Apie dvasinį paklydimą

Skaitytojų dėmesiui siūlome įtakingo rusų mąstytojo, Ortodoksų Bažnyčios šventojo Ignatijaus, arba Ignoto, Briančianinovo (tikr. Dmitrij Briančianinov, 1807–1867) tekstą apie dvasinį paklydimą. Šis tekstas, priklausantis didesniam korpusui apie asketinį gyvenimą („Asketizmo patirtys“, 1886), yra mokinio pokalbio su šv. Ignotu apie Jėzaus maldą dalis. Be universalių dvasinių patarimų, tekste aptinkame ir paragrafų, kuriuose neigiamai atsiliepiama apie katalikus, protestantus ir judaizmo išpažinėjus ir kurie leidžia suprasti, kuo pagrįsta kai kurių šiuolaikinių antiekumeniškai nusiteikusių ortodoksų judėjimų pozicija.

 

Mokinys: Pateik tikslų ir išsamų dvasinio paklydimo apibūdinimą. Dvasinis paklydimas – kas tai?

Senolis¹: Dvasinis paklydimas² – tai tokia žmogaus būklė, kai jo prigimtis pažeista melo. Dvasiškai paklydę yra visi žmonės be išimties – tai prasidėjo dėl mūsų protėvių nuopuolio. „Visi mes – dvasiškai paklydę“ (Simeonas Naujasis Teologas, 3 pamokslo pr.). Šios tiesos žinojimas – didžiausia apsauga nuo dvasinio paklydimo.

Laikyti save nepaklydusiu – didžiausias dvasinis paklydimas. Visi mes apgauti, visi – suvilioti, visi esame apsupti melų, visiems reikia, kad Tiesa mus išlaisvintų. Tiesa yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus (Jn 8, 32; 14, 6). Tapkime šios Tiesos dalininkais įtikėdami Ją! Giedokime maldą šiai Tiesai – ir Ji ištrauks mus iš saviapgaulės ir demonų suvedžiojimo gelmių.

Sielvartinga mūsų būklė! Dvasinis paklydimas – belangė, iš kurios mes meldžiame išvesti savo sielą, idant ji šlovintų Viešpaties vardą (Ps 144, 8³). Tai ta niūri žemė, į kurią mūsų gyvenimą atvijo mums pavydėję priešai (Ps 142, 3). Tai kūno išmintis (Rom 8, 6) ir tariamasis pažinimas (1 Tim 6, 20), kuriais užkrėstas visas pasaulis, nepripažįstantis savo ligos, skelbiantis ją esant klestinčia sveikata. Tai kūnas ir kraujas, kurie nepaveldės Dievo karalystės (1 Kor 15, 50). Tai amžinoji mirtis, kurią gydo ir naikina Viešpats Jėzus, Kuris yra prisikėlimas ir gyvenimas (Jn 11, 25). Tokia mūsų būklė.

Tai regėdami turime dar vieną dingstį veikti. Verkdami giedokime Viešpačiui Jėzui, kad Jis išvestų mus iš belangės, kad ištrauktų iš žemės gelmių, kad ištrauktų iš mirties nasrų. „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, – sako šv.⁴ Simeonas Naujasis Teologas, – todėl ir atėjo pas mus, nes panoro ištraukti mus iš pikčiausio paklydimo vergovės“ (3 pamokslo pr.).

Mokinys: Šis paaiškinimas man nėra visiškai suprantamas. Man reikia gerokai paprastesnio, lengviau suprantamo paaiškinimo.

Senolis: Tam, kad žmonių giminė nupultų, angelas pasitelkė melą (Pr 3, 13). Dėl to Viešpats pavadino šėtoną melu, melo tėvu ir nuo pradžios žmogžudžiu⁵ (Jn 8, 44). Melo sampratą Viešpats glaudžiai siejo su žmogžudystės samprata: nes pastarasis dalykas yra pirmojo padarinys. Žodžiais „nuo pradžios“ nurodoma tai, kad melas nuo pat pradžių buvo šėtono žmogžudystės ginklas ir iki šiol tebėra žmogžudystės, žmogaus naikinimo ginklas. Piktybių pradžia – melaginga mintis! Saviapgaulės ir demoniško paklaidinimo šaltinis – melaginga mintis! Pasitelkęs melą šėtonas kirto amžinąja mirtimi į pačią žmonijos šaknį, jos protėvius.

Mūsų tėvai apsigavo (прельстились), t. y. pripažino melą tiesa ir, priėmę melą, prisidengusį tiesos kauke, nepagydomai pažeidė save mirtį nešančia nuodėme. Tai paliudijo ir mūsų pramotė: „Žaltys mane apgavo, – tarė ji. – Ir aš valgiau“ (Pr 3, 13). Nuo to laiko mūsų prigimtis, pažeista blogio nuodais, valingai ir nevalingai siekia blogio, kuris iškreiptai valiai, iškreiptai mąstymo galiai⁶ ir iškreiptam širdies jausmui atrodo esąs gėris bei malonumas. Valingai, nes mumyse dar yra išlikęs laisvės likutis, mes vis dar galime rinktis iš gėrio ir blogio. Nevalingai, nes šis laisvės likutis nėra visavertė laisvė. Valios veikimas visada yra neišvengiamai veikiamas nuodėmės. Mes tokie gimstame – kitokie būti negalime. Todėl visi be išimties gyvename saviapgaulėje ir esame paklaidinti demonų.

Taip žvelgiant į žmogaus būklę gėrio ir blogio aspektais (o ši būklė neišvengiamai būdinga kiekvienam žmogui) išplaukia toks gana aiškus dvasinio paklydimo apibrėžimas: dvasinis paklydimas yra melo laikymas tiesa. Dvasinis paklydimas pirmiausia veikia kylančių minčių pobūdį; prisiimtas melas netrukus iškreipia mintis, tada pereina į širdį, iškreipia širdies pojūčius. Apėmęs visą žmogaus esybę (сущность, ousia), jis išsilieja visuose žmogaus veiksmuose (energeia)⁷, apnuodija patį kūną, neatsiejamai Kūrėjo susietą su siela. Dvasinio paklydimo būklė – tai žūtis, arba amžinoji mirtis.

