Patricko Modiano diagnozė daugiavardžiam XX a. žmogui

Maniau, ką man, Lietuvos provincijoje užaugusiam vyrukui, gali pasakyti Nobelio premijos laureatas Patrickas Modiano. Manęs juk nepalietė holokaustas, aš nelabai įsivaizduoju, kas vyko per Prancūzijos okupaciją ir kokių padarinių tai turėjo prancūzams. Vargiai iš Lietuvos koją esu kyštelėjęs. Buvau pernelyg susitelkęs į save kaip pasaulio centrą. Bet galbūt būtent todėl Modiano personažai – Rafaelis Šlemilovičius ir Gi Rolanas – man tiko. Atrodo, kad supratau jų begalines tapatybės paieškas. Aš taip pat bandžiau atrasti savo tikrąjį vardą, rodos, kiekviena skirtinga erdvė reikalavo jo vis kitokio: kūrybinė – Vakario, dvasinė – Keliautojo, elektroninė – Jusdiz… Žinoma, mano priežastys, kodėl tai dariau, kiek kitokios, tačiau kalbu ne apie jas, o apie šio daugiavardiškumo pagrindą – neaiškią tapatybės jauseną. Rodos, kuo daugiau vardų, tuo labiau jaučiausi bevardis.

Leidykla „Obuolys“ neseniai perleido „Tamsių krautuvių gatvę“ ir pirmą kartą Lietuvos skaitytojams pristatė „Žvaigždės aikštę“. Nedidelės apimties romanai perteikia du Modiano amplua: detektyvinio stiliaus istorijos pasakotojo ir tragikomiško provokatoriaus. Taip pat abu kūriniai atskleidžia XX amžiaus vidurio prancūzo tapatybės krizę: kas aš esu tragiškų istorinių įvykių fone? Paryžius ir didelė dalis Prancūzijos ketverius metus buvo okupuota nacistinės Vokietijos. „Žvaigždės aikštėje“ šis faktas iškyla gana ryškiais pamėkliškais pavidalais, o „Tuščių krautuvių gatvėje“ virsta tik dalele lėtai atkuriamų pagrindinio personažo prisiminimų. Tačiau čia, gal kiek netikėtai, istoriniai įvykiai tėra fonas, o dėmesio centre – besiblaškantys, tačiau energingi personažai: tikrosios tapatybės ir prisiminimų ieškantis buvęs seklys Gi Rolanas ir savo žydiškume klejojantis Rafaelis Šlemilovičius.

Abu personažus galima analizuoti pasitelkiant psichiatrijos diagnozes. Gi Rolanas kenčia nuo amnezijos, tačiau psichiatrijoje tai yra ne vienas sutrikimas, o jų grupė, tad tiksliausia, ko gero, būtų vartoti disociacinės amnezijos sąvoką – tai sutrikimas, kurio metu nukenčia autobiografinė atmintis: žmogus staiga neprisimena asmeninio patyrimo, pažinotų žmonių, objektų ar įvykių iki tam tikro trauminio išgyvenimo, bet prisimena, kaip gyvenimas klostosi toliau. Rafaelis Šlemilovičius, atrodo, kenčia nuo narcisistinio asmenybės sutrikimo: perdėtas savęs sureikšminimas, garbinimo ir įvertinimo poreikis, kitų žmonių jausmų nuvertinimas, nesupratimas. Kartais netgi kyla klausimas, ar jo fantazijos skiriasi nuo kliedesių: „…juk esu Evos Braun meilužis, Hitlerio patikėtinis ir jau marias laiko kaip oficialus Trečiojo reicho žydas…“ („Žvaigždės aikštė“, p. 145) Tiesa, reikėtų pasakyti, kad pagrindinis diagnozavimo tikslas yra ne sudėlioti žmones į lentynas ar aprašyti jų požymius, o padėti pacientams parenkant tinkamiausią gydymo būdą. Tik kas šiuo atveju pacientai: personažai ar tikrieji bevardžiai XX amžiaus žmonės? Ar Modiano kurdamas šiuos negaluojančius personažus turėjo omenyje Prancūzijos arba Europos visuomenę? Prieš atsakydamas atskirai aptarsiu abu kūrinius. 

Patrick Modiano. Žvaigždės aikštė. Romanas.
Iš prancūzų k. vertė Vilius Litvinavičius. K.: Obuolys, 2016. 222 p.

„Žvaigždės aikštė“ – antiherojaus ir nepatikimo pasakotojo principais kuriamas romanas, gausus įvairių istorinių asmenybių vardų ir pavardžių, kurių daugumai knygos pabaigoje pateikiami paaiškinimai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai reikalauja didelio išprusimo, tačiau tikrasis skaitytojo iššūkis, ko gero, yra peržengti ne tiek išsilavinimo, intelekto ar moralines ribas, kiek apskritai teksto ribas. Kažkodėl man visas romanas pasirodė parašytas tarp eilučių, o visi sakiniai, pastraipos ir puslapiai tėra priemonės sukurti tarpus, kuriuose ir vėl vyksta nežinia kas, tačiau girdime pasakotojo balsą ir tai yra įrodymas, kad pasakotojas egzistuoja, kad jis, ko gero, yra žydas ir kad siekia apie save sudaryti ne patį maloniausią įspūdį. Kas gi šis pasakotojas, kuris gimė Bolonijoje prie Senos (Modiano gimtinė), kurio tėvai išsiskyrę, kurį finansiškai šelpia dėdulė iš Venesuelos ir kuris mokėsi Šveicarijoje, o dabar, rodos, imasi rašytojo amato? Daugiaveidis Rafaelis Šlemilovičius klajoja po Prancūziją, vis jausdamas, kaip, priklausomai nuo vietos, ima keistis tapatybės suvokimas ir asmeninės istorijos epizodai: „O aš jau nebesivadinau Rafaeliu Šlemilovičiumi. Buvau Liburno notaro vyriausias sūnus, ir mes grįžome į savo šeimos židinį provincijoje“ (p. 56). Regis, save jis mato kaip tam tikrą parazitą, galintį pasisemti tik svetimos gyvybinės arba mirties energijos: „Aš buvau nepataisomas. Bandžiau pasisavinti kito žmogaus mirtį, kaip anuomet norėjau pasisavinti Prusto ir Selino plunksną, Modiljanio ir Sutino teptuką, Gručo Markso ir Čaplino grimasas. O mano tuberkuliozė? Ar jos nepavogiau iš Kafkos?“ (p. 158) Pasakojimas persmelktas, rodos, beviltiškų pastangų pasirodyti ypatingam, vieninteliam iš daugumos pilkų veidų, tačiau jos duoda nuviliančius rezultatus: pasirodo, tesu kopijų meistras. Tačiau šis supratimas neveda į stebuklingą nušvitimą ar išsigelbėjimą, nes tam reikėtų realių veiksmų, o ne kalbų.

