Paskutinė iš Slucko kunigaikščių

Garsūs Vilniaus spaustuvininkai ir leidėjai Adomas ir Juozapas Zavadskiai 1841 metais savo lėšomis išleido Juozapo Ignoto Kraševskio istorinį romaną „Paskutinė iš Slucko kunigaikščių“ (Ostatnia z książąt słuckich). Knyga iki šiol nebuvo perleista jokia kalba, skaitytojams buvo beveik nepasiekiama, tad leidykla „Briedis“ netrukus išleis ją išverstą į lietuvių kalbą.

Knygos veiksmas, paremtas tikrais istoriniais faktais, vyksta 1599–1600 metais Vilniuje, kur įsiplieskia konfliktas tarp tuo metu labai įtakingų didikų Radvilų ir Chodkevičių giminių. Konflikto, kuris plėtojasi aštrios katalikybės ir protestantizmo priešpriešos fone, priežastis ta, kad Vilniaus vaivada Kristupas Radvila nutaria apvesdinti savo sūnų Jonušą su našlaite likusia ir Chodkevičių globojama Slucko ir Kapyliaus kunigaikštyte Sofija Olelkaite. Chodkevičiai atsisako pažadų ištekinti kunigaikštytę Sofiją už Jonušo, tad Radvilos ryžtasi siekti vedybų ginklu, sutelkia daugiatūkstantinę kariuomenę ir ruošiasi Chodkevičių rūmų šturmui. Chodkevičiai taip pat telkia kariuomenę ir ruošiasi gintis…

Pateikiame skaitytojams knygos fragmentą.

 

Vertėjas

 

 

Vasario 1 dieną Vilniaus apylinkės ir pats miestas įgavo visiškai karinį pavidalą; jeigu kas važiuotų čia iš toli ir nežinotų visų aplinkybių, pagalvotų, kad tie kariuomenių būriai ruošiasi atremti bedievių pagonių agresiją ar kaimyninės Rusijos puolimą. Priemiesčiuose būriais slankiojo atvykę kariai, plazdėjo išskleistos vėliavėlės, lakstė ištrūkę arkliai, vaikščiojo įvairių spalvų drabužiais apsivilkę, įvairiomis kalbomis šnekantys samdiniai iš Podolės, Kuršo, Lietuvos, Rusios, Lenkijos.

Pačiame mieste beveik visus nakvynės namus užėmė vyresnieji vadai, ponai rotmistrai, pulkininkai, draugai¹. Žvangėjo kardai, dundėjo būgnai, aidėjo paprastus žmones drąsinančios dainos. Bet šį kartą dainuojantiems, kad priderintų prie aplinkybių, teko tas dainas keistai iškraipyti. Nes daugiausia tokios rūšies dainose buvo keikiami turkai, vanojama Maskva, bet nebuvo sukurta jokių dainų prieš Chodkevičius ir išvien su jais einančius brolius katalikus. Tad provinciali dvasia tik puikavosi įžeidžiomis dvieilėmis dainuškomis apie žemaičius, lietuvius, mozūrus, rusėnus ir kitus.

Ir ta Radvilų kariuomenė, kurios pagrindinė stovykla buvo Lukiškėse, o likusieji pulkai buvo išsidėstę apylinkėse ir priemiesčiuose, atrodė irgi keistai. Rinktiniai vyrai, bet visi iš skirtingų kampų, kiekvienas kitokia apranga, su kitais ginklais ir, kas labiausiai ryškėjo, kitos dvasios. Nes šioje kariuomenėje buvo gana daug ir katalikų. Tie ėjo panarinę galvas, patys nežinodami, kaip sutaikyti savo sąžinę su interesais, nes su ginklo draugais patraukė į karo žygį už konfederacijos², kuri norėjo keršyti katalikams už jų spaudimą kitatikių atžvilgiu, interesus.

Radvilų kariuomenė buvo sulipdyta iš įvairiaspalvių minių, kurių pagrindą sudarė beveik keturi tūkstančiai rusėnų, atsiųstų kunigaikščių Ostrogiškių; ji telkėsi apylinkėse, priemiesčiuose ir pačiame Vilniuje – ne visi iškart, bet dalimis ir skirtingu laiku, paskutinėmis 1600 metų sausio ir pirmomis vasario dienomis.

