Haiku: tekstai ir interpretacijos
Į haiku (pradžioje – rusiškus vertimus, vėliau – angliškus) esu įklimpęs nuo neatmenamų laikų. Skaičiau ir šiek tiek jų komentarų. Tačiau daugelis tų komentarų – nuviliantys: juose teišvardijama tai, kas matyti pačiame trieilyje plika akimi. Kas kita – R. H. Blytho interpretacijos, kurios man į rankas pakliuvo palyginti neseniai. Jų gylis – didžiulis (nors kai kur gal esama ir šiokio tokio pritempimo). Autorius sieja interpretuojamus haiku su kitais Rytų kultūros reiškiniais (ypač – dzenu), ieško juose poezijos ir religijos esmę sudarančių dalykų, lygina japoniškus trieilius su kai kuriais Vakarų poezijos pavyzdžiais, filosofuoja žmogaus ir visatos santykių klausimu… Tad nenuostabu, kad ryžtuosi su tomis interpretacijomis supažindinti ir „Š. A.“ skaitytojus.
Reginaldas Horace’as Blythas (1898–1964) gimė Anglijoje, baigė Londono universitetą, vėliau gyveno Indijoje (trumpai), Korėjoje, Japonijoje, antroji jo žmona – japonė. Mokėjo kelias Europos kalbas, taip pat, žinoma, kinų ir japonų. Gilinosi į dzeną. Laikomas vienu žymiausių dzeno ir haiku populiarintojų Vakaruose, paskatinusiu rašyti haiku angliškai. Jo svarbusis keturių tomų veikalas „Haiku“ išėjo 1949–1952 metais. Jį pasimėgaudami skaitė Kerouacas, Ginsbergas, Salingeris ir kt. Pastaraisiais dešimtmečiais R. H. Blythas už šį bei tą kritikuojamas, labiausiai – už tai, kad smarkiai ignoravo haiku kūrėjas moteris.
A. A.
Issa: Altoriuj,
Svarbiausioje vietoje,
Šaukia svirplys.
Tamadana [...] yra tokia lentyna, įtaisoma priešais budistinį altorių Visų sielų dienos, Ullabono, metu. Ant jos klojamas nendrinis demblys, ir čia pašventinami įvairūs rudeniniai augalai.
Atsitiktinai čionai įšoko svirplys ir, įsitaisęs garbingiausioje vietoje, sau tyliai čirpia. Issa žino, kad svirplių šauksmas ir žmonių čirpimas yra tas pat; jis taip pat žino, kad tai – skirtingi dalykai. Būtent šitoje skirtybių tapatumo, šioje tapatybės skirtingumo srityje ir glūdi tiek religija, tiek poezija.
Shiki: Vienystė;
Po fejerverkų –
Krintanti žvaigždė.
„Vienystė“ (loneliness), apie kurią čia kalba Shiki, yra jausmas, Weltschmerz, kosminė emocija, kuri glūdi daugumos didžiųjų poezijos, literatūros kūrinių dugne, bet kuriai įvardyti anglų kalboje nėra žodžio. Ši „vienystė“ žymi neįvardijamą sąmonės būseną, teturinčią tik tolimą ir tik biologinį ryšį su vienišumo pojūčiu, noru su kuo nors kalbėtis. Krintanti žvaigždė, tyliai slystanti per rudenio dangų be jokios prasmės, be jokio tikslo, žadina jausmą, kad gamta – žmogaus priešybė. Vietoj daugiaspalvių fejerverkų – viena šiek tiek lenkta, šiek tiek melsva šviesos juostelė. [...]
Chiyo-ni: Naktinis elgetos kosulys –
Koks gyvas ir linksmas
Tarp vabzdžių balsų!
Čia matome beširdiškumą, didžiai giminingą dzenui, taip sakant, pačiam gyvenimui. Ar mes valgytume, ar badautume, planetos sukasi apie saulę, metų laikai keičia vienas kitą, aplinkui čirpia vabzdžiai. Bet šios eilės nekalba apie tai; nėra jose ir savigailos. Jos yra beširdės, kaip Gamta, kaip pati Lemtis.
Taigi: Nė vieno akmens
Gintis nuo šunų:
Žiemos mėnesiena.
Tikras religinis eilėraštis. [...] Ekstremali žmogaus situacija (būtent momentas, kai dingsta ego, kai protinė ir fizinė veikla apmiršta) – galimybė Dievui: kažkas, Kažkas, kažin kokia Galia nejučiomis įsigauna sąmonėn šaltos mėnesienos pavidalu. [...]
Chora: Po žiemos mėnuliu
Upės vėjas
Aštrina akmenis.
