Pirmasis vaikelio Jėzaus stebuklas

 

Šių metų spalio 13-ąją mirė italų rašytojas, satyrinių pjesių, monologų, farsų autorius ir atlikėjas, režisierius ir scenografas, kairysis aktyvistas Dario Fo (1926–2016). Šiam kontroversijas mėgusiam šiuolaikinės visuomenės kritikui ir provokatoriui 1997 m. buvo paskirta Nobelio literatūros premija už tai, kad „sekdamas viduramžių juokdariais pliekia valdžią ir gina pažemintųjų garbę“. Nobelio laurai šiam commedia dell’arte tradicijas gaivinusiam autoriui sukėlė daug ginčų ir pasipiktinimo, ypač gimtojoje Italijoje, kur už pašaipos strėles korumpuotų valdžios struktūrų, dešiniosios politikos, organizuoto nusikalstamumo (mafijos), rasizmo, šovinizmo, Katalikų bažnyčios teologijos atžvilgiu Dario Fo ne tik kritikuotas (taip pat ir Vatikano kurijos), cenzūruotas, bet ir sulaukdavo grasinimų susidoroti (jo žmona ir bendražygė, privataus šeimos keliaujančiojo teatro aktorė Franca Rame 1973 m. buvo pagrobta ir sumušta dešiniųjų ekstremistų grupuotės).

Iki pat gyvenimo galo kūrybiškai aktyvus, juokdariu – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme – vadintas Dario Fo iš viso parašė per aštuonias dešimtis komedijų, daugumą jų pats ir suvaidino tikrose ar improvizuotose scenose. Dėl įvairių itališkų dialektų samplaikos ir kondensuotos greitakalbės vartojimo Fo tekstai sunkokai išverčiami į kitas kalbas (net tėvynėje jo knygos leidžiamos su pagrečiui spausdinamu tekstu bendrine italų kalba). Bene žymiausias jo veikalas – Mistero buffo (1969), viduramžių misterijų motyvais sukurtų komedijų ir farsų, skirtų bufonados stiliumi vaidinti vienam aktoriui, rinkinys. Iš jo paimta ir čia spausdinama komiškoji misterija Il primo miracolo di Gesù Bambino. Jos prologe autorius teigia rėmęsis apokrifinėmis evangelijomis (ypač vadinamąja Evangelija pagal Tomą, t. y. nepatiklųjį Jėzaus mokinį), kuriose, priešingai nei oficialiosiose, Katalikų bažnyčios pripažintose šventomis, nemažai pasakojama apie Jėzaus vaikystę ir jaunystę.

 

 

Staiga pilname žvaigždžių danguje, išdaigstytame švieselėmis, atskriejo siaubingai didelė žvaigždė. Vizgindama liepsnojančią uodegą, ji plakė aplinkines žvaigždes, o šios šaukė: „Po galais, kas čia dabar?!“

Tai buvo žvaigždė kometa!

Ji keliavo iš Rytų, o jai įkandin sekė Trys Karaliai.

Vienas buvo senas, visiškas rukata, keikdamasis jojo ant juodo arklio ir švaistėsi sakramentais bei pamokslais (dėmesio: alegorija!). Dėl jojant šiuo juodu arkliu ant sėdmenų atsiradusių nuospaudų ir pūslių senasis karalius stengėsi, įsispyręs balnakilpių, laikyti užpakalį pakeltą. Tačiau sulig kiekvienu krestelėjimu subine trinktelėjęs į balną vis rėkavo ir piktžodžiavo kaip išduotas Dievas.

Greta jojo šviesiaplaukis karalius, išblyškęs, auksinių garbanų jaunuolis. Jis jojo baltu žirgu (dėmesio: alegorija!)… Žvilgančios akys, šypsena lūpose, ant pečių pasidabruotas raudonas apsiaustas.

Ant pilko kupranugario paskutinis risnojo karalius juodaodis (vėl dėmesio: alegorija!..), juodut juodutėlis, su tamsiais vyzdžiais, įstatytais baltut baltutėliuose akių baltymuose. Kai šis karalius juokdavosi, pilkasis jo kupranugaris atrodydavo baltesnis ir šviesesnis už baltą šviesiaplaukio karalaičio žirgą.

Šie trys karaliai šamanai keliavo, o negras ant kupranugario dainavo:

– O, kaip smagu, kaip smagu, kaip smagu

keliauti kupranugariu,

kaip smagu, kaip smagu!

Kaip smagu, kaip smagu keliauti į Betliejų:

Betliejuje yra tokia troba,

toj troboj – Dievo Motina;

ten vaikelis čiūčia liūlia

ir Juozaps šventas

pjūklu plūkia,

angeliukai plast paplast!..