Miestas prisipildė žmonių, pražydo ir atgijo, tik jo tikrieji gyventojai iš nerimo ir baimės išsislapstė, užleidę gatves ir turgus triukšmingiems atvykėliams. Magistratas ir Taryba po savo nesėkmingos deputacijos pas vaivadą jau nedrįso reikštis dar kartą. Leido, nė žodžio netarę prieš, kariuomenėms kurtis mieste. Bet reikia sąžiningai pripažinti, kad, išskyrus neišvengiamus, bent tyčinių teisėtvarkos pažeidimų mieste nebuvo, nes vaivada, dosniai maitinęs sutelktas minias, įsakė samdiniams su gyventojais elgtis kuo ramiau ir švelniau.

Bet visuomenė nelabai tikėjo, kad bus išsaugota taika, kad liks neliečiama žmonių nuosavybė. Pirkliai, pirmiausia katalikai, iš didelės baimės uždarė parduotuves ir kromus, išslapstė prekes, pritvirtino tvirtas durų velkes, kaip išganymo laukė Chodkevičių pajėgų, kurių iki tol nebuvo, nors kasdien buvo laukiama jų atvykstant. Joms ir pačiame mieste, ir aplink Žemaitijos seniūno rūmus buvo užsakyta ir išnuomota butų, kuriuos nuomojo noriai, nes kariai katalikai tam tikra prasme turėjo tapti uždanga nuo gyventojams baisių eretikų.

Chodkevičių rūmuose kariniai pasiruošimai jau buvo baigti; jau buvo iškirstos šaudymo angos, įtvirtinti vartai, silpnesni mūrai sudvigubinti, paruoštos vietos pabūklams, ištuštinta aikštė kariams, kurių dauguma turėjo tilpti viduje. Pagalvota net ir apie apsirūpinimą maisto, vandens atsargomis apgulties atveju, nes šturmas iš ankštos gatvės buvo mažai tikėtinas. Rūmų įtvirtinimui vadovavęs ponas Barbjė, apsižvalgęs aplinkui, priėjo prie išvados, kad su įgula, kurios buvo laukiama, gintis nuo Radvilos pajėgų bus galima tol, kol užteks maisto ir amunicijos, ir žadėjo, kad iš rūmų lyg žvirblius iššaudys visus protestantus, kurie tik prisiartins.

Bet visame tame pasirengime, net ir tiems, kurie jame dalyvavo, kurie apsiprato su tomis mintimis, buvo kažin kas keistai nepaprasto, kas išmintingų žmonių akyse panėšėjo į sapnuojamą košmarą. Tai buvo amžininkus neapsakomai stebinęs atvejis, kurio net ir tolimoje ateityje nesupras, kartais juo netikės. Gal kur kitur tai būtų ne daugiau negu įprastas dalykas, bet Vilniuje, kuriame nuolat kunkuliavo mažos kovos ir kautynės, tas staigus ir toks didelis karių potvynis tapo įvykiu, neturinčiu analogų istorijoje, ir iš pažiūros jis neturėjo rimtų priežasčių. Todėl, nepaisant tokių didelių pasiruošimų, tokios aiškiai matomos dviejų grupuočių karinės priešpriešos, dar daug žmonių netikėjo ir nenorėjo tikėti, kad įsiliepsnos pilietinis karas.

– Jie gali vaidytis, – vaidijasi visada nuo amžių ir vaidysis iki pasaulio pabaigos, kas žino, ar net ir Juozapato slėnyje³nesusiginčys dėl pirmumo, – bet kad turėtų kautis – to negali būti, – kalbėjo nepatiklieji.

Vasario 3 dieną ponui Vilniaus kaštelionui buvo pranešta, kad Žemaitijos seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius su pabūklais ir kariuomene yra jau tik už vienos dienos kelio nuo Vilniaus. Tą žinią atnešė dvaro maršalka ponas Mikalojus Chamiecas, atvykęs kartu su jo mėgstamu dvariškiu Tomu Dambrava.

