Varinis kardas, arba Paskutinis skyrius apie „Don Kichotą“

 

Prieš 400 metų mirė ispanų prozininkas, dramaturgas, poetas Miguelis de Cervantesas Saavedra (1547–1616), jį labiausiai išgarsino Liūdnojo Vaizdo riteris, nemirtingasis titulinis romano „Išmintingasis bajoras Don Kichotas Lamančietis“ (I d. – 1605, II d. – 1615) herojus. Viduramžių riterių romanų parodija laikoma pirmuoju naujųjų laikų romanu, bendrinė ispanų kalba – Cervanteso kalba, o pats autorius iki šiol vadinamas Sąmojo princu. „Don Kichotą“ yra analizavęs žymus rusų literatūrologas, rašytojas, kino teoretikas ir daugybės kino scenarijų autorius Viktoras Šklovskis (1893–1984). Čia siūlome ištraukų iš straipsnio, kuris yra paskutinis, devintasis, jo 1983 m. laidos veikale „Apie prozos teoriją“. Itin savitu – „telegrafiniu“, minties elipse pasižyminčiu – stiliumi rašęs Šklovskis šiame straipsnyje grįžo prie šio romano sanklodos problemų, kurias buvo gvildenęs dar 1929 m. paskelbtame straipsnyje „Kaip padarytas Don Kichotas“.

 

 

I

 

Atrodo, Aristotelis sakė, kad prasmė turi būti suprantama iš veiksmo, o žodžiai reikalingi daikto filosofijai suprasti.

[...]

Proza vaizduoja žmogų įvairiomis susiklosčiusiomis aplinkybėmis, būtent jos nušviečia veiksmą, veiksmo eigą.

Ne žodžiai, nuostabiai analizuojami gramatikų, bet proza – ir poezija – tyrinėja pasaulį, vaizduodama herojų besikeičiančiomis aplinkybėmis.

Herojaus vietos pasaulyje paieška, jo „nuotykiai“ – tai ir yra pasaulio tyrinėjimas.

Dėl to herojai tiek daug keliauja sausuma ir jūromis – sakytum, jie nužymėjo kelius Kolumbui per Sargasų jūros vandenis Naujųjų krantų link.

Dabar kardinaliai pakeisime minties eigą.

Knyga apie Don Kichotą išanalizuota iki smulkmenų, išskyrus varinį kardą.

Sakytum, karnavalinis ginklas.

Nebus didelio prieštaravimo, jeigu kardas, kuriuo paskutinėje scenoje Don Kichotas kaunasi su šernu, bus ne varinis, karnavalinis, o kovinis. Nes visą tą epizodą Cervantesas pateikia kaip inscenizaciją, tai lyg teatras.

Kunigaikštis kalba apie šerno medžioklę, ruošiasi jai. Ir sako, – o taip nuo senų senovės buvo sakoma, – kad medžioklė – tai pasiruošimas karui.

[...]

Kunigaikštis ruošiasi medžioklei.

Pamatysite mane su kitais rūbais, – beveik pagyrūniškai kalba jis.

Tuo pat metu vyksta tarytum veiksmo inscenizavimas, jo teatralizavimas.

Situacija, kurioje yra atsidūręs Don Kichotas, primena dramą.

Jis girdi persirengėlių kalbas.

[...]

Ir būtent šita inscenizacija, kurioje dalyvauja Don Kichotas, leidžia suprasti, kodėl jis su variniu kardu.

Nes šis ginklas – maskarado, šventinio karnavalo.

Tai ginklo parodija. 

Žmonės duobėtu keliu riksmais išveja milžinišką šerną priešais kunigaikštį, kunigaikštienę ir Don Kichotą.

Kunigaikštienė metasi priekin su ietimi rankose. Moteris, pripratusi prie keistų situacijų. Sančas Pansa su jam būdingu kilnumu ir mitrumu užsliuoga į medį.

Don Kichotas variniu kardu sužeidžia žvėrį.

Iš to štai kas išplaukia.

Kunigaikštis, šokdamas ginti žmonos, drauge nuo žvėries gelbėjosi ir pats.