O, kaip smagu, kaip smagu, kaip smagu

keliauti į Betliejų kupranugariu šituo taku!

– Gana! – surinka senasis karalius. – Dainuoji tą pačią dainelę apie kupranugarį jau tris dienas ir tris naktis! Mes supratome, kad smagu keliauti kupranugariu, bet jau gana!

(Dainuoja vaikiško eilėraščio ritmu)

– Bet man ant kupriaus dainuoti privalu,

kad ir toliau risnotų jis žvalus.

Jei nedainuosiu, kuprius užmigs,

aš nukrisiu – jis pasibaidys,

ant žemės pardribs,

o

aš po juo sutraiškytas gulėsiu

ir į Betliejų nuvykti negalėsiu.

Į Betliejų ijų ėjų,

kur yra tokia troba,

o toj troboj – Dievo Motina,

ir vaikelis čiūčia liūlia,

Juozaps šventas pjūklu plūkia,

angeliukai plast paplast!

O, kaip smagu, kaip smagu, kaip smagu

keliauti kupranugariu šituo taku!

– Gana! Aš tave gyvą suėsiu! Nulupsiu visą juodą žievę ir išpjausiu visą baltą vidų! Užteks tų dainų!

Karalius juodaodis vėl pradeda dainelę:

– Ogi man privalu dainuoti,

ritmą ritmą aš turiu užduoti,

kupranugaris taigi ne arklys:

arklys šuoliais šuoliais šuoliuoja,

o kupranugaris tik risčia risnoja.

Priekinė koja, galinė koja –

žiū, kaipmat susimakaluoja,

be ritmo ritmo jis užklius,

o tada ant žemės grius,

o

aš po juo sutraiškytas gulėsiu

ir ijų ėjų

į Betliejų jau nebegalėsiu.

Betliejuje yra tokia troba,

o toj troboj – Dievo Motina;

ten vaikelis čiūčia liūlia,

Juozaps šventas pjūklu plūkia,

angeliukai plast paplast…

– Aš tave surysiu!!! (Kone kreipdamasis į Amžinąjį Tėvą) Aš nesuprantu, kodėl iš visų spalvų karalių atsiuntė būtent šitą negrą?! Kodėl?!. (Lyg atsiminęs pranašystę) A, privalome būti kosmopolitiški!.. Šiaip šitas juodaodis puikus žmogus, bet… negalima taip dainuoti! Kartais jis mane taip išgąsdina! Būna, prispaudžia reikalai… (Rodo į užpakalį) Pratrūksta pūslės… Aš – vienas iš Trijų Karalių, bet reikalus vis tiek turiu spręsti! Taigi, nusiropščiu nuo arklio, einu į nakties tamsą, jau maunuosi kelnes, bet – staiga! – priešais pamatau žvėries veizolus!.. Žvėriški dantys!.. Po velnių, čiagi liūtas! Pristūmiau į kelnes… O ten, pasirodo, priešais mane šiko šitas… ir juokėsi! Šika ir juokiasi! Ir nedainuoja! Pirmas kartas, kai nedainuoja! Būtų galėjęs dainuoti: „O, kaip smagu, kaip smagu, kaip smagu šikti nulipus nuo kupriaus kuprų, kaip smagu, kaip smagu!..“ Tada būčiau jį pastebėjęs!.. Jis mane mirtinai gąsdina. Tokiomis sąlygomis – su trūkinėjančiomis pūslėmis ir juo – aš pritvinkęs tiek pykčio, kad jei ir toliau taip, tai atvykęs į Betliejų pasmaugsiu tą vaikelį lopšy!

Tą akimirką danguje sustoja didžioji žvaigždė, ir visi suklūsta: „Kas atsitiko?“

O karalius juodaodis uždainuoja:

– Ji sustojo atsikvėpti! O, kaip smagu, kaip smagu, kaip smagu keliauti į Betliejų šituo taku…

– Ganaaa!

Mėgdžiodamas lipantį ant kupranugario juodaodį karalių, senasis karalius sėda ant juodojo savo arklio:

– Į Betliejų keliausiu vienas, man nereikia draugijos! Gana!

– Ir aš keliausiu su tavim! O, kaip smagu, kaip smagu, kaip sma…

– Gana!