Vilniaus kaštelionas Jeronimas Chodkevičius, užleidęs savo namus atvykstantiems kariams, iškart persikėlė į Chodkevičių rūmus Pilies gatvėje. Čia taip pat buvo įsikūręs Aleksandras, Jono Karolio brolis, tada dar Borisovo seniūnas (vėliau Trakų vaivada). Galiausiai geriausios patalpos buvo atiduotos Sandomiero vaivadai Jurgiui Mnišekui, kuris, pakviestas Chodkevičių, neatsisakė atvykti pats asmeniškai, nors be jokios karių palydos, tik su keliais dvariškiais.

Buvo pakeistas kunigaikštytės Sofijos būstas – kad būtų saugiau, ją perkėlė į pačią namo gilumą, iš kur ji jau negalėjo matyti nieko, išskyrus judėjimą rūmų kieme ir ją bauginantį pasiruošimą karui. Nesunku numanyti, kaip jautėsi kunigaikštytė, kuri, negaudama žinių apie įvykius ir aplinkybes, turėjo labai platų lauką siaubo kupinoms spėlionėms ir juodoms nuojautoms. Prie jos, aplink ją visi tylėjo įsibaiminę, visi žiūrėjo į ją kaip į blogio priežastį, net ir patys Chodkevičiai nejučiomis jautė nepalankumą našlaitei, kurią globoti pasirodė taip sunku. Artimiausias kunigaikštytei žmogus, ochmistrė ponia Vlodska, nemaloni, kieta, šalta moteris, kuri kuo tiksliausiai vadovavosi jai duotais nurodymais, niekada neištarė paguodos žodžio. Ji buvo pareiginga, klusni, viskam abejinga ir rūsti, vengianti bent per plauką nusižengti reikalavimams, labai branginanti savo vietą, bijanti ją prarasti. Kunigaikštytei patarnaujančios panelės, jaunos, įsibaiminusios, be to, atskirtos nuo jos savo padėtimi, nedrįso būti jos patikėtinėmis. Tad ji buvo vienui viena su savo kančia, mintimis, pusiau moters, pusiau vaiko baimėmis, be paguodos, be bičiulio, be žinių apie įvykius, gyveno siaubingą gyvenimą, kuris, iš pirmo žvilgsnio laimingas, iš tikrųjų buvo tikra kankynė.

Rytą maldos, vienišas pasivaikščiojimas po menę, trumpas pokalbis su ponia Vlodska, pietūs, darbas prie audimo staklių ir vėl maldos ir ilgas vakaras, ir begalinė nemigos naktis.

Be viso kito, visos to karo, žudynių šmėklos draskė jauną našlaitės širdį. Karas, kuris turėjo prasidėti dėl jos, kurio priežastis ji buvo, karas, kuris kas dieną atrodė vis arčiau, vis grėsmingesnis, turėjo prasidėti kunigaikštytės gimimo dieną! Kas kartą trinktelėjus užveriamiems vartams, sugurgždėjus valomiems šarvams, skambtelėjus kardui, išgirdus garsesnį balsą Sofijai atrodė, kad pas ją ateina tas siaubingas karas. Karo įrangos vaizdas kėlė jai siaubą, šiurpą, pamišimą, o pro savo naujo būsto langus ji nematė nieko kito, išskyrus įtvirtintus ir įtvirtinamus kiemus. Dažnai vidury nakties ji nubusdavo, išgirdusi karių žingsnius, atsiliepiančios sargybos balsus, ir su besidaužančia širdimi, spausdama prie krūtinės motinos dovanotą kryžių, valandų valandas laukė šūvio, kuris (kaip jai atrodė) turėjo pasigirsti bet kurią akimirką.

