Literatūra / Vertimai

2016 12 16

„Rigvedos“ giesmės

„Rigveda“ yra seniausias ir svarbiausias senovės indoarijų šventųjų tekstų – vedų – sąvadas. Spėjama, kad vedas II tūkstantmetyje pr. m. e. sukūrė indų protėviai, atsikėlę iš Vidurinės Azijos, o vedinės tradicijos tęsėjai Indijoje šiuos tekstus skrupulingos žodinės perdavos būdu išlaikė daugiau nei 3 tūkst. metų, iki pat šių dienų. „Rigveda“ yra vienas seniausių žinomų tekstų, sukurtų indoeuropiečių kalba, todėl yra tapęs svarbiu ne tik religijotyros, bet ir kalbotyros tyrinėjimų objektu. Tai tam tikras giesmių sąvadas (saṃhita), sudarytas iš 1 028 giesmių (sūkta), suskirstytų į 10 ciklų (maṇḍala). Kiekvieną giesmę sudaro nuo vienos iki keliasdešimt mantrų – šventų posmų, kurie gali būti naudojami ir kaip atskiri tekstai.

Nors „Rigvedos“ mitinis pasaulėvaizdis artimas tam, kurį aptinkame antikiniuose, senovės skandinavų, keltų ir kituose senosios indoeuropietiškosios tradicijos tekstuose, pačių tekstų struktūra skiriasi – „Rigvedos“ giesmėse nėra ištisų mitinių pasakojimų (tik jų nuotrupos; mitai išplėtoti vėlyvesniuose indų tekstuose – „Mahabharatos“, „Ramajanos“ epuose, puranose) ar aiškių siužetų, tai įmantri archajiška poezija, kurioje susipina dievybių paveikslai, mitai, reiškinių palyginimai ir grupavimai, žodžių ir garsų žaismas. Tuo „Rigvedos“ tekstai neretai panašūs į archajines lietuvių liaudies dainas, nors, be abejo, jie atveria kur kas platesnį mitinį pasaulėvaizdį. Vedų tekstai puikiai atspindi mitinį mąstymą, kuriame kalba tebėra gyvas, lankstus, nesustabarėjęs pasaulėkūros veiksnys, kur žodis, garsas ir prasmė tebėra vienis.

Vedų tekstų (ypač „Rigvedos“) vertimas yra itin keblus dėl kelių priežasčių: vedų kalba (klasikinės indų kalbos – sanskrito – pramotė) kupina sudėtingos gramatinės raiškos, vėliau niekur nebepaliudytų neaiškių žodžių; įmantri poetika nuolat žaidžia keleriopomis žodžių reikšmėmis ir sąskambiais. Nors hinduistinė tradicija vedas laiko didžioje pagarboje kaip pirminį dieviškąjį apreiškimą, pačios vedų tekstų egzegezės praktikos Indijoje nėra – tekstus saugo ir moka tik keletas brahmanų šeimų ir bendruomenių, kurios vedas recituoja tam tikrų griežtai nustatytų apeigų reikmėms. Be to, ir pats santykis su vedų tekstais kitoks: jų garsas yra šventas pats savaime – tai virpesys, kuriantis pasaulį, o reikšmė tradicijos laikoma antraplane (tiksliau, vėlyvesni aiškinamieji tekstai – brahmanos, upanišados, sūtros, puranos, epai – laikomi perteikiančiais vedų esmę). Todėl nenuostabu, kad per pastaruosius du šimtmečius, kai vedų tekstai buvo išspausdinti, pasirodė tik keletas visos apimties vertimų į didžiąsias Europos ir Indijos kalbas. Nors Lietuvoje sanskritas ir vedos nuo pat XX a. pr. buvo susidomėjimo objektas dėl kalbinių ir mitologinių lietuvių ir senosios indų tradicijos panašumų, nuo to laiko buvo parengti tik kelių vedų giesmių lietuviški vertimai. Čia pateikiame trijų „Rigvedos“ giesmių vertimus.

Giesmės (I.89), skirtos Visiems Dievams (víśvedevā́s), kūrėju tradicija laiko Gotamą Rahūganą. Tai įprasta „Rigvedai“ giesmė, kai kreipiamasi į vieną ar keletą dievybių, prašant jų malonių ir gėrybių. Įvardijimas víśvedevā́s – daugiaprasmis: juo bandoma aprėpti visus žinomus dievus arba dievus kaip liekamąjį narį (išvardijus pagrindinius dievus likusieji įvardijami „visais (kitais) dievais“) arba išskiriama „mažareikšmių“ dievų eilė – Višvedevai, kurie vėliau tampa jau tarsi atskiru kuopiniu veikėju. Giesmėse, skirtose Visiems Dievams, dažnai šaukiamasi įvairių dievų paeiliui arba būriu, prašoma jų pagalbos, neretai dievai prilyginami vienas kitam, vadinami vienas kito vardais.

