Eilės

Druskininkų autobusų stotis. Lapkričio 11-oji

 

Komm nicht zurück. Wenn du’s erträgst, so sei

tot bei den Toten. Tote sind beschäftigt.

 

R. M. Rilke

 

 

ežerėlio akis, už jos karūnuotos pušys šauna dangun

susiliejusios žalia tamspilke su krentančios drėgnos miglos spalva,

vos už kapinių tvoros – pilko kaip tas laikas betono autobusų stotis –

ir išvažiavėliai, jų kumpos figūros susigūžę kampuose.

 

autobusai ateina, išeina, žmonės įslenka ieškodamiesi laikino prieglobsčio –

trumputės ramybės salos, atilsio seklios minutės,

nepažįstamieji norom nenorom glaudžias

petys prie peties, batas prie svetimo bato.

bet neklausk jų vardų, nesiklausyk jų pasakojimų,

neblaškyk atminties, nebandyk nieko patarti,

dabar jie – benamiai, jie – neramūs, jie – šokantys per tamsos upę,

tik laikinai čia, besislepiantys nuo griūvančios lapkričio tamsos,

nesulaikomai slenkančios, ropojančios, šliaužiančios

pro besivarstančias duris, pro juodas kiaurymes, pro langų angas.

 

įėję jie įdėmiai renkas vietą, lyg tai būtų visam laikui, visai amžinybei,

nepaslankiai užsiima sau erdvę, jų kampuoti kūnai –

įsitempę nuo nerimo prieš būsimus išvykimus.

krepšiai, lauknešėliai, lagaminai, mazgeliai, nudriskę tarbelės,

tik jiems kažkuo svarbūs daiktai, ištikimi pakeleiviai.

kartkarčiais jie karštligiškai neria ten rankomis,

užmerktomis akimis ieško, suranda, išsitraukia, apžiūri ir nusiramina –

deda atgalios, vėl užsižiūri į tolį, į nieką, atgal sugrįždami į save

ar akių neatitraukdami žvelgia į sunertas ant kelių rankas,

apkapotus kaip žagarai pirštus, tarytumei pirmąkart pamatytus,

svetimus, susirangiusius kaip išsišokę medžių šaknys –

 

tada, lyg viską susirikiavę galvoje, nusišypso vos vos, vien lūpų kampučiais –

jie jau susitaikė perkraustomi iš vienos vietos į kitą dievų grafiko tikslumu,

nieko, o nieko nesimato iš anapus: juodi stiklai, tamsos apsuptis,

į odą geriasi drėgna kiaurymė, lapkričio šakos, badančios akis,

aštrios rodyklės persmeigia dar ieškančius laikinų slėptuvių:

 

štai jums, naminiai gyvūnėliai, štai jums, greitosios kiškio kojelės,

štai jums, pašto karveliai, be atilsio plakantys sparnais, žinių dalintojai

ir rinkėjai,

štai jums, žirnių lukštintojai, romių avinėlių nunerti švelnūs kailinėliai – – – –

štai jūsų valandos ir minutės, jūsų valandos ir minutės,

vieno ilgesnės, kito vėjais nuėję – visiems laikas eina vis kitaip,

keliautojai, laikini sugulovai, svetimų pagalvių purentojai,

drugiais prismeigtų prie lūpų pavardžių savininkai,

naujų prieglobsčių ieškotojai, durų atidarinėtojai ir uždarinėtojai,

supkitės, svaiginkitės keliaudami ratu tarp žemės, tarp dangaus –

į viršų ir žemyn atgalios, aukštyn ir žemyn – – –

sūpuokitės vėjuos, mėnesio bangų įsuptuose laiveliuose,

žerdami vieni kitiems į akis smėlį,

taškydamiesi vilnimis ir raudoniu nudažytomis saulėlydžio putomis.

 

o tu vis dar čia, stoviniuoji, pilnas nerimo,

tu – sušaudytas, suvarpytas savo paties atminties taikinys

su vis daugėjančiomis skylėmis prie dešimtuko akies,

pasiruošęs kažką pasakyti, kalbėti, pagaliau pasakyti…

tari žodį, praveri burną, bet čia pat gūžiesi išsigandęs žmogaus balso,

išgirdęs jį kopiantį voratinkliuotomis palubėmis ir su savo aidu susitinkantį

autobusų stoties laukiamajame –

lyg patį pirmąjį kartą būtum užgirdęs, lyg būtum išties įsiklausęs

ar nejučiom prisilietęs su manim savo lediniu veidu,

mėlynomis sidabro adatomis mus į vieną suverdamas,

 

o dispečerės štai balsas ataidintis skelbia laiką ir vietą,

visada grėsmingai tikslų laiką ir tikslią vietą,

pasėdamas nerimą visiems laukiantiems,

jie įsitempia, pasvyra į priekį, dairos pagalbos, bijos,

kad neužgirs, kad nesuspės, kad ims ir apsiriks,

kad nepasirinks reikiamos krypties, kad ne ten nukeliaus

ar per vėlai pravers laukiamojo duris.

 

ir mes abu keliamės lėtai, išbudinti iš sapno be tęsinio,

judesiais, akimis ieškodami, su kuo atsisveikinti,

dar stoviniuojame, tartum būtumėm ką svarbaus pamiršę ir nepastebėję,

bet ką dabar darysi – jei balsas sako, kad laikas keliauti, tai laikas.

apsižiūrim palikdami laikinumu drengiančią vietą,

nuo sterblės nukratom trupinius, ištaisom drabužių raukšles,

pasitempiam, griebiamės nešulių ir artėjam link tamsaus durų stačiakampio,

įsirėminame paskutinėje užtrauktoje drobėje – staktos rėme, veriam jas, o ten –

 

nieko, visai nieko. tik nuo dangaus lig žemės išsiliejusi juoduma – – –

pasineriam į ją patys tapdami tąja tamsa be šviesos štricho,

kūnas kūne, naktis naktyje.

 

sapnuose pasirodai be garso, nemesdamas nė šešėlio,

visada ne tame laike, ne tokiuose metuose, keistose erdvėse,

bebalsis, draugėje su man visai nepažįstamais žmonėmis,

lyg ko ieškodamas, lyg būtum ką palikęs ar pasigedęs –

gal mano drėgnų blakstienų, slidžių akių obuolių,

o gal čia vieną vasarą pamiršto, nusiridenusio po suolu

savo laimės kupino balso, bet randi

 

tik tuščią be tavo atspindžio veidrodžio rėmą,

svetimų žmonių iš ano amžiaus laikrodį ant sienos – – – –

o ant stalo, ant liniuoto popieriaus lapo

vaikiškai naivia, ilgomis kilpomis sunerta rašysena žodžius,

kuriuos kažkada užrašiau garsiai juokdamasi, atmetusi galvą,

vien iš paikumo,

vien iš tuščio įnorio,

vien tik dėl mirtinai žeidžiančio jų grožio – – –

 

…Do not return. If you can bear to, stay dead with the dead.

The dead have their own tasks… R. M. R.