E kiekvienas nori šventenybės

Kūčios ir kalėdaičiai

Per 2007 m. bendrovės „GfK CR Baltic“ atliktą apklausą klausta, ar lietuviai laikosi senųjų Kūčių tradicijų. Kalbėta su 520 žmonių (15–74 metų) iš visos Lietuvos. Net 83 nuošimčiai apklaustųjų pasakė, kad Kalėdų išvakarėse valgo tradicinę dvylikos patiekalų vakarienę, 77 – kad dalijasi kalėdaičiais, 18 – kad buria. Tad Kūčių vakarienės tradicija neatsiejama ir nuo kalėdaičio laužymo papročio, kuriame yra susimaišę tradiciniai liaudiški lietuvių (baltų) ir bažnytiniai tikėjimai.

„Lietuvių etnografijos enciklopediniame žodyne“ (2015) rašoma: „kalėdaitis, bernelių pyragas, Dievo pyragas, plotkelė – pašventintas paplotėlis Kūčių vakarienei pradėti. Keptas iš kvietinių miltų ir vandens metalinėje formoje su įspaustu Kūdikėlio Jėzaus atvaizdu arba vaizdais, susijusiais su jo gimimu, kartais būdavo pagražinamas džiovintais lapeliais ar rūtų šakelėmis.“

Manoma, kad kalėdaičio laužymo paprotys susijęs su istoriniu bažnytiniu kontekstu. Aiškinama, kad kalėdaičių vartojimas Kūčių vakarą primena eulogiją – krikščionių bažnyčiose per pamaldas šventintą duoną, kurią tikintieji nešdavo namo padalyti pamaldose nedalyvavusiems. Kalėdaičių baltumas esą primena širdies grynumą, o jų laužymas ir pasidalijimas – brolišką meilę. Manoma, kad pirmuosius kalėdaičius kepė vienuoliai. Jie buvo kepami iš neraugintos kvietinių miltų tešlos specialiose metalinėse plokštėse. Jose įbrėžiami religiniai simboliai ir ženklai, vaizduojantys įvairias figūras, kryžių; kalėdaičiai dažnai turi ir Jėzaus Kristaus atvaizdą. Panašiai kalėdaičių kilmė aiškinama ir Katalikų bažnyčios liturgijoje: „Kūčia valgoma sutemus, prie stalo, nutiesto šienu (dėl Kristaus gimimo ant šieno), o pradedama paplotėlėmis, arba Dievo pyragais, kalėdaičiais. Kalėdaičiai bažnyčioje laiminami ir kunigo klebono siunčiami visiems parapijiečiams. Ši vakarienė su palaimintais kalėdaičiais primena mums pirmuosius amžius. Karštos pirmųjų krikščionių meilės laikais gimė jų tarpe paprotys – rinktis vakarais draugėn ir iš turtingesniųjų suneštų dovanų daryti bendras puotas, agapomis (meilės puotomis) pavadintas. Tais laikais buvo taip pat paprotys, kad kunigai vienybės ir meilės ženklan siųsdavo nesantiems bažnyčioje pašventintos duonos“ (Kristupas Čibiras, Liturgika, K., 1940).

Kalėdaitis buvo paplitęs visoje buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Paplotėlių kepimas, laiminimas buvo (ir tebėra) bažnyčių, vienuolynų žinioje, jų tarnai juos ir platindavo: „Plotkelas vežiodavo zakristijonas arba vargonininkas. Žmogus garbingas iš kaimo su savo arkliu vežioja vargonininką. Buvo specialus kuparėlis plotkutėm susdėt ir su kuparėliu plotkutes an rankų laiko kap Švenčiausių, kad veža. Jei prieš Kalėdas kalėdoja – ir plotkutes dalina. Seniau važiuodavo trys padvados. Vieni veža kunigą, kiti vargonininką, o kiti kūlius. Renka ruginius kūlius. Anksčiau kunigai kaime gyveno ūkiškai. Gaspadoriai duodavo po vieną kūlį, bet kaimas didelis, tai pridėdavo pilną vežimą kūlių… Seniau trobos būdavo šiaudais dengtos, tai kūlalius renka, kad turėtų klebonijos stogam. Jei daugiau plotkutių duoda, tai ir du kūlius indeda. Stengias kalėdot prieš Kūčias, kad ir plotkutes išvežiotų. Vargonininkas plotkutes dalina, ne kunigas. Duodavo, kiek yra šeimos, ir dar baryšių – gal bus ir koks svečias, duoda ir daugiau… Rusų laikais tai reikėjo patiems eit pas vargonininkų plotkelės, o anksčiau tai vežiodavo“ (Anelė Klimauskienė, g. 1932 m. Varnagirių k., Alytaus r.).

