Ant mirties ribos – prieš „deadline’ą“ norisi šokolado
Запущены моих друзей дела,
нет в их домах ни музыки, ни пенья,
и лишь, как прежде, девочки Дега
голубенькие оправляют перья.
Bela Achmadulina (1959)
Iš kur atsiranda tokios dienos? Pabudimas, sapno kartėlis, negalėjimas atlikti pareigos – nepasitenkinimas. Pataikavimas maistu, visa apimanti baimė, susmukimas ant vonios kilimėlio, ašaros; perėjimas į fotelį svetainėje – verksmas, pasidavimas. Prieš akis šešiolikaaukštis. Gal nueiti ir skristi žemyn? Bet aš nesipraususi, nes šiandien nėjau iš namų, nes turėjau atlikti tai, ką privalėjau, – versti. Kiek žmonių sužalos tas kūnas ant asfalto? Ką parašyčiau raštelyje? „Mama, atleisk“? Jei neturėčiau mamos, turbūt būčiau kritusi seniai, – tai gyveni tik dėl to, kad gaila mamos? Nebus kam pamaitinti tavo vaiko, išvesti šuns?
Rytas, per televizorių kalba beveik septyniasdešimties sulaukusi Marina Abramović (nė raukšlės), nuskamba (neprisimenu tikslaus konteksto, bet klausimas ištirpdo buvusius ir būsimus žodžius): o jeigu kasdien gyventume taip, lyg tai būtų paskutinė diena? Taip banalu, o kyla toks susijaudinimas, vidinis nepakantumas, nepasitenkinimas – pasipriešinimas auga. Žinau savo atsakymą: jeigu taip gyvenčiau, neveikčiau nieko, jeigu ši diena būtų paskutinė, ramia sąžine leisčiau sau neužbaigti to, ką pradėjau. Vienu žodžiu, nudžiugčiau sužinojusi, kad mažai liko. Argi man taip blogai? Jeigu taip sunku, kažkas turi būti negerai, bet juk dienos nuolat kinta, o aš per savaitę patiriu ekstazės akimirkų ir noro kristi nuo šešiolikaaukščio momentų. Ar aš sergu? Ar aš meluoju sau? Ar gyvenu taip, kaip man nepatinka, ir tiesiog neturiu jėgų ką nors keisti? Neapykanta sau.
Esu absoliuti vartotoja: vartoju kitų žmonių kūrinius, skaitau jų knygas, klausausi mokslinių pranešimų, muzikos – imu, imu, žaviuosi, o nieko, visiškai nieko negaliu pasiūlyti pasauliui už tai, ką jis man suteikia. Totali impotencija, neturiu ko duoti, neturiu kuo atsidėkoti. Vaikystėje norėjau dainuoti ir teikti žmonėms džiaugsmą; aišku, troškau, kad manimi žavėtųsi, bet siekiau ir įkvėpti, kad žmogus iš teatro išeitų laimingesnis. Kas nutiko? Kur nuriedėjau?
Kovoti man labai sunku. Žinau, kad išauš nauja diena, kad reikia tik išgyventi šią ir vėl pajusiu šviesą, bet procesas pastovus, – kiek galima apgaudinėti save? Juk vėl bus tamsa, nepakeliama baimė, nepasitenkinimas, agresija. Ar verta stumtis toliau? Galiu juoktis, moku grimuotis, vaidinti, o paskui grįžtu namo, susiduriu su savimi – nepakeliu kontrasto. Ką padariau ne taip vakare? Vakar visą dieną skaičiau, ruošiausi versti, pavargau, gyvenu pagal žadintuvą – pamoka–pertrauka–pamoka – skambutis, nes jeigu ne disciplina, nieko nedaryčiau. Chroniška tinginystė?
Laikas – „deadline’ai“, kurie man visada yra „dead“, o ne „line“. Taip ir išgyvenu mirties baimę kiekvieną sykį, kiek-vieną semestrą, o ar tikrai svarbu viską spėti laiku, bet jei ne, tai gali būti, kad niekada ir nepabaigsi: pusė puodelio kavos, trečdalis knygos, dvi pastraipos – viskas „nedadaryta“, greitai pabosta, entuziazmas pranyksta. Valia. Tik valia. Bet kodėl visą gyvenimą turi save prievartauti, vis reikia, turiu kažką daryti. Aš parazitas, gyvenu išlaikoma, viską imu, nieko neduodu – kaltė.
