Vabalėlio monospektaklis Viešpačiui
Gintaras Bleizgys. Jautis. Esė.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 158 p.
Pakšt. Pakšt. Pakšt. Ryškiai geltoni klevų lapai bučiuoja pilkas šaligatvio plyteles. Krinta tankiai, lyg skubėdami atlikti bučinių sutartinę, kol jų muzikos vėl neužgožė čigoniški šokančio fontano ritmai. Kai staiga trinktelėjo, varnos pakilo iš medžių, o aš susigūžiau. Čigoniškai grojantis šokantis fontanas apmirusiame, rūke paskendusiame krintančių lapų mieste be praeivių – makabriškas vaizdas Vėlinių išvakarėse. Ten, kur anksčiau buvo Nemunas, – pilkšvas debesis, rūko uždanga, pasaulio pabaiga.
Vaikščiodama palei nematomą Nemuną prisiminiau „Kovo devynioliktosios Druskininkų bliuzą“, vieną iš labiausiai man patinkančių Gintaro Bleizgio esė: veiksmas vyksta kitu metų laiku, bet toje pačioje vietoje. „Bliuzas“ ramus, skaidrus, be daugeliui Gintaro tekstų būdingos įtampos – tiksliau, įtampa paslėpta tarsi povandeninė srovė, ji tyliai murmena, bet ne sprogdina į skutelius. „Bliuzas“ kelia guodžiantį ir raminantį liūdesį, koks ateina jau viską išverkus, viską suvokus ir vėl pasidavus gyvenimo ir laiko tėkmei, kurios nepergalėsi – kaip tų didžiulių pavasarinių Nemuno lyčių. („Jūsų galvos raumenys labai įtempti“, – sako masažuotoja. „O jūs kada nors matėte neįtemptą galvą?“ – klausiu. „Taip. Tiems žmonėms būna apie devyniasdešimt, jie jau su viskuo susitaikę.“)
Daugumos Gintaro Bleizgio esė pasakotojas yra kovotojas, maištininkas, bandantis peržengti įmanomas ir neįmanomas ribas. Tekstų įtampa kyla dėl buvimo „nuolatinėse kautynėse“ (p. 112), pirmiausia su baimėmis ir žmogišku ribotumu, dėl balansavimo ant ribos (šiapus ir anapus, racionalumo ir beprotybės, buities ir poezijos, gyvenimo ir mirties). Esminis knygos tekstų žodis – „pasiutimas“: „Iš pasiutimo yra visa tai“ (p. 47). Iš pasiutimo – kūryba, bandymai pramušti galva sieną, išsinerti pačiam iš savęs, peržengti galimybių ribą. „Nesuprantu žodžio „pasiduoti“, sakiau gydytojai, galiu eiti kiaurai per sienas, kiaurai per pasaulius, per žvaigždes, per begalybę. Ir net jeigu žinau, kad tai neįmanoma, vis tiek sakau, kad galiu [...]“ (p. 18), nes laikas ir kitos ribos „turi valią mano kūnui, bet nieko negali pasiūlyti tikrajam man“ (p. 110). Tas tikrasis gali išsivaduoti iš kalėjimo ir kūno sienų, kalbėtis su Dievu. Šie pokalbiai – pačios gražiausios, autentiškiausios, intymiausios knygos vietos, kur su jaučiu tapatinęsis pasakotojas virsta mažučiu, iš Dievo malonės gyvenančiu vabalėliu. Jis Dievui kalba, pasakoja, „transliuoja“ iš savo vienatvės ir nerimo, ieško paguodos ir artumo. Kad ir kokios kovos virtų šiame pasaulyje, visa, kas tikriausia, yra anapus.
