(Ne)bendruomeniška tapatybė
Po mano neigiamo atsakymo mažutė ponia ilgokai tyli. Tikrasis gyvenimas susideda iš tylėjimų. Jeigu ką nors sugadini kalbėdamas, gali pataisyti tylėdamas. Ši Gendručio Morkūno mintis įstrigo tada, kai per savo atvirumą tai pačiai poniai pasipasakojau, jog netoli mano namų esančios kalvos šlaitai jau kuris laikas priklauso man. Po to viskas ir prasidėjo: pokalbis parduotuvėje, pasivedimas į šalį „trumpam“ po sekmadienio mišių, rimti argumentavimai seniūnijos koridoriuose. Ir vis tas pats – vaikų darželiui reikia šlaitų kanalizacijai. Pasukiodavau galvą į šalis ir tylėdavau. Juk žinomas rašytojas, ne kokia kaimo moterėlė, pasakė, kad galiu savo plepumą taip pataisyti, tai ir taisiau, iki ponia šiandien įsiveržė į mano kiemą ir vėl tą patį pakartojo – vaikų darželiui reikia šlaitų kanalizacijai. Dar kartą pasukioju galvą. Ilgokai užsitęsusia tyla netgi džiaugiuosi, pamanau, bus taip pat Morkūną skaičiusi, tačiau, jai išsižiojus, išgirstu:
– Kokia jūs nebendruomeniška, – po išlaikytos pauzės su pagieža priduria, – tikra miesčionka.
Kiek save prisimenu, dar tada, kai mane iš tiesų buvo galima pavadinti miesčionka bent jau pagal gyvenamąją vietą, niekas nebūtų galėjęs manęs apkaltinti nebendruomeniškumu. Vaikystėje dalyvaudavau visuose pasirodymuose, kuriuos organizuodavo vaikų darželio auklėtojos. Kaldavau atmintinai eiles apie dėdę Iljičių, darbo liaudį, plačiąją tėvynę: „Lingo ly! Lingo ly! / Dainą traukim, greitai aukim / Mes Tarybų šaly.“ Kalti tekdavo vien Kosto Kubilinsko eiles, nes Salomėjos Nėries eilutės būdavo skirtos kitiems vaikams – ir tos pačios retai. Tėvas vis pasvarstydavo, ar neįmanomas darželyje įvairesnis kūrinių repertuaras, bet aš nesiskundžiau, matyt, tuomet buvau labai bendruomeniška. Apie tėvą to negalėčiau pasakyti, ypač po 1989-ųjų rudens, kai rugsėjį atėjusi į penktą klasę turėjau tapti pioniere. Didysis Tautos Sambrūzdis buvo jau gerokai įsismarkavęs, istorinių įvykių spurtas įgavęs nesustabdomą pagreitį. Labiausiai, žinoma, per žinias televizijoje, nes visa kita tekėjo ta pačia srove: eilės antradieniais prie „Saulėtekio“ parduotuvės belaukiant atvežamų „sasyskų“ nenyko, žingsniavimas ratuku mokykloje per pertraukas niekur nedingo, mama vis dar pasiūdavo per dieną po kelerias „banankes“, o man vis labiau rūpėjo prie naujos uniformos su juoda prijuoste užsirišti raudoną kaklaraištį, kokį nešiojo vyresnioji sesuo. Va tada, kai visi klasiokai tą raudoną išsvajotą skarą pagaliau rišosi, pirmą kartą teko apmąstyti, kurios bendruomenės dalis esu. Tik apmąstyti, nes bendruomenę man parinko tėvas. Kategoriškai – jokių pionierių, jokių komjaunuolių ir jokių komunistų. Tik sportas ir tas pats – krepšinis. Toje sporto bendruomenėje ir prabuvau nei daug, nei mažai – beveik iki pat savo vestuvių ir atsikraustymo gyventi į kaimą.