– O, kaip smagu, kaip smagu, kaip smagu… (Balsas vis labiau tolsta ir silpsta, kol beveik visai nutyla)

Tą akimirką žvaigždžių kupiname danguje pasirodo Arkangelas su pritaisytu prie galvos siaubingo dydžio skrituliu ir su didžiuliais plunksnuotais sparnais, kurie vėduoklės mostais plakė debesis. Skriejančio Arkangelo rūbų klostės nuo oro gūsių išsipūsdavo kaip burės per audrą. Jį įstrižai juosė juosta su aiškiu ir dideliu užrašu „Angelas“ – tiems, kas dar nesuprato!

Sukdamas ratus danguje jis šaukė: „Geros valios žmonės, ateikite! Ateikite! Gimė Išganytojas!“, o paskui suktuku smigo žemyn.

Brūūūm! – pabaigęs suktuką ir išsitiesinęs praskuto palei pat žemę. Piemenys jam rėkė: „Ei, nelemtasis, per tave avys užtrūks!“ Bandydamas atlikti dar vieną suktuką Arkangelas vos jų neparbloškia. Garsiai:

– Gimė Išganytojaaas!

Brūūūūūm!

(Įsiutusių piemenų balsai)

– Kad tu išsitėkštum į kalną! Su tuo didžiuliu skrituliu per visą marmūzę! Visos plunksnos išsipešioję! Gaidys! (Tarpusavyje) Geriau eime iš karto nunešti kokios dovanos šitam Kūdikėliui Dievo Sūnui, nes jei šitas angeliūga visą naktį čia taip malsis, išars mums laukus!

Ir visi ėjo procesija su dovanomis. Kas nešė sūrio, kas ožiuką, kas triušių, kitas – vištų, o dar kitas jam nešė vyno, aliejaus, keptų obuolių ir pyragų su kaštainiais… Buvo ir tokių, kurie tyčia atkako su siaubingais katilais, pilnais kukurūzų košės (norėdami parodyti, kiek daug pakelia), ir ne iš bet kur, o iš kalnų!.. Kokie nelaimėliai! Ką tik gimusiam vaikui nori įbrukti kukurūzų košės! Ką, nugalabyti jį norit?!

O priešais tą trobą neapsakomas triukšmas (reiškiamas gestais ir beveik šokio ritmu): yra vyrų, kurie džyru džyru pjauna rąstus, kiti taušku pataušku kala ant kalvio priekalo, šalia jų padėjėjai pušku pušku pučia dumples, o visiems jiems dar pritaria turgaus šaukliai (vis garsėjantys daržininkų, mėsininkų, kepėjų ir kitų balsai – grammelot* maniera).

– Gana! Gėdykitės! Šita vargšė dieviška moteris nemiega tris dienas ir tris naktis! Laukiate, kada ji pratrūks?

– Bet mes norim pastatyti prakartėlę!

Trobon sugarma piemenys su savo dovanomis, bet šventoji Ona, juos pamačiusi, tuoj sušunka:

– Eikite melstis į lauką, o dovanas duokite šen, mikliau! (Surenka jas ir sutvarko) Vėliau, dabar – melstis!.. O, kiek gėrybių! Palaimintasis vaikeli Jėzau… Turėtum gimti bent keturiskart per mėnesį, prikaupčiau tau atsargų visai amžinybei.

Atvyksta Trys Karaliai su auksu, smilkalais ir mira, priklaupia. Senasis karalius pirmasis įneša savo dovaną, tada jaunuolis, o paskutinis žengia negras (dainuodamas):

– O, kaip smagu, kaip smagu, kaip smagu,

vaikelis supamas lopšiu!

– Išmeskit tą negrą – vaiką išgąsdins! – surinka senasis karalius.

Tuo metu troboje pasirodo angelas su liepsnojančiu kardu ir surinka:

– Lauk! Greitai lauk! Lauk, lauk, – iškeldinimas!

– Koks dar iškeldinimas?!.

– Išsikraustymas! Lauk! Reikia bėgti! Pabėgimas į Egiptą!

– Jau?!

– Karalius Erodas visur aplinkui kirsdina naujagimiams galvas!

Šventoji Ona Juozapui: „Mikliau, išvesk keturis arklius su dviem karučiais ir sukrauk visas prekes!“

Angelas: „Ne, nėra laiko! Greitai lauk!“

– Ak, koks gudrutis šaunuolis Arkangelas! Nori visas gėrybes pats pasisavinti, ką? (Juozapui) Asilą, asilą, atvesk asilą!

Atsliūkina tas asilas, visas nuvargęs, vos ant kojų pastovi… Tris dienas ir tris naktis pūtė dumples (ima mėgdžioti dusimą) – ak, nusivarė! Šventoji Ona pradeda ant jo krauti dovanas, ryšulius ir ryšulėlius, be to, dar ir Dievo Motina ant asilo užsiropščia, tad Juozapas sako:

– Nulipk, Dievo Motina, jis neatlaikys, nudvės.