Jei, tarkime, vėjas iš viso kaip nors veikia akmenis, tai jis juos šipina; jis jų neaštrina. Bet Chora ir nevaidina, kad aštrina. Jis sako kažką kita, kas negali būti pasakyta žodžiais. Ir ne todėl, kad trūktų žodžių. [...] Nepasakymas yra aiškus paliudijimas neišsakomumo, kuris priklauso pačiai poezijos prigimčiai.
Poezijos charakteris – onomatopėjinis, ji turi bendrumo su „talalinėmis“ (nonsense verses), kuriose tam tikras žodžių sąryšis, regimai atsitiktinė tam tikrų garsų sąšauka sukelia sąmonės gelmėse reikšmių aidus, kurie nutįsta į praeitį ir į ateitį tokiu būdu, kuris, kaip ir gyvenimas, nepaklūsta analizei. [...]
Buson: Keverzonė ant sienos –
Kaip graudžiai atrodo
Šį snieginą rytą.
Vaikų piešinėliai anglimi ir jų parašyti žodžiai ant baltos sienos, aišku, buvo jau seniai, bet kadangi naktį pasnigo, ryto saulės atspindžiai nuo sniego sieną apšviečia itin ryškiai. Sniegas iškėlė žmogiškosios prigimties banalumo, kvailumo, vulgarumo, bevertiškumo aspektą. Bet poetas jaučia vertę būtent josios stokoje. Pagal tą patį principą „nuostabingas objektas“ nėra būtinas poezijai; mums reikia „kasdienybės nuostabumo“; ir čia jis yra.
Yaha: Skėtis – vienut vienas –
Praslenka pro šalį:
Sniegingas vakaras.
Tai kelia nepaliaujamą intelektualinę nuostabą: juo mažiau medžiagos, juo mažiau daiktų, tuo gilesnė tampa prasmė. Poezijai gali pakakti ir vieno. Šis vienintelis skėtis, nieko daugiau nematyti, slenka per snieguotą prieblandą – kai mes stebime jį praslenkantį, o mūsų sąmonė slenka kartu su juo be jokios kitos minties ar jausmo, mes pajuntame reikšmę ir paties skėčio, ir jį laikančiojo, ir To, kuris laiko visus praslenkančius daiktus. [...]
Basho: Viesulo gūsiai:
Kažkieno skausmingas
Ištinęs veidas.
Čia turime groteskų harmoniją: ištinęs, deformuotas, persikreipęs veidas ir staugiantys, įžūlūs, šiurkštūs vėjo gūsiai ypatingu būdu siejasi tarpusavy; ši sąsaja nepasiduoda intelekto analizei. [...]
Buson: Žiemos vėjas:
Jojant namo,
Klumpa arklys.
[...] Kartais, tam tikromis aplinkybėmis, esant tam tikrai nuotaikai, dūžtanti lėkštė ar net nulūžęs pieštuko galiukas, koks nors atsitiktinumas priverčia mus tuo akimirksniu pajusti visą gyvenimo tragizmą, jo beprasmiškumą, jo nuolatinę grėsmę, laimės nepatikimumą, Gamtos priešiškumą, Dievo pyktį, galutinį visos visatos žlugimą. Šis eilėraštis radosi būtent iš tokios akimirkos. Jei kalbėsime apie nuvargusį arklį, jo liesumą bei alkį, tolimą kelią – tai bus moralė, galbūt – sentimentalumas, bet ne poezija. [...] Tačiau netikėtas arklio kluptelėjimas šiame trieilyje įgyja poetinę reikšmę dėl savo slaptingo ryšio su smarkiu vėju, blaškančiu jo uodegą ir karčius. Arkliui klumpant, kyla išgyvenimas, esantis virš gailesčio ir baimės, nors – gimstantis iš jų ir negalintis be jų egzistuoti. Kluptelėjimas sukelia mumyse gilų, skausmingą džiaugsmą – tai ir sudaro poetinį išgyvenimą.
Buson: Arklio uodega
Įsipynė gervuogių krūme;
Nuvytusi plynė.
Tai – apleistumo, nuvytusių žolių, sudžiūvusių lapų, stirksančių žagarų, akmenų, sušalusių žemės luistų paveikslas. Bet čia taip pat esama gyvenimo. Ilga arklio uodega įsipainiojo gervuogių krūmo dygliuose palei taką. Tačiau tas gyvenimas – ne arklys ir gervuogės, t. y. gyvūnas ir augalas. Jis – ilgų ašutų ir aštrių dyglių prigimtis bei potencialus jų santykis, kuris staiga aktualizuojasi, atsitiktinai, bet drauge – būdamas nulemtas, o vis dėlto – kaip laisvas įvykis. [...]
Shiki: Tai šen, tai ten tolumoj
Daržovių ploteliai –
Nuvytus dykynė.
Tie maži žalumos lopeliai nurudusioje, apsususioje dykynėje dar labiau pabrėžia gamtos sunykimą. O tai, kad jie įžiūrimi tolumoje, įneša liūdesio elementą. Erdvės nuotolis visada implikuoja laiko nuotolį, o laikas – labiausiai gelminis ir slaptingiausiai skausmingas mūsų patirties sandas, kuo labiau netiesiogiai suvokiamas, tuo aštresnis.
