Apie dvasinį paklydimą

Pabaiga. Pradžia Nr. 23

[Senolis:] Dėmesinga malda reikalauja savęs išsižadėjimo, o retas ryžtasi savęs išsižadėti. Tas, kas sutelkia dėmesį į save, patiria nesusipratimą dėl atsiveriančio savojo nuodėmingumo, nebegali tuščiai plepėti ir apskritai vaidinti ar išraiškingai elgtis, o dėl tokio slapto savo žygdarbio ima aplinkiniams atrodyti kažkoks keistas, paslaptingas, kažko stokojantis. O juk nelengva atsisveikinti su pasaulio nuomone! Kaip pažinti pasauliui tikrą maldos asketą, jei šis žygdarbis pasauliui nepažįstamas? Pasauliui palankesnis toks [žmogus], kuris skendi saviapgaulėje. Nevalgo, negeria, nemiega, žiemą vaikšto vien su abitu, nešioja grandines, regi vizijas, visus moko ir įžūliai demaskuoja. Demaskuoja be jokios tvarkos, be prasmės ir tikslo, įkaitusio kraujo skatinamas. Čia tai šventuolis!

Seniai pastebėtas visuomenės skonis ir potraukis tokiems. „Pakenčiate, – rašo apaštalas Paulius Laiške korintiečiams, – kai jus pavergia, kai apryja, kai apiplėšia, kai puikuoja, kai užgauna per veidą“ (2 Kor 11, 20). Toliau šventasis apaštalas sako, kad jis, būdamas Korinte, negalėjo elgtis drąsiai ir įžūliai: jo elgesys buvo paženklintas kuklumo, „Kristaus romumo ir švelnumo“ (2 Kor 10, 1). Daugelis Vakarų Bažnyčios¹ asketų, paskelbtų didžiausiais jos šventaisiais po to, kai Vakarų Bažnyčia atkrito nuo Rytų Bažnyčios ir ją paliko Šventoji Dvasia, meldėsi ir pasiekdavo vizijų būtent tuo melagingu mano apibūdintu būdu. Šie tariami šventieji buvo baisiausiai demonų paklaidinti. Dvasinis paklydimas veda į piktžodžiavimą prieš Dievą, dėl kurio eretikų iškreipti tampa ir tikėjimas bei dogmatika.

Lotynų² asketai, dvasinės klaidos pagauti, visada buvodavo ištikti ekstazės, nes juos apimdavo nepaprastai daiktiškas, aistringas įkarštis. Tokios būklės buvo Ignacas Lojola, Jėzuitų ordino įkūrėjas. Jo vaizduotė buvo tokia karšta ir aštri, kad pats tvirtino, jog jam pakanka panorėti ir susikaupti, kad prieš jo akis pasirodytų arba pragaras, arba rojus. Rojus arba pragaras pasirodydavo ne vien žmogiškosios vaizduotės pastangomis; vien žmogaus vaizduotės pastangų tam nepakanka. Pasirodymas įvykdavo veikiant demonams, kurie pajungdavo savo gausų veikimą žmogiškajam veikimui, sujungdavo veikimą su veikimu, laisvą žmogaus valios veikimą papildydavo savo veikimu.

Žinoma, kad tikriems Dievo šventiesiems vizijos duodamos tik Dievo malone ir Dievo veikimu, o ne per žmogiškąją valią ar šios pastangomis. Vizijos duodamos netikėtai, labai retai, tik esant ypatingam poreikiui, pagal nuostabią Dievo Apvaizdą, o ne bet kada (Šv. Izaokas Siras, 36 pamokslas).

Dvasiškai paklydusiojo asketinis žygdarbis paprastai neatsiejamas nuo gilaus iškrypimo. „Iškrypimas“ – tai tos liepsnos, kuria dega apgautieji, įvertinimas. Tai liudija ir istoriniai pasakojimai, ir Šventųjų Tėvų liudijimai: „Matantysis klaidos dvasią rodomose vizijose, – sakė šv. Maksimas Kapsokalivietis, – labai dažnai patiria pyktį ir rūstį; gardžiajam nuolankumo arba maldos kvapsniui, tiesos ašaroms nėra jame vietos. Jis tik nuolat giriasi savo dorybėmis, tuščiagarbiauja ir niekada nepabūgdamas atsiduoda piktoms aistroms“ (Šv. Maksimo pokalbis su šv. Grigaliumi Sinajiečiu).

Mokinys: Šio maldos būdo neteisingumas ir jo sąsajos su saviapgaule ir dvasiniu paklydimu – aiškūs; apsaugoki mane ir nuo kitų neteisingos maldos rūšių ir su jomis susijusių melagingų būklių.

Senolis: Kaip neteisingas proto veikimas veda į saviapgaulę ir dvasinį paklydimą, taip į jį veda ir neteisingas širdies³ veikimas. [Neteisingai veikia širdis tada, kai] pripildyta neapmąstyto noro ir troškimo regėti dvasinius dalykus, nors [širdis dar] neapvalyta nuo aistrų, neatnaujinta ir neatkurta Šventosios Dvasios dešine. [Širdys,] pripildytos tokios puikybės ir neapmąstytų norų, trokšta mėgautis šventais, dvasiniais, dieviškais jausmais, nors dar nėra pajėgios tokius malonumus patirti. Kaip protas, norintis regėti dieviškuosius dalykus ir neturėdamas tokios galimybės, pats sukuria tuos regėjimus, jais save apgaudinėja ir klaidina, taip ir širdis, telkianti jėgas Dievo saldybei ir kitiems dieviškiesiems jausmams pajusti, jų nerasdama, ima pati juos savyje kurti, save apgaudinėti, sau pataikauti, save klaidinti, įsitraukti į bendravimą su demonais, pasiduoti jų valdžiai, tampa jų verge.