Don Kichotas pasirodo kaip tikrą žygdarbį atlikęs riteris, bet drauge – savo tikrovės atžvilgiu – tarsi tampa inscenizacijos dalyviu.

Panašiai kaip epizode su dviem didžiuliais liūtais, kurie kaip afrikietiškas stebuklas vežami narve Ispanijos karaliui nustebinti.

Don Kichotas išgelbsti kunigaikštienę.

[...]

Tačiau Don Kichotas už padarytą klaidą gali būti uždarytas į kalėjimą, juk kunigaikščio atžvilgiu jis vargšas ir nelaimėlis; taip į kalėjimą buvo įmestas žmogus viename Dickenso romane, nes jam teko kautis su nekilminguoju.

Už tai žmogus buvo patupdytas į belangę.

Jis sėdėjo vienutėje, išprotėjo, ir iš gailesčio jam davė batsiuvio įnagių.

 

Don Kichotas patenka į narvą. Į tą narvą, kuriame jis gabenamas namo, kad daugiau nebedarytų žygdarbių.

Hegelis iškilųjų romaną apie Don Kichotą laikė tik nuostabiu silpnai tarpusavy susietų novelių rinkiniu.

Bet iškilusis romanas dėl to ir romanas, kad jį vienija keliaujančio, t. y. besikeičiančio, herojaus poelgiai, herojaus, kuris veikia skirtingomis aplinkybėmis.

Antro tomo pabaigos Don Kichotas visai kitoks nei pirmo tomo pradžioje.

Atkreipsiu dėmesį, kad antrame tome, išleistame praėjus 8 metams po pirmojo pasirodymo, beveik nėra įterptinių novelių, ir tai susiję su laiko, o drauge ir su herojaus pasikeitimu.

Tai jau nuoseklus pasakojimas.

Cervantesas labai gerai jaučia, kad jo romanas tarsi sumūrytas iš plytų.

Įterptinė pirmo tomo [XXXIII perskyrimo] „Apysaka apie neapdairų smalsuolį“, paties Cervanteso skaičiavimu, yra aštuonių puslapių ilgio.

Ir ta apysaka jau nebetinka prozinio pasakojimo, t. y. antro tomo, struktūrai.

Noriu pasakyti, kad antrame tome Cervantesas pats kalba apie noveles [apysakas] – įterptines, pasisavintas.

Romano pradžioje Cervantesas žodžius, šūkį, kad laisvė yra aukščiau už viską, pateikia kaip banalybę, o romano pabaigoje, prieš pat Don Kichoto mirtį, – kai Sančas Pansa ir Don Kichotas palieka prabangųjį kunigaikščio dvarą, – Don Kichotas šūkauja apie laimę būti laisvam.

Don Kichotas praaugo save. Tai herojus, subrendęs romane, pasaulį pažinęs herojus. Jo pažinimas prasideda pirmame tome, kai pirmąsyk išjojęs iš savo žemių ir susidūręs su ožkaganiais ima kalbėti apie žmonių lygybę, lygybę, kuri turinti būti riterystės pagrindas. Don Kichotui lygybė prasideda tuo, kad jis, vargšas hidalgas, sėdi kartu su vargšais piemenimis. Bet jis nepaiso bajorijos luomo draudimo kuo nors užsiimti, išskyrus paukščių narvelių, t. y. mažai kam reikalingų daiktų, gaminimą.

Don Kichotas romane keliauja, o drauge su juo, įveikdamas savo laiko prietarus, keliauja Cervantesas.

Romane tarsi kylama į kalną. Rosinanto kelias veda aukštyn.

Klaidos Don Kichotą keičia.

Požiūris į jį taip pat kinta.

Nepamirškime, kad tai galbūt vienintelis romanas Europoje, kurio herojus keliauja ir sutinka žmones, pažįstančius jį kaip aprašytąjį romane – pirmame tome.

[...]

Romanas buvo sugalvotas kaip parodija, bet knyga pati augo. „Don Kichotas“ – vienas iš pirmųjų psichologinių romanų.

Negana to, herojus nušviečiamas tarsi du kartus.

