Pasaulio pabaigos troškimas ir politinė eschatologija
Žmonija – ypatinga rūšis: žmonės yra vieninteliai gyvūnų karalystės gyventojai, suvokiantys, kad jų kada nors nebeliks (Heideggerio žodžiais – vieninteliai padarai, „būvantys myriop“). Tačiau asmeninės egzistencijos baigties suvokimas nėra vienintelis bruožas, skiriantis žmones nuo, tarkime, miegapelių. Žmogus suvokia ne tik savo gyvenimo ribotumą („manęs kada nors neliks“), bet ir visos tikrovės egzistencinį ribotumą („kada nors visa tai, kas yra aplink mane, liausis buvę“). Šis neišvengiamos visos egzistencijos baigties, kada nors įvyksiančios pasaulio pabaigos suvokimas nebūtų tokia jau didelė problema. Tačiau nuolat atsiranda žmonių, teigiančių, kad pasaulio pabaiga jau čia pat, ar net siekiančių tą pasaulio pabaigą paspartinti.
Viena to priežasčių – pasaulio pabaiga labai retai įsivaizduojama be žemėje po katastrofų stosiančio rojaus vizijų. Religijose pasaulio pabaiga beveik niekada nesuvokiama kaip tikrovės grand final, didysis finalas. Veikiau kaip uvertiūra, kaip griuvėsius praaugančios naujos eros prologas. Skandinavų mitologijoje ragnarokas, siaubingas mūšis, laikų pabaigoje vyksiantis tarp Asgardo dievų ir milžinų, tėra naujos istorijos pirmas etapas. Audrų dievas Toras ir gyvatė milžinė Jormungandas žūva tarpusavio kovoje, vilkas Fenriras suryja dievų tėvą Odiną, o ugnies milžinas Surtas sudegina pasaulio medį ir visą visatą. Mūšiui pasibaigus, pasaulis atgimsta iš pelenų. Medžio drevėje pasislėpusi žmonių pora tampa naujos kartos pradininkais, o iš mirusiųjų karalystės grįžę dievai Baldras ir Hodas tampa naujo pasaulio valdovais. Indų mitologijoje po kalijugos – dvasinio ir moralinio nuosmukio laikotarpio – eina naujas aukso amžius satjajuga. Krikščionybės eschatologijoje blogio personifikacijos – Apreiškime Jonui aprašyto Žvėries – iškilimas ir viešpatavimas, šį blogio ir nuodėmės įsigalėjimą lydinčios katastrofos tėra tyla prieš audrą – Žmogaus Sūnaus atėjimą debesyse ir mirusiųjų prisikėlimą. Panašiai ir islame vienaakio Antikristo Dadžalo viešpatavimą ir jo įsakymu vykdomus teisiųjų persekiojimus keičia arkangelo Israfilio trimitas, Jėzaus – Isos – sugrįžimas į Žemę ir Visuotinis teismas. Atrodo, kad religijose pasaulio pabaiga ir jos sukeltos katastrofos yra suvokiamos kaip naujo pasaulio gimimą lydintys tikrovės skausmai.
Ši pasaulio pabaigos kaip naujo pasaulio pradžios samprata taip pat aptinkama mene ir literatūroje. Pavyzdžiui, 1885 metais išleistoje Richardo Jefferieso knygoje „Po Londono“ aprašoma, kaip po nežinomos katastrofos Anglijos kraštovaizdis grįžta į idealizuotą būklę „iki žmogaus“: keliai apauga žole, miškai pasiglemžia miestus, o naminiai gyvūnai laksto laisvėje. 1933 metais išleistoje knygoje „Kai susiduria pasauliai“ („When Worlds Collide“) pasakojama apie Žemės ir planetos klajūnės susidūrimą, o 1934 metais parašytoje knygoje „Po pasaulių susidūrimo“ („After Worlds Collide“) – apie kitame pasaulyje išsilaipinusius žmones. Žinoma, yra ir išimčių: „Frankenšteino“ autorės Mary Shelley „Paskutinis žmogus“, Herberto Wellso „Laiko mašina“ neprognozuoja jokios nuostabios ateities – „Laiko mašinoje“ pagrindinis veikėjas teigia nukeliavęs į laikų pabaigą ir ten neradęs nieko, tik tamsą. Larso von Triero filme „Melancholija“ visa žmonija žūva planetai klajūnei Melancholijai susidūrus su Žeme. Tačiau svarbu suvokti, kad tokie nihilistiniai pasaulio pabaigos vaizdiniai veikiau išimtys. Jie atsiranda tik XIX amžiuje ir nesulaukia ypatingo populiarumo – taip ir lieka lašas eschatologinių vaizdinių jūroje. Viena priežasčių – žmonių prigimtis: žmonės renkasi paguodžiančias idėjas ir atmeta skausmą sukeliančias mintis. Kita priežastis – archetipinis pasaulio pabaigos kaip naujos pradžios vaizdinys suvokiamas kaip artimesnis, todėl „tikresnis“. Kitaip tariant, žmonės atsisako tikėti, kad visa kada nors išnyks ir taip viskas pasibaigs. Žmonės verčiau renkasi tikėti, kad pasaulio mirtis, visos tikrovės sugriuvimas bus pirmas naujo pasaulio istorijos lapas.