Vienintelis jausmas iš visų širdies jausmų, kol širdis yra puolusi, kuris gali būti pasitelktas neregimajai liturgijai, – liūdesys dėl savo nuodėmių: dėl nuodėmingumo, dėl nuopuolio, dėl savo žūties, jis dar vadinamas verksmu, atgaila, sudaužyta dvasia. Tai paliudyta Šventajame Rašte: „Jei norėtum aukos – duočiau; deginamosioms aukoms tu nesi maloningas“ – ir kiekvienas širdies jausmas atskirai, ir visi kartu nėra Tau malonūs, nes suteršti nuodėmės. „Auka Dievui – sudaužyta dvasia: sudaužytos ir nuolankios širdies Dievas nepaniekins“ (Ps 50, 18–19⁴). Ši auka – neigiama auka. Atnašaujant šią auką, savaime pašalinamas kitų aukų atnašavimas – jei jauti atgailą, nutyla visi kiti jausmai. Tam, kad kitų jausmų auka būtų maloni Dievui, pirmiausia reikia, kad Dievo malonė išsilietų į mūsų Sioną, reikia pirmiau atstatyti Jeruzalės sienas. Viešpats – teisus ir šventas: tik teisios, švarios aukos, kurioms pajėgi tik atnaujinta žmogiškoji esybė, malonios teisiajam ir švenčiausiajam Viešpačiui. Suterštoms atnašoms ir deginamosioms aukoms Dievas nėra maloningas. Rūpinkis apsivalyti atgaila! „Tada būsi maloningas teisumo aukai, atnašoms ir deginamajai aukai; tuomet aukos ant tavo altoriaus veršius“ (Ps 50, 21) – Šventosios Dvasios apvalyto žmogaus naujai gimusius jausmus.

Pirmasis Išganytojo įsakymas visai žmonijai (be išimčių) yra įsakymas atgailauti: „Pradėjo Jėzus pamokslauti ir skelbti: „Atgailaukite, nes prisiartino Dangaus karalystė“ (Mt 4, 17⁵). Šis įsakymas apibendrina ir apima visus kitus įsakymus. Tiems žmonėms, kurie nesuprato atgailos reikšmės ir galios, Išganytojas sakė ne kartą: „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13). Tai reiškia, kad Viešpats, būdamas gailestingas puolusiems žmonėms, visiems padovanojo atgailą kaip vienintelę išsigelbėjimo priemonę; nes visi apglėbti nuopuolio ir pražūties. Jis nelaukia, net nenori iš jų jokių aukų, kurių jie negali duoti, o nori tik tiek, kad jie būtų gailestingi savo paties atžvilgiu – suprastų savo bėdą, išsivaduotų iš jos per atgailą. Prie minėtųjų žodžių Viešpats pridėjo baisius žodžius: „Atėjau, – sakė Jis, – šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių, idant atgailautų⁶“ (Mt 9, 13). Kas pavadinti teisiaisiais? Tie nelaimingieji, akli nusidėjėliai, kurie, apgauti puikybės, nesupranta, kad atgaila jiems reikalinga. Todėl jie arba atmeta atgailą, arba ja nesirūpina. Ak, kokia nelaimė! Todėl Išganytojas atsižada jų, jie praranda išganymo lobį. „Vargas sielai, – sako šv. Makarijus Didysis, – nejaučiančiai savųjų žaizdų ir dėl didžio, neišmatuojamo pažeidimo piktu apie save manančiai, kad jai svetimi piktojo padaryti pažeidimai. Tokios sielos jau nebelanko ir nebegydo gerasis Gydytojas, nes ji paliko savo žaizdas ir jomis nesirūpina, ir įsivaizduoja, kad yra sveika ir nekalta. Nereikia, – sako Jis, – gydytojo sveikiesiems, bet sergantiems“ (Mt 9, 12; 6 pamokslas apie meilę, 16 sk.). Atgailos atmetimas – siaubingas žiaurumas savo paties atžvilgiu! Nesirūpinimas atgaila – siaubingas atšiaurumas, nemeilė sau. Tas, kuris yra žiaurus sau, negali būti nežiaurus artimiesiems.

Gailestingas sau, – o toks žmogus tampa per atgailą, – yra gailestingas ir artimui. Tai parodo visą klaidos svarbą. Iš širdies atimama tai, ką jai patikėjo pats Dievas, – širdžiai esmiškai ir logiškai būtinas atgailos jausmas. Užuot atgailavus, stengiamasi atskleisti širdyje tai, kas prieštarauja tvarkai, prieštarauja Dievo nustatymams, – jausmus, kurie patys savaime ir kitokiu būdu turi pasirodyti vėliau, kai širdis bus apvalyta atgailos (Šv. Izaokas Siras, 55 pamokslas). Apie tą kitokį būdą kūniškas žmogus negali pats susidaryti jokio supratimo – nes bet koks pojūčių supratimas kyla tik iš jau turimų pojūčių patirties. O dvasiniai pojūčiai yra visiškai svetimi širdžiai, kuri pažįsta tik kūno ir sielos pojūčius⁷. Tokia širdis net nežino apie dvasinių pojūčių egzistavimą.

