Eilės

 

 

Klepsidra

 

 

I

 

sykį ir mane tėvas buvo nusivedęs

pažiūrėti ledo: atminties akivarų likę

nuo tų laikų, kai

dar neskilinėjo. Vėjui

 

kalant datas šaižiu mano dantų virpėjimu

kartais iš jo išsirita žlibas tikėjimas, kad

mano gyvenimas

turėtų būt paimtas į kabutes.

 

Tirpstantį atminimą įmindamas

į metus, kuriuose

skyrybos nemoku, kaskart

dusdavau springdamas ratilais,

smaugiančiais laiką,

tarp gelbėjimosi valčių besiblaškantį.

 

Nors laikas tvindė senkantį vandenį,

kartais dar įžiūrėdavau,

kaip toliuose data aštrėja

tarytum

virpesių irklais atsiirianti,

tik jau be valties

 

 

 

II

 

vogtą vandenį naščiais tempiau

per naktį, už dieną ilgesnę, –

nebuvo kur klimpti, nors slydo gerokai

tvenkiny užšalusiam plaukti nemokant.

 

Dabar nebeužšąla: vien nušalusiom

rankom krantais šlakstausi, skeryčiojuosi

tartum uodus baidydamas, tartum

žegnojuosi.

 

Žiemą eidavau į mišką,

jusdavau sniegą, per nugarą byrantį

nuo paliestų šakų. Tik

nubirusi veido oda ir trūkinėjančios lūpos

dar įsimindavo – visa

kita seniai būdavo ištirpę.

 

Tarytum nusidėvėję batraiščiai

trūkinėjančio ledo ištirpdyt

negaliu, nors atminties turiu leidimą –

taip ir neišmokęs

plaukti speigo kirčiais,

dar sugebančiais šį tą įšaldyt,

ieškau akivarų.

 

Neradęs nuosavus pasidarau:

tartum skrynelę knisu ir knisu tas eketes,

bet pandorų nė kvapo

 

 

 

 

Protuberantų

 

natomis nerašytom toldamas

raudonai suskambęs verpetas

toliau už kvazarą

n-i-utonuoja…

Iš dulkių masyvių

sviedinys išnyra – nešviečia –

nekrinta:

pro proskynas

proprosenelis šviesą sugeriąs,

išspjaunąs jo brolis kitapus

sukinio, kur

 

banguoja sąžinėj

švariosios dalelės

tamsos lėtumu, –

 

štai poezija

kvantinė,

pristigus

stygų

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Agnus insomniæ

 

bijau, kad virpantys delnai peraugs į virpėjimą

skilvelių, beregint išsimakščiuos epušės lapais

galąstais ašmenim: perbraukyti lakštai

neperskaitytus

ženklus trinasi –

 

jų prisirašę ištuštėjusioj menėj, kur

erdvė gili ir pagrindas po kojom

tartum niekad nelytėtas, kur

akivarai nejaukūs vietoj paveikslų nejaukių –

tarytum rėžis nelauktos tikrovės,

nuodėguliais

atsilaupiusios:

 

tik jau ne šitaip būna, kai

 

nuo odos veidas trupa pasidygėjimais nejaučiamais,

kai prišąlančiais dygsniais atminties

siuvant žymes siūlai netirpstantys palieka:

nusipurtyti galima vien išsipurčius visais

virpėjimais skilvelių. Nekraujuoja,

nors nebūčiau prieš išsivemti su kraujais, išsiardyti

smilkinių užmegztukais,

įsiskaitančiais nepasibaigsiančioj

nakty,

 

visa smulkintais sparnais angelų išsningančioj.

Tik ne raudonuosius kraujo lavonėlius – taip

lengvai nepaimsi,

kol vis dar

 

bijai, kad virpėjimas skilvelių

delnų drebinęs

nepaliaus

 

 

 

 

Atminties asimetrija

 

peilis, kuriuo atsiriekdavau gyvenimo šukę,

buvo taip atšipęs, kad kur kas

geriau pjovė smuiko stygos –

 

galąstuvas, kuriuo galėjai paaštrinti

kraujo varvėjimą

iš plyštančio kūno į trupančią dalgio sielą,

tiko vien keršto prakurams, kurių

vis nepakanka:

 

pragarais skirtingų kalbų į juos tiesės

įšilę vilčių turėklai, susirietę

tartum atšalt nespėjęs

šunėko pilkauodegis diskas, vos

bedalgiuojantis, –

tarytum apnašos nesukramtyto smėlio,

tarpdančių pavėsį šildančio.