Tai romanas apie vargšą žmogų.

Tai romanas apie išdidų, drąsų žmogų, bet išjuoktą, turintį, sakytum, neteisingų pretenzijų.

Herojus tarsi dvigubai pažeidžiamas.

Ir nėra prieštaros teiginyje, kad Don Kichotas – tai pirmas laisvas herojus.

Homero Achilas raudojo, kai iš jo atėmė gražiąją belaisvę. Bet jis buvo bejėgis. Jis norėjo atkeršyti Agamemnonui už įžeidimą, bet Atėnė nematoma ranka sulaikė jį už plaukų. Tai yra jis pats susitvardė kilmingojo priešininko akivaizdoje.

Don Kichotas – tikras iškiliosios Ispanijos, daugybės revoliucijų ir išdidžių žmonių šalies, herojus.

Jis myli taip, kaip myli Šekspyro herojai.

 

Šekspyras ir Cervantesas – amžininkai, jie tarsi bendražygiai, atsidūrę skirtinguose literatūros krantuose. Tačiau Šekspyro tragedijų veikėjai – karaliai, herojai ir juokdariai. Juokdariai už vi-sus protingesni. Juokdariai apmąsto kolizijų, su kuriomis susiduria herojai, sudėtingumą.

Juokas išaugina naują moralę.

Don Kichotas – herojus, mąstantis, narsus žmogus, keliantis pagarbą, nors ta pagarba sumišusi su juoku, – bet kieno tai juokas?

Iš „Don Kichoto“ kilęs angliškojo romano herojus.

Dostojevskis norėjo sukurti nejuokingą Don Kichotą.

Mėgino romanuose „Idiotas“, „Paauglys“, bet jų herojams pritrūko vyriškumo.

Galbūt Dostojevskiui sutrukdė mėginimas herojų padaryti religingą ir nuolankų.

Su „Don Kichotu“ prasideda naujos literatūros, herojiškų ir jautrių, bet tarsi dvigubai nesuprastų, pasiklydusių herojų kelias.

[...]

 

II

 

[...]

Vienarankis, gerokai nukentėjęs karys Cervantesas, laivų deniuose kovęsis įgulų, norėjusių iš Viduržemio jūros išginti piratus, gretose, pabuvojęs alžyriečių nelaisvėje, kalėjime, patyręs mokesčių rinkikų pažeminimą apiplėštoje ir nustekentoje savo šalyje, jis rašo pasakojimą, sakytum, apie nereikalingus žygdarbius.

Va šitas apstulbimas, apkerėtumas, gyvenimą persmelkęs tarsi koks sąstingis, įšalas kaži kokiame permatomame inde.

Štai ką bandė atkerėti Don Kichotas.

Štai kas bandoma atkerėti beveik visose visų tautų pasakose.

Į Don Kichotą gręžėsi visi.

Don Kichoto pralaimėjimo scenas apraudojo jaunuolis Heinė; raudojo skaitydamas vaikams skirtą leidimą, kuriame Karaskas supainiotas su kirpėju, skutusiu Don Kichotą, o juk tai visiškai skirtingi žmonės.

Dostojevskis „Don Kichotą“ perskaitė ne vaikiškomis akimis.

Dostojevskis išsivadavęs iš atsitiktinių klaidų.

 

Man atrodo, kad struktūralistams jų mokslingumas ir visapusiškas pasirengimas sutrukdė padaryti tai, ko juos būtų galėjęs išmokyti Sančas Pansa.

Kad pasaulyje svarbiausia ne žodžiai, o būtinybė mąstyti susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

Herojai, – ar tai būtų Robinzonas Kruzas, ar Eugenijus Oneginas, – pakliūva į įvairiausias situacijas, ir svarbiausia čia, kaip jie elgiasi, kokie jų poelgiai, kuo šie panašūs ir kuo skiriasi, be to, kiek sutampa ir kiek skiriasi pačių herojų žodžiai ir darbai.

Oneginas keičiasi Larinos atžvilgiu.

Ir Larina keičiasi Onegino atžvilgiu.