Shiki: Benamė katė
Tuštinasi
Žiemos sode.
Nepaprastai puikus haiku. Nuostabi trijų objektų harmonija. Liesa, nusususi, nemylima ir bemeilė katė, tupinti tik katėms būdinga nerangia poza, žvelgianti tuščiomis akimis; kieta sušalusi žemė ir nuvytusios žolės bei nukritę lapai. Gamta turi savo nedailiąją, bjauriąją pusę, kuri, tačiau, yra ne mažiau reikšminga už maloniąją bei dailiąją.
Buson: Budai aukotos gėlės
Nuplaukia
Žiemos upe.
Čia teturime paveikslą, judantį paveikslą, kuriame plūsta šaltas tamsus vanduo ir neša žemyn kelias pusiau nugrimzdusias gėles. Bet reikšmės priežastis (ne pati reikšmė) yra ši: tos gėlės anksčiau stovėjo priešais Budos paveikslą ir buvo garbinamos bei perteikė tikinčiųjų nuolankumą ir pagarbą. O nūnai jos yra ne mažiau ir ne labiau vertingos, nors – jau nešvarios ir susmukusios plaukia upe žemyn, kad supūtų kokiame užtakyje. Jųjų ne-vertingumas, jųjų tikrasis „religinis“ vertingumas yra tas pats, bet dabar jis labiau matomas nei anksčiau, nes gėlės atsidūrė ne budizmo, o Didžiosios Gamtos fone.
Basho: Žiemos nuošalystė;
Auksinėje širmoj
Sensta pušis.
Pušis, nutapyta auksiniame sulankstomos širmos fone, yra sena, bet prie jos amžiaus dar pridedamas pačios širmos amžius. Laikas pridedamas prie belaikiškumo. Savo „Odėje graikiškai vazai“ Keatsas priskiria absoliutų belaikiškumą vazai. Tikrovėje vaza, kaip ir visi žemiškieji dalykai, yra laikina, bet ir amžina kaip ir visas menas. Be laiko nėra amžinybės; be belaikiškumo niekas negali egzistuoti laike. Štai ką aktualizuoja amžinoji pušis, sendama auksinėje širmoje. [...]
Buson: Šikšnosparnis
Gyvena slapta
Po sulūžusiu lietsargiu.
Busonas tikriausiai bus matęs šikšnosparnį, išskrendantį iš po popierinio lietsargio, numesto šalia kokios nors apleistos šventyklos. Lietsargis, vargingai besiiriantis prieš vėją, gyvena savo gyvenimą, o jo spalva ir tekstūra susieja jį su šikšnosparniu. Tačiau šių dviejų objektų giminystė yra dar gilesnė. Jie abu priklauso sferai, kurion žmogus gali patekti tik atsitiktinai, jausdamas jos slėpiningumą, nepažįstamumą ir nepažinumą.
Buson: Lapės žaidžia
Tarp narcizų žiedų;
Šviesi mėnesienos naktis.
Busonas yra tikras, gal net vienintelis, tokio tipo haiku meistras. Nors tai gali būti grynai vaizduotės kūrinys, jis yra švarut švarus, be jokių minties ar jausmo priemaišų, be jokio išsigalvojimo ar dirbtinumo. Kaip nuostabiai lapės, mėnesiena ir narcizų žiedai dera prie kits kito.
Buson: Atpūsti iš vakarų,
Nukritę lapai
Renkas rytuos.
Visa dzeno esmė glūdi šiose eilutėse, bet tik tuomet, jei dzeno čia neieškosi. Tam tikru požiūriu čia kalbama grynai apie priežastį ir pasekmę. Vėjas pučia iš vienos pusės, o lapai renkasi prie tvoros kitoje sodo pusėje. Čia nėra jokios paslapties, jokio stebuklo kvapo. Tačiau čia esama skausmingai gilios daiktų daiktiškumo prasmės, kuriai nerūpi priežastingumas, kuri nepaklūsta dėsniams ir šaiposi iš palyginimų. [...]
Issa: Keletas žmonių;
Lapas nukrinta
Tai šen, tai ten.
Žinoti, kad žmonės yra lapai, o lapai yra žmonės, bet taip negalvoti, nedaryti jokių kvailų palyginimų – štai kur religinis ir poetinis gyvenimas. Issa išreiškė šį gyvenimą itin paprasta kalba ir, taip padarydamas, paslėpė jo gylį ir nuostabumą po atsitiktinumo šydu.
Iš: R. H. Blyth. Haiku, Vol. IV: Autumn-Winter. Tokyo: The Hokuseido Press, 1982
Vertė Alfonsas Andriuškevičius