Visi žino, kokios dvasinės bėdos kilo žydų Rašto aiškintojams ir fariziejams dėl jų neteisingos dvasios nuostatos – jie tapo ne tik svetimi Dievui, bet ir Jo priešais, Dievo žudikais. Panašion bėdon pakliūva tie uolūs maldininkai, kurie iš savo žygdarbio pašalina atgailą, vietoj jos stengiasi žadinti širdyje meilę Dievui, stengiasi patirti malonumą, susižavėjimą. Jie gilina savo nuopuolį, darosi svetimi Dievui, pradeda bendrauti su šėtonu, užsikrečia neapykanta Šventajai Dvasiai. Ši dvasinio paklydimo rūšis siaubinga: ji retai baigiasi beprotybe arba savižudybe, bet galutinai supūdo ir protą, ir širdį. Pagal sukeliamą proto būklę Tėvai tai pavadino „išsigalvojimu“ (мнение, aponoia; Šv. Grigalius Sinajietis, 108 pamokslo 128 eil.; Šv. Jonas Karpofietis, 49). Šią dvasinio paklydimo rūšį nurodo šv. apaštalas Paulius, kai sako: „Tegul niekas neneigia jums vainiko, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, įsigilinęs į regėjimus, kurių nematė, ir be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais“ (Kol 5, 18⁸). Šitaip dvasiškai paklydęs apie save išsigalvoja nebūtų dalykų, išsigalvoja neva turįs daugybę dorybių ir nuopelnų – netgi Šventosios Dvasios dovanų. Išsigalvojimo pagrindas – melu besiremiantis supratimas ir melagingi pojūčiai. Šiuo požiūriu išsigalvojimai priklauso melo tėvui ir atstovui – šėtonui. Tas, kuris maldos metu savo širdyje stengiasi atverti naujojo žmogaus⁹ pojūčius, neturėdamas tam jokios galimybės, pakeičia juos savo išsigalvotais jausmais, prie kurių nedelsia prisijungti puolusiųjų dvasių veikimai. Pripažinęs neteisingus pojūčius (savus ir demonų sukeltus) esant teisingus ir kylančius iš malonės¹⁰, jis gauna pojūčius atitinkantį supratimą. Šie pojūčiai vis labiau tampa savi širdžiai ir joje stiprėja, maitina ir daugina melagingas sampratas. Savaime suprantama, kad dėl tokio neteisingo asketinio žygdarbio ima formuotis saviapgaulė ir demoniškas paklydimas – „išsigalvojimas“. „Išsigalvojimas neleidžia būti tuo, ką išsigalvojai“ (4 pamokslas, t. p. 3 pamokslo pab.), – sakė Simeonas Naujasis Teologas. Išsigalvojęs, kad jis – beaistris, niekada neapsivalys nuo aistrų; išsigalvojęs, kad jis – kupinas malonės, niekada negaus malonės; išsigalvojęs, kad jis – šventas, niekada netaps šventas. Paprastai pasakius, tas, kuris priskiria sau dvasinius darbus, dorybes, nuopelnus, malonės dovanas, apgaudinėjantis save ir guodžiantis save išsigalvojimais, šiais išsigalvojimais užkerta sau kelią dvasios darbams, krikščioniškosioms dorybėms ir Dievo malonei. Jis atveria kelią tik nuodėmės užkratui ir demonams. Tie, kurie užsikrėtė „išsigalvojimu“, jau nebegeba dvasiškai tobulėti. Jie sunaikino šį savo gebėjimą ant melo altoriaus paaukoję patį žmogiškosios veiklos ir išganymo pagrindą – tiesos sampratą. Negaluojantiesiems šiuo dvasiniu paklydimu būdinga neįprasta pompastika – jie tarsi gėrisi savimi, savo saviapgaulės būkle, šią laikydami malone. Jie persismelkę, persipildę išdidumo ir pasididžiavimo. Jie gali pasirodyti nuolankūs nebent tiems, kurie sprendžia pagal išorę, o ne pagal vaisius, kaip mokė Išganytojas (Mt 7, 16; 12, 33), ir juo labiau ne pagal dvasinį jausmą, kurį mini Apaštalas (Hbr 5, 14). Pranašas Izaijas vaizdingai aprašė, kaip išsigalvojimas veikė puolusį arkangelą. Pranašas sako šėtonui: „Kadaise tarei mintyse: „Užlipsiu į dangų, viršum dangaus žvaigždžių iškelsiu savo sostą. Atsisėsiu ant aukšto kalno, ant aukštų kalnų, pačiuose Šiaurės pakraščiuose. Pakilsiu aukščiau debesų, – prilygsiu Aukščiausiajam!“ Bet buvai nugramzdintas žemyn į Šeolą – į patį žemės pamatą“ (Iz 14, 13–15¹¹).

Užsikrėtusį išsigalvojimais šitaip demaskuoja Viešpats: „Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia“, – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas“ (Apr 3, 17). Viešpats kviečia apgautąjį atgailauti. Siūlo jam įsigyti tai, iš ko susideda atgaila¹² (Apr 3, 18). Pirkti būtinai reikia: be pirkimo nėra išganymo. Be atgailos nėra išganymo, o atgailą iš Dievo gauna tik tie, kas parduoda visą savo turtą, t. y. atsisako visko, ką melagingai įsigijo „išsigalvojimais“.

Mokinys: Ar tau teko susitikti su užkrėstais šio tipo paklydimu?

Senolis: Šio tipo dvasinio paklydimo liga yra itin dažna. Kiekvienas, neturintis sudaužytos dvasios, pripažįstantis sau kokius nors nuopelnus ir privalumus, kiekvienas, kuris neseka bekompromisiškai Ortodoksų Bažnyčios mokymu, bet kaip tik savavališkai, pagal savo nuostatas arba heterodoksinį mokymą samprotauja apie kurią nors Bažnyčios dogmą ar Šventosios Tradicijos elementus, yra šitaip dvasiškai paklydęs. Tai, kiek žmogus yra nutolęs nuo ortodoksijos ir kiek dėl to nutolimo užkietėjęs, rodo, kiek jis dvasiškai paklydęs.

Žmogus – neįgalus! Bemat į mus įsėlina išsigalvojimai ir iškeldami mūsų Aš tolina mus nuo Dievo malonės. Kaip šv. Makarijus Didysis sako, nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų visiškai laisvas nuo puikybės. Lygiai taip pat nėra žmogaus, kuris būtų visiškai laisvas nuo subtilaus dvasinio paklydimo, vadinamo išsigalvojimais. Šis paklydimas pakirto ir apaštalą Paulių, todėl Dievas jį gydė leisdamas negandas. Apaštalas korintiečiams rašė: „Mes nenorime, broliai, palikti jus nežinioje apie Azijoje mus ištikusią negandą. Mes buvome prislėgti daugiau, nei mūsų jėgos leidžia – taip, kad nebesitikėjome išliksią gyvi. Bet patys savyje patyrėme mirties nuosprendį, kad pasitikėtume ne savimi, o Dievu, kuris prikelia mirusius“ (2 Kor 1, 8–9¹³).

Todėl reikia atidžiai save stebėti, idant nepriskirtume sau jokio gero darbo, girtinos savybės ar ypatingo prigimtinio talento. Netgi malonės būklės, jei žmogui ji suteikta. Žodžiu, sau nereikia pripažinti jokių nuopelnų. Apaštalas klausia: „Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs“ (1 Kor 4, 7) iš Dievo? Iš Dievo gavome ir būtį, ir atgimimą, ir visas prigimtines savybes, visas dvasines ir kūniškas galias. Mes – Dievo skolininkai! Mūsų skolos išmokėti neįmanoma! Taip žvelgdami savaime suformuosime savo dvasios laikyseną, priešingą išsigalvojimams. Laikyseną, kurią Viešpats pavadino „vargdienio dvasia“ (Mt 5, 3¹⁴), kurią įsakė mums turėti, kurią palaimino. Didis blogis yra savo protavimu nutolti nuo dogminio ir moralinio Bažnyčios mokymo, t. y. nuo Šventosios Dvasios mokymo! Tai – „puikybė, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą“. Tokį pažinimą reikia griauti ir „imti nelaisvėn, idant paklustų Kristui“ (2 Kor 10, 4–5).

Mokinys: Ar yra koks nors ryšys tarp pirmosios ir antrosios rūšies dvasinio paklydimo?

Senolis: Ryšys tarp šiųdviejų paklydimų, be abejo, yra. Pirmosios rūšies paklydimas visada sujungtas su antrosios rūšies paklydimu – „išsigalvojimu“. Tas, kas kuria klaidinančius vaizdinius ir savo prigimtine vaizduotės galia, svajojimu (fantazija) jungia juos į žavingą paveikslą, palenkia visą savo esybę viliojančiai, galingai šios dailės įtakai ir neišvengiamai išsigalvoja, kad šitą meną jam kuria Dievo malonė; kad širdies jausmai, kuriuos sukelia regimi paveikslai, yra malonės patirtis.