Šioje giesmėje išvardijama daug vedų dievybių: Bhaga („dalia“) – dalios, likimo, turto dievas; Mitra („sutartis“) – sauliškasis žmonių santarvės dievas; Aditė („begalybė, nesaistomybė, nedalomybė“) – visų dievų pramotė; Dakša („alga, geba“) – dievas, susijęs tiek su gabumais, tiek su alga šventikui už apeigas; Arjamanas („tautietis, kilnusis“) – taip pat su santarve susijęs dievavardis; Varuna – paslaptingasis tamsos, vandenų dievas, sergstintis kosmosą (ritą); Soma – apeiginio gėrimo, mėnulio dievas; Ašvinai („ašvieniai, žirginiai“) – dangiškųjų jaunuolių pora, žmogaus talkininkai, gelbėtojai, gydytojai; Sarasvatė („sravingoji“) – kūrybos, tėkmės, pilnatvės, aukojimo deivė; Pūšanas („apstintojas, vešintojas“) – sauliškasis dievas, susijęs su pilnatve, vešėjimu, kelionėmis; Indra – griausmavaldis dievas, slibino Vritros dobėjas; Tarkšja Arištanemis („turįs nepažeistą ratlankį“) – neaiškus, kelissyk tepaminėtas vardas, vėliau tradicijos siejamas su dangiškuoju ereliu Garuda; Brihaspatis – šventosios kalbos, maldos viešpats; Marutai („mirgantys“?) – dangiškoji kariauna, lydinti Indrą. Dievai prilyginami laimei, jų prašoma pratęsti gyvastį šiame žemiškajame senstančiame kūne, kuriuo keliaujama gyvenimo kelionė, taip pat suteikti vedasā – (kuriamąją) vaizduotę, vaidę, išmintį (tos pačios šaknies žodis kaip ir veda, savo pirmine reikšme susijęs su vaizdavimusi, gebėjimu išvysti), dhī – įkvėptą mintį, svają. Paskutinėje mantroje visi dievai, kosmologinės ir antropologinės kategorijos mistiškai prilyginamos Aditei – nedalomam, neribotam pasaulio pradui, kuris vedinės tradicijos siejamas su kalba.

Pas mus palaimios ryžto galios teateina iš visų pusių

– nesunaikinamos, neaprėpiamos, trykštančios!

Dievai mums visados kad augti tik padėtų,

būdami neatsainiais globėjais – diena iš dienos!

Dievų palaimus prielankumas – teisiesiems:

dievų malonė pas mus atgal lai grįžta!

Dievų draugystę esame pasiekę mes.

Dievai mums gyvastį tegul pratęs – gyvenimui!

Juos pirmu šaukimu mes kviečiam:

Bhagą, Mitrą, Aditę, Dakšą neklystantį,

Arjamaną, Varuną, Somą, du Ašvinu.

Sarasvatė mums geradalė malonę tegu kuria!

Tą mums palaimingą vaistą tegul Vėtra vėja,

tą – motina Žemė, tą – tėvas Dangus!

Tą – girnos somaspaudės palaimingosios.

Tai, judu Ašvinu, išgirskite, svajas sūpuojantys!

Tą viešpatį, valdovą to, kas judru ir patvaru,

žadinantį svajones, pagalbai kviečiam mes!

Pūšanas mums vaizduotę išsiugdyti kad padėtų –

globėjas, ganytojas neapgaulus – dėl laimės!

Laimė mums Indra didžiašlovis!

Laimė mums Pūšanas visavydis!

Laimė mums Tarkšja Arištanemis!

Laimę mums Brihaspatis lai duos!

Keršažirgiai Marutai, keršamočiai,

dailybės raiteliai, vis keliaujantys į sambūrius,

ugnialiežuviai Žmonės sauliaakiai –

visi pas mus dievai su pagalba čia ateis!

Palaimą ausimis išgirstume, dievai!

Palaimą regėtume akimis, gerbiamieji!

Tvirtomis galūnėmis (ir) kūnais, (kuriais) esame (jus) pašlovinę –

pasiektume tą gyvastį, kuri dievų skirta!

Nagi dar šimtas rudenų priešaky, dievai,

(tame) kur mums sukūrėte senstantį tarp kūnų,

vaikai kur tėvais tampa.

Nepažeiskite mūsų gyvasties viduryje kelionės!

Begalybė – dangus, begalybė – padangė,

begalybė – motina, jis – tėvas, jis – sūnus.

Visi Dievai (tai) begalybė, penkios tautos – begalybė,

kas gimė – begalybė, ir tai, kas dar gims.