Tačiau poemoje aprašomi ne žodžiai, o situacijos, kurias nušviečia, sakytum, virš horizonto kylanti saulė.

Autoriaus valia saulė ne kartą vis kitaip kyla virš horizonto.

Todėl Don Kichotas – tai ne tik žmogus, besistengiantis savo rankomis nugalėti blogį.

Ne, Don Kichotas tyrinėja pasaulį, todėl ir Cervantesas – žmogus, nebijantis tyrinėti pasaulio.

Ir Don Kichoto kelias – tai kelias bebaimio gyvenimo tyrinėtojo, kurį itin teigiamai vertino Dostojevskis.

Dostojevskis žiemą, apvilktas vien tik mirtininko baltiniais, drauge su kitais petraševskininkais stovėjo snieguotoje aikštėje, kur jiems buvo skaitomas teismo nuosprendis.

Tyčia buvo parinktas mikčius.

Ir jis skaitė ilgiausią nuosprendį. Dostojevskis žinojo, kad gyventi jam liko viena minutė, per ją nutarė jis apžvelgti tolimus pastatus, o paskui pagalvojo – spėjo pagalvoti – apie Don Kichotą: kaip šis ant prasto arklio, su netikusiu ginklu rankoj stengėsi išvaduoti pasaulį nuo blogio.

Dostojevskis, sakytumei, bučiavo Cervanteso knygą kaip Šventąjį Raštą. Prabėgus dešimtmečiams po šio įvykio Dostojevskis rašė, kad tiek petraševskininkai, tiek Don Kichotas buvę teisūs.

Tik laisvės teorija kai kada geba sukurti tokią knygų pabaigą.

Romanai nemiršta. Jie atgyja. Jie gyvuoja šimtmečius. Jie tankiu sietu atsijoja tai, kas buvo pasakyta iš baimės, o kas iš tiesų.

Stiebiasi gyvenimo medis. Jisai ir žiemą gyvas.

Medžio kraujas žiemą kitoks, jis nestingsta, – toks yra ir pasaulio stebuklas. Ir nėra mums didesnio džiaugsmo kaip kokio nors didvyrio pergalė, galbūt niekada net negyvenusio didvyrio pergalė, kuri vis tiek mus džiugina net ir po tūkstančio metų.

Išskydo molio lentelės, kuriose buvo įbrėžtas pasakojimas apie Gilgamešą – žmogų, kuriam mūsų biblijos – tik vakarykščiai laikraščiai, jei ne laikinesnis dalykas. Užtat Gilgamešo atminimas tveria jau septynis tūkstančius metų.

 

Don Kichotas žvelgia į pasaulį taip, kaip dabar kai kada į mūsų planetą žiūri žmonės, valdantys dirbtinius Žemės palydovus.

Kavaleristus moko – jei nukritai nuo žirgo, reikia tuojau pat ropštis ant jo vėl, nes kitaip pražūsi.

Todėl kai kurie romanai būna kiek ištęsti.

Don Kichotas savo kalboje gina moteris.

Drauge jis priekaištauja kunigaikščiui su kunigaikštiene, kad be reikalo jam tarsi pagundą pristatė dvi gražias merginas (kurioms tik po penkiolika). Ir tada – baigiamoji scena.

Tai kokia pabaiga?

Čia jums papasakosiu vieną istoriją.

Buvau parašęs „Don Kichoto“ scenarijų.

Kaip suprantate, jo esmė tokia, kokią jums, kiek leido jėgos, ką tik nupasakojau.

Scenarijų rašėme dviese. Paskui tas žmogus išvažiavo.

Po penkerių metų tylos gavau tą scenarijų perrašytą.

Pateikiu savo laišką, parašytą buvusiam scenarijaus bendraautoriui* po tų penkerių metų.

„Romanus, kino filmus sunku kurti todėl, kad kūrimo metu jie morališkai išauga. Jais, kaip ir riterių romanų pasakomis, minta žmonijos ateitis.

Taigi, prieš kelias dienas gavau paketą. Jame gulėjo devyni aplankai.

Tai buvo naujas „Don Kichoto“ scenarijus.

Pabandžiau skaityti.