Po žmogaus nuopuolio šėtonas įgijo nuolatinę nekliudomą galimybę jį veikti (Simeonas Naujasis Teologas, 7 pamokslo 2 sk.). Šėtonas tam turi teisę – žmogus tapo jo pavaldiniu laisva valia jam paklusdamas, atsisakydamas paklusimo Dievui. Dievas atpirko žmogų. Atpirktajam žmogui suteikiama laisvė paklusti arba Dievui, arba šėtonui, o kad ši laisvė nebūtų iškreipta prievarta, šėtonui palikta galimybė žmogų veikti. Natūralu, kad šėtonas visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti ankstesnį savo ir žmogaus santykį arba net dar labiau jį pavergti. Tam jis naudoja pirmąjį ir nuolatinį savo ginklą – melą. Jis stengiasi apgauti ir suvedžioti mus, pasinaudodamas tuo, kad mes save apgaudinėjame patys.

Jis yra mūsų aistros – ligotų potraukių – išjudintojas⁸. [Šėtonas] gražiai aprengia mus žudančiais aistrų reikalavimais ir telkia jėgas, kad palenktų mus juos tenkinti. Tas, kas yra ištikimas Dievo Žodžiui, neleidžia sau jų tenkinti, pažaboja aistras, atremia priešo antpuolius (Jok 4, 7). Prieš saviapgaulę pasitelkdamas Evangelijos mokslą, tramdydamas aistras ir tuo po truputį naikindamas puolusių dvasių veikimą savo atžvilgiu, jis pereina iš dvasinio paklydimo būklės į tiesos ir laisvės būklę (Jn 8, 32); šios pilnatvė įgyjama žmogų apšvietus Dieviškajai malonei. Tas, kas neištikimas Kristaus mokymui, užuot sekęs savo valia ir mąstymu, tampa pavaldus priešui ir iš savęs apgaudinėjimo būklės pereina į demonų paklaidintojo būklę. Jis praranda laisvės likutį, tampa visiškai pavaldus šėtonui.

Demonų paklaidintų žmonių būsenos būna labai skirtingos, atitinka tą aistrą, kuria žmogus buvo apgautas ir pavergtas, taip pat tą lygį, kuriuo žmogus yra aistros pavergtas. Bet visi suklai-dinti demonų, t. y. persiėmę saviapgaule ir įsitraukę į bendravimą su šėtonu bei jo pavergti, yra dvasiškai paklydę. Jie – demonų šventyklos ir ginklai, amžinosios mirties aukos, vėlės pragaro belangėse.

Mokinys: Įvardyk demoniško paklaidinimo rūšis, kurios kyla iš neteisingos maldos praktikos.

Senolis: Visos demoniško paklaidinimo rūšys, kurias patiria asketas maldoje, kyla dėl to, kad malda negrindžiama atgaila, kad atgaila netampa maldos šaltiniu, jos dvasia ir tikslu. „Jei kas, – rašo šv. Grigalius Sinajietis, – iš pasipūtimo pasitikėdamas savimi trokšta pasiekti aukštas maldos patirtis ir ugdo ne tikrąjį, o šėtonišką uolumą, tai tokį šėtonas lengvai apraizgo savo tinklais, tarsi savo tarną.“ Kiekvienas, besistengiantis patekti į Dievo Sūnaus vestuves ne švariais drabužiais, kuriuos teikia atgaila, o savo kasdieniais rūbais – senojo žmogaus, nuodėmingumo ir saviapgaulės būklės, – išmetamas laukan, į tamsybes, į demonišką paklaidinimą.

„Aš tau patariu, – sako Gelbėtojas pašauktajam slėpiningai kunigystei, – pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum.“ Kad praregėtų juslinės akys ir proto akys! „Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk!“ (Apr 3, 18–19) Atgaila, kaip ir viskas, iš ko ji susideda: sudaužyta⁹ ar sopulinga dvasia, širdies verksmas, ašaros, savęs teisimas, mirties atminimas ir išankstinė mirties, Dievo teismo ir amžinųjų kančių pajauta, Dievo buvimo jutimas, Dievo baimė, – visa tai yra Dievo dovanos, brangios, pirmapradės ir pamatinės dovanos, aukštesnių ir amžinųjų pagrindas. Be šių dovanų įgijimo tolesnių dovanų teikimas – neįmanomas. „Kad ir kokie iškilūs būtų mūsų asketiniai žygdarbiai¹⁰, – sakė šv. Jonas Pakopininkas, – jeigu neįgijome sopulingos širdies, tai tie žygdarbiai ir melagingi, ir tušti“ (Dangiškieji laiptai, 7 pamokslas). Atgaila, dvasios sugrudimas, verksmas – tai požymiai, liudijantys teisingą maldos žygdarbį. Jų stoka – nukrypimo į melagingą kelią požymis, reiškiantis saviapgaulę, dvasinį paklydimą arba nevaisingumą. Dvasinis paklydimas arba nevaisingumas yra neišvengiami neteisingos maldos praktikos padariniai, o neteisingas maldos praktikavimas yra neatskiriamas nuo saviapgaulės.