Tokio netikrumo ir baimės sąlygomis gyveno kunigaikštytė; o kai dovanėlėmis, saldžiais žodžiais norėjo išpešti iš ochmistrės žinių apie padėtį, įvykius, dažniausiai išgirsdavo tik šiurpių dalykų apie Radvilas. Tie žodžiai ją erzino, ji negalėjo jais tikėti, nes jie, aišku, buvo išgalvoti ir skirti tam, kad palaužtų jos dar vaikystės metais susiformavusį žinomą palankumą kunigaikščiui Jonušui.

Vilniaus kaštelionas pas kunigaikštytę lankydavosi retai; po paskutinio pasikalbėjimo matėsi tik kelis kartus ir labai trumpai. Tik vasario 3 dienos pavakaryje jis liepė pranešti jai apie savo apsilankymą.

Kunigaikštytė laukė jo nerami, melsdamasi širdyje, nežinodama, kur dėtis. Kaštelionas pasirodė pusvalandžiu vėliau, nei žadėjo. Jo veidas buvo giedras, jis elgėsi laisvai, lyg būtų atėjęs su taikos žinia, o ne dieną prieš karą. Jautriai pasisveikino su kunigaikštyte, susirūpinęs paklausė apie sveikatą, kurios stygius matėsi iš jos veido.

Sofija atgavo nuovoką ir drąsą.

– Nereikia manęs klausti, dėde, – atsakė ji, – ar aš sveika, bet ar aš dar gyva.

– Kaip? Kodėl? – pertraukė ją kaštelionas. – Jums taip bloga pasaulyje?

– Bent sunku, o, siaubingai sunku! Žiūrėkite patys, į ką moteriškoms akims tenka kas dieną, kas valandą žiūrėti, apie ką man tenka mąstyti. Aplink mane karas, ginklai, baimė! Kur tik pažvelgsiu, visur kareiviai, kariuomenė, pabūklai, ką tik išgirstu, tas siaubinga ir kraupu! Pasakykite man, dėde, kaipgi aš galiu būti laiminga, rami, kaip turiu nenykti? O kai dar pagalvoju, kad viso to priežastis esu būtent aš! O, dėde, tai pranoksta vaiko jėgas, mano jėgas! Dėl Dievo…

– Betgi, kunigaikštyte, nesibaiminkite taip labai. Jums nieko neatsitiks!

– Argi aš baiminuosi dėl savęs? – atsakė Sofija. – Bet tas karas, tas karas!

– Jis dar neprasidėjo ir mes jo tikrai nepradėsime.

– Tai kam taip ginkluojamasi?

– Tam atvejui, jei reiktų gintis, – atsakė kaštelionas. – Matydami Vilnių juosiančias Radvilų kariuomenes, mes negalime nepasirūpinti gynyba.

Kunigaikštytė nutilo, patrynė ranka kaktą ir nudelbė akis.

– Prisimenate mūsų paskutinį pokalbį? – po valandėlės paklausė kaštelionas.

– Jis negalėjo išdilti man iš atminties, – tyliai atsakė kunigaikštytė, – ir jeigu norite jį atnaujinti…

– Neketinu nei jūsų klausti, nei jūsų prašyti, nei raginti dėl nieko, noriu tik dar kartą dėl jūsų sąžinės interesų paaiškinti… Jeigu jums teks viską išspręsti vienu žodžiu, jau nenoriu žinoti, ką jūs ištarsite. Jūsų valia, kunigaikštyte, jūs jau pilnametė, turite supratimą, jau nesate vaikas. Darykite tai, kas ir kaip jums patinka. Bet iki šiol esu jūsų globėjas, o pirmas globėjo rūpestis susijęs su sąžine; pirma mintis turi būti jūsų apsaugojimas nuo nuodėmės. Tad priimkite mano perspėjimą. Projektuojama santuoka su kunigaikščiu Jonušu be atskiro mūsų Bažnyčios galvos – popiežiaus – leidimo, kuris duodamas be palaiminimo, – ta santuoka yra nuodėmė, ji uždrausta bažnytiniais įstatymais ir pagal mūsų – Lietuvos – įstatymus bus pripažinta negaliojančia. Tikriausiai jau esate apie tai girdėjusi, aš šiandien tik jaučiu sąžinės pareigą pakartoti ir priminti jums tai dar kartą. Nereikalauju iš jūsų nieko, neklausiu nieko; bet ar panorėsite, jeigu būtų prieita iki kokių nors nenumatytų susitarimų, be popiežiaus leidimo sudaryti tą santuoką?

