Nobelis Bobui Dylanui: poezijos grąžinimas prie ištakų

Prieš ketverius metus amerikiečių poetas Jimas Behrle’as savo tinklaraštyje paskelbė geroka sarkazmo doze atmieštą instrukciją „Kaip laimėti Nobelio literatūros premiją“. Rašytojas griežė dantį ant Nobelio literatūros premiją skiriančios Švedijos akademijos, kuri, jo manymu, ne tik esanti konservatyvi, bet dar ir nemėgstanti amerikiečių rašytojų. Per daugiau nei šimtą metų ji apdovanojusi vos 10 Jungtinių Valstijų autorių, o ir apdovanotieji rašę arba ne apie Ameriką (pvz., Pearl Buck – apie kinus), arba tik apie šalies Pietus (Williamas Faulkneris). Behrle’o nusivylimui, prestižiškiausia literatūros premija nesąs pagerbtas nė vienas ironiškasis jankis (taip Amerikos pietiečiai dar nuo Pilietinio karo laikų pašiepiamai vadina šiauriečius). Tarp premijos vertų, bet taip ir neapdovanotų (neapdovanosimų) autorių amerikiečių tinklaraštininkas mini tėvynainius prozininkus Johną Updike’ą ir Joyce Carrol Oats, kurie Nobelio negavę (negausią) ne tik dėl savo populiarumo, taigi sąlygiškos komercinės sėkmės, bet ir dėl produktyvumo. Flegmatiškieji skandinavai, dažniausiai premiją skiriantys už kūrybos visumą, tiesiog nespėją skaityti kasmet ar net dažniau išleidžiamų romanų ir novelių rinkinių. Instruktuodamas, kaip sužavėti šaltuosius švedų akademikus, Behrle’as amerikiečių prozininkams juokais pataria nekapstyti per daug giliai, t. y. nerašyti labai giliamintiškai, susilaikyti nuo perversijų ir apskritai vengti seksualinių dalykų (tuo nemalonę užsitraukęs Nabokovas), lyg velnias kryžiaus bijoti zombių, laiko mašinų ir kitokių siaubo ar fantastinių temų, emigruoti iš Amerikos ir t. t. (Panašaus pobūdžio, gal tik ne tokių ironiškų, patarimų galima rasti Davido Carterio knygoje tokiu pačiu pavadinimu – „Kaip laimėti Nobelio literatūros premiją“ (eHow to Win the Nobel Prize in Literature, 2012), ir tokie svarstymai tik dar kartą įrodo, koks svarbus ir drauge daug aistrų ir diskusijų keliantis yra šis apdovanojimas.)

Nors tarp Nobelio literatūros premijos nominantų Bobas Dylanas (g. 1941) neoficialiai pradėtas minėti jau nuo šio amžiaus pradžios, spalio 13 dieną Nobelio komiteto paskelbtas verdiktas apdovanojimą skirti šiam amerikiečių dainininkui ir dainų autoriui literatūra besidominčios publikos buvo sutiktas jei ne skeptiškai, tai tikrai su nuostaba. Pavyzdžiui, anglakalbėje internetinėje spaudoje paskelbus naująjį nobelistą vienas po kito pasipylė straipsniai, kuriuose bandoma išsklaidyti ore tvyrančią ar skaitytojų atvirai reiškiamą abejonę, ar Bobo Dylano dainų tekstai verti poezijos vardo ir juo labiau garbingiausios literatūros premijos. Sakytum Švedijos akademijos formuluotė nebūtų buvusi išgirsta ar įdėmiai perskaityta: juk premija Dylanui skirta už „didžios amerikiečių dainų tradicijos praturtinimą naujomis poetinės išraiškos formomis“ (for having created new poetic expressions within the great American song tradition), t. y., kitais – mūsuose įprastais – žodžiais tariant, už originalią dainuojamąją poeziją! Neatsitiktinai Švedijos akademijos sekretorė Sara Danius žurnalistams išsamiau komentuodama tokį iš pažiūros revoliucinį akademijos sprendimą paminėjo Homerą ir Sapfo: Dylano apdovanojimas, žiūrint iš plačios, toli nusidriekiančios istorinės perspektyvos, nesąs literatūros ribų peržengimas ar išplėtimas, premijuotasis dainų autorius paprasčiausiai tęsiąs dar Vakarų civilizacijos priešaušryje senovės graikų dainių pradėtą dainuojamojo poetinio žodžio, ir toje žiloje senovėje paprastai palydimo muzikos instrumentų garsais, tradiciją.