Pats pavojingiausias neteisingas maldos būdas yra toks, kai besimeldžiantis kuria savo vaizduotės galia svajones arba paveikslus, imdamas juos atseit iš Šventojo Rašto, bet iš tikro – iš savo paties būklės, atkritimo, nuodėmingumo, saviapgaulės. Tais paveikslais jis glosto savo pasipūtimą, tuščiagarbiškumą, išdidumą, puikybę, meluoja sau. Akivaizdu, kad viskas, kas sukurta mūsų prigimties svajingumu, iškreiptu mūsų prigimties nuopuolio, neegzistuoja tikrovėje – tai tėra prasimanymas ir melas, būdingas puolusiam angelui, jo mylimas. Svajotojas pirmuoju savo maldos žingsniu išeina iš tiesos srities ir pereina į melo sritį; į šėtono sritį. Jis nevaržomai paklūsta šėtonui.

Šv. Simeonas Naujasis Teologas aprašo svajotojo maldą ir jos vaisius šitaip: „Jis pakelia rankas, akis ir protą į dangų, savo protu įsivaizduoja – tarsi Miltonas¹¹ ar Klopstockas¹² – Dieviškąsias tarybas, dangiškąsias gėrybes, šventųjų Angelų laipsnius, šventųjų buveines, žodžiu, surenka savo vaizduotėje viską, ką girdėjo iš Dieviškojo Rašto, darkart apsvarsto tai maldos metu, pažiūri į dangų, visu tuo žadina savo sielą, idant trokštų Dievo ir meilės, kartais lieja ašaras ir verkia. Tokiu būdu žingsnis po žingsnio didžiuojasi jo siela, nesuprasdama to protu. Jis mano, kad tai, ką daro, yra Dievo malonės vaisius, skirtas jo paguodai, ir meldžia Dievą, idant padarytų jį vertą visada šitaip buvoti. Tai – dvasinio paklydimo ženklas. Toks žmogus, jei ir buvos tobuloje tyloje¹³, nesugebės išvengti nutrūktgalviškumo ir beprotybės. Jei su juo šito ir nenutiks, vis dėlto jam niekada nepavyks pasiekti dvasingo mąstymo, dorybės ar beaistriškumo būklės¹⁴. Tokiu būdu save suklaidino kūniškomis akimis regėję šviesą, uodę skaniuosius kvapus uosle, ausimis girdėję giedojimą. Vieni iš jų tapo demonų apsėstaisiais, kiti, apimti beprotybės, vaikščiojo iš vienos vietos į kitą. Dar kiti priėmė demoną, apsimetusį šviesos angelu; šitaip apsigavę liko nepasitaisę iki paties galo, nė vieno iš brolių neklausydami. Kai kurie iš jų, pamokyti šėtono, įvykdė savižudybę: šoko į bedugnes, korėsi… Ir kas gali išvardyti tas įvairias šėtono pinkles, kurios taip ir lieka nežinomos? Iš to, ką pasakėme, bet koks išmintingas žmogus turėtų pasimokyti, kokia didelė žala kyla iš šito maldos būdo. Jei kuris iš gyvenančių su broliais ir praktikuojančių šį maldos būdą ir nepatirs nė vienos iš anksčiau išvardytų negandų (mat šios bėdos dažniausiai kamuoja atsiskyrėlius), tai [vis tiek] praleis savo gyvenimą veltui“ (Apie pirmąją dėmesio ir maldos rūšį).

Visi Šventieji Tėvai, rašę apie noetinės maldos¹⁵ žygdarbį, draudžia ne tik savavališkai kurti svajones, bet ir palenkti savo valią ar jausmus netikėtai, nepriklausomai nuo mūsų valios pasirodžiusioms vizijoms bei regėjimams. O taip tikrai nutinka maldos žygdarbio metu! Ypač buvojant tyloje: „Niekad nepriimk [kaip tikro], – sako šv. Grigalius Sinajietis, – jeigu ką nors pamatysi juslinėmis akimis ar protu, savyje ar anapus savęs. Nesvarbu, ar tai būtų Kristaus, ar Angelo, ar kokio nors šventojo atvaizdas, arba jeigu pasirodys tau šviesa… Būk dėmesingas¹⁶ ir atsargus! Neleisk sau kuo nors pasitikėti, nedemonstruok [vizijai] atjautos ir pritarimo, nepatikėk paskubomis reiškiniu, nors ir būtų jis tikrai geras. Būk jam šaltas ir svetimas, visada laikydamas savo protą be vaizdinių, nesudarantį savyje jokio vaizdo ir neįsidėmėjusį jokio atvaizdo. Tas, kuris aptikęs kokį nors vaizdą mintyse ar juslėse, nors jis ir būtų Dievo, priima paskubomis, bemat atkrenta į paklydimą. Tuo jis bent jau parodo savo polinkį ir galimybę paklysti, nes greitai ir neapgalvojęs priima [dvasinius] reiškinius. Pradedantysis turi kreipti visą dėmesį vien į širdies veikimą, tik tą veikimą pripažinti neapgaulingu –

viso kito nepriimti, iki pasieks beaistriškumą. Net jei kas bijodamas paklydimo, todėl itin atsargiai save stebėdamas, neapsižiūrėjęs ir nuodugniai neištyręs nepriimtų ko nors, ką būtų siuntęs Dievas, Dievas ant jo nepyktų. Priešingai: Dievas giria tokį [žmogų] už gerą mąstymą.“

Šv. Amfilochijus, jaunystėje tapęs vienuoliu, senatvėje buvo apdovanotas atsiskyrėlišku gyvenimu dykumoje¹⁷. Užsidaręs oloje jis praktikavo tylą ir pasiekė didelių laimėjimų. Kai sukako keturiasdešimt jo atsiskyrėliško gyvenimo metų, pasirodė naktį angelas ir tarė: „Amfilochijau! Eiki į miestą ir ganyki dvasines avis!“ Amfilochijus toliau buvo dėmesingas sau ir neatkreipė dėmesio į angelo paliepimą. Kitą naktį vėl pasirodė angelas ir pakartojo paliepimą, pridėdamas, kad jis atsiųstas Dievo. Ir vėl Amfilochijus neparodė klusnumo angelui, bijodamas būti apgautas, prisimindamas apaštalo žodžius, kad šėtonas gali virsti šviesos angelu (2 Kor 11, 14). Trečiąją naktį iš naujo pasirodė angelas ir, patvirtinęs savo tikrumą doksologija¹⁸ Dievui, kurios nekenčia atstumtosios dvasios, paėmė senolį už rankos, išvedė iš celės, atvedė prie bažnyčios, buvusios netoliese. Bažnyčios durys pačios atsivėrė. Bažnyčia buvo apšviesta dangiškąja šviesa. Joje buvo daugybė šventųjų baltais drabužiais ir veidais tarsi saulės. Jie chirotonizavo¹⁹ Amfilochijų Ikonijos miesto vyskupu (Lapkričio 23-iosios Šventųjų gyvenimai).