„Prieš Kūčių plotkelas vežiojo vargonista. Dėželį turi specialnų. Vaikai laukiam plotkelių, kad vargonista vienų visiem vaikam padalina. Paklausia, kiek šeimos, tai vargonista atskaičiuoja ir padeda savo rankom an stalo. Užmoka tota grūdais, kokį sietų grūdų inpila. Parduodzinėjo tas plotkas. Tadu kožnų plotkų moma ar tota pabučiuoja ir deda kuparan. Vargonista (kap kadu zakristijonas) daugiausia visiem duoda po vienų, o jei kas ty būna ne tep ir tenka mažiau nei šeimon žmonių, tai perlaužia… Labiausiai laukiam, kadu vargonista mumi, vaikam, vienų plotkų sulaužis ir padalis. Dar paklausinėja vaikų „priklodų“. Nuo mažumės žagnocis ir „priklodų“ mokėjom. „Priklodai“ – tai ty septyni sakramentai, Dešimt Dzievo įsakymų ir tep toliau. Mes vadėm „priklodais“, ir raikėjo viskų mokėc. Bijojom, kad jei nemokėsim, tai negausim tos plotkos ar ty kunigas saldainio, kap kalėdos, neduos“ (Paulina Laučinskienė, g. 1934 m. Mištūnų k., Šalčininkų r.).

„Prieš Kūčias atveža zakristijonas, e kai kadu ir vargonininkas ar ir abu razam. Kožnam po vienų, kad kožnas gautų savo daliai plotkų, duoda. Kad nebūtų apkrypdinta nei vienas. Plotka šventa, ji dėl žmogaus gerovės, e kiekvienas nori šventenybės. Turi atsidėkavot – kas pūdų miežių duoda, kas kviečių ar rugių. Dešrukį kitas paduoda ar lašinių. Padeda vargoninykas an stalo, e moma persižegnoja, vynioja naujan abrūsan ir deda kuparan, e aš su konvertėliu dedu kredančiukan. Vaikai laukė zakristijono su plotkom, anys visadu vienų lyčnų palienka ir sako, pasidalykit po lygiai… Žegnojamės ir tuoj rozu tų plotkų razdalinam ir suvalgam“ (Jadvyga Garlienė, g. 1917 m. Jacūnų k., Švenčionių r.).

„Atvažioudava klebuons, vargamistra, įjejė pakrapydava truoba, pageiduodava. Kaliedatių doudavo klebons, vėsuomet palėkdava kaliedatių. Už kaliedatius piningas ar grūdų saiką doudava… Kalėdų rytą palaužydavo vėsa šeimynai kaliedatė“ (Trūbakių k., Skuodo r.). Žemaičiai ne visada Kūčioms turėję kalėdaičių, o jei ir turėjo, dažnai jais dalijosi Kalėdų rytą. „Kai kalėdininkai (kunigas važiuodavo kalėdot) palikdavo kaliedatių. Kartais kas nors iš šeimos parsinešdavo iš bažnyčios, jei nepalikdavo… Kiekvienas po vieną gaudavo. Jei negausim, ir neturėsim. Dabar vieną pasiima ir duoda atsilaužt visiems šeimos nariams. Duoda laužt arba šeimos vyriausias, arba jauniausias narys. Prie tėvelio Kalėdų rytą lauš kalėdatius“ (Danutė Skališkienė, g. 1932 m. Kervių k., Skuodo r.).

Kalėdaičiai, dalijimosi jais apeiga Lietuvoje ilgam prigijo ir dėl dviejų priežasčių tapo svarbūs. Pirma, todėl, kad bažnytinis paplotėlis asocijuojasi su duona, kuri nuo seno buvo ypač gerbiama ir naudojama senuosiuose kalendorinių ir šeimos švenčių papročiuose, o antra – tai, kad tikintieji kalėdaitį neretai prilygina ostijai, o ši (lot. hostia – gyvulinė auka) – bažnytinėms mišioms ir komunijai skirtas apskritas paplotėlis – „nuima sielos sunkumų kartu su nuodėmi“.

