Mano batas buvo vienas

Prieš imdama į rankas naująją Eugenijaus Ališankos esė knygą, svarstau apie neblėstantį šio žanro populiarumą Lietuvoje. Mąstau, kodėl mane pačią taip traukia kokybiška eseistika. Pritarčiau Rimos Bertašavičiūtės svarstymams: „Kitaip nei įprastose autobiografijose, eseistikoje gyvenimas netampa meno objektu – jis pats virsta menu, tekstu. Todėl ir esė skaitymas, tų gyvenimo fragmentų žvejojimas dažnai įdomesnis nei lietuviški romanai, bandantys būti trileriais, detektyvais, psichologinėmis studijomis. Šių juk (deja) nerašo nei mafiozai, nei privatūs sekliai, nei (deja?) psichologai. Esė iš tiesų yra narciziškas žanras: joje atsispindi ne tik rašančių, bet ir skaitančių figūros. Nors tai daugiau ar mažiau galioja bet kokiam kūriniui, eseistikoje tos figūros susirenka labai konkrečiu tikslu – tiesiogiai arba per aplinkui pakalbėti apie save“ („Šiaurės Atėnai“, 2015.XII.18).

Eugenijus Ališanka. Empedoklio batas: tolimųjų reisų esė. V.: Tyto alba, 2016. 224 p.

Tai jau ketvirtoji Ališankos eseistikos knyga. Galvoju, ar dar liko, apie ką ir kaip mums kalbėtis – paties autoriaus iš(si)liudijimais, o kartu ir mano, skaitytojos, smalsumu. Ar rasiu tai, kas nematyta, nepatirta, bet autentiška, atpažįstama. Regis, autorius jau daug apie savo buitį ir būtį išpasakojo ankstesnėse knygose… Su tokiom mintim ir pradedu matuotis šitą batą.

Suintriguoja jau pats dichotomiškas ir iš pirmo žvilgsnio prieštaringas patirtis jungiantis pavadinimas. Čia remiamasi ir aiškiu antikos mitų pagrindu, ir buitiška, visai nepoetiška tolimųjų reisų vairuotojų kasdienybe. Empedoklis – senovės graikų filosofas, o legenda byloja, kad kai jis šoko į ugnikalnį, šis išspjovė jo batą. Kaip interviu Ugnei Žemaitytei teigia pats autorius, tai „kelionės metafora ar metonimija“ (www.15min.lt). Kita pusė – daug proziškesnė, konotuojanti didmiesčių greitkelių gyvenimą. Iš tiesų, prieš akis iškyla kone paradoksalus koliažas – toga apsitaisęs Empedoklis, neriantis į ugnikalnį, ir pro šalį riedanti „fūra“ su, savaime aišku, labai svarbiu kroviniu. Hm. Matuojamės toliau.Viršelyje knyga pristatoma taip: „…tekstai tampa daugiasluoksniai, neretai ironiški, artimesni literatūrai nei tradiciškai suvokiamai eseistikai.“ Vis dėlto visus esė būtinuosius elementus atpažinti, regis, galima. Taigi – skaičiau kaip esė. Ir reikalavau kaip iš esė, ne iš kokios novelės ar apsakymo.

Ką radau pasimatavusi? Veltui būgštavau – apie ką kalbėtis tikrai bus. Pats autorius savo kūrinį lygina su XXI amžiaus „Odisėja“, taigi aišku, jog išorinių ir vidinių kelionių motyvas kūriniuose vyraus. Jau pirmoje esė „Pats geriausias tekstas“ dėmesį patraukia autoironija ir mėginimas apibūdinti įvairialypę rašytojo tapatybę. Ališanka intriguoja ir mistifikuoja: „Ir tekstą parašė neeilinį, tiesa, ne kiekvienam suprantamą, kai kam atrodo, kad tai tik keli tušti kompiuterio puslapiai, gal autorius tiesiog užmigo prie kompiuterio ir nejučia užgulė vieną klavišą. Bet aš pažįstu autorių, ir žinau, kad taip nėra. Pažįstu neblogai, kai kas net sako, kad mes esame tas pats tipas, bet tokie teiginiai ne visai atitinka tikrovę“ (p. 8). Gudrus Ališanka: jei autorius ir miręs ar tik ruošiasi išsijungti iš visuotinio autorystės tinklo – pats gi visai nenukentės. Gerai turėti tokių pažįstamų. Kuriama ironiška iliuzija, kad rašantysis ir jo, matyt, bičiulis Ališanka tartum nemato, jog karalius nuogas, ir tie cituojami metablokai iš tikro esti tušti. Ši esė gana įdomi – gražiai pažaista autorystės, mirusio autoriaus ir gero teksto komponavimo temomis.