– Bet aš negaliu nulipti… Jei žmonės nepamatys manęs ant asilo, nesupras, kad bėgame į Egiptą!

Tad Juozapas palenda po asilu, užsikelia ant pečių gyvulį, Dievo Motiną, vaikelį su visomis dovanomis ir… visi išvyksta.

Kelyje Juozapas nusikrato nuo savęs visų regalijų. Jie keliauja, keliauja pėsčiomis ir keturiomis, kol pasiekia jūros pakrantę, o paskui – Jafą. Jafa – didelis baltas miestas auštais bokštais.

Vos priėjus vartus angelas pradeda skraidyti plačiais ratais ir pūsti trimitą. Asilas plumpt ant žemės, pyrst – dar pabezdėjo… Asilo siela keliauja į dangų! Dievo Motina pasižiūri ir taria: „Vargšas gyvulys, nudvėsė. Tai Dievo ženklas – vadinasi, atkeliavom!“

Jie įžengia į miestą ir ieško pastogės nakvynei. Randa vieną sukežusią, skylėtą lūšną. Betliejaus troba, palyginti su ja, tikri karaliaus rūmai.

Vaikelis užmiega apsikabinęs motiną. O vargšas Juozapas visą naktį kamšo skyles. Ryte pabudusi Dievo Motina ima pintinę ir eina per kaimynus, klausinėdama, ar nereikia ko išskalbti, nes ir jai reikia padėti šeimai. Šventasis Juozapas, ir tas vaikšto aplink su savo įnagiais, pjūklu ir plaktuku, ieškodamas darbo. O vaikelis – gatvėje. 

 

Vakare prisiskalbusi parslenka motina įskaudusia nugara. Pervargusi ir permirkusi klesteli ant suolo. Pareina įsiutęs šventasis Juozapas, nes darbo nerado, net vinies neįkalė. Pareina vaikelis Jėzus su snargliu panosėje, nutįsusiu iki lūpos, visas nudriskęs, apskretusiom rankom, persisukusiom kelnėm, be batų.

– Mama, noriu valgyti!

– Bet pažiūrėk, į ką tu panašus, vaikeli!.. Turėsiu ne tik kitų, bet dar ir tavo drabužius skalbti!

– Mama, noriu valgyti!

– Leisk pabaigti, su tavimi kalbu! Tau ne gėda sugrįžti va šitokiam?

– Mama, noriu valgyti!

Mergelė Marija pradeda žodžius berte berti, jos kalba panaši į grammelot – išvesta iš kantrybės, ji kalba su stipriu palestinietišku akcentu, todėl nesuprasi nė velnio!

(Kitu tonu)

– Juozapai, dabar tu jam paaiškink, jog jis iš dangaus nusileido tam, kad išmokytų geruosius krikščionis mylėti ir būti malonius, o visų pirma – mylėti ir gerbti savo motiną… (Vaikeliui) Ir tau ne gėda?!

– O, Pana Švenčiausia!

– Juozapai! Tu girdi, ką atsako tavo sūnus? Prašau tavęs, išmokyk jį padoriai elgtis!

– Aš?!

– Žinoma, tu juk jo tėvas!

– Aš… jo tėvas?! (Dvejodamas apsižvalgo)

Galų gale šeima susėda aplink stalą. Jo vidury padėta duonos, vaikelis jau tiesia ranką…

– Ė, visąlaik kiši tuos savo nagus! Palauk! Pasižiūrėk, kokios murzinos rankos! Ir pirma persižegnok! Ne, palauk… dar per anksti. Kitą kartą!

Vaikelis eina miegoti, miega visa šeima. Ryte Jėzus prabunda: motinos nėra, tėvas išėjęs, tad užsimauna kelnes, pasiima duonos kriaukšlį ir eina į lauką, kur daugybė vaikų zuja pirmyn atgal, šokinėja, žaidžia.

– Priimsite ir mane žaisti?.. Leiskite ir man… Aš moku žaisti!

– Varyk iš čia, Palestina!

– Kodėl nenorite manęs priimti? Žiūrėkit, galiu būti ožys – galėsit per mane šokinėti, galiu būti vagis arba galime žaisti antausius.

– Varyk iš čia, kaimieti!