Keisčiausia, pakuojantis daiktus gyvenimui į kaimą, ne be kaimynų pagalbos sužinojau, kad didžiąją dalį savo gyvenimo priklausiau dar vienai bendruomenei – miesto. Ir ne bet kokio. Kauno! Gerieji kaimynai perspėjo, kad laikyčiausi iš paskutiniųjų ir pakeisdama gyvenamąją vietą iš kaunietės, gink Dieve, netapčiau kaimiete. Kokiu tonu tai buvo pasakyta, supratau, pirmasis variantas yra geresnis, kur kas geresnis net už A, B ar C miestų bendruomenes, tad ką jau kalbėti apie kaimo… Ne kaunietis šios bendruomenės išskirtinumą gali geriau apibūdinti už pačius Kauno gyventojus, todėl nebandysiu to daryti. Žmonėms iš periferijos visada geriau matosi. Maniausi, po kurio laiko, praleisto kaime, galėsiu ir aš tą apdainuotą kitoniškumą išvysti, save iš šalies pamatyti, tačiau turbūt per dažnai apsipirkinėju Kauno „Akropolyje“, nes vis dar nematau skirtumo tarp skirtingų bendruomenių -iečių, gyvenančių skirtinguose miestuose. Greičiausiai tų skirtumų ir nėra. Nuojauta taip kužda dėl to, kad ponia, pavadinusi mane miesčionka (ne pagal gyvenamąją vietą), neabejoju, taip mane būtų pavadinusi ir tuo atveju, jei būčiau atsikrausčiusi į kaimą iš pačios sostinės ar uostamiesčio.
Taigi ramindama save ir kaimynus, kad netapsiu tuo, kas nesu, atsikrausčiau. Akibrokštų, neslėpsiu, pirmaisiais metais buvo nemažai. Nemažai jų ir dabar. Matyt, dėl jų šiąnakt sapnavau, kaip bendruomeniškumo bacila įlenda į nosį ir, man nepavykus deramai nusičiaudėti, užkrečia visą mano organizmą, nepaisant kaimo aplinkoje sustiprėjusio imuniteto. Ir kaip, žmogau, nesapnuosi tokių košmarų, kai sulig pirmąja diena naujoje vietoje supranti, kad nori nenori esi įtrauktas į dar vienos tavo gyvenime bendruomenės sąrašus ir kad tai vyksta visai neskausmingai, todėl kartais net nepastebimai: tempi iš baldais prigrūsto sunkvežimio įvairiausius rakandus į pustuštę virtuvę ir iš lauko girdi balsus, kviečiančius susipažinti ne prie kokios „baltukės“, o prie šampano, nes balsai suprantą, kad miesto žmonėms pirmasis gėrimas netinkąs, bet juk apšilti kažkaip reikia, tada ir kraustymasis lengvesnis, ir pagalba vietoje atsiranda. Pagal psichologų McMillano ir Chaviso bendruomeniškumo teoriją, greičiausiai tąkart identifikavau save kaip naują narę, nes pagalbos neatsisakiau, bet atsisakiusi šampano, mačiau, likau nesuprasta. Niekis, man irgi daugelis dalykų liko ir lieka nesuprasta, ypač bendri atsiminimai, kurių nesugebu prisiminti, nors didesnioji kaimo dalis man su smulkmenomis juos primena. Suprantu, kad kiekviena bendruomenė turi savo istoriją, kad jos narius sieja bendri išgyvenimai ir prisiminimai, bet… aš nekvestionuojamai ESU SAVO TĖVO DUKRA, tėvo, kuriam pagal linijinę giminės chronologiją priklausęs sklypas ir šalia jo esantys kalvos šlaitai dabar pagal tą pačią liniją priklauso man; tėvo, kuris šį „bevertį, griovų ir raguvų suaižytą reljefą“ gavo iš savo motinos, mano bobutės, palikimu gavusios iš mano prosenelių, kurie kadaise jį įsigijo grįžę iš emigracijos. Šitą ne tik aš atsimenu, tą atsimena ir Didysis Registras! Bėda tik, atmintin niekaip negrįžta tai, kad žemės dokumentuose man užrašyti kalvos šlaitai, dar statant vaikų darželį, pasak gerą atmintį turinčiųjų, buvę mano tėvo garbės žodžiu pažadėti bendruomenės vaikų kanalizacijai. O kai šito neatsimenu, lyg iš bažnyčios varpinės suskamba: „Gal jūs ne savo tėvo dukra, kad nesilaikote jo duotų pažadų mūsų vaikučiams?“
Vaikučius aš myliu. Širdį džiugina, kai šviesūs, linksmi veideliai pritariant auklėtojoms eina ratuku rankutėmis susikabinę aplink kirsti pasmerktus kaimo medžius ir savo plonais balseliais dainuoja: „Mes neleisim kirst medelių! Mes už žalią gamtos rūbą!“ Kažkuo primena Kostą iš vaikystės ir atmintinai kalamus jo eilėraščius: „Aukim mes… šaly…“
– Ar esate kada skaičiusi Morkūną? – pasiveju mažutėlę ponią prie vartelių. – Vaikučiams patiktų…
– Literatė atsirado, – manieringai nusisuka ir trumpais greitais žingsniukais pasuka seniūnijos link, pasiuntusi mane į dar vieną bendruomenę.