Priešingai elgdamiesi šv. Izaokas ir Nikita Oliečiai, nepatyrę atsiskyrėliško gyvenimo naujokai, skubotai pasitikėję jiems pasirodžiusiu regėjimu, patyrė didžią negandą. Pirmajam švytėdami pasirodė daugybė demonų – vienas iš demonų prisiėmė Kristaus pavidalą, kiti – šventųjų angelų. Antrąjį apgavo demonas, iš pradžių pasirodęs kaip saldus kvapsnis ir giedojimas, kurie buvo tarsi dieviški, o paskui demonas pasirodė jam regimu pavidalu, tarsi angelas (Kijevo olų paterikonas). Patyrę monastinio gyvenimo vienuoliai, tikrai šventi vienuoliai, gerokai labiau bijo dvasinio paklydimo, kur kas mažiau savimi pasitiki nei naujokai. Ypač tie naujokai, kurie yra užsidegę žygdarbių.

Su nuoširdžia meile šv. Grigalius Sinajietis įspėja hesichastą²⁰, kuriam skirta jo knyga, saugotis dvasinio paklydimo: „Noriu, kad turėtum tinkamą suvokimą apie tai, kas yra dvasinis paklydimas. Noriu todėl, kad tu galėtum apsisaugoti nuo dvasinio paklydimo. Kad, [nuoširdžiai] stengdamasis, bet neapšviestas reikiamo žinojimo, nepadarytum sau didžios žalos, nepražudytum savo sielos. Laisva žmogaus valia lengvai palinksta bendrauti su mūsų priešais, ypač kai žmonės nepatyrę, kai žygdarbiai jiems nauji, kai tie žmonės vis dar yra demonų nuosavybė.“ Kokia teisinga mintis! Palinksta, jaučia potraukį mūsų laisva valia dvasiniam paklydimui. Todėl bet koks dvasinis paklydimas meilikauja mūsų pasipūtimui, mūsų tuščiagarbiškumui, mūsų puikybei. „Demonai yra arti ir supa naujokus bei savavalius, išskleisdami [gundančių] minčių ir pražūtingų svajonių tinklus, įrengdami nuopuolio bedugnes. Naujokų miestas, – visa kiekvieno jų esybė, – vis dar randasi barbarų valdžioje… Lengvabūdiškai nepasiduok tam, kas tau pasirodo, bet išlik stabilus, išlaikydamas gėrį, daugybę kartų pervertindamas ir atmesdamas, kas pikta… Žinok, kad malonės veikimai – aiškūs; demonas jų sukelti negali. Jis negali suteikti nei romumo, nei tylos, nei nuolankumo, nei neapykantos pasauliui. Jis nesutramdo aistrų ir geidulingumo, kaip tai daro malonė.“ Jo veikimai: puikybė, pasipūtimas – „išdidumas, baikštumas, t. y. visos piktumo rūšys. Pagal poveikį gali atpažinti šviesą, nušvitusią tavo sieloje, – dieviška ji ar šėtoniška“ (Filokalija. Apie dvasinį paklydimą ir kt.). Reikia žinoti, kas yra [dvasinė] įžvalga. Ji priklauso pažengusiems vienuoliams, jokiu būdu ne naujokams. Nors ir šv. Sinajietis bendrauja su naujokais, tai yra hesichastinio gyvenimo naujokai. Iš knygos matome, kad žmogus, į kurį kreipiamasi, ir pagal kūno amžių, ir vienuoliškame gyvenime jau buvo senolis.

Mokinys: Ar neteko tau matyti ką nors demonų paklaidintą dėl to, kad maldoje plėtojo svajingumą?

Senolis: Teko. Vienas valdininkas, gyvenęs Peterburge, prisiėmė didesnį, nei įprasta, maldos žygdarbį ir dėl to jį ištiko neįprasta būklė. Savo žygdarbį ir jo padarinius jis atskleidė tuometiniam Dievo Motinos Globos cerkvės, kuri Kolomnoje, klebonui. Klebonas, aplankęs vieną Peterburgo vyskupijos vienuolynų, paprašė vieną iš to vienuolyno vienuolių pasikalbėti su valdininku. „Keistąją būklę, į kurią dėl [savo] žygdarbio pateko valdininkas, – pagrįstai sakė kunigas, – geriau galėtų paaiškinti vienuolyno gyventojai, nes jiems labiau pažįstami asketinio gyvenimo smulkmenos ir nutikimai.“ Vienuolis sutiko. Po kurio laiko valdininkas atvyko į vienuolyną. Pokalbyje su juo dalyvavau ir aš.

Valdininkas ėmė pasakoti apie savo vizijas: kad nuolat maldos metu regi ikonų spinduliuojamą šviesą, užuodžia malonius kvapus, jaučia burnoje neįprastą saldumą ir t. t. Vienuolis, išklausęs šį pasakojimą, paklausė valdininką: „Ar nebuvo jums šovusi į galvą mintis nusižudyti?“ – „O kaipgi! – atsakė valdininkas. – Aš jau buvau besimetąs į Fontanką, – tai Peterburgo gyventojų vartojamas posakis, – bet mane ištraukė.“ Pasirodė, kad valdininkas naudojosi maldos būdu, kurį aprašė šv. Simeonas: įkaitino vaizduotę ir kraują, o nuo to žmogus gali ilgai pasninkauti ir budėti. Prie saviapgaulės, pasirinktos savavališkai, šėtonas prijungė savo giminingą šitai būklei veikimą, ir žmogiškoji saviapgaulė peraugo į aiškų dvasinį paklydimą.