Antrosios rūšies dvasinis paklydimas („išsigalvojimas“) veikia nekuriant viliojančių paveikslų. Jis tenkinasi kurdamas melagingus pojūčius ir būsenas, iš kurių gimsta melagingas, iškreiptas asketikos supratimas. Tas, kas yra šitaip paklydęs, vadovaujasi melagingu požiūriu žvelgdamas į viską, kas jį supa. Jis apgautas ir savyje, ir išorėje. Apsigavusiuosius išsigalvojimais veikia fantazija, tačiau netiesiogiai. Ji arba visai nekuria vaizdinių, arba labai retai vaizduoja rojų, dangiškąsias buveines ir namus, dangiškąją šviesą ir kvapsnį, Kristų, angelus ir šventuosius. Užtat fantazija nuolatos sukelia nedvasines būsenas, fantazuojama apie glaudžią draugystę su Jėzumi (Tomo Kempiečio „Kristaus sekimas“, 2 kn., 8 sk.), vidinį pokalbį su Juo (3 kn., 1 sk.), slėpiningus apreiškimus (3 kn., 3 sk.), balsus, malonumus. Šių fantazijų pagrindu kuriama melaginga savimonė, neteisinga krikščioniškosios asketikos samprata. Apskritai kuriamas melagingas mąstymo būdas ir melaginga širdies laikysena. Tai veda prie žavėjimosi savimi, užsidegimo ir susijaudinimo. Šie jausmai kyla iš subtilaus tuščiagarbiškumo ir gašlumo veikimo¹⁵. Nuo šio veikimo kraujas įgyja nuodėmingą, viliojantį judėjimą, kuris klaidingai laikomas malonės teikiamu malonumu. Tuščiagarbiškumą ir gašlumą žadina išdidumas, „išsigalvojimo“ palydovas. Baisi puikybė, prilygstanti demonų puikybei, yra viešpataujantis bruožas, pastebimas žmonėse, paklydusiuose abiem būdais.

Tie, kas suvilioti pirmosios rūšies paklydimo, puikybės yra nuvedami į akivaizdžios beprotybės būseną. Kas suviliojami antrosios rūšies paklydimu, taip pat patiria proto pažeidimų, Rašte vadinamų „proto sugedimu“ (2 Tim 3, 8), bet šis pagedimas mažiau matomas, apgaubtas nuolankumo, pamaldumo, išminties kauke. Pažįstamas jis tik iš vaisių. Tie, kas paklydę išsigalvodami savo nuopelnus, ypač įsivaizduojantieji esą šventi, gali iškrėsti bet ką: veidmainiauti, spęsti spąstus, meluoti ir daryti visas kitas piktybes. Jie nekenčia Tiesos tarnų, nepripažįstančių apgaulingų jų būsenų, kurias priima aklasis pasaulis.

Mokinys: Bet egzistuoja ir dvasinės būsenos, sukeliamos Dievo malonės. Pavyzdžiui, būsena, kai skanaujama dvasinė saldybė ir džiaugsmas, ar būsena, kai atsiveria krikščionybės slėpiniai, ar būsena, kai širdyje jaučiamas Šventosios Dvasios buvimas, ar būsena, kai Kristaus asketas apdovanojamas dvasiniais regėjimais?

Senolis: Aišku, egzistuoja, bet ji būdinga tik tiems krikščionims, kurie pasiekė krikščionišką tobulumą, prieš tai apsivalė ir pasiruošė tam atgailavimu. Atgailos veikimas žmoguje reiškiasi visomis nuolankumo rūšimis (ypač malda), kylančiomis iš vargdienio dvasios ir verksmo. Palaipsniui tai susilpnina nuodėmės veikimą žmoguje. Bet tam reikia daug laiko. Šis laikas duodamas. Šį laiką Dieviškoji apvaizda, nuolatos mus serginti, skiria tikriesiems, tinkamai nusiteikusiems asketams.

Kova su aistromis nepaprastai naudinga. Ji greičiausiai atveda prie vargdienio dvasios. Dėl mūsų naudos Teisėjas ir Dievas ilgai laukia ir neskuba apginti mūsų nuo priešininko – nuodėmės (Lk 18, 7). Kai nusilpsta mūsų aistros, – o tai įvyksta gyvenimo pabaigos link (Teofilo, Poimeno Ligotojo, Jono Kentėtojo gyvenimai. Pečerskopaterikonas), – tada po truputį atsiranda dvasinių pojūčių, kurie neapsakomai skiriasi nuo išsigalvotų pojūčių. Pirmiausia į dvasios šventovę įžengia malonės verksmas, apvalo ją ir išbalina, kad būtų galima priimti dovanas, pagal dvasinius dėsnius einančias po verksmo.

Kūniškas žmogus niekaip negali įsivaizduoti, kas yra dvasinės būsenos, negali turėti jokio supratimo apie malonės teikiamą verksmą: šių būsenų pažinimas įgyjamas tik patirtimi (Šv. Izaokas Siras, 55 pamokslas). Dvasinės dovanos dalijamos pagal Dievo išmintį, kuri nustato, ar žodžio indas, į kurį bus įlieta dovana, sugebės be žalos šios dovanos galią priimti. Naujas vynas perplėšia senus vynmaišius (Mt 9, 17)! Pažymėtina, kad šiuo metu dvasinės dovanos dalijamos itin taupiai, nes nusilpęs krikščionių tikėjimas. Šios dovanos tenkina beveik vien tik išganymo poreikius. O Išsigalvojimas savo dovanas dalija gausiai ir paskubomis.

Bendras dvasios būsenų bruožas – gilus nuolankumas ir nuolanki savimonė¹⁶, kuri reiškiasi kaip didesnis artimųjų vertinimas. Tai evangeliškosios meilės nuostata artimųjų atžvilgiu, troški-mas būti nežinomam ir pasitraukti iš pasaulio¹⁷. Išsigalvojimams čia vietos mažai, nes nuolankumas yra visų savo nuopelnų išsižadėjimas, Atpirkėjo išpažinimas, visų vilčių sudėjimas į Jį. O išsigalvojimai yra Dievo duotų dovanų priskyrimas savo nuopelnams, taip pat nebūtų nuopelnų išsigalvojimas. Jie susijungę su vilčių dėjimu į save, su šaltu, paviršutiniu Atpirkėjo išpažinimu. Dievas šlovinamas tam, kad būtų pašlovintas Aš, kaip kad fariziejaus atveju (Lk 18, 11). Apsėstieji išsigalvojimų labiausiai atsiduoda gašlumui, nors priskiria sau aukštąsias dvasines būsenas, aptinkamas tik teisingoje ortodoksų asketikoje. Nedaug kas iš jų atsispiria šiurkščiai gašlumo vergovei. Susilaikyti nuo vergavimo gašlumui jiems padeda nuodėmių nuodėmės – puikybės – dominavimas.

