Kalėdų palaiminimas
Įdomu, ar jau baigėsi parašų rinkimo akcija „Mama, tėtis ir vaikai“? Už santuoką ir šeimą, kaip buvo aiškinama. Kunigams dėkota, kad palaikė ir kad viskas buvo sėkmingai. Pas mus Bernardinuose žmonės rašėsi pasidėję ant altoriaus, lyg kokią šventą priesaiką. Vienas bičiulis, raginamas pasirašyti, droviai sumurmėjo, kad jį auginusios mylinčios moterys. Trys ar keturios. Mano tarybinėje vaikystėje pionieriai smagiai traukdavo: Pust’ vsegda budet mama, pust’ vsegda budu ja. Kitaip tariant, po saule amžiams būtų gana mamos ir manęs. Žinoma, klaidino visuomenę. Kunigai kovotojai neperspėjo, kad čia propaganda, nukreipta prieš katalikiškas šeimas.
Kaip pagrindiniai Kalėdų personažai aiškinosi savo santykius? Mergelė Marija juk turėjo kažką sakyti paaugusiam Jėzui, kas jų namuose yra Juozapas. Amžinas sužadėtinis, globėjas, patėvis, dėdė? Gal padėjo nuorodos į šventuosius raštus? Gal viską gaubė paslaptis? Ir kodėl to didžiausio, svarbiausio pasaulyje gimimo Dievas negalėjo įterpti į normalią, pavyzdingą šeimos sakmę? Ir judaizmas, ir pagoniškoji Romos imperijos ideologija piestu stojosi už šeimos vertybes. Bus dar daugiau nesusipratimų, pasipiktinimo, kai jauni Galilėjos žvejai, palikę savo valtis, namus ir tėvus, nuseks paskui Jėzų. O jis žadės šimteriopai už tai atlyginti Dievo karalystėje. Ankstyvoji krikščionių bendruomenė oficialiai kaltinta šeimų griovimu.
Su socialiniu ir etiniu Bažnyčios mokymu iš tiesų prastai per Kalėdas. Ir, žinoma, su biologija. Kiti dalykai čia ima viršų ir daro lemiamą įtaką herojų veiksmams ir pačiam siužetui. Fiziniai ar moraliniai trūkumai, religinės tradicijos, šeimos papročiai, sveikas protas, net gamtos dėsniai yra vieni juokai, kai Dievas dėlioja savo planą gelbėti žmoniją. Iš kur tas jūsų žavumas? – turėtų ironiškai klausti Mergelė Marija, pasveikinta angelo ir taip lengvai pasidavusi jo gundymams nerealybe. Juozapui užteks trumpučio sapno, kad parsivestų nėščią sužadėtinę namo ir atsisakytų gyventi normalų sutuoktinio gyvenimą. Visiems pažįstamas Gimimo nakties fonas – tvartelis, gyvulių ėdžios, šienas, autsaiderių piemenų figūros – tik pabrėžia sumanymą nesilaikyti žmogiškų scenarijų. Ilgainiui tai tik stiprės šioje istorijoje. Todėl ir viltis, kurią žada Kalėdos, visada pranoks tai, kas pasiekiama per akcijas, projektus, įstatymus.
Ryškiausia tos vilties dalis ir priežastis džiūgauti – tai pats Kūdikis, atėjęs per daugybę nepaisant to ar to. Prieštaravimo pasauliui ir jo tvarkai ženklas. Juo palaiminta didžioji Dievo vaikų šeima ir kiekvienas šios žemės vaikas. Bažnyčios vaikiškumas. Kartu – jos tėviškumas ir motiniškumas. Irgi nepaisantis biologijos ir todėl šventas. Kalėdų šventės papročiai, šimtmečiais įsileidę tiek daug laisvės, fantazijos, pokštų, netvardomo linksmumo, lyg per kokį krikštą murkdo mus vaikystės vandenyse ir dovanoja progą atgimti iš juoko ir žaidimo.
Man nebaisu, kad šitaip Kalėdų vaikelis ims atrodyti lyg juokdarys, kuriam liepta kartą per metus surengti mums karnavalą. Gydydamas ir džiugindamas žmonių gyvenimą, Jėzus netampa televizijos klounu. Šekspyro amžininko, šventojo kankinio Roberto Southwello eilėraštyje apie Kalėdas apokaliptiškai maišosi ugnis ir ašaros. Vaikelis, vos gimęs, jau apimtas meilės liepsnų, o verkia dėl to, kad žmonės neskuba prie jo sušilti. Jis pasižada savo krauju numazgoti mūsų sielas. Žinoma, šio darbo niekaip nepatikrinsi. Bet Kalėdų ugnis – tikras, apčiuopiamas dalykas. Sušylam prie jos. Pajuntam gyvenimo šventumo bangą. Kitas net praregi. Ir daugybė tų, kurie netartų ir net nežinotų Jėzaus vardo, švęsdami jo gimimo dieną vis dėlto yra su juo. Garbina Dievą aukštybėse ir patys tampa Įsikūnijimo paslapties dalyviais.
Ir anas liepsnojantis kūdikis, pakilęs virš mūsų galvų, pasitelkdamas savo meilės vaizduotę, vis iš naujo randa būdų, kaip laiminti ir gelbėti šį pasaulį. Darsyk – nepaisant nieko. Bet būkime atsargūs: jis moka patraukti taip, kad ir tau pačiam užsiliepsnoja kūnas ir kraujas.