Valdininkas regėjo šviesą kūniškomis akimis. Malonus kvapas ir saldumas, kuriuos jautė, taip pat buvo jusliniai. Tačiau šventųjų regėjimai ir jų antgamtinės būklės, priešingai nei tai, ką jis sakė, yra visiškai dvasiniai (Šv. Izaokas Siras, 55 pamokslas). Asketas įgalinamas juos patirti tik tada, kai dieviškoji malonė atveria sielos akis. Tada atgyja ir kitos sielos juslės, iki tol buvusios nejudrios (Simeonas Naujasis Teologas, Pamokslas apie tikėjimą). Malonės regėjime dalyvauja ir kūniškos šventųjų juslės, bet tik tada, kai kūnas pereina iš aistringos būklės į beaistrę.

Vienuolis ėmė įkalbinėti valdininką, kad jis atsisakytų savo maldos būdo, aiškindamas ir būdo, ir būklės, kurią sukelia toks būdas, neteisingumą. Valdininkas šiurkščiai pasipriešino patarimui. „Kaipgi man atsisakyti akivaizdžios malonės!“ – sušukęs jis.

Klausydamasis valdininko pasakojimo pajutau jam nepaaiškinamą gailestį, bet kartu jis man pasirodė ir kažkoks juokingas. Pavyzdžiui, jis uždavė vienuoliui tokį klausimą: „Kai nuo intensyvaus saldumo mano burna prisipildo seilių, jos ima varvėti ant grindų. Ar tai ne nuodėmė?“ Paklaidintas demonų žmogus sukelia gailesčio jausmą, nes nebepriklauso sau. Ir protu, ir širdimi jis yra piktosios, atstumtosios dvasios nelaisvėje. Tačiau tokie žmonės ir juokingi: pajuokos objektais juos padaro užvaldžiusioji piktoji dvasia, kuri pastūmėja link savęs žeminimo, apgaubto tuščiagarbiškumo ir išdidumo. Nei savo nelaisvės, nei elgesio neįprastumo pavergtieji nesuvokia, kad ir kokia akivaizdi ši nelaisvė ir šis elgesio neįprastumas būtų.

1828–1829 m. žiemą buvau Ploščianskajos dykynėje (Orlovo vyskupijoje). Tuo metu ten gyveno dvasiškai paklydęs senolis. Jis nusikirto sau plaštaką, norėdamas tuo įvykdyti Evangelijos priesaką, ir pasakojo visiems, kas tik jo klausėsi, esą nukirstoji plaštaka virtusi šventa relikvija, esą ją saugo ir didžiai gerbia Maskvos Simonovo vienuolyne, kad jis, senolis, būdamas Ploščianskajos dykumoje, už penkių šimtų varstų nuo Simonovo, jaučia, kada Simonovo archimandritas su brolija bučiuoja ranką. Senolis kęsdavo traukulius, kurių metu garsiai šnypšdavo. Jis pripažino, kad šis reiškinys – maldos padarinys. Bet stebėtojams atrodė, kad tai – kažkoks savęs perkreipimas, vertas nebent gailesčio ir pajuokos. Vaikai, gyvenę vienuolyne dėl to, kad buvo našlaičiai, linksminosi stebėdami reiškinį ir senoliui matant jį mėgdžiodavo. Senolis rūstaudavo, puldavo tai vieną, tai kitą berniuką, tampydavo juos už plaukų. Niekas iš gerbiamų vienuolyno vienuolių negalėjo įtikinti sugundytojo, kad jį yra apėmusi melaginga būklė, kad išgyvenąs sielos sutrikimą.

Kai valdininkas išėjo, paklausiau vienuolio, kaip jam šovė į galvą mintis paklausti valdininką apie savižudybę. Vienuolis atsakė: „Kaip verksmo dėl Dievo metu aplanko neįprastos sielos ramybės minutės, kurios ir yra verkiančiųjų paguoda, taip ir tariamo malonumo metu, kuris juntamas klaidinant demonams, ateina minutės, kai dvasinis paklydimas tarsi išsisklaido ir tikrovė tampa tokia, kokia ji yra iš tikrųjų. Šios minutės – siaubingos! Jų kartumas ir to kartulio sukeliama neviltis – nepakeliami. Pagal šitą būklę, į kurią nuveda dvasinis paklydimas, lengviausia atpažinti savo paklydimą ir imtis visų priemonių save gydyti. Deja! Dvasinio paklydimo pradžia – puikybė, o jo vaisius – begalinė puikybė. Sugundytasis, įsivaizduodamas esąs dieviškosios malonės indas, iš aukšto žiūri į išganingus artimųjų perspėjimus, kaip į tai atkreipė dėmesį Simeonas. O nevilties priepuoliai darosi vis stipresni. Galų gale neviltis virsta beprotybe, o šią vainikuoja savižudybė.