Mokinys: Ar šiam paklydimui, vadinamam išsigalvojimais, būdingos kokios aiškiai matomos, liūdnos pasekmės?

Senolis: Iš šios pražūtingos paklydimo rūšies atsirado erezijos, schizmos, ateizmas ir piktžodžiavimai prieš Dievą. Liūdniausia aiškiai matoma šio paklydimo pasekmė – neteisinga, sau ir artimiesiems žalinga veikla. Tai blogis, kuris, nepaisant jo paplitimo, mažai pastebimas ir mažai suprantamas. Nutinka išsigalvojimų pažeistiems žmonėms ir visiems akivaizdžių nelaimių, bet retai. Nes išsigalvojimai, nors ir nuveda protą į baisiausią paklydimą, nepriveda prie beprotybės, kaip padaro sugadinta vaizduotė.

Valaamo¹⁸ saloje, atskiroje dykumos lūšnoje, gyveno schivienuolis Porfirijus, kurį ir aš mačiau. Jis užsiėmė maldos žygdarbiu. Kokios rūšies buvo šis žygdarbis, gerai nežinau. Galima įtarti apie šio žygdarbio klaidingumą pagal schivienuolio mėgstamiausią knygą – jis labai mėgo skaityti Vakarų rašytojo Tomo Kempiečio knygą apie Jėzaus Kristaus mėgdžiojimą ir ja vadovavosi. Ši knyga parašyta remiantis išsigalvojimais.

Kartą vakare, rudenį, Porfirijus aplankė netoliese nuo jo dykumos esančio skito senolius. Atsisveikindami senoliai perspėjo: „Nesugalvok eiti per ledą: vandenį tik neseniai aptraukė ledas, jis labai plonas.“ Porfirijaus dykuma nuo skito buvo atskirta gilios Ladogos ežero įlankos, ją tekdavo apeiti. Schivienuolis atsakė tyliu balsu, su tariamu, išoriniu kuklumu: „Aš jau pasidariau lengvas.“ Ir išėjo.

Po kurio laiko pasigirdo nevilties šūksniai. Skito senoliai išsigando ir išbėgo į lauką. Buvo tamsu. Negreitai rado nelaimės vietą. Negreitai rado ir priemonių skenduoliui ištraukti… Ištraukė jau sielos paliktą kūną…

Mokinys: Tu sakai, kad knyga „Kristaus sekimas“ parašyta apėmus saviapgaulės būsenai, tačiau ją skaito daugybė Ortodoksų Bažnyčios atžalų!

Senolis: Tie skaitytojai susižavėję laiko ją vertinga, kalba apie ją, nors nieko nesupranta. 1834 m. leidime, išleistame Maskvoje, vertėjo į rusų kalbą įžangoje parašyta: „Vienas labai apsišvietęs vyras – rusas, ortodoksas – sakydavo: jei kas klaustų mano nuomonės, tai sakyčiau, kad po Šventojo Rašto antroje vietoje yra Kempiečio veikalas apie Jėzaus Kristaus mėgdžiojimą.“ Šiame ryžtingame nuosprendyje heterodoksinis rašytojas vertinamas labiau už Šventuosius Ortodoksų Bažnyčios Tėvus, o asmeninis požiūris vertinamas labiau už apibrėžimus visos Bažnyčios¹⁹, kuri šventuosiuose Susirinkimuose pripažino Šventųjų Tėvų raštus Šventosios Dvasios įkvėptais ir prisakė savo atžaloms juos skaityti ne tik dėl dvasinės naudos, bet ir tam, kad jais vadovautųsi spręsdami bažnytinius klausimus.

Tėvų raštuose glūdi didis dvasinis lobis: dogminė ir moralinė Bažnyčios Tradicija. Akivaizdu, kad knyga „Sekimas“ suteikė minėtajam vyrui ir tą nuotaiką, kurios apimtas jis paskubėjo ši-taip klaidingai ir liūdnai pasisakyti.

Beje, pirmąsyk pasirodęs „Sekimas“ buvo pasmerktas netgi savosios Lotynų Bažnyčios. Šią knygą persekiojo inkvizicija. Vėliau persekiojimas išvirto globojimu, nes pastebėta, kad knyga yra puikus propagandinis ginklas žmonėms, kurie prarado tikrąjį krikščionybės suvokimą ir į krikščionybę žiūri paviršutiniškai. Sakydamas „papistinė propaganda“ turiu omenyje popiežystės sampratos populiarinimą, kuriuo siekiama įskiepyti žmonijai, kad popiežiaus valdžia pasaulyje yra aukščiausia, monarchinė ir neribota. Kadangi tai – propagandos tikslas, mažai rūpinamasi mokymo kokybe. Jai paranku viskas, kas padeda pasiekti norimą tikslą. Lotynininkai leidžia netgi stabmeldystę derinti su Kristaus tikėjimu.

Visa tai – saviapgaulė! Visa tai – dvasinis paklydimas! Visa tai gimė iš melagingo supratimo, kuris kilo iš neteisingų jausmų, aprašytų knygoje. Knygoje gyvena ir iš knygos kvėpuoja piktosios dvasios patepimas, viliojantis skaitytojus, girdantis juos melo nuodais, pasaldintais subtiliais išdidumo, tuščiagarbiškumo ir gašlumo prieskoniais. Knyga moko skaitytojus tiesiogiai bendrauti su Dievu, be pasiruošimo bendrauti per atgailą. Todėl ji ir patinka aistringiems žmonėms, nepažįstantiems atgailos kelio, neapsaugotiems nuo saviapgaulės ir dvasinio paklydimo, neišauklėtiems Šventųjų Ortodoksų Bažnyčios Tėvų, kaip tinkamai gyventi.

Knyga smarkiai paveikia kraują ir nervus, jaudina juos, todėl ypač patinka juslumo pavergtiems žmonėms. Šia knyga galima mėgautis neatsisakant šiurkščių juslumo malonumų. Išdidumas, gašlumas ir tuščiagarbiškumas knygoje pristatomi kaip Dievo malonės veikimas. Apuostę savo svetimavimą, veikiantį subtiliausia veikimo forma, kūniški žmonės ima žavėtis patiriamu malonumu, tuo pasigėrėjimu, kuris pasiekiamas be vargo: be savęs atsižadėjimo, be atgailos, be „kūno nukryžiavimo su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 24), užtat su meilikavimu puolusiai būsenai. Laimingi skaitytojai, aklai vedami savo puikybės, pereina nuo gyvuliškos meilės guolio prie daug baisesnio atstumtųjų demonų svetimavimo guolio.