Kaip ir bažnyčioje prieš Komuniją, namuose stengiamasi šventą paplotėlį valgyti „ramia sąžine: plotkelį sulaužo motulė vakari ir dalinamės vienas kitam, ir dar pasisveikinam: „Būk sveikas, laimingai sulauk kitų Kalėdų“, atsiprašom vienas kito už visas metų klaidas, katris katrį užgovėm, žodzu ar tep… Pasisveikinam, pasbucuojam, laužom plotkelas ir tadu jau valgom. Mama tep liepia: „Vaikai, atsiprašykit mamos ir vienas kito…“ (Panaros k., Varėnos r.) Kaip svarbus kalėdaitis suvokiamas ir kitais atvejais: „Jei nori, kad veistųs bitės, tai kap kunigas duoda Švenčiausį, tai išsiima iš burnos ir duoda bitėm, nuneša pas bites. Tai sakau, ca nuodėmė, išniekinimas Švenčiausio. Ale kap kam vedas, tai gal ir darė… Kūcon plotkelės… tai nešė Petras bitėm“ (Margionių k., Varėnos r.). Ir padėjimas ant stalo ne bet koks: kalėdaičiui parenkami dailiausi indai, jis dedamas stalo viduryje, kartais toji vieta, kur stovės kalėdaičiai, papuošiama: „Gražesnia šienelia su dabiliukais parenkam ir padirbam kaip ir gūžtą. Tarielkytę pačią gražiąją mama paima ir deda Dievo pyragų. Vidury stalo pačioj gražiojoj tarielkytėj tarpu žalynėlių… Kai laužiam, tai pabučiuojam kažnas savo plotkų“ (Jurkiškio k., Rokiškio r.). „Stalo viduryje ant pakilesnio indo dėdavo plotkeles. Šalia plotkelių statydavo kryželį, per stalo vidurį – pynę iš eglių šakelių, uždegdavo žvakeles“ (Saulėnų k., Alytaus r., užrašė Danutė Giedraitienė).

„O kai Kalėdos, Kūcios, tai jau rūta aplink paplotėlius apidedam, kad būt vis šventiškai. Mes galvojam, kad rūta – didziausiai šventei. Šakytėm žiemai apidedu agliniem, tadu mėšlo. Ir jeigu žiemą sniegą nuimi – graži, žaliausia rūta. Vagi, sakau, da užpernai pas mani kūciavo mano vaikeliai, tai aš prilaužiau jiem tų rūtų. Sūnaus žmona Gražina i sako: „Mam, o iš kur tu dabar rūtų tokių žalių, gražių gavai?“ Kai noriu šio papročio senovinio, tai sakau – va ir išlaikiau“ (Laukių k., Švenčionių r.). „Ant to stalo kampo, kur šventi paveikslai, padeda saujelę gražesnio šienelio, užkloja nauju, gražiu rankšluosčiu ir deda lėkštutę su šventu paplotėliu“ (Mickūnų k., Vilniaus r.).

Kalėdaitis dėl ypatingo šventumo vadintas ir Dievu, pavyzdžiui: „Pavalgius Kūcas nieko negalima nuo stalo judzyc. Ir tuščių bliūdukų negali būcie. Jei matai, kad katris tuščias, tai nor duonos graužlukų indėk ar rasalo inpylcie raikia. Tais laikais nebuvo lėkštių, cik viena buvo skirta Dzievuliu atnešc. Lėkštėn palienkam vienų plockutį ir sulaužom in ciek dalių, kiek yra naminių numirėlių…“ (Levūnų k., Varėnos r.) „Dieva pyragų ir šienų palieka per naktį dėl ta, kad gimęs Dievas guli ant šiena. Plotkelą an šiena gulda – Dievas miega“ (Spiečiūnų k., Molėtų r.).