Šio šimtmečio pradžioje Sofronijaus dykynėje (Kursko vyskupijoje) apsistojo schivienuolis²¹ Teodosijus, kuris buvo įgijęs brolijos ir pasauliečių pagarbą dėl griežto, kilnaus gyvenimo būdo. Vieną kartą jam pasirodę, esą jis buvęs pakylėtas į rojų. Po vizijos jis nuėjo pas abatą ir smulkiai nupasakojo stebuklą, apgailestaudamas, kad rojuje matęs tik save, nematęs nieko iš brolių. Abatas neatkreipė dėmesio į šią detalę. Jis sukvietė brolius, sugrudusia dvasia papasakojo jiems schivienuolio viziją ir kvietė gyventi nuoširdžiau ir dievobaimingiau. Po kurio laiko [broliai] pastebėjo, kad schivienuolio elgesys keistas. Viskas baigėsi tuo, kad savo celėje jis rastas pasikoręs.“

Verta paminėti ir tokį man nutikusį dalyką. Kartą mane aplankė schivienuolis iš Atono²², jis atvyko į Rusiją rinkti aukų. Atsisėdome mano celėje, kurioje priimu svečius, jis ėmė man sakyti: „Pasimelski už mane, tėve: aš daug miegu, daug valgau…“ Kai jis man tai sakė, pajutau karštį, sklindantį iš jo, todėl atsakiau: „Tu nedaug valgai ir nedaug miegi, bet ar nėra tavyje ko ypatingo?“ Ir paprašiau jo ateiti į mano vidinę celę. Eidamas į celę meldžiau Dievo, kad suteiktų mano sielai galimybę gauti naudos iš Atono vienuolio, jei tik jis – tikras Dievo tarnas. Aš tikrai pastebėjau kažkokį jo ypatingumą. Vidinėje celėje mes vėl prisėdome bendrauti. Ėmiau jo prašyti: „Suteik man malonę – išmokyk melstis. Tu gyveni tarp tūkstančių vienuolių vienuolystės vietovėje, pirmaujančioje visame pasaulyje. Tokioje vietoje ir tokiame daugiatūkstantiniame vienuolių susirinkime, be abejonės, turi būti didžių maldininkų, pažįstančių maldos slėpinį ir dovanojančių jį artimiesiems, kaip antai [ten gyvenę] du Grigaliai – Sinajietis ir Palamas, kaip ir daugybė kitų Atono šviesuolių.“

Kunigas schivienuolis bemat sutiko būti mano dvasios tėvu ir (o, siaube!) su didžiausiu užsidegimu ėmė pasakoti man apie anksčiau apibūdintą susižavėjimo ir svajonių kupiną maldos būdą. Žiū, jis apimtas baisiausio įkarščio! Įkaitę ir jo kraujas, ir vaizduotė. Jis – savimi patenkintas, savimi besižavintis, jis – dvasiškai paklydęs! Davęs jam išsikalbėti, pradėjau po truputį, apsimesdamas mokiniu, siūlyti jam Šventųjų Tėvų mokymą apie maldą, rodydamas jį Filokalijoje²³ ir prašydamas paaiškinti. Atonietis visiškai sutriko. Žiūriu – jis visiškai nesusipažinęs su Tėvų mokymu apie maldą!

Tęsdamas pokalbį, tariau jam: „Žiūrėk, senoli! Gyvensi Peterburge – venk butų viršutiniuose aukštuose, gyvenk pirmame.“ – „Kodėl taip?“ – nustebo atonietis. „Todėl, – tariau aš, – kad jei kartais netikėtai angelai sugalvotų pagriebę tave nuskraidinti iš Peterburgo į Atoną, jiems tektų gabenti tave iš viršutinio aukšto, o tokiame aukštyje netyčia paleidę iš rankų jie tave ir pražudyti gali. Bet jei paims tave iš pirmo aukšto, tai netyčiom iškritęs tik užsigausi.“ – „Tikrai! – atsakė atonietis. – Kiek kartų, kai aš meldžiausi, šaudavo man į galvą mintis, kad angelai pagriebs mane ir nuneš į Atoną!“

Pasirodė, kad kunigas schivienuolis nešioja grandines²⁴, beveik nemiega, mažai valgo, jaučia kūne tokį karštį, kad žiemą nesivelka šiltų rūbų. Pokalbio pabaigoje nutariau pasielgti taip: ėmiau prašyti atoniečio, kad jis, kaip asketas ir pasninkautojas, pats išbandytų Šventųjų Tėvų nurodytą maldos būdą, kurio esmė – maldos metu protą laikyti be jokių svajų, visiškai susitelkti į maldos žodžius, kad protas, šv. Jono Pakopininko žodžiais, juose būtų sutelktas ir uždarytas (Dangiškieji laiptai, 28 pamokslo 17 sk.). O širdis paprastai padeda protui išganingu liūdesio dėl nuodėmių jausmu, kaip sakė šv. Morkus Asketas: „Protas, kuris neišsiblaškęs meldžiasi, suspaudžia širdį: širdies sudaužytos ir nuolankios Dievas nepaniekins“ (Ps 50, 19; Filokalija). „Kai šitai pats patikrinsi, – sakiau aš, – pranešk man apie savo patirties vaisius. Man pačiam tokie bandymai nepatogūs, nes gyvenu išsiblaškęs.“ Atonietis noriai sutiko su mano pasiūlymu.

Po kelių dienų, grįžęs pas mane, jis sakė: „Ką tu man padarei?“ – „O ką?“ – „Taigi aš bandžiau melstis dėmesingai, kalinti protą maldos žodžiuose: visos mano vizijos dingo, jau nebegaliu prie jų grįžti.“ Toliau bendraudamas su atoniečiu nebemačiau jo ankstesnio pasitenkinimo savimi ir tos drąsos, kuri buvo akivaizdi per pirmąjį susitikimą ir kuri būdinga žmonėms, paskendusiems saviapgaulėje, įsitikinusiems, kad yra šventi ar patiriantys sėkmę dvasiniame gyvenime.

Atonietis netgi panoro išgirsti mano patarimų. Kai pasiūliau jam gyvenimo būdu nesiskirti nuo kitų vienuolių, – nes tokie skirtumai veda į pasididžiavimą (Dangiškieji laiptai, 4 pamokslas, 2, 83; Šv. Barsanufas Didysis, 275 atsakymas; Abėcėlinis paterikonas, šv. Apolo gyvenimas ir pamokymai), – jis nusikabino ir atidavė man savo grandines. Po mėnesio jis vėl buvo pas mane ir sakė, kad karštis jo kūne nuslūgo, kad dabar jam prireikia šiltų rūbų; jis pradėjo daugiau miegoti.

