Vardas

Takas nuklotas čežančiais klevų lapais –

Saulė –

Geltona –

Minus du. Iš nosies kyla garas. Tyla.

Tyla ir lapų čežėjimas. Tarsi kažkur krebždentųsi žiemai besirengiančios pelės.

Voveraitės. Taip, dar galėtų būti voveraitės – bėgioja sau po lapus pasaulio tyloje ir čeža.

Tik tyloje gali išgirsti čežančius lapus. Bėgu.

Automobilį specialiai pastačiau toli nuo vaistinės. Beje, kur ta vaistinė? Ar tikrai Antakalnio pakrašty (Antakalnio g. 124 – ten, kur ligoninė, vadinama specūfke) yra vaistinė, kurioje ne tik parduodami, bet dar ir gaminami vaistai?

Spiritinis tirpalas bambagyslei patepti.

Esu lyg kūdikis saulėtose, čežančiose, į tylą grimztančiose spalio įsčiose. Keturiasdešimt metų neišgimdytas – vis grįžtantis ir grįžtantis į kaži kokį geltoną, metafizinį spalį, kuris išsiskleidžia ir šviečia kažkur mano sąmonės gilybėse – atmintyje? būsimybėje?

Bėgu greitai, žvaliai. Lyg būčiau aštuoniolikos. Arba dar negimęs.

Samuelis Girius Bleizgys – prieš savaitę gimęs sūnus.

– Sveikinu antrąkart tapus tėvu, – pasakė tvirto sudėjimo, vyriškai didelę savo plaštaką tiesdama pagyvenusi gydytoja.

Neįtikėtina, kad jis atėjo iš kažkur į šį pasaulį ir gali gyventi. Žiūrėjau į susiraukšlėjusį, užsimerkusį savo sūnų ir niekaip negalėjau atsistebėti, kad štai atsirado dar vienas žmogus. Toks mažas, toks gležnas, toks visiškas iš Dievo malonės, senstantiems mums, tėveliams… Gimė štai sau ir viskas. Ir gyvens.

Bėgu greitai, žvaliai, nė kiek neuždusdamas. Lyg būčiau aštuoniolikos. Lyg neturėčiau kūno. Saulė šviečia ir čežina klevų lapus, pelės ir voveraitės ruošiasi žiemai. Prieš dvidešimt metų, gimus dukrai, Antakalnio gale stovėjo tie patys pilki namai, ta pati asfaltuota gatvė, parkelyje prie ligoninės augo medžiai.

Laikas sudužo.

Prieš trisdešimt šešerius metus, su mama vaikštinėdamas prie Druskininkų gydyklų, glosčiau voveraitę. Duodavom žemės riešutų, atbėgdavo kelios. Viena buvo labai drąsi.

– Atsargiai, neišgąsdink.

Poilsiautojos iš Rusijos baisiausiai pavydėjo ir negalėjo suprasti, kodėl voverė leidžiasi mano glostoma, o nuo jų bėga.

Šaukdavo atsiklaupusios, ištiesusios rankas su riešutais: „Tania, Tania, Tania.“

Voveraitės atbėgdavo, pačiupdavo riešutą ir kiek įkabindamos – tolyn.

– Kodėl? – viena poilsiautojų paklausė mano mamos.

– Todėl, kad Tanios yra pas jus, o čia – nė vienos Tanios, – atsakė mama.

Viešnia užpyko.

– Ko teta taip supyko? – eidamas namo klausinėjau mamą.

– Pyksta, nes nežino voveraitės vardo, – juokėsi.

– O aš žinau?

– Jeigu leidžiasi glostoma, vadinas, žinai.

– O koks tas vardas?

– Tai tu man pasakyk. Juk ne aš glosčiau.

Tu man pasakyk, Giriau, koks voveraitės vardas. Tu man pasakyk, iš kur atėjai į šį pasaulį – –

 

Taip, Antakalnio g. 124, ligoninėje, iš tikrųjų yra vaistinė. Senovinė. Joje iki šiol gaminami vaistai.

Prekystaliai mediniai, suklerę – maždaug 1975-ųjų (mano gimimo metų) gamybos.

Duodamas vaistininkei receptą dairausi aplinkui.

– Lyg būčiau kitame amžiuje, – sakau.

Vaistininkė šypsosi. Tokia nedidukė, kiek sulinkusi, žila, sena moterėlė.

– Čia viskas iš kito amžiaus, – atsako.

Į vaistinę įeina senas vyriškis. Lyg šešėlis.

Labai lėtai juda mūsų link.

– Einu paruošiu spiritinį tirpalą, – sako man senoji vaistininkė ir nueina toli už prekystalių – į kitą kambarį. Ten daug visokių spintelių ir stalčiukų – matau pasilenkęs į šoną. Senasis vyriškis šypsosi, linguoja galvą. Atrodo, ne visai supranta, kur esąs.

– Vaistai, – sako jis (man?), – tirpalai, mikstūros ir tepaliukai. Visą gyvenimą čia perku. Visai šalia namų.

Žiūri į mane, linguoja galvą.

– Tu iš kito pasaulio, – toliau kalba kiek patylėjęs. – Jauni žmonės čia neperka. Jauni žmonės čia negyvena. Tavęs dar nebuvo, kai statė šitą ligoninę…

– Nebaidykit čia mano klientų, Kvazimodai, – senolio kalbą nutraukia su buteliuku paruošto tirpalo grįžusi vaistininkė.

– Tirpalas bambagyslei… – tęsia pakėlusi akis į mane, – tik jo jaunimas dar ir užeina į mano vaistinę, visi kiti – seniai.

– Toks aš čia ir jaunimas, – mėginu juokauti.