Toliau esama visko – į akis krinta itin aukšto pilotažo intertekstualumas, gausu nuorodų į literatūrą, kiną, religiją ir kitas įvairiausio plauko ir kalibro realijas, neretai dar papuošiant jas ironijos adatėlėmis: „Uolos, ant kurios bus kažkas pastatyta, bandau prisiminti kas, matyt, trūksta pyragėlio, gal skaitytojas prisimins. Tegu atsikanda biblinio vafliuko su metaforiniu įdaru“ (p. 41); „Taip, Eros et Thanatos, prieš mirtį norisi kažko švelnaus, ir nesvarbu, kada mirtis ateis, anksčiau ar vėliau ateis, o švelnumo norisi jau dabar“ (p. 73). Dėl tų intelektualinių digresijų ar – galima ginčytis, nors tyčia pavartojau būtent šį žodį, – teksto konstravimo būdų man susidarė dvejopas įspūdis. Viena vertus, puiku – nuogas bekontekstis tekstas šioje epochoje lyg ir neturi teisės egzistuoti, plyname lauke esė – ne karys, juolab kad autorius minėtomis nuorodomis žongliruoja meistriškai, taikliai, ironiškai, be to, skaitytojui visada smagu iššifruoti tokio pobūdžio šaradėles – štai, žiūrėk, pasirodo, žinau, pažįstu. Kita vertus, man regis, kartais tomis nuorodomis užsižaidžiama, dangstomasi nuo vidinės tikrovės, nuklystama į gal ne visada reikalingus ekskursus. Tarsi pabėgama nuo autentikos į kitų tekstus, kitų pasaulių tikroves. Pritarčiau Mariaus Buroko teiginiui: „E. Ališankos tekstas, jei jau vartojame kelionės metaforas, primena važiavimą kur akys mato – autorius veria tekstą ant kalbos, frazių keliamų asociacijų siūlo, žaidimas žodžiais, netikėtas sąskambis gali nukreipti pasakojimą kitu keliu, žvyrkeliu ar net šunkeliu“ (www.lrt.lt). Kad tų asociatyvių pasaulių yra – gerai. Klausimas – ar ne per daug. Vis svarstau, kodėl dalis tekstų manęs iki galo neįtikino – gal pasirodė kiek ištęsti ir paskęstantys savo pačių hipersaitų prisotintame chronotope, bet labiausiai pasigedau žmogaus, kuris gali pasakyti, kad karalius nuogas, dar daugiau autentiško patyrimo, sąsajų tarp dabartinio ir buvusio Aš, jo raidos fiksavimo procesų, tokių kaip „Wurst pikant“, deja, tik nuotrupoje: „Akmenų krūva, ant kurios prieš dešimtį metų valgiau lašinius su mylima moterim, taip, čia aš jau buvau, pradedu atpažinti krūmus…“ (p. 51) Taip pat, regis, dalyje esė pristingama temų įvairovės – viena vertus, džiugu, kad esė vienija kelionės motyvas, kita vertus, norėjosi daugiau ne tiek išorinės geografijos, kiek intensyvesnių vidinių potyrių, psichogeografijos, aiškesnių pozicijų ir punktyrų (ne tik stuburo), ryškesnio dialogiškumo (ar antidialogiškumo) tarp Aš, Kito ir pasaulio. Įdomiausios ir autentiškiausios (nepaisant vietomis perdėto intertekstualumo) man pasirodė esė „Curva peligrosa“, „Lenkiškas nusikaltimas“ ir „Hakuna Matata“. „Curva peligrosa“ gražiai žaidžiama pavadinimo keliaprasmybėmis, šikniaus ir šikšniaus suartėjimu, blyksteli moterų ir vyrų skirties apmąstymai, gilesnė savirefleksija, greta intertekstualumo ir ironijos regima įvairi, gyva, pulsuojanti subjekto savastis: „Kuo tik netikėjau, tikėjau ir gegute, ir poezija, ir džinsais, netikėjau – vienu dalyku netikėjau, – kad tie geoglifai, tiesą sakant, egzistuoja, nes, kaip tam netikėjimui antrino užrašas ant mano marškinėlių jaunystėje, – seeing is believing“ (p. 62); „Esu sudžiūvęs kaip šikšna, gal net miręs, iš manęs tik kaulai, mea culpa, esu šikšnius, o nekalčiausia mano dalis yra šalia, moteris, su kuria gyvenu visą gyvenimą, su kuria suku ir šiuos nesuskaičiuojamus ratus“ (p. 72). Įdomi ir „Lenkiško nusikaltimo“ idėja – savo ritmu skaitytoją kiek hipnotizuojanti kelionė po Lenkijos platumas, savo išorinių ir vidinių vyriškumo sampratų (iš)vairavimo įgūdžių įsivertinimas, vaikystės reminiscencijos: „Įtariu sąmokslą, atsisveikinimas su mechaniniais žaislais (mano tėvas pats išardydavo ir surinkdavo žigulį, kaip aš kalašnikovą, per rekordiškai trumpą laiką), kaip ir atsisveikinimas su ginklais, smūgiuoja žemiau vyriško orumo juostos. Guodžia tik smulkmenos, pavyzdžiui, kad vyrai mūsų šalyje dar gauna nacionalinę premiją ir joje dar yra vietos senukams“ (p. 98).

Kaip ir Mariui Burokui, įdomiausia knygoje man pasirodė esė „Hakuna Matata“. Greta unikalios kelionės į Tanzaniją motyvų (pasakojimas ypač dvelkia autentika) taikliai apmąstoma keliolika temų – nuo egzistencinės baimės (taip pat ir mirties pajautos) iki kūrybinio pulsavimo, „atstumo tarp autoriaus ir jo kūrinio“, vyro ir moters santykių: „Jie stengiasi nežiūrėti vienas kitam į akis, nes jose be suartinančios juos baimės dėl rytdienos ir atstumiančios vieną nuo kito gėdos daugiau nieko ir neįžiūri“ (p. 165).

Pora paskutinių žodžių ir pasimatuota. Ališanka – meistras, jau seniai aštriausiai išgalandęs peilius, – smaigsto žodžius vieną po kito. Bet net didžiausi meistrai kartais ima ir truputį pasiklysta. O tada ugnikalnis išspjauna tik vieną batą.