Be to, jis sakė, kad daug šventumu garsėjančių atoniečių naudojasi tuo pačiu maldos būdu kaip ir jis. Moko šio būdo ir kitus. Nieko ypatingo! Šv. Simeonas Naujasis Teologas, gyvenęs aštuoni šimtmečiai iki mūsų, sakė, kad yra nedaug praktikuojančių dėmesingą maldą (Apie trečiąjį maldos būdą). Šv. Grigalius Sinajietis, gyvenęs praėjus keturiolikai šimtmečių po Kristaus gimimo, atvykęs į Atoną pamatė, kad Atono vienuoliai neturi nė mažiausio supratimo apie noetinę maldą, atlieka vien kūno žygdarbius, meldžiasi tik lūpomis ir balsu (Šv. Grigaliaus Sinajiečio gyvenimas). Šv. Nilas Soriškis, gyvenęs XV a. pab.–XVI a. pr. ir taip pat lankęsis Atono kalne, sako, kad jo laikais dėmesingų maldininkų skaičius buvo itin skurdus (Įžanga į Tradiciją arba Skitų Statutą). Senolis archimandritas Paisijus Veličkovskis į Atoną persikraustė iš Moldavijos 1747 m. Jis susipažino su visais vienuolynais ir skitais²⁵, bendravo su daugeliu senolių, kuriuos didžiuma atoniečių pripažino labiausiai patyrusiais ir šventais vienuoliais. Kai jis ėmęs klausinėti šių vienuolių apie Šventųjų Tėvų knygas, kuriose aprašoma noetinė malda, pasirodė, kad niekas apie jas ne tik nė girdėte negirdėjęs, bet net ir knygų autorių vardai niekam nežinomi. Tuo metu graikiškosios Filokalijos dar nebuvo (Ištrauka iš senolio Paisijaus laiško Teodosijui, Paisijaus raštai).

 

Pabaiga kitame numeryje

 

Iš: Сочиненія Епископа Игнатія Брянчанинова. Аскетическіе Опыты. Томъ первый.

С.-Петербургъ: Изданіе книгопродавца И. Л. Тузова, 1886

Vertė Gintaras Sungaila

 

¹ Senolis (gr. geronta, sl. старец) – taip šv. Ignoto laikais vadinti pagyvenę vienuoliai, mokę kitus vienuolius. Šiuo žodžiu taip pat vadinami dvasiniai mokytojai, turintys specialią Dievo suteiktą mokymo dovaną (charizmą) (čia ir toliau – vert. past.).

² Gr. plane, slav. [духовная] прелесть. Šios sampratos ištakų galima aptikti Pirmajame Jono laiške (1 Jn 4, 3–6) ir apaštališkųjų Tėvų raštuose. Išplėtotą dvasinį psichologinį aiškinimą jai suteikė hesichastai. Senosios slavų kalbos žodis прелесть yra pažodinis graikiško plane vertimas, reiškiantis „klaidą“, „paklydimą“, „nuklydimą“, „apgavystę“.

³ Čia ir toliau psalmių numeriai nurodyti pagal Septuagintą.

⁴ Čia ir kitur titulas „šv.“ vartojamas sekant Ortodoksų Bažnyčios šventųjų kanonu.

⁵ Anthrōpoktónos. Česlovo Kavaliausko vertime ši Evangelijos vieta išversta „melagis, melo tėvas ir galvažudys“. Šv. Ignotas naudojasi pažodiniu Šv. Rašto vertimu į slavų kalbą.

⁶ Skirdamas mąstymą (разум) ir širdies galias (сердечное чувство) šv. Ignotas vartoja graikų Tėvų dianoia, loginio matematinio proto, ir nous, „širdies akių“, perskyrą.

⁷ Šv. Ignotas vartoja hesichastinę esmės ir veikimų, ousia ir energeia, perskyrą, ypatingą autoritetą įgavusią šv. Grigaliaus Palamo mokyme.

⁸ Ortodoksų asketinėje literatūroje įprasta mintis ir aistras apibūdinti kaip judėjimą (kynesis). Ši tradicija į krikščionybę atėjo iš stoicizmo.

⁹ Turima omenyje pneúmasyntetrimménon – 50 (51) psalmėje minima „sudaužyta dvasia“, kuri yra auka Dievui.

¹⁰ Подвиг – [asketinis] žygdarbis – sudėtingos asketinės praktikos (pasninkavimas, atsiskyrimas, budėjimas ir kt.), kuriomis su Dievo malonės pagalba siekiama gyventi dorovingą gyvenimą ir panašėti į Dievą.

¹¹ Johnas Miltonas (1608–1674) – anglų poetas, kurio garsiausiame veikale – poemoje „Prarastasis rojus“ (1667) – vaizdingai aprašomas pirmųjų žmonių nuopuolis ir išvarymas iš rojaus.

¹² Friedrichas Gottliebas Klopstockas (1724–1803) – vokiečių poetas, kurio garsiausiame veikale – poemoje „Mesijas“, publikuotoje 1748–1773 m., – vaizdingai aprašomas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę, atpirkimas, pragaras.

¹³ Turimas omenyje buvojimas širdies tyloje (hēsychía), ramybėje.

¹⁴ Apátheia – būklė, kai žmogus nebepavaldus jį veikiančioms aistroms. Tai nėra aistrų išnykimas nei kūno numarinimas. Pasak šv. Poimeno, krikščionys yra ne kūno, o aistrų žudikai.

¹⁵ Noetinė, arba protingoji, malda (noeráproseuchē) – aukščiausia maldos forma, kai maldoje paskendęs protas saugo širdį nuo piktų minčių.