Čiurkšlėmis iš akių pasipila ašaros… Vaikelio Jėzaus gerklėje gniužulas… Motina jį buvo įspėjusi: „Būk atsargus, nedaryk stebuklų, nes paskui apie juos sužinos kareiviai, susiras tave ir nužudys!“

Bet būti nepriimtam žaisti taip skaudu, taip skaudu, kad jam žūtbūt reikia sugalvoti bent vieną mažą stebuklėlį… Juo pelnyti vaikų palankumą. Jėzus eina prie fontano, aplink kurį – molinga žemė, tinkama čerpėms, plytoms gaminti, tiesiog gražus, riebus ir drėgnas molis. Jėzus pakabina molio, pradeda minkyti mažomis šventomis rankelėmis ir sušunka: „Ei, vaikai, eikšekit: parodysiu jums, kaip lipdyti paukščius iš molio!“

..(Pašaipūs balsai)

– Ei, Palestina lipdo paukščius iš molio!

– Taip. O paskui padarysiu taip, kad jie skristų!

(Mėgdžiodami)

– Ei, Palestina lipdo paukščius iš molio, o paskui padarys taip, kad jie skristų! Tik pamanykit, koks šaunuolis!

Vaikai apstoja jį ir pašaipiai žiūri, o tas šventomis rankelėmis lipdo: iš pradžių galvelę, paskui sparnelius, papilvę, šakele išraižo plunksnas, paima du pagaliukus, įbeda žvirbliui į pilvuką – bus kojytės. Iškelia paukštelį į viršų.

– Be apgaulės ir nepasiruošęs, ir malda net nepapuošęs: viens, du, trys – pučiu! (Stipriai pūsteli į paukštelio figūrėlę)

Jėzui pučiant molio paukštelis pašiurpsta, sudreba (Jėzus suglaudžia plaštakas, pakrato, šitaip sukurdamas bepradedančio skristi žvirblio regimybę), išskleidžia sparnelius ir – plast plast plast!

– Skrenda!.. Skrenda! Stebuklas! Jėzus Palestina skraidina molio paukščiukus!

– Netauzykit niekų! Dievulėliau, sena kaip pasaulis išmonė! Gudrutis, paėmė iš medžio iškritusį paukščiuką, pamirkė vandeny, išvoliojo ant žemės, paskui papūtė, paukštelis suspurdėjo ir čik čirik nuskrido!

– Ne, viskas tikra! Nebuvo jokio išvolioto paukščiuko, jokios apgaulės! Aš pats mačiau! Bet nebesiginčykim! Žiūrėkite atidžiai (Jėzus rodo)… Paimsiu dar vieną saują žemės! (Pagriebia saują molio, padalina pusiau) Pažiūrėkit, viduj nieko nėra, nėra jokio paukščiuko. Nagi, pirmyn, Palestina, nulipdyk paukštelį! Žiūrėk man, nekrėsk juokų: jei nepadarysi įspūdžio, gausi.

Vaikelis Jėzus šventomis rankutėmis nulipdo dar vieną figūrėlę.

– Tikiuosi, man išeis ir šį kartą!

Greitai paima šakelę, įbrėžia ja sparnus, paskui įsmeigia du pagaliukus – kojeles.

– Viens, du, trys: be apgaulės ir nepasiruošęs, ir malda net nepapuošęs…

Tą akimirką prie Jėzaus žengia vienas juodų akių, garbanotas vaikas:

– Palauk!

– Kas yra?

– Patikrinimas!

– Kas tu toks?

– Tomas!

– Tomai, nuo pat ankstaus ryto pradedi užknisti!

Tomas paima vinį, cak cak praduria figūrėlę.

– Gerai, apgaulės nėra. Gali tęsti!

– Viens, du, trys: be apgaulės ir nepasiruošęs, ir malda net nepapuošęs… (Pučia į paukščiuką)

Paukštelis tik išskleidžia sparnus, atgyja ir plast plast plast!

– Skrenda! Stebuklas! Kas per monai! Koks nuostabus raganius! Šaunuolis, Palestina! Brangusis, kaip aš tave myliu! (Įšventinimo į kunigus tonu) Nuo šios akimirkos vaikelis Jėzus – žaidimų vadas! Dabar eime, prisigremšim molio ir nusilipdysim kokių tik norim paukščių. Paskui jis tik papūs, kad jie skristų, o mes pasijuoksim!

Ir pasileido šita šutvė iš džiaugsmo išprotėjusių, ciepsinčių kaip viščiukai vaikų lipdyti niekad nematytų paukščių! Vienas pastvėrė saują molio, kaip išmanydamas nulipdė gaidį didžiule galva, pilvu ir su tokia siaura uodegyte, kad šios beveik nesimatė, paskui įstatė pagaliukus – kojas. Viena atsidūrė priekyje, kita – gale, tiesiog ant užpakalio.