Viena panelė, pagal žemišką kilmę priklausiusi aukščiausiam ir labiausiai išsilavinusiam visuomenės sluoksniui, taip pat – išoriškai – Ortodoksų Bažnyčiai, apie mirusią liuteronę, kurią laikė šventa, pasakė taip: „Ji aistringai mylėjo Dievą. Ji galvojo tik apie Dievą. Ji matė tik Dievą. Ji skaitė tik Evangeliją ir „Sekimą“, kuris – antroji Evangelija“ (ši žavinga frazė buvo ištarta prancūziškai, scenai priderančia kalba…). Šiais žodžiais tiksliai apibūdinama ta būsena, kuri užvaldo „Sekimo“ skaitytojus. Iš esmės tokią pat frazę yra pasakiusi žymi prancūzų rašytoja ponia Sévigné²⁰ apie žymų prancūzų poetą Racine’ą vyresnįjį²¹. Ponia Sévigné drįso pasakyti: „Jis mylėjo Dievą taip, kaip anksčiau mylėjo savo suguloves.“ Žymus kritikas La Harpe’as²², iš pradžių buvęs bedievis, paskui atsivertęs į neteisingai suprastą ir jo iškreiptą krikščionybę, pritardamas poniai Sévigné, tarė: „Širdis, kuri myli Kūrėją ir kūrinį, – yra viena, nors ir meilės pasekmės tarpusavyje skiriasi tiek, kiek skiriasi tai, kas mylima…“

Racine’as tik perėjo nuo ištvirkavimo prie dvasinio paklydimo, vadinamo išsigalvojimais. Šis paklydimas labai ryškus dviejose paskutinėse šio poeto tragedijose – „Esteroje“ ir „Atalijoje“. Kilnios Racine’o krikščioniškos mintys lengvai rado vietą mūzų ir Apolono šventykloje (mūzos ir Apolonas – senovės pagonių, graikų ir romėnų, dievybės; šitiems demonams pagonys priskyrė dailiųjų menų globą), o teatre sukėlė susižavėjimą, plojimus. „Atalija“, laikoma geriausiu Racine’o kūriniu, buvo pastatyta 42 kartus iš eilės. Šios tragedijos dvasia – tokia pati kaip ir „Sekimo“.

Mes tikime, kad žmogaus širdyje esama gyvuliškos varos, įsiveržusios nuopuolio metu ir turinčios sąryšį su puolusių dvasių vara. Mes tikime, kad širdyje esama ir Dvasios varos, su kuria esame sukurti, kuri iš prigimties skatina mylėti Dievą ir artimą, kuriai būdinga darna (sąskambis, santarvė) su šventųjų angelų vara. Kad galėtume mylėti Dievą, o Dieve – artimą, būtina apsivalyti nuo gyvuliškos varos. O apvalo žmogų Šventoji Dvasia, jei tik žmogus savo gyvenimu išreiškia norą apsivalyti. Moraliniu požiūriu širdimi ir yra vadinama vara ir kitos dvasinės jėgos, o ne kūno narys²³ – širdis. Kadangi [žmogaus] jėgos sutelktos šiame kūno naryje – širdyje, tai taip vaizdingai pavadinta ir dvasinių jėgų santalka.

Priešingai nei jaučia kūniški žmonės, Dvasios vyrai, užuodę blogio, apsimetusio gėriu, smirdėjimą, netruko pajusti pasišlykštėjimą knyga, skleidusia šį kvapą. Senoliui, vienuoliui Izaijui, gyvenusiam hesichasto gyvenimą Nikiforo dykynėje (Olonecko ar Petrozavodsko vyskupijoje), pasiekusio noetinės maldos aukštumų ir sulaukusio Dieviškojo Apšvietimo, buvo perskaityta „Sekimo“ ištrauka. Senolis bemat įsigilino į knygos prasmę. Jis nusijuokė ir sušuko: „O! Taigi čia parašyta remiantis išsigalvojimais. Čia nėra nieko teisingo! Čia viskas – pramanai! Kaip įsivaizdavo Tomas dvasines būsenas ir ką apie jas išsigalvojo, nepažindamas jų patirtimi, tą ir prirašė!“

Dvasinis paklydimas, deja, yra liūdnas reginys. Kaip ir nerangumas, jis – juokingas. Garsus griežtu savo gyvenimu Kirilo-Novoezersko vienuolyno (Naugardo vyskupija) archimandritas²⁴ Teofanas, iš širdies paprastumo beveik visada užsiėmęs tik kūno žygdarbiais, apie dvasios žygdarbius turėjęs tik kuklų suvokimą, asmenims, kurie prašė jo patarimų ir kuriems jis buvo dvasios vadovas, pirmiausia siūlė skaityti „Sekimą“. Keleri metai iki mirties archimandritas ėmė drausti skaityti šią knygą. Apie tai jis kalbėjo su dvasiniu paprastumu: „Pirma aš galvojau, kad ši knyga naudinga sielai. Bet Dievas man atvėrė, kad ji – žalinga sielai.“ Tokios pat nuomonės buvo dėl monastinės praktikos žymus kunigas schivienuolis Leonidas, atvedęs Optos dykynę (Kalužo vyskupija) į moralinio klestėjimo kelią. Visus minėtus asketus pažinojau asmeniškai.

Vienas dvarininkas, auklėtas ortodoksų tikėjimo dvasia, mažai pažinęs „platųjį pasaulį“, kartą pamatė „Sekimą“ savo dukros rankose. Jis uždraudė jai skaityti knygą tardamas: „Aš nenoriu, kad tu vaikytumeis mados ir koketuotum su Dievu!“ Puikiausias šios knygos įvertinimas.

Mokinys: O dar yra kokių dvasinio paklydimo formų?

Senolis: Visos individualios saviapgaulės ir demonų klaidinimo formos priklauso dviem anksčiau minėtoms rūšims ir kyla arba iš neteisingo proto veikimo, arba iš neteisingo širdies veikimo. Itin platus „išsigalvojimų“ veikimo spektras. Ne veltui tie vienuoliai, kurie atmeta Jėzaus maldą ir apskritai noetinę praktiką ir tenkinasi vien išoriniu meldimu (reguliariu dalyvavimu bažnytinėse apeigose, reguliariu privačios maldos regulos, kurią sudaro vien psalmių giedojimas ir žodinės balsu ir lūpomis tariamos maldos, laikymusi), priskiriami dvasiškai paklydusiems ir esantiems saviapgaulės būklės. Jie negali išvengti išsigalvojimų, kaip tai aiškina senolis Bazilijus minėtoje šv. Grigaliaus Sinajiečio knygos įžangoje, remdamasis šventųjų Grigaliaus ir Simeono Naujojo Teologo raštais.