 

Nepragrojančios stygos

miegančių ašmenų hamakuose

sūpuoja žolėtas kraujosruvas, po nuomario

sugulusias tarsi tyčia į tuščią dubenį

įkritus cigaretė priemenėj,

po molinio Kristaus kojom smilkstanti, –

atnašos tėvotos praeities:

 

velnio lašais išmirkusios rankos

neįkvėpdamos vėstančių žarijų atšvaitais

žegnojasi pū(s)damos:

ir jei nedegs dar ašaros – smuiko

užteks neprapjaunančio. Su ašmenim

vietoj stygų

 

 

 

 

Koerekcija

 

tuoj aš tave sublimuosiu,

oi kaip sublimuosiu –

 

neliks akmens ant akmens

 

archetipams

statyti

 

 

 

Piršto neprisivėręs vyras

 

nuojautos karo – karas nuojautų,

laimė(t) visai lengva: tereikia liautis kortų

nameliais stiprybę vaizduoti – ir

aš juose buvau, tik niekada dėl savęs…

 

Dėl įsivyravusių,

įsigaudusių varpų skambėjime,

aidėjime nevienailgių bangų.

Nebuvę aišku,

kuriais vargorganais grojama, kitiems

tarsi lytinėms kulkoms

išsilakstant pašaliais, krykščiančių

akių primirkusiais.

 

Akurat, tur ans braunyką – tarp kojų, –

sakydavo močiutė.

Tu šiandi mirsi! – sakiau aš.

 

Jokių kompromisų – reikėjo mirti po visų

karų pajautų dėl paikos karo

nuojautos, nukariavusios pajautą gyvenimo.

 

O man,

svetimais atokvėpiais besisielėjančiam,

uoloj Platono olos

su vien iš pareigos užgimusiais kūnais

reikėjo gremžtis gilyn

tikrumo beieškant –

 

su braunyku,

tik jau be kojų

 

 

 

Vardavietė

 

mūsų vardai panašūs tik ant popieriaus,

tamsoje neįskaitomai tylinčio, –

sutampa kelios

likimo siūlės, klostės sapnų,

per kirtį žaibo permestos,

keterų atšlaitėse įsisegusias

dėtuves tartum taures prieblandų

smilkiniais siūbuojančios.

 

Dangtis virš lopšio,

sūpuojančio iš amžino įmygio nubudusius,

pagret lopšys paskutinis, negrabiai atidengtas

nuo visų kada nors susapnuosimų nemigų, –

žymės vinių tik likusios.

 

Nepasidalindami dangčio

taip ir ieško

viens kito nesusikertančių linijų bėgiuose.

 

Speigo taurės būtų nugirdžiusios

lopšines girdinčiųjų balsus – ir galėtum spiegti,

kiek stygos neša, bet atoveiksmio

neįžiūrėtum jokiais sielos rentgenais, jokiom

vivisekcijom, skrodimais

jokiais ir jokiom

žvilgsnių geležtėm, atšipusiom prieš iš

lopšio kituomet iškritusią tylą.

 

Mink ją be gailesčio ir vis tiek

nebūsi tikras – įsiminei ar sumynei.

 

Jokie akistatų durtuvai

žymių nepalieka, kada sapną

pramigęs nubundi rėkdamas į minų lauke

išsiblaškiusią minią, kur jau neatskirsi, kuris

veidas tamsos, kuris tylos,

nebesuprasdamas,

kuris vardas tavo,

o kurio – tu

 

 

Laiko atstùmtai

 

kelios minutės – ir bus įveiktas

kelias minučių

 

tolyn pasiraitęs: dešimt

minučių kelio,

tik praeitin ar ateitin –

iškaba atsilaupiusi nežino.

 

– – – nesukūrėm laiko mašinos

ir laužo atminties nesukūrėme,

 

tai vis per

skubėjimą,

 

gadinantį eiles mūsų

neskubančias: jose

pasigendam akyse įmirkusių

inkliuzų, kai

kirtis nesuduotas, o

kraujas jau žino, kur tekėt –

ankančia vaga,

 

kurioj

paklyst užstrigę nenorėdami

laiko pasidarėme atstumą – – –

 

Kartais nėra ką prisiminti –

ir jau iš anksto nuo iškabos nutolę

nubundame

tiesiai prieš ją

vis dar

per arti pavėlavę

 

 

 

Išeminis

 

kuomet žvaigždutėms tenka

komplimentai, komplikuojasi

likimai, kometomis sukritę ties nadyru,

iš kurio rankos griebiančios

išnyra grabais pabalnotos –

 

belikę nugręžti dūžį nuo širdies,

be kurio nepajėgs nuplakt likimo vieno,

litrais ištekėjusio alkoholio pasuolėj,

nuo kurios aortos tirščiais nutapyta

mirtis nugremžiama nesileidžia.

 

Skyrybų sielos ir kūno neįžemins

nesėkmės likimo, grabus balnojančio

negrabiai: sugrubusiom rankom tėvo

likučiai rožančiaus mano neišlaiko,

 

nors jau po laiko –

 

nadyre liko sakramentais

kirmijančiais tarpupirščius vagoti.

 

Į zenitą rožančiaus neturiu –

kitu taip ir neįtikėjau, neišsikasiau,

nors nepatikėtum, nebent

aortai plyštančiai burną užkimšus,

kai negali nusispjaut ant

trachėjose skęstančių vėžiagyvių,

savo darbo neįpusėjusių.

 

Nusispjautum:

su vėžiagyviais seilės švytės

ligi galo neišspjautos –

 

vis dar pakeliui.

Vis dar pakeliuose