Toks kalėdaičio įvardijimas siejasi su „Dievo kūnu“ ir galbūt su jau minėtais kalėdaičių apnešimo apie namus papročiais, kai nešantis šventuosius paplotėlius prisistato Dievu: „Apnešęs triskart aplink gryčią, prieina prie lango ir beldžiasi langan. Tuomet gryčios viduje esantieji klausia jį: „Kas ty aina?“ Plotkelių nešėjas, už lango stovėdamas, atsako: „Ponas Dievas!“ „Kų ty neša?“ – klausia jo. „Geras dienas!“ „Kas gi yra tos geros dienos?“ „Šventos Kūčios.“ „Dievo pyragas!“ „O kas jų valgys?“ „Geri žmonas, prostiems neduos!“ Po šių apeigų plotkų nešėjas kviečiamas vidun. Įėjęs gryčion vėl padeda plotkeles ant stalo. Tuomet visa šeima sėda už Kūčių stalo. Šeimininkas kalba tam tikrą palaiminimą, linkėdamas gerų metų. Paskui paėmęs vieną plotkelę sulaužo ir dalina visai šeimai“ (Balys Buračas, Kupiškėnų Kūčios. Lietuvos kaimo papročiai, V., 1993, p. 128). Įdomus užrašymas, kad kalėdaičiai labai pagarbiai saugomi nuo jų gavimo iki apeiginės vakarienės: „Kap aš buvau pas motulį, tai gerai atsimenu, kad plotkelas iki Kūcių vakaro laikė suvyniojį arba naujos drobės palon, arba ausciniam abrūsan ir jo jau daugiau niekam nenaudojo“ (Kudrėnų k., Varėnos r.).

Kurtuvėnų apylinkėje (Šiaulių r.) kalėdaičio laužymo eigą aprašė Adomas Vitauskas: „Vyras pirmas paėmęs kalėdaitį atkiša žmonai, liepdamas laužt ir sakydamas: „Vinčiavoju, kad Dievs dūtų laiminga sulaukt kitų brangių švenčių.“ Šeimininkei atlaužus gabalėlį, šeimininkas tą pačią plotką dalija laužt kitiems šeimos nariams, taip pat linkėdamas įvairių laimių, – atsižvelgiant šeimos nario padėties. Pavyzdžiui, samdytiems linkima susirast gerus gaspadorius kitiems metams, jei jau numanoma, kad jie nepasiliks senojoj vietoj, arba linkima, kad „zgado, gražia“ gyventų ir antrus metus. Merginoms linkima po švenčių susilaukt piršlių ir gerai bagotai nutekėt. Taip apdalijami visi šeimos nariai. Kiti taip pat paima po plotką ir dalija visiems su įvairiais linkėjimais. Nuotaika dalijant Bernelio pyragą visada esti iškilminga, šventadieniška, jaučiant prisiartinus kažką didingo, nežemiško; tad stengiamasi susikaupt, laikytis taktiškai, ramiai ir jokiu būdu neblevyzgoti ir neišdykauti prie švento Kūčių stalo. Nulūžę nuo plotkų trupiniai nenumetami, o surenkami ir suvalgomi, – „Švents daikts, negal numest žemė, bo grieks bus“ (Adomas Vitauskas, „Plotkų ir komunikatų išnešiojimas ir vartojimas“, Gimtasai kraštas, 1938, p. 228–229).

Pagal atsilaužto kalėdaičio dydį, raštą sprendžiama apie kitus metus: kam atsilaužia didesnis gabalėlis, tas bus dalingesnis, kam kryžius – vargas, taurė – linksmybė ir pan. „Visuomet Dievo pyragą – aplotkas sulaužo, sudeda ant vienas kito ir duoda traukt. Kiek yra šeimos, tiek sulaužo gabaliukų. Kas ištraukia širdį, labai širdingas žmogus esi. Kas kryželį, tas vergeta – visą amžių kryželį neša. Kas nieko – tas beniekis, niekam tikęs, be jokio jausmo. Tom plotkom visą maistą aptrupina, į kompotą įmeta“ (Dotnuva, Kėdainių r., užrašė Ugnė Tamašauskaitė). „Plotkelę eidavom pas kunigą ir nusipirkdavom. Vakari, kai sutemsta, kūčiavoja. Mama padalindavo plotkelę. Iš vienos aplotkos liepdavo visiems laužt po gabaliukų, o paskui duodavo visiems po pusę. Pirmiausia aplotka ir žiūrim, kas atlūžo: kryželis – vargsi, Švenčiausias – bažnyčios netruks…“ (Krikštėnų k., Ukmergės r.) „Lauži nuo tėvo plotkos ir matai, kiek tavo rankon atliko. Kiekvienas nori daugiau, kad ilgiau gyvent. Katro daugiau atsilaužia, tas ilgiau gyvens“ (Nasūtų k., Lazdijų r.). „Pabucuoja plotkelį ir paskui suvalgo. Nu, dar pabucuoji plotkų ir pažūrai, kap gražai išpaišyta, kap visa, kas tavi kitais metais laukia… Būna visap išpaišyta – va, mano kap lopšys, tai linguosiu… Jėzus – gal gerai… Pagalvojam“ (Margionių k., Varėnos r.).