Tačiau ar šis „pabaigos kaip pradžios“, „katastrofos kaip gimimo“ vaizdinys yra svarbus šiandieniniame, sekuliarizuotame pasaulyje? Svarbu suprasti, kad šiuolaikinės globalios situacijos beveik neįmanoma suprasti, nesuvokiant šio eschatologinių įsitikinimų aspekto. Kaip pažymi britų politologas, knygos „Juodosios mišios: apokaliptinė religija ir utopijos mirtis“ autorius Johnas Grayus, XVI amžiuje Europoje gyvavo daug apokaliptinių judėjimų, teigusių, kad artimiausiu metu įvyks pasaulio pabaiga, nuskambės Paskutinio teismo trimitas ir iš kapų prisikels mirusieji. Anabaptistų pranašo Jano Matthyso kariuomenė iš Naująja Jeruzale paskelbto Miunsterio išvijo vietinius gyventojus ir įvedė teroro režimą. Galiausiai Naująją Jeruzalę kraujyje paskandino vyskupo Franzo von Waldecko kariuomenė. Liuteronų dvasininkas Thomas Müntzeris teigė pasaulio pabaigą ateisiant 1525 metais. Surinkęs aštuonių tūkstančių valstiečių armiją, jis žygiavo per Vokietiją, kol šią armiją sutriuškino Pilypo Hesiečio kariai. Pats Müntzeris buvo aptiktas besislapstantis rūsyje ir nukirsdintas. Anglijoje Thomas Tany Eltamo miestelyje pradėjo statyti Naująją Jeruzalę. Vėliau, nusprendęs, esą būtina ruoštis Antikristo armijos puolimui, Tany privertė savo sekėjus statyti gynybinius įtvirtinimus. Galiausiai pranašas paskelbė, kad aukso amžius atidedamas, sudegino savo Bibliją ir padegė stovyklą. XIX amžiuje baptistas pamokslininkas Williamas Milleris apskaičiavo, kad pasaulio pabaiga ateisianti 1843 metais, – šimtai žmonių atidavė visą savo turtą, o skėčių pardavimas išaugo, nes žmonės tikėjo, esą šie jiems padės pakilti į dangų pasigirdus trimitui. Nors Milleris nevadovavo jokiai armijai, jo pranašystės sukėlė masinę isteriją, jos apimti žmonės elgėsi taip, kaip niekada nebūtų elgęsi kitomis aplinkybėmis. 1969 metais Charleso Mansono vadovaujama religinė grupuotė „Šeima“ brutaliai nužudė šešis žmones, tarp jų – Romano Polanskio žmoną aktorę Sharon Tate. Po to jie taip pat išžudė LaBiancų šeimą. Mansonas buvo įsitikinęs, kad šios žmogžudystės pradės „The Beatles“ dainose neva išpranašautą apokaliptinį karą tarp Amerikos baltaodžių ir juodaodžių, pats Mansonas jį vadino „Helter Skelter“. Jis taip pat tikėjo, kad, juodaodžiams įveikus baltaodžius, jis ir jo „Šeima“ taps savarankiškai šalies nesugebančių valdyti juodaodžių vadais. Pasaulio pabaigai ruošėsi ir ginkluotame susirėmime su FTB žuvusi Davido Koresho vadovaujama „Dovydo šakos“ grupė. 2000 metais religinės grupės „Aum Shinrikyo“ įvykdytas teroro išpuolis Tokijo metro turėjo pradėti apokalipsę. Kaip rodo visi šie pavyzdžiai, aukso amžiaus atėjimo laukiantys asmenys gali ryžtis veiksmams, kurių kitomis aplinkybėmis niekada neįvykdytų. Toks elgesys iš dalies suprantamas – vykdydami savo pranašų valią, šie žmonės tiki galintys įgyti amžinąjį gyvenimą ir vietą rojuje. Jie neturi ko prarasti, nes dauguma jų jau viską prarado, tapę stigmatizuotos religinės grupės nariais. Be to, kadangi jie tiki, kad pasaulio pabaiga jau čia pat ir pasaulį valdo blogio jėgos, bet koks išpuolis prieš šias blogio jėgas gali būti pateisintas – ypač jei jis gali pagreitinti aukso amžiaus aušrą. Fanatikui jo aukos nėra žmonės – jos tėra blogio jėgų tarnai, Šėtono patarnautojai, Antikristo karalystės vietininkai.