Buvo sunku, nes jo herojus daugiau kalba, nei veikia. Tai scenarijus senoviniams plačiaburniams gramofonams. [...]

Scenarijuje sukeistas epizodų eiliškumas, todėl kūrinio prasmė pasikeitė. Kalbėsiu apie elementarius dalykus. Sudėliokite epizodus Cervanteso knygoje esančia tvarka. Cervantesas pradėjo viską vaizduoti nuo kaimo. Parodė, kaip Don Kichotas persiėmęs knygomis, o paskui išsiuntė jį į kelionę. Epizodas su liūtais sukurtas taip, kad reabilituotų ir išaukštintų Don Kichotą, suteiktų jam pasaulinio heroizmo.

Jūsų atsiųstasis scenarijus pradedamas nuo liūtų. Tai klaida ir gero rašytojo valios nepaisymas. Dabar nėra to judėjimo iš apačios į viršų, kuris Cervanteso romane yra tiesiog esminis ir netgi įstabus dalykas.

Epizodų kaita – tai paslaptis, o paslaptį menininkai turi išmanyti.

Beveik beprotis tampa išminčiumi, o Cervantesas amžiams tampa žmogumi, prilygstančiu Šekspyrui.

[...]

Išmintingas Don Kichotas, maurų draugas, katorgininkų, vežamų irkluoti ispanų laivų, gynėjas, – štai kur tikrasis istorijos supratimas. Perprasdami istoriją klasikai mokėsi gerbti meną ir jį grįsti ja.

Daryti Don Kichotą kandidatu į šventuosius klaidinga. Kai numirė Tolstojus, žmonės, norintys pasipelnyti, taip pat apie jį statė filmus. Juose Tolstojus kilo tiesiai į dangų, ir Dievas jį priėmė kaip kokį bičiulį. Tai beskonybė.

Istorija nestovi vietoje, jos mįslę teisingai įmena menas.

Statyti turiningą filmą sunku, bet įmanoma. Bet nėra prasmės. Vaizduoti Don Kichotą tiktai bepročiu – tai jau seniai pasenęs reikalas.

Menas įžiūri ateitį praeityje.

Užgniaužti Cervanteso plunksnos nubrėžtą herojaus brendimą negalima. Filmuoti reikia suprantant, kad tai laivas, kuris plaukia už horizonto, bet neabejotinai priklauso mūsų tikrovei. Nepamirškite, kad Don Kichotas išdrįso sėsti ant medinio arklio, prikimšto raketų, ir leistis tiesiai į ateitį.

Būtina suprasti, kad tą akimirką ispanas buvo pirmasis skrydžio į kosmosą herojus.

Būsimasis jūsų scenarijus turi būti scenarijus apie bręstantį žmogų. Iš mano scenarijaus turėtumėte būtinai įtraukti Dulsinėjos poelgį – kai ji padeda po Don Kichoto galva išleistąjį knygos tomą. Tai buvo naujos tipografijos laikai. Cervantesas aprašė Don Kichoto požiūrį į naująjį išradimą ir netgi su tuo išradimu susijusius jo sapnus.

Cervantesas romane aprašė tipografiją.

Manau, kad darbas padarytas atmestinai. Nėra Dulsinėjos likimo. Nėra Sančo Pansos likimo, Sančo, kuris, Cervanteso (Don Kichoto) žodžiais, iš kvailio pasidaro išminčiumi. O tai juk išaukština Don Kichotą. [...]“

 

Tiesa pati save moko, perauklėja, velka sunkią žmogui būdingo tiesos nesupratimo naštą.

Taisyti pasaulį apsiginklavus sulūžusia ietimi, senamadišku kardu, su variniu kirpėjo dubeniu, kuriame plakamos skutimosi putos, laikyti varį auksu ir manyti, kad tas dubuo kaip šalmas apsaugo riterio galvą nuo priešininko kardo smūgių, – sunku.

Heinės verksmas buvo didžio žmogaus ilgesys.

Don Kichotą lydėjo iš svaidyklių paleisti akmenys, jį mušė lazdomis, kol nebaigė skaityti šio nebejauno žmogaus istorijos, pasibaigiančios antrame tome.