Kalėdaičiai, jų laužymo apeiga galėjo pagelbėti žmonėms, atsidūrusiems kebliose situacijose: „Laužia vienas nuo kito po trupinį plotkos ir vis palinki ko nors gero. Reikia nuoširdžiai palin-kėti, tai jei prisiminsi visus, su kuo Dievo pyragą laužei, tai jei kur nors paklystum, atrasi kelią“ (Grabijolų k., Elektrėnų sav.). „Miške nepaklysi, jei atsiminsi, kokią savaitės dieną buvo trejos paskutinės Kūčios, su kuo laužei plotkelę. Gali būt sekmadienis ar pirmadienis… Atsiminei visas tris dienas iš eilės – blūdas praeina ir randi kelių“ (Viliūniškių k., Trakų r.). „Pirmiausia tėtė ima plotkelę, visi iš eilės atsilaužiam. Po tam padalina plotkeles, laužiam ir duodam atsilaužt kitam. Ir dabar taip dalinamės. Jei kartais paklystum miške, raikia atsimyt, su kuo laužei pirmą plotkelę, tai kelią atgalios atrasi“ (Aguonio k., Kalvarijos sav., užrašė Rasa Januškienė). „Vieną plotkelą tėvas paduodavo, ir visi ją laužė, o po to jau visi paimdavo kiekvienas sau po plotkelą ir dalinosi vieni su kitais. Jei atsiminsi, katras su tavimi kartu plotkelą valgė, tai sutiktas vilkas nepuls. Jam reikia pasakyt: „Jėzaus plotkelą valgiau“, tai vilkas ir pasitrauks“ (Vilūnų k., Kaišiadorių r.). „Plotkų laužo vienas nuo kito. Reikia atsimyt, kur sėdėjai, kap valgei, su kuo dalinais, tai būna labai gerai. Kai pamatai gyvatę ir tau tuoj ateina galvon, kas laužė pirmas, ir reikia į ją žiūrėt ir sakyt: „Ty gadyna beža glova, ic lienkaisia Matkie Jazusova“ (Parankavos k., Trakų r.). „Jei pamatei gyvatę, tai reikia atsimint, kokioj vietoj per Kūčias sėdėjai, ir gyvatei pasakyt: „Stoj, gadzina, vendze glova, idzi Matka Jezusova“ (Kęstučių k., Trakų r.). „Girdėjau taip nuo senų žmonių, kap kadu šnekėjo, kadu Kūcios buvo. Tai kap Kūcia būna, kurų dzien būna Kūcia, dabar, sakysim, ar šeštadienį, ar sekmadienį, ar ten kokian trečiadienin, Kalėdos, Kūcios tai beli kadu būna. Tai, sako, raikia, kap aini miškan, sukalbėc poteriai: „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“, ir „Garbė Dievu Tėvu“. Tai tris kartus raikia sukalbėt, tai, sako, niekuomet nepamatysi tos gyvatės… Kūčios jau, sakysim, priminsim, kadu Kūčios ty buvo, šeštadienį ar sekmadienį, ar ty trečiadienį, beli kadu“ (Marija Valatkevičienė, g. 1932 m. Stalgonių k., Dieveniškių sen., Šalčininkų r., užrašė Daiva ir Vykintas Vaitkevičiai).

Lietuvoje žinomas paprotys palaužyti arba patrupinti kalėdaičio ant Kūčių valgių. Toks veiksmas valgiams tarsi suteikia didesnio šventumo, apeigiškumo. Pažymėtina, kad kalėdaičio barstymo apeiga iš Kūčių stalo išskiria tuos patiekalus, kurie vienoje ar kitoje Lietuvos vietoje laikyti svarbiausiais: „Žėnau, ka mama išvėrs grūdų kveitių. Da kanapių idies i tus grūdus i kaliedėlių vakare įtrupins i tus grūdus“ (Šekų k., Skuodo r.). „Kūčioj kisieliaus išverda iš avižų. Ir buvo tokių miltelių, tai išverda kisieliaus raudono ir kūčiodavom. Kviečių išvirdavo. Miešimo moma išverda, atšaldo, apipila tuos kviečius, ai, kaip skanu, kaip gerai. Aguonų pribarsto kviečiuos, kai išverda, ir aplotkų sulaužo, ir barsto ant kviečių ir avižinio kisieliaus“ (Rudžių k., Rokiškio r.). „Iš žirnių tai Kūčiai cielus išverda katiliokan. Užmerkia, per naktį brinksta, ryti ar… vandenio užpili ir pečiun. Druskos indeda ir verda. Kai valgom kūčių, tai an žirnių nedaug plotkos patrupina“ (Dvarciškių k., Švenčionių r.). „Kūčiom kruopų miežinių su miešimu pagamina. Uždedam plotkos ir paliekam ant stalo, sako, ateis dūšios“ (Linkmenų k., Ignalinos r.). „Plotkele dalindavomės po maldos. Tėvukas, o paskiau mama dalino visiems po vieną. Plotkelę pamirkom į kompotą ir suvalgom. Visos nesuvalgom, o patrupinam jos ir ant kitų patiekalų“ (Babtai, Kauno r.).