Radikalūs politiniai judėjimai minimaliai skiriasi nuo Müntzerio valstiečių armijos ar Mansono sekėjų. Grayus teigia, kad Prancūzijos revoliucijos vykdytojai tikėjo kuriantys (sekuliarų) rojų Žemėje. Krauju ištepti giljotinos ašmenys jiems tebuvo dar vienas įrankis kuriant Utopiją. Panašiai savo vykdytus nusikaltimus žmonijai galėjo pateisinti naciai Vokietijoje ar komunistai Sovietų Sąjungoje ir Kinijoje. Osvencimo dujų kamerose mirštantys vaikai ar gulaguose badaujantys intelektualai nebuvo suvokiami kaip žmonės. Fanatikų galvose jie buvo „Tūkstantmečio reicho“ ar „šviesaus komunizmo rytojaus“ priešai. Tą parodo ir tuometinis požiūris: pavyzdžiui, nacių propaganda vaizdavo žydus kaip pasaulinio sąmokslo, siekiančio pražudyti arijų rasę, narius. Spaudoje žydai nuolat būdavo lyginami su gyvatėmis, kaspinuočiais, kirmėlėmis, parazitais, brutaliai nužmoginami. Nacionalsocialistų pasaulėvaizdis įgavo stiprų religinį atspalvį: jų galvose „išrinktoji tauta“ (arijai) kovojo prieš „blogio jėgas“ (žydų, masonų ir komunistų sąmokslą) žūtbūtiniame mūšyje, kurio pabaigoje gėris triumfuos ir prasidės aukso amžius („Tūkstantmetis reichas“). Komunistų partijos įsitikinimai buvo analogiški: tiesiog „išrinktoji tauta“ jiems buvo proletariatas, „blogio jėgos“ – buožės ir kapitalistai, o „aukso amžius“ – šviesus komunizmo rytojus. Milijonai mirė besivaikant sekuliarios Antrojo Kristaus atėjimo versijos.
Gali pasirodyti, kad tai jau praeityje. Tačiau apokaliptinės naujo pasaulio vizijos toliau reikalauja aukų. Šiuo metu žmoniją krečia nauja pasaulio pabaigos vaizdinių karštinė – neoliberalizmo ideologijos siekis įvesti demokratiją pasitelkus tankus ir bombonešius. Nacionalistiniai judėjimai trokšta „atsukti laikrodį atgal“ ir sugrąžinti prarastą Rusijos imperiją. Vienas svarbiausių pavyzdžių – vadinamoji „Islamo valstybė“. Aptariant šį reiškinį, dažnai pamirštamas labai svarbus faktas: „Islamo valstybė“ yra ne tik teroristų valdoma teritorija ar teroristinė organizacija, bet ir religinė organizacija. Ji yra apokaliptinis kultas. Jos nariai tiki gyvenantys laikų pabaigoje: tą parodo jų žurnalo pavadinimas „Dabiq“. Dabikas – nedidelis, beveik jokios strateginės reikšmės neturintis miestelis Sirijoje. Tačiau islamo eschatologijoje Dabiq – Armagedono lauko atitikmuo, vieta, kurioje laikų pabaigoje kausis gėrio ir blogio jėgos. Tai, kas kitoms Sirijos kare kariavusioms grupuotėms tebuvo neįdomi ir nesvarbi teritorija, „Islamo valstybės“ nariams yra ypatingos svarbos simbolis. Dabiko laukai jiems simbolizuoja jų misiją – bet kokiomis priemonėmis kovoti su blogio jėgomis. Panašiai kaip komunistai ir naciai, „Islamo valstybės“ kovotojai bando sukurti tobulą žemę – kalifatą. Jie tiki esantys teisūs Ummos, musulmonų bendruomenės, gynėjai, kovojantys su ištvirkusiu, blogio persmelktu pasauliu. Šis iškreiptas pasaulėvaizdis leidžia jiems nužmoginti savo priešininkus ir aukas. Šis eschatologinis momentas paaiškina (tačiau jokiu būdu nepateisina) pačius siaubingiausius XX amžiaus nusikaltimus. Klausiame: kaip tai galėjo įvykti? Atsakymas