– Įstatysiu jam penkias kojas!

– Neišsigalvok! Nesu matęs paukščio su penkiom kojom! – sudraudė Jėzus.

– Svarbu, kad skristų!

Kitas vaikas nulipdė dešrelės pavidalo žaltį su dvylika sparnelių, be uodegos ir net be kojų. Dar kitas suminkė kažkokią baidyklę, net nesuprasi, kur galva. Kitas padarė du niekučius. Dar kitas — pyragą su sparnais aplinkui ir galva viduryje. Paskutinis nulipdė gražų katiną su sparnais.

– Negalima skraidinti katinų!

– Jei skris ta jo baidyklė, tai skris ir mano katinas!

– Ne, katinų skraidinti negalima. Truputį tvarkos!

(Pakeldamas balsą)

– Mama! Jėzus Palestina nenori skraidinti mano katino!

(Pro langą išlindusi motina)

– Palestina, tučtuojau skraidini mano vaiko katiną, nes kitaip tau – amen!

Vaikelis Jėzus ima gaidį, pūsteli: kakariekū! Dešrelę: čik čirik! Pyragą: cyp cyp cyp! Baidyklę: paplaplast paplaplast! Du niekučius: kva kva kva! Katiną: plast miau, plast miau, niam! – suryja visus paukščiukus danguje!

O, kaip smagu! Vaikai plyšta juokais, kvatoja!

– Dar vieną pulkelį paukščių, visi kartu!

Visi lipdo paukščius, žaidžia, plyšta juokais, dainuoja! Motinos, pasirodančios languose, juokiasi patenkintos: „Tik pažiūrėkit, koks šaunus tas vaikelis Jėzus: sugalvojo linksmybę, ir visi žaidžia kuo gražiausiai ir geruoju!“

Bet tą akimirką girgžt atsiveria aikštės vartai ir ant juodo žirgo auksiniais ir sidabriniais pakinktais įjoja vaikas. Vaiko plaukai gražiai sušukuoti, prie kepurės – plunksnos, aksomo ir šilko rūbas nėriniuota apykakle. Jį lydi du ginkluoti kareiviai ant baltų žirgų. Tai viso miesto valdytojo sūnus.

– Ei, vaikai. Ką čia žaidžiate?

(Tyliai)

– Valdytojo sūnus… Kaip jis užknisa! (Jėzui) Neklausyk jo, Palestina, nekreipk į jį dėmesio.

– Leisite ir man pažaisti?

– Ne!

– O kodėl ne?

– Nes tu niekados neleidi pajodinėti savo arkliais, o kai tik ateiname į tavo namus, nes turi labai gerų žaislų, liepi savo sargybiniams išspirti mus lauk! Dabar mes kaip reikiant linksminamės, žaidžiame patį geriausią pasaulio žaidimą, o Palestina – jo vadas. Tu turtingas, bet neturi Palestinos! Palestina mūsų! Ar ne tiesa, Palestina? Palestina, neik su juo, nebūk Judas!

– O galima sužinoti, kas čia per žaidimas?

– Taip… Mes lipdome paukštelius iš molio, tada Palestina į juos papučia, ir jie nuskrenda! Nori ir tu žaisti? Nusimauk kelnes, papūsk į savo cypciuką, – pažiūrėsim, ar skrenda!

Visi prapliumpa kvatoti. Bet valdytojo sūnui nejuokinga. Išraudęs, įsiutęs, išsproginęs akis, jis griebia kareivio ietį ir rėkdamas kaip beprotis paragina žirgą, šis liuokteli į vaikų vidurį:

– Jei nežaidžiu aš, nežaisite ir jūs!

Trypt trypt žirgo kanopos sutrypia visas molines figūrėles.

Vaikai apsipila ašaromis, apmėto blogąjį vaiką moliu, bet kareiviai, šuoliuodami ratu ant žirgų, surinka: „Dinkit, dinkit iš čia! Jis gali daryti, ką nori, nes yra miesto valdytojo sūnus!“

Mamos pro langus: „Šunsnukiai!.. Taip gražiai žaidė!.. Ir tai nieko nekainavo!.. Mūsų vaikai buvo laimingi!..“

O kareiviai: „Slėpkitės, moterys! Slėpkitės, nes tuoj sužinosit, ką reiškia ietys!“

Trinkt! – visi langai staiga užsidaro. Aikštė akimirksniu ištuštėja. Lieka tik besikvatojantys miesto valdytojo sūnus ant juodojo žirgo ir kareiviai.