Kalėdaičių dėjimas ant apeiginių valgių būdingiausias Aukštaitijai. Dažnai nors po trupinį jo tekdavo visiems Kūčių valgiams: „Kiek maisto padėta ant Kūčių stalo, tai ant kiekvieno po mažą gabaliuką užsideda plotkelės. Kiekvieno maisto pirmam kąsniui turi tekt plotkelės. Aguonų padarydavo, ant šližikų užpilam ir valgom. Miešimas vadinosi – į vandenį cukraus įsideda ir duonos juodos patrupina. Ir deda gabaliuką plotkelės“ (Paberžės k., Anykščių r.). „Plotkelė – Dievo pyragas, tai suklaupiam, persižegnojam ir tada kiekvienas kiekvienam maiste deda savo plotkelės“ (Čebatoriškės k., Ukmergės r.).

Švento paplotėlio reikėjo palikti netikėtiems užeiviams: „Visos aplotkos nesuvalgom, sako, reikia palikc pakeleiviu. Gal kas užeis, tai tam reikės duoc plotkelės“ (Mitriškių k., Varėnos r.). „Dėdavom šieno ir plotkutes sulaužom, ir užtiesiam abrūsų ar staltiesį ant šieno, ir palieka dėl dūšių“ (Marijona Kašėtaitė, g. 1931 m. Darželių k., Varėnos r.). Ir jau minėtiems svečiams iš ano pasaulio: „Kalbėdavo, kad dūšios per Kūčias pareina, tai palieka plotkelę ir palieka valgių. Kas lieka ant stalo nesuvalgyta, tai viską palieka“ (Krikštėnų k., Ukmergės r.). „Mama ir senelė nakčiai ant stalo palikdavo plotkelę. Jei rytą rasdavo aplaužytą, atkąstą, tai reiškia, kad naktį angelai buvo atėję. Vaikai tuo tikėjo, o vėliau suprato, kad senelė pati aplaužydavo plotkelę“ (Grabijolų k., Elektrėnų sav.). „Po biškį padalina. Valgius palieka, šnekėdavo, kad aniolukai ateina valgyc, o kap vaikai tai labai cikim. Sakom, paliksim aniolukam…“ (Valakėlių k., Varėnos r.) „Padeda mirusiam tėveliui lėkštutę, šakutę… Į lėkštutę jo garbei padeda plotkelę“ (Šilagėlio k., Rokiškio r.). „Ir vienų plotkutį palienka, ir sulaužo in ciek dalių, kiek yra numirėlių“ (Levūnų k., Varėnos r.). Paplotėlio dalį nakčiai palikdavo ir Gudijos lietuviai: „Šeimininkės Kūčių stalo nenukraustydavo, o jeigu nukraustydavo, tai bent kalėdaičio ir duonos palikdavo. Adomoniškių kaime šio šimtmečio pradžioje mirusiems atidėdavo kūčiukų. Pelekų kaime eidamos miegoti motinos, pavilgiusios vandenyje ranką, staltiesėje šalia kalėdaičio įspausdavo duobutę: rytą vaikams paaiškindavo, kad toje vietoje buvo paguldytas ką tik gimęs „Jėzusiukas“. Kalėdaičio ir pasilikdavo, – juo iki mūsų dienų gydo nuo išgąsčio vaikus“ (Juozas Kudirka, „Apso – Pelekų lietuvių Kūčios“, Šiaurės Atėnai, 1996.XII.21).