Išsigalvojimų požymis – kai asketai ima manyti, esą jie gyvena dėmesingai, dažnai iš puikybės ima teisti kitus, apie juos blogai kalbėdami, įsitikinę, kad yra verti būti avių ganytojais ir vadovais. Jie tarsi aklieji, kurie imasi rodyti kelią kitiems akliesiems (Apie antrąjį maldos ir dėmesio būdą. Filokalija, t. 1). Lūpų ir balso malda tik tada naudinga, kai ją lydi dėmesys, o taip būna labai retai. Juk dėmesio mes daugiausiai išmokstame tik praktikuodami Jėzaus maldą (Schivienuolio Bazilijaus įvadas).

Iš: Сочиненія Епископа Игнатія Брянчанинова. Аскетическіе Опыты. Томъ первый. С.-Петербургъ: Изданіе книгопродавца И. Л. Тузова, 1886

Vertė Gintaras Sungaila

¹ Čia prasideda šv. Ignoto ataka prieš katalikybę ir protestantizmą. Ji paremta šv. Ignoto prielaida, kad anapus Ortodoksų Bažnyčios, kuri, kaip tiki ortodoksai, yra Kristaus Bažnyčia, nėra Dievo malonės.

² Lotynybė, latinizmas (rus. латинство) – taip paniekinamai XIX a. ortodoksų raštijoje vadinama katalikybė.

³ Širdis (kardia, сердце) – klasikinėje patristinėje tradicijoje žmogaus asmenybės centras, Dievo susitikimo su žmogumi vieta. Tai viena svarbiausių ortodoksų asketikos sampratų, ji ir sunkiausiai apibrėžiama. Dvasinė širdies samprata kyla iš kūniškos širdies ypatybių. Senovės anatomijoje širdis buvo suvokiama ne kaip pompa, pumpuojanti kraują žmogaus kraujo apytakos ratu, o kaip ertmė. Tai rodo ir lietuvių kalbos vartosena – sakome „širdis apsunko“ arba „širdis kupina džiaugsmo“. Tiek Šventojo Rašto užrašytojams, tiek Bažnyčios Tėvams širdis galėjo būti „pilna malonės“, „pilna dvasios“ (= „dvelksmo“) arba „Šventosios Dvasios gyvenimo“, dvelkimo vieta. „Širdies žinojimo“ dovana (širdžių gnosis) reiškia, kad šventasis žino kito žmogaus mintis ir sumanymus. Tačiau mūsų kultūroje įprasta širdį laikyti „emociniu“ organu. Širdies siejimas su emocijomis kyla iš scholastinės teologinės tradicijos, kuri priešpriešina cordis affectus ir intelectus (ratio), t. y. mąstančiąją ir jausmingąją sielos dalis, širdį tapatindama su sielos dalimi, jaučiančia emocijas. Senovės Tėvai širdį suprato ne kaip emocinį žmogaus centrą, o kaip visos asmenybės centrą, kuriame yra ir protas. „Širdis“ (kardia) kartais suprantama kaip proto (nous; esmėžiūros galią turintis protas, skirtingai nei dianoia) sinonimas, o kartais – kaip vieta, kur buvoja nous. Todėl nous dar vadinamas širdies akimis (kartais ir proto akimis). Širdis, būdama žmogaus „dvasiniu centru“, „ertme“, yra vieta, kur žmogus gali susi-rinkti, susi-kaupti, t. y. sukaupti dvasines jėgas. XIX a. rusų šventųjų raštuose klasikinė širdies samprata jau yra sumišusi su liaudiška ir scholastine, todėl daugiau siejama su emociniu išgyvenimu. Tobula malda reikalauja „proto nuleidimo į širdį“, t. y. dianoia ir logos nusileidimo į širdį, kaip ir visų kitų sielos galių, kad išsibarstęs ir susiskaidęs žmogaus asmuo širdyje vėl pavirstų vieniu. Kai kalbama apie širdies veikimą, turimas omenyje tokios asmenybės sanklodos (katástasis) kūrimas, kuris užtikrintų širdies tyrimą [ar tyrumą?] nuo blogų minčių bei nuodėmių ir ją sergėtų. Tai Dievo regėjimo (theoria) sąlyga. Nederėtų ir perdėm priešinti „fizinę“ širdies sampratą su „dvasine“, nes hesichastinėje maldoje dvasiniai ir fiziniai organai yra labai glaudžiai siejami.

⁴ 50 psalmė yra viena svarbiausių ortodoksų psalmių. Visi ortodoksai ją skaito kasdien asmeninėje maldoje, ji (arba jos fragmentai) skaitoma kiekvienose rytmetinėse pamaldose. Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje ši psalmė skamba prieš kiekvieną Dieviškąją Liturgiją 6-oje liturginėje valandoje. Todėl dažnas tikintysis ją moka atmintinai (cituojama pagal graikišką Septuagintos tekstą).

⁵ Česlovo Kavaliausko vertime ši vieta išversta: „Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes čia pat dangaus karalystė!“ Čia vartojamas graikiškas žodis metanoeîte (nuo metanoéō: meta – priešdėlis, reiškiantis kismą, nous – protas, mąstymas). Metanoeîte pažodžiui reiškia „pakeiskite protą“, tačiau nous, skirtingai nei phrēn ar dianoia, nėra vien emocijų centras ar loginis mąstymas, o visos žmogiškosios asmenybės centras. Todėl žodį tinkamiau būtų perteikti fraze „keiskite gyvenimą“, lietuviškai tai atitiktų žodžiai „atgailaukite“ ir „atsiverskite“.

⁶ Žodžių „idant atgailautų“ (eis metánoian – „į atgailą“) nėra Kavaliausko vertime. Tikėtina, kad šios frazės nebuvo jo naudotuose rankraščiuose.

⁷ Čia šv. Ignotas pasitelkia apaštalo Pauliaus vartotą „kūniškų“ ir „dvasinių“ žmonių perskyrą, taip pat trichotominę antropologiją (laikosi pažiūros, kad žmogus sudarytas iš kūno, sielos ir dvasios). Paulius trichotomine antropologija remiasi šioje eilutėje: „Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko tobulą bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“ (1 Tes 5, 23). Trichotominė antropologija labai populiari Rytų Tėvų raštuose. Dvasia (pneuma) yra sunkiai apibūdinama sąvoka, tačiau antropologijos vadovėliai ją nusako kaip sielos galią bendrauti su Dievu. Tai yra tai, kas dieviška žmoguje.

