius džinsus, plisuota vis dėlto negali į klubą, nors ji ir saulės spindulys!

Visą rytą buvau kuo maloniausia jos motinai, tai kvaišai vėžlienei. Ji vis žiūri į mane nepatikliai. Neįstengia manęs perprasti.

Į virtuvę dabar liejasi stipri pietų meto šviesa ir dulkių dalelytės sukasi ratu. Lauke giedra, ore jaučiu druską, o kūne tuščias erdves. Kai dienos giedros ir šaltos, mano skausmas aštresnis, tuščios erdvės platesnės.

Zvjezdana sėdasi šalia manęs, suglebusi ir išsitaršiusi: rytą pramiegojo, kvepia obuolių šampūnu. Karmen, kurios motinišką instinktą visiškai pakirtau per pastarąsias dienas, rado frustracijos iškrovos būdą – maitina vienturtę: kepa jai blynus, užpila pienu sausus pusryčius, tepa duoną geltonu naminiu sviestu (kaip pas Heidos senelę kalnuose), tetrūksta dešros gabalo, bet štai ir jis atkeliauja… Šilta bandelė pradingsta neįprastai greitai, kaip ir kvapni kakava, kito maisto tik paragauja, turbūt kad neįžeistų motinos ar kaip. Aš išgeriu neriebaus jogurto ir suvalgau vieną skrudintos duonos riekę.

 

Zvjezdana nori pamatyti berniukus, apie kuriuos vakar kalbėjome; labai tuo nesidžiaugiu, bet einu su ja. Ji rieda riedučiais, o aš einu pėsčiomis. Ji linksma ir plepa visą kelią iki žaidimų aikštelės, apsisuka aplink palmę ir rieda pačiu kelio pakraščiu, rizikuodama nusiristi į jūrą. Juokiasi iš mano būgštavimų. Moko mane „Depeche Mode“ dainuojamos „Dream“. Sakau nežinojusi, kad ji depešininkė. Galvojau, kad tokių nebėra. Ji juokiasi, sako ir nesanti gerbėja, jai tiesiog patinka tas gabalas, nors neturinti supratimo, kas jį dainuoja. Sakau, kad gabalas vis tiek cool, ir tada pasiekiame žaidimų aikštelę. Berniukai turi riedlentes, ir ji važinėja šalia jų. Ji mitriai sukasi tais riedučiais. Gražiausias berniukas stveria ją už rankų. Tas, kur mane pavadino Skeletoru. Kažkada man patiko, kaip ant jo veido krenta plaukų sruoga, kai juokiasi. Dabar nekenčiu jo.

Mano erdvės plečiasi. Saulė kaitri, oras praretėjęs ir sausas. Einu išgerti vandens, o paskui man nebesinori grįžti į žaidimų aikštelę.

 

Vakare esu pikta. Nenoriu, kad Zvjezdana pamatytų mano didžėjų. Žinau, kad jai patiktų. Visos merginos pamišusios dėl jo. Ir ji jam patiktų. Aš – ne.

Pameluoju, kad man skauda galvą, dėl to neiname į klubą. Kurį laiką sėdime prie televizoriaus. Karmen maišo kremą šokoladiniam tortui ir vėl kepa blynus. Mano pusseserė suvalgo keturis, su marmeladu. Tėtis – tik du blynus, neva laikosi dietos. Aš suvalgiau pusantro blyno, ir dabar mane graužia sąžinė. Ši diena visiškai sušikta. Burekas ir blynai tą pačią savaitę, o be to, dar ir pakelis žemės riešutų, grįžus iš žaidimų aikštelės – iš nervų, dėl to vaikio.

Kad nematytų, kaip verkiu, vėl pasiskundžiu galvos skausmu ir sliūkinu į savo kambarį. Niekada nebūsiu kaip Keitė ar Kalista, nebūsiu mėnesienos spindulys.

 

Apie trečią valandą mane prižadino aštrus skausmas ir triukšmas tuščiame mano kūne. Dėl visko kaltas tas nelaimingas blynas. Pažadino mano apetitą. Esu siaubingai alkana. Sako, padeda, jei pakramtai saliero. Bet iš kur man dabar gauti salierų?!. Mano pirmoji pagalba – stiklinė vandens. Kartais išgeriu ir dvi, ir tris. Paprastai padeda, jei gana greit užmiegu.

Bet aš nepajėgiau užmigti. Grįžau į virtuvę ir norėjau iš šaldytuvo pasiimti limonado, bet staiga pamačiau nuostabų tortą, aplietą tamsiu piršto storumo glajumi. Supjausčiau jį taisyklingais kubeliais, sudėjau ant lėkštės ir nunešiau į kambarį. Zvjezdanėlė miegojo kaip angelas. Jos plaukai buvo užkritę ant akių, ir aš juos truputį praskyriau. Pirštais lėtai pravėriau jos burną. Miegodama atrodė dar jaunesnė. Pamiršau paklausti, kiek sveria. Ji visiems patiko. Kvepėjo obuolių šampūnu. Panėšėjo į saulės spindulį.

Paėmiau torto gabaliuką ir pradėjau kišti jai į burną. Paskui antrą. Grūdau greitai. Ji iškart pabudo, pradėjo springti, dusti. Suėmiau ją už rankų, stipriai, kuo stipriau, o laisva ranka griebiau gabaliukus nuo lėkštės ir grūdau į burną. Ji atstūmė mane kojomis, ir aš nusiritau nuo lovos ant grindų.

– Mamaaa, mamaaaa! – ėmė rėkti.

Kvaiša vėžlienė įlėkė baltais naktiniais kaip uždusęs vaiduoklis ir, lyg Zvjezdanai būtų ne keturiolika, pakėlė savo jauniklį ir išlėkė iš kambario, lemendama kažkokius grasinimus ir keikdama mane.

– Tavo dukra, tavo dukra! – rėkė Karmen tėčiui, kuris koridoriumi pėdino link mano kambario.

 

– Žiūrėk, tėti! – pasakiau jam, vos įžengė į kambarį. – Aš valgau tortą.

Kimšau gabaliukus vieną po kito sau į burną, kol pradėjo bėgti ašaros ir tįsti seilės, ir pamaniau, kad paspringsiu.

– Kodėl taip padarei?

– Tėti, suvalgiau visą tortą, visą, visą…

Nenorėjau, kad mane apkabintų. Nieko panašaus. Nė jis nenorėjo, šį kartą – ne. Jis lėtai užvėrė duris.

 

Vertė Julija Gulbinovič

 

 

* Balkanuose populiarus patiekalas, tešlos pyragėlis su įdaru, verdamas riebaluose arba kepamas.

** Amerikiečių komikso, o paskui ir animacinio serialo, vaidybinio filmo antiherojus, vaizduojamas nuoga kaukole (su galva be odos).