¹⁶ Buvimas dėmesingam (proschein) – svarbi hesichastų tema.

¹⁷ Dykuma (erēmos, пу́стынь) – ortodoksų tradicijoje taip vadinama bet kokia vienuolio vienatvės vieta (nebūtinai dykuma), dažniausiai tolima nuo civilizacijos.

¹⁸ Šlovės himnas.

¹⁹ Suteikė sakramentą rankos uždėjimo apeiga.

²⁰ Hesichazmas (hēsychasmos, nuo hēsychia – tyla, ramybė, sl. безмолвие, исихазм) – iš Dykumos Tėvų kildinamas dvasinis Ortodoksų Bažnyčios vienuolių judėjimas, pabrėžęs širdies laikymo tyloje („širdies tylėjimo“) svarbą. Pagrindinė hesichastų praktika – Jėzaus malda („Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“). Hesichastai skaitydavo Jėzaus maldą užsidarę tamsiuose kambarėliuose, sėdėdami ant žemų kėdžių, smakrą atrėmę į krūtinę, užsimerkę, dėmesį sutelkę į bambą ir tam tikru būdu kvėpuodami. Kad būtų patogiau sekti monotonišką maldą, hesichastai naudoja panašią į katalikų rožinį maldos virvę – komboskini, чётки. Skirtingai nei mantroje, Jėzaus maldoje svarbiausia yra ne ištartų maldų skaičius, o dėmesys, skiriamas kiekvieno žodžio prasmei. Hesichastų tikslas – būti nuolatinėje Dievo akivaizdoje, t. y. melstis ištisą parą. Žymiausi Rusijos hesichastai: šv. Sergejus Radonežietis, šv. Andrejus Rubliovas, šv. Serafimas Sarovietis, šv. Teofanas Atsiskyrėlis, šv. Ignotas Briančianinovas.

²¹ Schema – aukščiausia vienuolystės pakopa Ortodoksų Bažnyčioje. Toks vienuolis nešioja specialų apdarą (schemą) ir gyvena atsiskyrėliškai.

²² Atonas (gr. Athos, dar vadinamas Agion Oros – Šventuoju kalnu) – pusiasalis Graikijoje, atskirtas nuo žemyno gamtiniais barjerais ir tvoromis. Pasak legendų, šiame pusiasalyje per audrą buvo sustojęs Dievo Motinos laivas, ir ji, išlipusi į krantą, džiugiai sušuko, kad ši nuostabi vieta taps jos sodu. Masiškai kurtis vienuoliai šiame pusiasalyje ėmė IX a. Jis tapo hesichazmo dvasiniu centru, o XIV a., kai dogminiuose ginčuose Atono vienuolis šv. Grigalius Palamas apgynė hesichazmo praktikos ortodoksiškumą, iškilo Atono vienuolių autoritetas ir vieta tapo savotišku „dvasiniu ortodoksų Vatikanu“. Atone yra arba buvo bulgarų, gruzinų, graikų, serbų, rumunų ir rusų vienuolynų. Egzistuoja visi įmanomi ortodoksų vienuoliškojo gyvenimo tipai – didieji vienuolynai (lauros), įprasti vienuolynai, skitai, atskiros celės ir atsiskyrėliai. XIX a. rusų vienuoliai, gausiai remiami Rusijos imperijos, sudarė didžiausią Atono kalno vienuolių bendruomenę. Ši bendruomenė sunyko XX a. 1913 m. Rusijos imperija surengė karinę intervenciją į Atono kalną ir suėmė bei ištrėmė didelę dalį Atono rusų vienuolių, tikėjusių onomatodoksija (pažiūra, kad „Dievo Vardas yra Pats Dievas“). Kadangi netrukus Rusijoje įvyko revoliucija ir kelionės į Graikiją tapo sudėtingos, sovietmečiu rusų vienuolynai Atone tik tuštėjo ir nepasipildydavo naujokais. Bendruomenė vėl išaugo žlugus Sovietų Sąjungai. Šiuo metu Atone yra 20 didžiųjų vienuolynų, gyvena 2 tūkst. vienuolių, iš jų dauguma – graikai. Laikomasi itin griežtos regulos – vienuoliai bendruomeniškai meldžiasi nuo 8 iki 16 valandų per parą.

²³ Philokalia (meilė gėriui, grožiui) – svarbiausias hesichazmo tekstų korpusas. Jį sudaro IV–XIV a. šventųjų tekstai. Šį tekstų korpusą XVIII a. sudarė šv. Nikodemas Atonietis ir šv. Makarijus Korintietis. Visas veikalo pavadinimas – „Širdis serginčiųjų Šventųjų Meilė Grožiui, surinkta mūsų Šventojo Dievą Širdyje Nešiojančiojo Tėvo, per kurią išminties meilei skirtų pratybų atlikimo ir mylinčios išmintį žiūros dėka širdis yra apvaloma, apšviečiama ir padaroma tobula“.

²⁴ Viena iš šventųjų askezės formų (sl. верига – grandinė). Grandinės (gali būti ir įvairūs paskiri žiedai ar metalinės ikonos) dažnai nešiojamos ant pliko kūno, jų svoris svyruoja nuo kelių iki keliasdešimties kilogramų. Grandinių nešiojimo tikslas – kūno sutramdymas, nuolankumo ugdymas, sekant Laiške galatams pateikiamu mokymu apie kūno nukryžiavimą (Gal 5) ir Kristaus žodžiais apie jungo nešimą (Mt 11, 28–30).

²⁵ Skitai – nedideli nameliai, kuriuose gyvena 2–3 broliai, viena iš trijų Rytų vienuolių bendruomeninio gyvenimo formų (greta įprastų vienuolynų ir didžiųjų vienuolynų – laurų). Skitai paprastai priklauso didesniam vienuolynui ar visi drauge sudaro „vienuolyną“, tačiau visa brolija susitinka retai (1–2 kartus per savaitę).