yra pritrenkiančiai paprastas – nes nusikaltėlis nemanė esąs nusikaltėlis. Net jei jis suprato darantis siaubingus dalykus, eschatologinės ideologijos iškreiptoje tikrovėje visi jo poelgiai buvo pateisinami. Taip, jis darė siaubingus dalykus, bet jis juos darė dėl proletariato arba dėl arijų rasės, arba dėl visuotinės demokratijos, arba dėl Ummos… Istorija kartojasi, ir vėl dėl aukso amžiaus liejasi kraujas ir kertamos galvos. Žinoma, svarbu suprasti, kad „Islamo valstybės“ praktikuojama fundamentalistinė ir redukcionistinė islamo versija nėra vienintelis islamo variantas, todėl žmonės, smerkiantys islamą dėl šios grupuotės nusikaltimų, yra tokie pat neteisūs kaip ir žmonės, smerkiantys krikščionybę dėl Kukluksklano vykdytų linčo teismų. Kur kas svarbiau yra tai, kad „Islamo valstybės“ ir kitų radikalių milenaristinių judėjimų pavyzdys atskleidžia vieną iš politinio blogio kilmės šaknų. Fanatikas ne tik tiki dalyvaujantis kosminiame kare tarp gėrio ir blogio – jis trokšta pasaulio pabaigos ir žūties, nes pasaulio žūtis reiškia Rojaus gimimą. Fanatikas suvokia jam priešišką pasaulį kaip persmelktą tamsos ir nuodėmės, kaip šlykštų, supuvusį, degeneravusį, blogą – taigi, kaip tokį, kurio negaila sunaikinti, bjauroti, žudyti ar žaginti. Galiausiai visa tikrovė fanatikui virsta vieta, kurioje gali reikštis jo patys šlykščiausi, žemiausi impulsai. Maža to, eschatologinė nuostata leidžia jam šiuos impulsus pateisinti. Jis gali kankinti, žaginti ir žudyti nejausdamas sąžinės graužaties, nes savo aukų niekada nesuvokia kaip kitų žmonių (šiuo atveju nesvarbu, ar auka yra Abu Graibe kalintis arabas, ar karo belaisvė jazidė). Fanatikui jie tėra beveidžiai blogio jėgų agentai. Teleologinė-eschatologinė nuostata nėra vienintelis procesas, įgalinantis dehumanizaciją, bet ji veikia kaip puikus katalizatorius.
Ar tai reiškia, kad reikia atsisakyti tobulos ateities vizijos? Nebesistengti sukurti geresnės ateities ir nuleisti rankas? Ne. Šiuo atveju didesnė problema yra ne pasaulio pabaigos vizija, bet įsitikinimas, kad pasaulio pabaigą a) galima sukelti savomis jėgomis ir b) ją reikėtų sukelti, nes tai pagreitintų aukso amžiaus pradžią. Vienas iš priešnuodžių – nuolankumas: Naujajame Testamente teigiama, kad „niekas nežino tos dienos ir valandos, tik Tėvas“ ir „Viešpaties diena ateis kaip vagis naktį“. Šiuo atveju pasaulio transformacijos laukiantieji yra pasyvioje laukiančiojo, o ne aktyvioje veikiančiojo situacijoje. Laukiantysis tiki, kad pasaulis pasikeis, tačiau jis negali pats šio pokyčio sukelti. Kitas priešnuodis – Emmanuelio Levino pasiūlytas totalitarinio mąstymo atsisakymas. Tik redukuojant priešais esantįjį į „kažką“ įmanomas smurtas. Atsisakymas redukuoti asmenis į „kažką“ neleistų jų paversti „daiktais“. Trečias priešnuodis – nuolatinis budrumas. Save ir pasaulį atidžiai stebintis kritiškas protas atpažintų šį pasaulio pabaigos troškimą, šį smurtą įgalinantį iracionalų pradą ir neleistų jam išplisti ir suvešėti. Taip, tai sunku. Bet tai kur kas geriau, nei padegti pasaulį tikintis, kad iš griuvėsių gims geresnis.