Niekas nepastebi, kad prie fontano liko vaikelis Jėzus ir didžiulėmis, pilnomis ašarų akimis įdėmiai žiūri į dangų, o tada ima šauktis savo Tėvo.

Tą pačią akimirką, kai Jėzus ima kviesti Tėvą, viskas sustingsta, laikas sustoja, visi suakmenėja kaip statulos.

– Tėėėėėve!

(Lyg būtų pasirodęs begalinėje tuštumoje tarp debesų)

– Kas atsitiko?

– Tėve, tai aš, tavo sūnus Jėzus Palestina!..

– Pažįstu tave! Kas atsitiko?

(Vos sulaikydamas ašaras)

– Ėėė… tas vaikas yra blogas, sudaužė visas molines figūrėles, kur buvom nusilipdę žaisti…

– Brangus vaike, dėl tokių niekų taip išgąsdinai savo tėvą?!. Aš buvau kitoje visatos pusėje, bėgte čia atkūriau, pradūriau beveik du šimtus debesų, parbloškiau penkiasdešimt cherubinų, trikampis ant mano galvos išsikreivino, o juk jį įcentruoti užtrunka visą amžinybę!.. Tau ne gėda?!

(Kūkčiodamas, trūkčiojančiu falcetu)

– Ėėėė… bet jis buvo blogas, sutraiškė visus mūsų žaislus, mes buvom laimingi, viskas sumaitota, o mes taip plušom… Štai!

– Nieko nesupratau! Kalbėk aiškiau! Kas nutiko?

(Proverksmiais, pasikūkčiodamas berte beria)

– Nutiko tai, kad su mama ir su Juozapu atvykome į Jafą… aaaa… jie išėjo į darbą, paliko mane vieną… aaaa… tai nuėjau į aikštę, ten buvo vaikų… ūūūū… jie žaidė, o aš jiems: „Priimkit ir mane žaisti“, o jie: „Eik iš čia, Palestina kaimieti… iii…“ Bet aš negalėjau nežaisti… man buvo mirtinai liūdna… aaaa… tai pamaniau… padarysiu stebuklą… mažiuką stebukliuką… kad skristų paukščiai, jis lengvas, man visada gerai išeina… aaa… tai paleidau skristi didžiulius paukščius… vieną tokią baidyklę ir du niekučius, ir netgi katiną… tada visi buvom laimingi! Vienas sakė: tai apgaulė… tas Tomas, kaip visada, užknisa… aaa… ir visi sakė: šaunuolis, Palestina!.. Žaidimų vadas! O dabar aš vėl, kaip ir anksčiau, vienas… Visi draugai pabėgo… oooo… Tėve, man skauda… nežmoniškai skauda! (Stiprūs kūkčiojimai ir gilūs atodūsiai)

– A, tu visiškai teisus. Turiu pripažinti, kad trukdyti švelnius kaip svajonė žaidimus ir gadinti žaisliukus, pagamintus su lakia vaizduote, išties – pati didžiausia nuodėmė. Bet pasistenk suprasti, surasti sau paaiškinimą: jis mažas, nesupranta.

– Ne, ne… supranta, supranta! Jis tiesiog iš prigimties blogas! Būtų didelis pavojus leisti jam užaugti!

– Gerai, skirkime jam bausmę. Kaip man jį nubausti?

(Patenkinto vaiko povyza bando suformuluoti griausmingą nuosprendį)

– Nužudyk jį!

(Tyla: įsivaizduojamas priblokštas Amžinasis Tėvas)

– A, pradedame neblogai! Aš tave iš dangaus į žemę atsiunčiau tam, kad žmoniją mokytum taikos, kad kalbėtum apie meilę tiems, kurie mušasi be priežasties… Tam, kad dori krikščionys vieni kitus atpažintų: jei vienas skelia antausį, antras iškart atsuka kitą skruostą, ir taip nuo ryto iki vakaro skaldo vienas kitam antausius, patenkinti kaip Dievą mylėdami. Viskas nuostabiai klojosi, ir štai tu, pasitaikius pirmai kliūčiai, reikalauji: nužudyk jį! Tau ne gėda?!

– Ėėėė, bet jis buvo blogas… jis mane įskaudino.

– Bet kodėl tu pasikvietei mane skirti bausmę? Ir tu Dievas… Dar dievuliukas, bet vis tiek Dievas. Kodėl nori mane įtraukti į šį teismą? A, štai kokia priežastis! Nori, kad nuosprendį paskelbčiau aš, ir žmonės kalbėtų: Tėvas blogas, bet sūnus geras! Ne, savo reikalus spręsk pats ir daugiau manęs nekviesk dėl niekų, nes aš ir taip turiu ką veikti!

