Kas dar būtina adventui?
Atmetus kitus dalykus, sakau sau, kad sanatorijoje Birštone būsiu dėl advento. Dvasios mokytojų patariama šiuo metu, atsitraukus nuo pasaulio šurmulio, pasidaryti dideles ar mažas rekolekcijas. Už lango, tiesiai per vidurį, stypso rausvas bažnyčios bokštas, tarsi ta specialia proga ir pakištas tau. Neįkyrus, be agresijos. Ir be žodžių. Visai iš Pasolini filmų. Nori – matyk jį, nori – ne. Kaip ir jis tave – jei kartais užsinorėtų. Ta lengva abejonė tik todėl, kad, paskelbus Viešpaties laukimo dienas, niekada nežinai, ko sulauksi. Kartais imi ir pradedi laukti ne visai jo. Arba nesulauki nieko. O užvis kebliausia tiems, kurie jo sulaukia patys nei laukę, nei ieškoję. Ir gal nebūtinai lyg vagies naktį, kaip perspėjusi Evangelija.
Dar esu čia šiek tiek dėl Balio Sruogos. Netgi jo vardu pavadintoje gatvėje. Baltosios vilos, kur jis gyveno ir kūrė, deja, jau nėra, išnyko sovietmečiu. Kai sužinojau, kad Birštone parašytas „Dievų miškas“ ir „Giesmės Viešnelei Žydriajai“, kitados pasižadėjau piligriminę kelionę. Juk turi iš tokių dalykų kas nors likti ore ar ant žemės, ne tik popieriuje.
Grįžęs iš Štuthofo, Sruoga dvi vasaras iš trijų jam likusių praleido ištuštėjusiame pokario Birštone. LTSR rašytojų sąjunga davė kelialapį, maisto kortelių. Rašė ir rašė, po dvylika valandų per parą. Išgerdavo kasdien kelis litrus stiprios kavos. Siaubingai rūkė. Jam tada diagnozuota neurastenija, radikulitas, hipertenzija. Lyg koks angelas pasirodė globėja, 23 metų šviesiaplaukė medicinos studentė iš Kauno. Arba – Viešnelė, žydrioji ir šventoji. Rašytojas prisimins net vietą, kur jiedu pirmąsyk susi-tiko.
„Rudenio rytą rasotąjį rūkas vos vos prasiskleis“, – traukiu iš galvos Sruogos daktilį. Ką lemia ta užsikirtusi, neišvengiama r raidė? Mokykloje mums kalbėjo, jog gražiausia ir tragiškiausia, kas tik sukurta lietuvių lyrikoje meilės tema, tai yra šis ciklas, devyniolika Sruogos giesmių Viešnelei. Mokiausi atmintinai ir deklamuodavau pats sau. Sruogai susitikimas su Viešnele virto turbūt didesniu kryžiumi nei Štuthofas. Jiedu dviese, užsidarę nuo visų, sutiko Vilniuje rašytojo 50-metį. Aplinkiniai raukėsi. Tokie ryšiai, kai viską yra padegusi poeto įsisiurbianti širdis, neišsišifruoja paprastai. Netrukus Viešnelės neliko. Ją suėmė ir teisė kaip liaudies priešę. Prisipažino pati, kad siuntė partizanams vaistų ir tvarsčių. Gavo 10 metų. Sruoga mėgino ją gelbėti, žeminosi prieš partinius bosus, Cvirką ir Paleckį, maldavo neatimti vienintelės laimės. Jiedu matysis dar kelis kartus, jai jau būnant kalėjime, daugiau tylėdami. Po daugelio metų ji aplankys šį miestelį, inkognito, nors bibliotekos darbuotoja sako atpažinusi ją iš baltų plaukų karūnos ir kažin kokio didingumo.
Tipiškas adventinio ilgesio, svajonių ir jų neišsipildymo atvejis? Vienas iš begalinio sąrašo. Kunigų seminarijoje mus mokė, kad viskas pakeliama ir viskas išeina į gera, jeigu su Dievu. Gal dangaus Jeruzalėje, ne Birštone? Kai, pasak pranašų, šalia vilko atsiras avinėlis, o leopardas gulės su ožiuku.
Jauna moteris nusisukusi lanksto ir dėlioja skalbinius. Kai atsigręžia užkalbinta, matyti, kad akys pilnos ašarų. „Moterie, ko verki?“ – klausė Marijos Magdalietės prisikėlęs Jėzus, atrodąs lyg sodininkas, ir kai jiedu viską išsiaiškino, išėjo nemirtinga istorija. Dabar moteris atsiliepia niūniuodama: Nothing left to do, nothing left to do. Gana keista, kad tik tiek. Neprašo paguodos. Žadu pasimelsti už ją ir sakau, kad suprantu, man kartais irgi panašiai. Dar derėtų pridurti, jog viskas išeina į gera, bet žinau, kad nepatikės. Manys pakankamai nemylinti Dievo, todėl nelaiminga.
Tas skalbinių ir ašarų derinys, ne pirmąsyk pasirodantis, matyt, kažką reiškia. Iš kokių mitologinių gelmių jis atsirita ir kartojasi? Šventoji Teresėlė, raudanti skalbykloje prie vienuolyno žlugto per dienų dienas. Dar mačiau prieš daug metų Šeškinės daugiabučio vonioj: mama skalbė ir verkė, ašaros tyliai maišėsi su pamuilėmis. Buvo mirusi jos draugė.
Kunigas Juozas Zdebskis įtikinėdavo, kad meilė išradinga. Aišku, sakė tai vienuolėms, o meilė, kurią minėjo, buvo jų šventas tarnavimas Viešpačiui. Pats kunigas irgi mokėjo išradingai susirasti pasiklydusių ar pamestų merginų, vienišų motinų, šiaip nelaimingų sielų, kurioms, lyg per kokius gailestingumo metus, rašė gražius, jausmingus laiškus, ramino ir drąsino. Tačiau Dievas mus pirmas pamilo. Tobuliausiai, neatšaukiamai. Juk galėtų ir jo meilėje pasirodyti tas išradingumas, polėkis, ne vien seni pažadai pramaišiui su raginimu dar pakentėti.
„Argi raudoti taip būtina, kad atsilieptum man tu?“ – labai adventiškas Sruogos klausimas. Šauk dabar visa burna bokštui vidury lango, seneliui Nemunui, žiemos debesims. Deja, bokštui per adventą liepta nutilti. Jis tik klausosi. Nuolankiai sugeria tai mūsų maldas, tai grūmojimus. O kada jis prasižios, vėl nesužinosi nieko labai nauja. Kapstysimės patys.
Kadangi daug tylos, klausausi, kaip skimbčioja mano kryželiai. Vienas savas, nunešiotas, o antrasis – dovana nuo kito kaklo. Sidabrinė grandinėlė neatrišamai susimazgiusi su palaike virvele. Tokius vėrinius, dar pagražintus medalikėliais ir škaplieriais, mėgo Valančiaus laikų tretininkai, manydami pelnysią taip laimingos mirties malonę. Bet dabar abiejų kryželių tilindžiavimas švelnus ir mielas lyg iš kalėdinės pasakos. Už lango sukasi snaigės. Prisiminęs rašytoją ir jo Viešnelę, skubu žemyn jų garbei ieškoti stiprios kavos. Patamsy nesugraibau aparato mygtukų ir per klaidą prisileidžiu to, ko nenorėjau. Švysteli baisus įtarimas, kad esu sekamas ir stebimas. Ir kad mus visus kažkas girdi. Jeigu ne iš raudono bokšto, tai iš Nemuno kilpos.