– Mielasis, – juokiasi senutė, – tik neišsisukinėkite.

Kvepia seni mediniai baldai, spiritas, muilas; už lango supasi geltoni mirštančių klevų lapai.

 

– Matei? – paklausė Ramunė (prieš savaitę), kai po operacijos atėjau į intensyvios slaugos palatą.

– Taip. Su dideliais žandais ir juodais plaukais toks.

– Neatkreipiau dėmesio į plaukus.

– Iš pirmo žvilgsnio man pasirodė panašus į senelį – tavo tėvą. Iš antro žvilgsnio – šiek tiek panašus ir į tavo mamą. Paskui, kai geriau įsižiūrėjau, atrodė labai panašus į mano tėtį, tada supratau, kad tiesiog yra panašus į mane ir tave.

Keletą parų visi trys gyvenom ligoninėje.

Geltonos palatos sienos. Geltoni lapai už lango. Seni klevai ir liepos. Vasarą būtų per didelė ūksmė, bet rudenį medžiai išplikę. Saulės spinduliai skverbiasi pro šakas.

Gulėdamas lovoje vis mėginau nufotografuoti anapus lango linguojantį neįtikėtino grožio rudenį.

Ne, nuotraukoje net nepanašu į tai, ką gali regėti savo akimis, – tie šimtamečiai medžiai, tie šimtamečiai lapai, tylanti, pastelinė saulė, sudužęs laikas, geltona, nepajudinama, ramiai siūbuojanti amžinybė – –

 

Manęs nėra. Esu ir tingus spalis siūbuoja amžinos kūdikystės lopšį. Paukščiai nutilę, tik keletas žvirbliukų be garso striksi belapiuos krūmynuos. Vėjas judina šakas, zirzena – lyg iš kito pasaulio. Gatvėje švelniai ūžia mašinos. Panaudotos patalynės prikrautu vežimėliu per ligoninės kiemą į skalbyklą nudarda apkūni slaugė, asfaltas automobilių aikštelėje tarp šimtamečių liepų tamsus ir šaltas, vienas kitas baltas debesėlis aukštame, ramaus mėlynumo užtvindytame danguje, nuo renovuojamo gretimo pastato atsikabina pastolis ir raudonšalmis darbininkas keikdamasis šoka žemyn. Iš antro aukšto – ant minkštos žolės, nieko jam nenutiko, priėję keli kiti darbininkai kelia jį nuo žemės ir juokiasi. Išgąsdintas triukšmo iš po aikštelėje stovinčio automobilio iššoka katinas, bet nurimęs tuoj įsitaiso ant šaligatvio bordiūro ir patenkintas letenėle prausia sau snukutį, neišsenkančio geltonio pripildyti medžių lapai iš lėto supasi saulėje – pasaulio geltonyje, nepajudinamos amžinybės platybėse linguoja amžinos kūdikystės lopšys. Manęs nėra. Esu. Esu antrąkart tėvas.

 

Grįžome namo.

Tą rytą, kai Ramunė turėjo važiuoti į ligoninę išsitraukti siūlų, susapnavau keistą sapną.

Atrodė, kad nubudau, priėjau prie lango ir žiūriu į mūsų kiemą. Matau, įstatyti nauji vartai – tokie iš kalto metalo, arfos formos – tarsi senovinėse pilyse. Tada pastebiu, kad ir tvora vietomis išmūryta iš raudonų, senovinių plytų. Kiemas vis didėja. Mūsų namas virsta pilimi (nors žiūriu pro langą iš vidaus, bet tuo pat metu galiu regėti savo namus ir iš išorės). Kieme palei pilį laksto trys gyvūnai: rotveileris, dobermanas ir lokys. Jie yra dalis manęs, bet kartu ir nuo manęs atskiri. Dobermanas keistas, nes gali išsitempti toks ilgas, kad kojos lieka vienoje kiemo pusėje, o galva atsiduria už keliasdešimt metrų – prie vartų. Visi trys gyvūnai džiugiai ir draugiškai žvilgčioja į mane ir mintimis sako, jog sudraskys bet ką (išskyrus mane), kas tik pasirodys jų akiratyje. Nenusakomas saugumo jausmas.

Ir tada apima nerimas – o kaip Ramunė? Kaip ji dabar važiuos į ligoninę išsitraukti siūlų? Einančią per kiemą šitie žvėrys ją sudraskys. Girdžiu, kaip rotveileris ir dobermanas šnopuoja, atbaidydami nuo pilies tvoros bet kokį gyvį. Baisu.

Stovime abu su Ramune ir žiūrime pro langą. Jai reikia važiuoti, aš (todėl, kad turiu likti su Samueliu Giriumi) negaliu jos palydėti. Tada lokys prieina prie pilies sienos. Žemė šiek tiek nutolsta nuo mūsų lango – suprask, esame aukštai – kažkur pilies bokšte. Lokys ima ilgėti. Jo kojos lieka ant žemės, o kūnas vis tįsta ir tįsta. Galva iškyla iki pat mūsų lango. Gyvūnas žiūri į mus ir mintimis man kažką sako. Nesuprantu. Lokys ima bučiuoti lango rėmą. Net pačepsėdamas – lyg mažas vaikas.

Tada išgirstu, ką jis man sako.

– Nebijok, – mintimis kalba man lokys, – aš esu tu, niekam neleisiu skriausti tavo žmonos, bet ji turi ištarti mano vardą.

– Koks gi tas vardas? – klausiu.

– Tu nežinai, nors ir esu tu, – sako lokys, – tau negalima manęs glostyti. Ramunė turi mane paglostyti ir pabučiuoti. Tada sužinos mano vardą.