Nepaisant transcendentinio ilgesio, tekstuose labai aiškiai apibrėžiama fizinė pasakotojo buvimo vieta ir laikas: diena, net valanda. Mažytė scena, kurioje vyksta pasirodymas, „realybės šou“ (p. 8) pakančiai stebinčiam Viešpačiui. Atrodo, kad kova – ne dėl anapusybės, kuri jau yra duota, bet dėl šiapus: dėl kiekvieno žemės taškelio, kiekvienos pralekiančio gyvenimo akimirkos. Reikia jas fiksuoti, pagauti, turėti, išgyventi, išplėšti iš laiko, „įžeminti“. Galbūt todėl ir knygos pavadinimas visiškai proziškas, neintriguojantis, atsiduodantis žeme ir krauju. Neužsisvajokite apie anapus – kol ten pateksite, jūs čia gerokai paplušėsite: koridos arenose, kalėjimuose, onkologiniuose, pačiuose gyvenimo viduriuose… Ar guodžia? Nelabai. Tik leidžia darkart apraudoti savo būtį ir vėl eiti kariauti kruvinus kasdienybės karus. Kol esame čia. Ir kol su viskuo nesusitaikėme.
Daugelyje „Jaučio“ tekstų dilgo išėjusiųjų, ypač mamos, ilgesys. Apie mamos temą daug kalbėta, kai pasirodė poezijos rinkinys „Jonas Krikštytojas“. Bet negaliu čia apeiti, man ji per daug brangi – labai buitiškai, mamiškai, egoistiškai. Kai užaugsi / ar mylėsi mane / taip stipriai / iki eilėraščių rašymo, – tvarkydamasi stalčiaus dugne radau seniai bemiegę naktį suskrebentas eilutes savo kūdikiui. Nežinau, kokia beprotybė tada man buvo užėjusi, aš juk ne poetė. O kvailiausia turėti lūkestį dėl vaikų dėkingumo ir meilės, nes vaikai, kaip Kahlilį Gibraną cituoja Gintaras, nepriklauso mums (p. 124). Ir jie labai greitai „žengia į kambarius, į kuriuos vis rečiau koją galės įkelti tėvai“ (p. 140). Mūsų kambariai jiems tampa ankšti ir tik iš vaikystės perspektyvos žiūrint jie erdvūs. („Buvau gal penkerių. Gyvenome Druskininkuose, K. Dineikos g. 9 – didelio triaukščio medinio namo palėpėje“ (p. 151), – rašo Gintaras, o štai aš dabar einu pro tą namą ir negaliu suprasti, kodėl jis „didelis“. Toks buvo tada.) Vaikai pamažu ir nesugrąžinamai išsprūsta iš mūsų rankų ir, matyt, lieka vienintelė pasąmoninė viltis – kad jie sugrįš pas mus gražiomis mintimis, įvertins mus, padėkos, pripažins mūsų buvimo čia prasmę. Reikia drąsos taip pasielgti – ne tik mintyse, bet ir realybėje, juolab viešai; reikia drąsos suaugusiam žmogui rašyti apie mamą, apie jos ilgesį, tarsi tai būtų tik mažų vaikų ir sveikinimo koncertų tema. Neabejoju, kad daug mamų, skaičiusių Gintaro eilėraščius ar esė, yra sužavėtos tekstų jautrumo.
Kada nors Gintaras gaus Nacionalinę premiją, rašė komentatorius po esė „Šiaurės Atėnuose“ – toji esė yra ir naujoje knygoje „Jautis“. Turiu prisipažinti, kad viena iš dešimties priežasčių, kodėl skaitau „Šiaurės Atėnus“, yra šio autoriaus tekstai. Jie paperka ne išskirtiniu kalbos gražumu ar struktūros išradingumu, bet intensyviu jausmu, gyvu pulsuojančiu nervu. Priklausomai nuo skaitytojo jautrumo laipsnio ir per gyvenimą įgytos patirties, teksto poveikis gali būti stiprus, kai kuriais atvejais – priminti danties nervo traukimą be vaistų: iš pradžių lyg nieko, ramu, bet op – ir užkabina paslėptą plonytį siūlelį, ir nebeišsisuksi, nepabėgsi.