Kunigaikštytė nesusimąstydama pakilo ir atsakė:

– Be leidimo niekada. Bet leidimas, – pridūrė ji, – gali būti duotas?

Kaštelionas gūžtelėjo pečiais.

– Leidimas, be palaiminimo… – kunigaikštytė nuleido galvą.

Kažkas pasibeldė į duris.

– Štai dvasiškasis tėvas Veljaminas Rutskis, Švenčiausiosios Trejybės vienuolyno archimandritas, jis įtikinamiau paaiškins ir patvirtins tai, ką jums sakiau.

Kunigaikštytės akys nukrypo į tą akimirką atsidarančias duris. Pro jas įslinko blyškaus veido, nuolankios išvaizdos šv. Vasilijaus Didžiojo ordino vienuolis. Tai buvo garsusis Veljaminas Rutskis.

Kunigaikštytė priėjo prie vienuolio ir pabučiavo jam ranką, o šis tylomis palaimino ją, paskui atsisėdo.

– Pakviečiau jus, tėve, – tuoj tarė kaštelionas, – kad patvirtintumėte kunigaikštytei mano žodžius. Ar santuoka su kunigaikščiu Jonušu aiškiai prieštarauja bažnytiniams įstatymams ir Bažnyčios draudimui tuoktis artimiems giminėms?

– Taip, – atsakė jis, – ir sudarantys tokias santuokas turi būti baudžiami griežta Bažnyčios bausme; o pati santuoka, net jei sutuoktų aukščiausio lygio dvasininkas, būtų negaliojanti.

– Bet… – ištarė kunigaikštytė, tačiau nedrįso užbaigti.

– Bet tam tikrais atvejais, – atspėjęs jos mintį, užbaigė Veljaminas Rutskis, – Bažnyčia leidžia tokias santuokas, nors jų nelaimina.

– Nelaimina! – pakartojo kunigaikštytė ir nudūrė akis į žemę.

Kaštelionas ir archimandritas pasakė dar kelis žodžius, bet Sofija daugiau nepakėlė akių, nepažvelgė, neištarė nė žodžio – pasinėrusi į liūdnas mintis atsisveikino su išeinančiais, tyloje pabučiavusi kaštelionui ranką ir šaltai linktelėjusi archimandritui.

Vos paskui juos užsidarė durys, ji krito ant kėdės ir gailiai pravirko.

– Tad niekada nebūsime kartu, niekada negausime Dievo palaiminimo, niekada nebūsime laimingi! Ir net jei likimas mus suartintų, sujungtų, mūsų tarpusavio prisirišimas nebus mielas Dievui; kiekvieną akimirką nuodys siaubingas nepalaiminimo šešėlis! Taip, jie metė našlaitę prie jo, leido pamilti tą, kurį nurodė jai nuo vaikystės metų kaip būsimąjį vyrą, o dabar, dabar sako, kad palankumas yra nuodėmė, santuoka – šventvagystė…

Ir puolė ant kelių, ėmė karštai melstis.

Paskui pakilo jau sausomis akimis, ramesniu veidu ir tyliai pasakė sau:

– Taip norėjo Dievas, tebus pagarbintas jo vardas… Neilgai man teks kentėti, eisiu pas tave, motinėle, kurios nepažinojau, tėveli, kurio nesu mačiusi, eisiu pas jus!

 

Vertė Kazys Uscila

 

 

¹ Sen. lenkų kariuomenėje – bajorai, užsirašę į husarų būrius, atvykę su savo palydomis (visos pastabos – vertėjo).

² Konfederacija – 1599 m. Vilniuje suburta protestantų, stačiatikių ir kitų nekatalikiškų konfesijų organizacija, turėjusi palengvinti veiklos sąlygas priešpriešoje su katalikais.

³ Anot Biblijos, ten vyks Paskutinis teismas.