Energijos nėra, bejėgiškumas – žeminantis. Jeigu pagulėsiu dar lovoje, gal virsiu vabalu? Bet kiek kartų verta keltis, jeigu vis tiek virsiu atgal į lovą, apsiklosiu galvą ir iš tiesų vilsiuosi ne-nubusti. Bet ką ten – kiekvieną sykį pakirsti ir nė velnio nepagerėjo. Taip, paskui prisiverti, atsikeli, nusigrimuoji, išeini – pamatai ką nors (akis, plaukus, šviesos spindulį ant fasado), pagalvoji: „Sustok, akimirka žavinga“; sutinki ką nors, pasišneki, vėl atrodo, tarsi viskas atgyja, susikaupi, atidirbi, padarai, ką reikia, net juokiesi ir išgyveni pasitenkinimą, bet ir vėl krenti (ne rytoj, tai poryt) – pasaka be galo. Tokia ir esmė?
Kartais jaučiuosi sena, bet žinau, kad labai gali būti, jog man dar teks tverti ir kokius šešiasdešimt metų, – ir taip tęsis visą laiką? Duobė, pakilimas, duobė? Gal čia ne mano kaltė, gal trūksta serotonino smegenims (gal viskas daug paprasčiau – biologija ir tiek?), – gal reikėtų įkalti vaistukų ir drama baigta? Bet jau kadais perėjau psichologų, antidepresantų etapą – abejoju, ar tai išeitis; tai ką, visą gyvenimą taip ir stumsiu save į priekį valerijonų ekstraktu, saldainiukais, cigaretėm, masturbacija? Maskuosiu tą nenorą, negalėjimą gyventi.
Užtinusios akys (net mano grimavimosi sugebėjimai nepadės), nėra karšto vandens (daugiabučių tragedija) – tikrai teks tūnoti namie, bet jau žinai, kad nieko nepadarysi, straipsnio neversi, neskaitysi, o rytoj, puikiai suvoki, – neturėsi laiko, bet tas tikėjimas (!), kad stebuklingai, gal kaip nors darbas pasidarys, – juk ne pirmas dugnas šiandien, juk visada iki šiol kažkaip pavykdavo, o jeigu ne? Nevykėlė, pralaimėjimas, po kurio bus tik sunkiau atsitiesti?
Bet užtat yra laiko rašyti šitą vimdančią, paauglyste atsiduodančią pliurzę, pritinkančią tik jaunimo linijoms. Iš anksto žinau, kad nežinosiu, kaip reikės sudėlioti kablelius, brūkšnius ir t. t., esu tikra, kad bendrinės lietuvių kalbos normų neatitiksiu, žodžiu, parašyta nelietuviškai, o esu vertėja, „bliat“ (VLKK konsultacijų bankas pataria, kad galima ir su „e“, ir su „ia“), tad turėčiau išmanyti. Kalbos redaktoriai juk irgi turi teisę į darbą, – pagaliau.
Tai turbūt ne tai, kas įkvėptų žmones. O pasidalinti vis dėlto norėtųsi, – kodėl? „Dėmesėlio“ pasiilgai? Juk tai pornografija, grafomanija, ekshibicionizmas. Galvoji, jeigu pati save apdergsi, sukritikuosi anksčiau už kitus, tau bus atleista. Ko tu iš viso nori?
Tokia tad būtų paskutinė diena, tokie tad būtų vaisiai. Kaip reikės rytoj eiti į darbą? „Ko tu nori, gražusis berneli“, – klausia ragana iš pasakos. Ragana graži, o jaunuolis nežino, nežino, ko jis nori, o kai žino ir siekia, ir gauna, – paaiškėja, kad tikrovė nepateisina lūkesčių. O dažniausia tai, ko geidžia, jis gauna tik sapnuose, todėl ir atsibunda ryte piktas, kam nutraukė jo išsipildžiusį intymumą. Kaip ir vaikystėje, susapnuoji kokį žaislą, atsibundi – nėra, ir verki, verki, o dabar juokinga.