Kita giesmė (IV.58), priskiriama Vamadevai Gautamai, išryškina lydyto sviesto ghtá (dabar žinomo kaip ghī) simboliką. Sviesto liejimas ugnin yra neatsiejama vedinių apeigų dalis, netgi pats žodis įvardyti aukai vedų kalboje yra havís – „lajus“. Tačiau šis daiktiškas liejimo veiksmas turi savo dvasinį provaizdį – dainomis, žosmėmis pasiliejusią mintį, takią gyvastį. Šioje giesmėje pasakojama apie sviesto prigimtį – tai medumi trykštanti, saldi vilnis, atsiritanti iš širdies vandenyno; ji – tai Dievopi skriejančios dainos, nugludintos sieloje. Šios sviesto bangos toliau prilyginamos elnėms, ristūnams, upėms, mergelėms – jos skuba pas gimvydį Agnį („ugnį“), kuris gali būti suvoktas kaip aukščiausioji tikrovė, švytintis intelektas.

Iš vandenyno vilnis meduota atsirito –

su (šviesos) pluoštu nemirtingumą drauge įgijo.

Sviesto vardas tas, kurs slaptas esti –

dievų liežuvis, nemirties bamba.

Mes vardą lai ištarsim sviesto,

šiame aukojime lai palaikysim jį pagarbinimais!

Šventikas tegu išgirs, kas byloma –

keturiaragis buivolas tatai išvėmė.

Keturi ragai, jo kojos trys,

galvi dvi, septynios rankos jo.

Trejaip surištas riaumoja veršis –

didysis dievas į mirtinguosius jau įsismelkęs.

Trejaip sudėtą, nakšių užslapstytą sviestą

karvėje dievai atrado.

Indra – vieną, Sūrja kitą yra pagimdęs,

(o dar) vieną iš ilgesio ištašė savu prigimimu.

Šitos plūsta iš širdies vandenyno šimtagardės –

(jų) dėl apgaulės nematyti.

Sviesto tėkmes įdėmiai regiu –

auksinė rykštė vidury jų.

Ten pat srūva nelyg sraujos – daĩnos,

viduje širdimi, dvasia skaistinamos.

Šitos plūstančios bangos sviesto –

lyg elnės, medžioklio genamos.

Skubrios lyg dūnojaus plūsme,

vėją pranokstančios skraidina jaunosios!

Sviesto tėkmės nelyg raũdas ristūnas,

kartelę kertantis, bangomis plūstantis!

Sušoka į ugnį tarsi į pulką

mergaitės nuostabios, besišypsančios.

Sviesto tėkmės glamonėja prakuras –

jas džiugdamas priima Gimvydys.

O (jas) lyg mergeles, (vestuvių) eisenon besirengiančias,

aliejumi besitepančias regiu!

Kur soma sunkiamas, kur aukojimas,

sviesto tėkmės košiasi tenais.

Plukdykite nuostabią liaupsę karvišką pergalėn,

Mūsump mantàs palaimias duokite!

Šitą aukojimą veskite dievopi!

Mūsų sviesto tėkmės meduotos košiasi!

Tavo namuose visos buveinės prisiglaudę –

vidur vandenyno, širdyje, vidur gyvatos!

Upių veide – sąlajoje, kuri subraukta,

tą lai pasiektume meduotą tavo vilnį!

Trečia giesmė (IX.113), priskiriama dainiui Kašjapai, yra iš devintojo „Rigvedos“ ciklo, skirto Somai. Šis vardas, susijęs su sunkimu (su- / sunoti – „sunkti, spausti“), tiek gali reikšti tam tikrą aukojamą skystį, tiek būti suvoktas kaip dievybė. Įprasta manyti, kad tai buvęs kažkoks haliucinogeninis gėrimas, skatinęs vedų poetų vaizduotę, tačiau jokių tą patvirtinančių įrodymų nėra, juoba kad vėlesnė indų religinė tradicija Somą sutapatina su mėnuliu, o somos aukojimą – su sviesto aukojimu. Šioje giesmėje esama mitinio siužeto atgarsio – griausmavaldis dievas Indra geria somą, kad galėtų atlikti žygdarbį – nudobti slibiną Vritrą („kliūtį, užtvarą“) ir taip išvaduoti šviesą. Pasak šios giesmės, Soma gimsta iš įkarščio, tikėjimo, tiesos ir darnos skelbimo, jis košiamas, skaistinamas širdimi, prilyginamas buivolui, kupinas rasos (tyrumo, skaistumo, gyvybingumo). Somos prašoma nunešti į Spindulingojo sūnaus, t. y. pirmažmogio Jamos, karalystę – kur išsipildo troškimai, kur švyti amžinoji šviesa, kur įgyjamas nemirtingumas.

Strėlynėje somą Indra tegul geria, kliūčianaikis,

besisemdamas jėgos, darysiantis žygdarbius didžius!

Indrai, šlake, aptekėk!

Išsikoški, viešpatie šalių,

Soma dosnusis iš pastangos(?)!

Darnožosme, tiesa, tikėjimu, įkarščiu išsunktas,

Indrai, šlake, aptekėk!

Perkūno išaugintą buivolą –

jį atnešė Saulės dukra.

Jį Gandharvai sau pasigrobė,

tą Somon rasą (jie) įdėjo!

Indrai, šlake, aptekėk!