Brūūūm! – visi debesys susirenka į vieną audros debesį, dangus prašviesėja, miesto valdytojo sūnus vėl kvatoja, o ir kareiviai iš juoko myža į kelnes.

Dievo sūnus prieina prie valdytojuko ir taria:

– Juokiesi, ane? Esi ramus, nes niekas tavęs negali nubausti, ane? (Kitu tonu) O jei dabar pasirodytų tavo baudėjas?

– Ir kas gi tai būtų?

– Pavyzdžiui, aš! Sakai, per mažas? Per silpnas tave nubausti? Ak, šit kaip? O jei tave nutrenkčiau? Aaa? Netiki, ne?

Pyyykšt! – iš Jėzaus akių plyksteli ugninis žaibas, trenkia į mažąjį valdytojo sūnų ir išsviedžia į orą. Pššš – liepsna! Vaikas pavirsta į molinę lėlę, kurios viduje it krosnyje liepsnoja ugnis… raudona, geltona, oranžinė. Rūkstantis vaikas iš molio!

Kareiviai: „Aaa! Velnio išpera!“ – ir pabėga. Visos moterys plačiai atlapoja langus: „Raganius! Velnio išpera!“ – ir užšauna visas langines. Dievo Motina, skalbdama rūbus, išgirsta riksmus: „Raganystė! Raganystė!“, pasileidžia bėgti ir įpuola į kiemą.

– Jėzau! Sūnau, brangusis, kas nutiko? Ko žmonės rėkia nesavu balsu?

– Aš nežinau. Mes čia buvome, žaidėme. Pažiūrėk, mama, padariau pirmąjį savo stebuklą. Jis dar šiltas!

– Vaikas iš molio? Tu jį nulipdei?

– Ne, ne, jis jau gimė toks. Buvo blogas, bjauriai mane įžeidė, niekšas. Kai sutrupino visas iš molio nulipdytas figūrėles… vienas ugnies blyksnis, ir iškeptas! Degtas molis!

– Ką?! Kaip tau ne gėda?!. Dieve mano, koks tu žiaurus! Pagalvok apie jo motiną, kai jai atneš ir ant kelių paguldys šitą molinį vaiką, – ji verks kruvinomis ašaromis! O jai pasakys: „Tai padarė Dievo sūnus, Palestina!“ Neblogai pradėjai! (Įsakmiai) Prikelk jį!

– Ne!

– Tuojau pat jį prikelk!

– Na štai, nieko neįmanoma daryti, nes tuoj pat reiks ištaisyti. Mama, aš išmokau tik laidyti žaibus, prikelti dar nemoku!

– Nemeluok! Prikelk jį dėl manęs, dėl to skausmo, kuris pjauna man širdį… (Maldaujamai) Pasigailėk!

– Mama, neverk. Užteks tų ašarų. Aš jį prikelsiu, bet spyriu! (Spiria ant žemės gulinčiam vaikui)

Pyst! – vienas spyris, ir miesto valdytojo sūnus vėl stovi ant kojų. Nubyra visos žemės, kraujas vėl teka gyslomis, jis kvėpuoja, jis gyvas: pramerkia žvitrias akis, ranka patrina sau užpakalį.

– Būk ramus, tu gyvas!

(Apstulbęs)

– Kas čia įvyko?

– Buvau tave nutrenkęs, o paskui… padėkok Dievo Motinai! Šikną skauda? Tu suprask, kad savivaliaudamas gyvenime nedaug pasieksi. Nes ateis diena, kai koks nekilnus nuskurėlis išspardys tau šikną – už visus!

Staiga oras nusigiedrija, prašviesėja. Motinos vėl užgula palanges. Visi sužiūra į alėjos galą, iš kur ataidi keisti riksmai. Matyti nedidukas negras ant pilko kupranugario, o už jo baltaodis senis vis paragindamas joja ant juodo arklio. Vienas dainuoja, o kitas rėkia.

– O, kaip smagu, kaip smagu, kaip smagu

keliauti kupranugariu!

– Gana!

– O, kaip smagu, kaip smagu, kaip smagu…

– Ganaaa!

Šio dueto balsai, ritmiškai čia pagarsėdami, čia prislopdami, galiausiai toldami visai nutyla.

 

Vertė Agnė Semenovičiūtė

 

 

* Grammelot – kalbėjimo būdas, satyrinių pjesių elementas, sunkiai suprantamas tauškimas, vartojant makaronizmus, onomatopėjinius garsus ir pan. Grammelot ištakos – commedia dell’arte žanras.