Patrick Modiano. Tamsių krautuvių gatvė. Romanas.
Iš prancūzų k. vertė Pranas Bieliauskas. K.: Obuolys,
2016. 269 p.

Romanas „Tamsių krautuvių gatvė“, priešingai nei „Žvaigždės aikštė“, gilus savo paprastumu. Privatus seklys, nieko neprisimenantis apie save, nežinantis, kas esąs, pagaliau išsiruošia į praeities paieškas. Kūrinio intrigą galima pateikti ir taip: kas nužudė tikrąją Gi Rolano tapatybę? „Tamsių krautuvių gatvę“ galima skaityti greitai ir paviršutiniškai, kaip detektyvą. Gi Rolanas keliauja nuo vieno žmogaus prie kito, bando išgauti iš jų kuo daugiau naudingos informacijos. Po kelių savaičių jau būsite užmiršę viską, išskyrus tai, kad pagrindinis personažas nežinojo, kas jis esąs, todėl ieškojo žmonių, kurie galėtų jį atpažinti, ir galiausiai išsiaiškino, kas jo prisiminimų žudikas. Galbūt išsiaiškino ne iki galo, bet pabaiga, galima sakyti, suteikia reikiamą satisfakciją skaitytojui, visą laiką stebėjusiam personažo bandymus atkurti savo ir artimų žmonių istorijos fragmentus. Ko gero, šis romano kuklumas sukelia įdomų efektą – skaitytojas tarsi verčiamas atkartoti pagrindinio personažo užmiršimo veiksmą, nors čia pat jam prieš nosį aprašytos pastangos prisiminti. Netgi tinkamų cituoti frazių rasti sunku, bet štai viena jų: „Ieškant pėdsakų staiga iškildavo kažkokios neaiškios atsiminimų nuotrupos, prisiminimų skiautės… Bet galbūt tai ir yra gyvenimas…“ (p. 249)

Atrodo, kad abu romanai provokuoja skaitytoją priešingais būdais: vienas atakuoja begale istorinių asmenybių, iš kurių vargu ar kas nors prisimena bent pusę, o kitas bando užliūliuoti ir priversti pamiršti didesniąją dalį turinio, palikdamas vien tik neapibrėžtą susitikimų su žmonėmis, kurių ieško Gi Rolanas, jausmą. Tai leidžia grįžti prie spėjimo, kad galbūt Modiano šiais kūriniais diagnozuoja ne personažus, o skaitytojus ir bando jiems paskirti gydymą. Pagrindinis simptomas – kentėjimas dėl neapibrėžto, neaiškaus tapatybės jausmo, daugiavardiškumo arba bevardiškumo išgyvenimas. Gydymas – savo kultūrinės, istorinės praeities apmąstymas, įsisąmoninimas. Taip pat čia dera pacituoti Lietuvos psichoterapijos tėvu vadinamą Aleksandrą Alekseičiką: „Negerai, jei pacientas sveiksta pernelyg greitai, dar nespėjęs paimti iš ligos viso to, ką ji galėjo duoti.“

Ko gero, galima sakyti, kad gydymo aspektas slypi ir romanų pavadinimuose. Abu nusako tam tikrą vietą, lokaciją, todėl suteikia kasdienybės, paprastumo jausmą. Aikštė, gatvės – tai miesto širdis ir kraujagyslės, čia verda gyvenimas. Jų pavadinimai išsaugo miesto tapatybę, o kartu ir personažų jei ne asmeninę, tai bent kultūrinę tapatybę. Ir čia jau galime atsigręžti į save. Vilniaus meras Remigijus Šimašius atidengdamas gatvių lenteles dvigubais pavadinimais bandė atkreipti dėmesį į sostinės tarptautiškumą, įvairialypiškumą. Belieka palinkėti, kad Vilniuje atsirastų ir Lietuvių gatvė. Tokia, pasirodo, galima nužingsniuoti nuvykus į Kauną ar Jonavą. Beje, ir Modiano mūsų nepamiršo: „Tą naktį aš ilgai vaikštinėjau Ronos pakrante ir mąsčiau apie Žaną Žirodu, Koletę, Marivo, Verleną, Karolį Orleanietį, Morisą Sevą, Remi Belo ir Kornelį. Šalia jų atrodau kaip atžagareivis. Tiesiog niekingai. Prašau jų atleidimo, kad pasaulį išvydau Il de Franse, o ne Vilniuje, Lietuvoje“ („Žvaigždės aikštė“, p. 113–114). Štai kas – vienas sakinys romane arba viena gatvė mieste – liko iš pasaulinio garso žydų kultūros centro šiandien.