⁸ Kavaliausko vertime nėra žodžio mēheōraken – „nematytų“.

⁹ Senojo ir naujojo žmogaus perskyra paimta iš apaštalo Pauliaus laiškų. Naujas žmogus – per metanoia perkeistas Kristuje Jėzuje, t. y. Šventosios Dvasios apvalytas: „Išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 21–24). Naujojo žmogaus gimimo galimybė grindžiama mirtimi Kristuje Jėzuje ir prisikėlimu su Juo, kuris išgyvenamas krikšto slėpinio metu: „Jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės. [...] kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 3. 4); „Su Juo [Kristumi] palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių. Taip pat ir jus, mirusius nuodėmėmis ir kūno neapipjaustymu, jis atgaivino kartu su Kristumi, dovanodamas visus nusikaltimus“ (Kol 2, 12–13).

¹⁰ Malonė yra Dievo veikimai (energijos). Klystantis žmogus demonų veikimus ir savo proto veikimus supainioja su Dievo veikimais.

¹¹ Cituojama pagal graikišką Septuagintos tekstą.

¹² Pirkimas ir pardavimas yra labai dažnos dvasinio gyvenimo metaforos Naujajame Testamente. Pažodžiui „Tėve mūsų“ maldoje yra sakoma: „Ir atleisk mums mūsų skolas (ta opheilēmata hēmōn), kaip ir mes atleidžiame savo skolininkams (tois opheiletais hēmōn).“

¹³ Cituojama iš Kosto Burbulio Biblijos vertimo (iš hebrajų k.).

¹⁴ „Palaiminti vargšai dvasia (hoiptōchoìtōipneúmati), nes jų yra dangaus karalystė“ – originale vartojamas datyvas, atitinkantis lietuvių įnagininką.

¹⁵ Sekdamas Evagrijaus Pontiečio tradicija, šv. Ignotas gretina ydas (apsirijimą, godumą, gašlumą, liūdesį, pyktį, nusiminimą, tuščiagarbiškumą, puikybę) su jas sukeliančiais demonais, piktosiomis dvasiomis (apsirijimo demonas ir t. t.).

¹⁶ Смиренномудрие (tapeinophrosýnē) – nuolankus mąstymas, t. y. blaivus savęs suvokimas.

¹⁷ Turimas omeny vienuoliškas atsitraukimas.

¹⁸ Valaamas – Karelijos salynas, kuriame veikia griežtos regulos vienuolynai, kartais vadinami Šiaurės Atonu. Pasak legendų, šiame salyne lankėsi apaštalas Andriejus. Vienuolynai čia įkurti XII–XIV a. (egzistuoja dvi skirtingos jų įkūrimo tradicijos: viena siejama su šventaisiais Sergijumi ir Hermanu, atvykėliais iš Graikijos, kita – su šv. Abraomu Rostoviečiu). „Padavime apie Valaamo vienuolyną“ įkūrimas datuojamas 1407 m. Dėl švedų antpuolių vienuolynai tuštėjo ir buvo atgaivinti po Petro I užkariavimų. XIX a. vienuolynai tapo naujai suformuotos Suomijos Kunigaikštystės (Rusijos imperijos sudėtyje) dalimi. Labiausiai vienuolynai suklestėjo, kai 1839 m. abatu tapo Damaskinas. Prasidėjo didžiosios statybos, sugriežtinta vienuolių regula, atsirado Naujosios Jeruzalės simbolikos. Prieš I pasaulinį karą Valaame gyveno tūkstantis vienuolių. Po karo vienuolynas tapo nepriklausomos Suomijos dalimi. 1925 m. pradėta melstis suomių kalba, netrukus prasidėjo schizma dėl kalendoriaus. Naujai susiformavusi Suomijos Autonominė Bažnyčia Konstantinopolio patriarchato sudėtyje perėjo prie Grigaliaus kalendoriaus, netgi ėmė naudoti vakarietišką paschaliją (Velykų datos skaičiavimo būdą; ir šiandien Suomijos Bažnyčia yra vienintelė pasaulyje, naudojanti vakarietišką paschaliją). Didžiuma vienuolių paliko Valaamą ir persikėlė į kitus vienuolynus. Per Suomijos ir TSRS karą paskutiniai vienuoliai paliko Valaamo salyną ir persikėlė į Heinevesį, ten įkūrė Naujojo Valaamo vienuolyną. 1977 m. visiškai nustota melstis bažnytine slavų kalba, 1981 m. mirė paskutinis rusų vienuolis. Naujasis Valaamas šiandien yra Suomijos ortodoksų kultūros centras, jame gyvena tik 10 vienuolių. Senasis Valaamas atkurtas 1989 m. Šiandien ten gyvena 217 vienuolių. Vienuolyne naudojamas Atono statutas – meldžiamasi po 8 ir daugiau valandų per dieną, pabrėžiamas savivaldos katalikiškumas (соборность) – kaip ir Atone, vienuolynams vadovauja senolių taryba (Protatas).

¹⁹ Apibrėžimai, ribos (hóroi) – per visuotinius susirinkimus apibrėžimų pavidalu nurodytos Bažnyčios ribos.

²⁰ Marie de Rabutin-Chantal, markizė de Sévigné (1626–1696) – prancūzų aristokratė, svarbi prancūzų literatūros asmenybė, išgarsėjusi savo laiškais, adresuotais daugiausia dukrai. Laiškai vitališki, kupini intelektualaus humoro. Rusijoje paplitęs jos posakis: „Kuo daugiau pažįstu žmones, tuo labiau myliu šunis.“

²¹ Jeanas Racine’as (1639–1699) – vienas iš trijų didžiųjų (su Molière’u ir Corneille’iu) XVII a. prancūzų dramaturgų. Daugiausia rašė neoklasikinio stiliaus tragedijas, kurios garsėjo elegancija, tyrumu, grakštumu ir greičiu, jose gausu sąsajų su antikos kultūra.

²² Jeanas François de La Harpe’as (1739–1803) – prancūzų rašytojas, dramaturgas, kritikas, Prancūzų akademijos narys, klasicizmo atstovas. Daugelis jo darbų buvo silpni, tad po artimo draugo Voltaire’o mirties 1778 m. neteko užnugario, jis buvo labai šiurkščiai kritikuojamas.

²³ T. y. kūno dalis. Nariais kūno dalys Evangelijoje ir Tėvų tradicijoje vadinamos pabrėžiant visų kūno dalių organinę vienovę.

²⁴ Archimandritas – aukščiausias kunigo vienuolio garbės titulas.