Panašiai kaip šienas nuo Kūčių stalo, taip ir kalėdaitis Kalėdų rytą padalijamas gyvuliams. Aiškinama taip: „Jėzus Kristus gimė tvartelin, tai šieno ir plotkos priklauso karvei ir avim, kad būtų sveikos ir vestų ėrius“ (Panaros k., Varėnos r.). „Bobutė sako – šiųnakc arklys su karvi šneka. Prilyginimas – jaucis Dzievulį šildė. Mes jauco neturim, tai šienelį iš po stalo ir plotkelį karvei atiduodam. Šienelio duoda karvei ir arkliu, o plotkelės – cik karvei“ (Mitriškių k., Varėnos r.). „Dėdavom šieno ir plotkutes sulaužom, ir užtiesiam abrūsų ar staltiesį ant šieno ir palieka, o an rydzienos tėvelis padalina, kiek gyvulukų yra“ (Valakėlių k., Varėnos r.). „Trupinius nuo stalo, patrupinę ir plotkelės, duodavo sulesti vištoms, kad paukščiai sektųsi. Kunigai, sužinoję, kad žmonės duoda plotkelių gyvuliams ir paukščiams, labai bardavo. Pasisakiusiems išpažinties metu dideles atgailas užduodavo – kelias dešimtis rožančių atkalbėti, visą savaitę sausai pasninkauti – duoną, druską ir svogūną tevalgyti ir vandenį tegerti“ (Darsūniškis, Kaišiadorių r., užrašė Marijona Čilvinaitė).

Drąsiai kalėdaičio duodavo bitėms – „šitos pracaunykės prilyginamos kap žmogus… Kap Petras mano buvo gyvas, tai paliekci visadu plotkelės bitėm. Pavalgom kucų, tai jis už plotkelės ir sodelin. Kiekvienan avilin po kųsnelį instumia. Visadu, visadu“ (Margionių k., Varėnos r.).

Nors kalėdaitis laikytas ypač šventu, jaunimas jį naudojo būrimuose, tikėdamiesi, kad šventenybė prisidės prie sėkmingesnio ateities lėmimo: „Reikia sudėc užantin per Kūčias ir plotkelį, ir duonų, ir kų ty – visų dėt, visų. Bet kų ty daro, aš nežinau. Ir padeda po pagalve. Ty ateis bernas naktį valgyt ir prisisapnuos. Ateis ir žinosi, koks bernas ateis valgyt, ir jis bus tavo“ (Mištūnų k., Šalčininkų r.). „Sėdzint prie Kūčių stalo raikia insidėc burnon plotkelį, nuveic prieminėn ir prapiescin pasdėc zerkolų, ir apsukc trisroz girnas. Apsukus pažiūrėc zerkolan. Pamatai savo bernų“ (Pavarėnio k., Varėnos r.).

Visiems susėdus prie stalo merginos paslapčiomis atkąsdavo kalėdaičio gabaliuką bei kitų valgių ir įsidėdavo į naują švarią nosinaitę. Eidamos gulti dar į tą nosinaitę įdėdavo šukas ir veidroduką. Ryšuliuką pakišdavo po priegalve ir jau su niekuo nesikalbėdamos stengdavosi užmigti. Kas sapne ateidavo ir dar šukomis pasišukuodavo ar į veidroduką pasižiūrėdavo, tas turėdavo būti vyru (Marijona Čilvinaitė, „Metiniai bei kalendoriniai papročiai Kernavės apylinkėje XX a. pradžioje“, Mūsų kraštas, 1994, Nr. 1 (4), p. 67).

Etnografė Angelė Vyšniauskaitė rašė: „Sužinoti savo ateitį ypač rūpi jaunam žmogui. Tad biržietės, pavalgiusios kūčias, kalėdaičiu (šventinta plotkele) ar blynu ant delno nešinos eidavo į kaimą po kaimynų langais pasiklausyti, bene išgirs sakant „prašau“. Tai ženklas, kad ateinančiais metais sulauks piršlių“ (Lietuvio namai, V., 2004, p. 120).

„Kūčioj, kai plotkelę suvalgo, tą popierą, kurioje jos buvo, uždegti ir galvoti apie artimuosius; jei kuris mirs, tai popiera bus panaši į karstą“ (papasakojo A. Bartaševičienė, 65 metų; Aldona Rimdeikienė, „Etnografinės smulkmenos“, Mūsų kraštas, 1992, Nr. 1, p. 71).