[...]

Nežinau, kiek metų žingsniavau greta Sančo Pansos ir jo asilo, kad suprasčiau Don Kichotą. Regis, septyniasdešimt, bet tai ne tiek jau daug.

Žmonės vieną po kitos atrado salas ir kontinentus ir rašė knygas apie keliones. Svajojo apie povandeninius laivus ir sulaukė jų kartu su raketomis, kurios jau skandina jų povandeninius „Nautilius“.

Kad nebūtų suniekinti keliautojų, išradėjų vardai, reikia vis iš naujo skaityti Cervanteso knygą ir stengtis žvelgti į pasaulį doromis ir drąsiomis Don Kichoto akimis.

 

III

 

Grįžkime prie užuomazgos, atomazgos ir laimingos pabaigos klausimo; apie tai daug rašoma [mano] knygoje „Paklydimo energija“.

Laimingos pabaigos klausimas be galo sudėtingas.

Puškinas, slegiamas savo genialumo, pradėjo nuo pabaigos.

Užduotis tokia: literatūra susiduria su laimės klausimu. Laimė ištinka siurprizų pavidalu.

Skęstančiųjų ir neskęstančiųjų klausimas.

Sadko – Naugardo pirklys, neaišku, dėl ko turtėjantis, – vėliau patenka į bėdą, meta burtą, jo burtas nepalankiausias, jis patenka į povandeninę karalystę, bet su dokumentais, kad jis – iš pasakos. Jūrų valdovas šoka, sukelia audrą, ir pirklys išlaisvinamas vėl būdamas turtingas**.

Laimingos pabaigos klausimas – begalinis. Tai nusisekusio žmogaus likimo klausimas.

[...]

Laimingos pabaigos klausimas – tai ir laimės link vedančios elgsenos klausimas.

Žmonės, kurie „išplaukia“ [išsigelbėja] pasaulyje ar jūroje, „išplaukia“ dėl pajautos žmonijos, kuri verta laimės.

Kalbėdamas apie laimingą pabaigą, nebaigiau apie laimingą Don Kichoto knygos pabaigą.

Cervanteso sugalvota laiminga pabaiga tokia, kad Don Kichotą lyg ir išleidžia iš beprotnamio, t. y. jį pripažįsta esant nekaltą.

Ir čia pirmąkart užsimenama, kad jis geras žmogus, mylimas kaime.

Iš to, – kalbant apie romano sanklodą, struktūrą, – sakykim, pasidaro aišku, kodėl jį taip mylėjo Sančas Pansa.

Mano „Don Kichoto“ scenarijuje pabaiga kitokia.

Ispanijoje įprasta, kad žmonai nebūtina dalyvauti vyro šermenyse, nes ji velionį mylinti labiau už visus kitus gedėtojus, ji gedės vyro kaip vienatinio žmogaus, tad ką daryti kitiems? Geriau tegu žmona sėdi namie.

Scenarijaus pabaiga tokia: laidotuvės, Don Kichoto namų kiemas, daug arklių, Sančo Pansos asilas, kaip lygus su lygiu stovintis su Rosinantu.

Dulsinėja Tobosietė, kuri nei žmona, nei meilužė, o svajonė ir sąžinė, įeina į varganą namą.

Ant kokio nors kaimietiško baldo padėtas karstas.

Liūdnojo Vaizdo riterio šešėlis ant sienos.

Dulsinėja prieina, pakiša ranką po Don Kichoto galva, kilsteli ir padeda po ja knygą. Knygą „Don Kichotas“.

Žmonės šnibžda: „Alonsas Gerasis.“

Štai mano sugalvota laiminga pabaiga.

Bet ją galima pakeisti, kaip ir viską pasaulyje.

 

Vertė Andrius Patiomkinas

 

 

* Tai straipsnyje tiesiogiai neminimas gruzinų režisierius Rezo Čcheidzė. Jis be Šklovskio pagalbos 1988 m. išleido į ekranus 4 serijų filmą „Don Kichoto ir Sančo gyvata“.

** Sadko – Naugardo ciklo bylinų herojus.