Ir iš tiesų: apie kadais natūralią dainos ir muzikos simbiozę mums primena iš graikų dainių lyros gimusi lyrika (mūsuose šis terminas, tiesa, yra įgavęs kiek siauresnę – intymios, jausmingos poezijos – reikšmę, bet štai anglakalbiai žodžiu lyric pirmiausia ir įvardija būtent dainos žodžius). Homeras, žinoma, yra fikcinis asmuo, simbolinė autoriaus figūra, kurios plunksnai (o tiksliau – turbūt grifeliui) buvo priskirti jau užrašyti, o vėliau ir kanonizuoti „Iliados“ ir „Odisėjos“ tekstai, tačiau nėra jokių abejonių, kad šių didžiųjų graikų tautos epų giesmes (NB!) dar ikirašytiniais laikais ne tik traukė, bet ir kūrė, perkūrė, varijavo nežinomi taip ir likę senovės graikų dainiai. Vėliau, jau viduramžių Europoje, jų veiklą savaip tęsė klajojantieji dainiai – bardai, skaldai, minezingeriai, menestreliai, truverai, trubadūrai ir kt., kurie lygiai taip pat savo atliekamoms baladėms, giesmėms, populiarioms liaudies dainoms pritardavo muzikos instrumentais.

Daina, dainuojamoji poezija gimė priešistoriniais laikais – sakytinės, arba gyvo žodžio, t. y. rašto dar nepažįstančios ar plačiai nenaudojančios, kultūros terpėje. Gyvo žodžio kultūroje svarbiausia – bendruomenę telkiančia ir vienijančia – informacija yra dalijamasi tiesiogiai, akis į akį, esminė žinija perduodama iš lūpų į lūpas (o tiksliau – iš lūpų į ausis) ir saugoma vien tik atminties talpyklėje. Šios aplinkybės, gyvo žodžio komunikaciniai mechanizmai esmingai lemia dainuojamosios poezijos savitumą: sąlygiškai paprastą jos poetinę kalbą, kartote paremtus komponavimo principus, skaidrią ir lakią mintį, reiškiamą nesudėtingais sintaksiniais vienetais ir gramatiniais žodžių ryšiais, ritminiais žodžių sąskambiais (rimu) ir esminės informacijos pakartojimu (priedainiais). Visa tai tam, kad klausytojas dainos žodžius galėtų greitai ir lengvai suprasti (čia turbūt labiau tiktų žodis pagauti), nesunkiai įsidėmėti, o kūrėjas (atlikėjas) – lengviau atsiminti ir pakartoti (t. y. atgaminti; nes atmintis, sąmonė – tai jo kūrybos juodraštis ir švarraštis).

Naivu būtų manyti, kad visuotinis raštingumas ir mūsų civilizacijos ištobulintos galimybės viską (žodį, vaizdą, garsą…) fiksuoti, idant būtų galima bet kada sugrįžti ir pakartoti, visai nekeičia dainuojamosios poezijos, kad nedaro įtakos jos kūrimui ar atlikimui, tačiau sakytinė, garsinė čia ir dabar skambančio gyvo žodžio prigimtis, kaip ir ankstesniais laikais, tebediktuoja tą pačią taupaus, glausto, raiškaus poetinio žodžio ir nuosekliai plėtojamos minties siekiamybę. Tuo nesunku įsitikinti peržvelgus, pavyzdžiui, kad ir žymiausių Bobo Dylano dainų – „Blowin’ in the Wind“, „The Times They Are A-Changin’“, „Like a Rolling Stone“, „Knockin’ on Heaven’s Door“, „Mr. Tambourin Man“, „Like a Woman“, „All Along the Watchtower“, „A Hard Rains Gonna Fall“, „Visions of Johanna“ – tekstų išklotines. Žinoma, jose nerasime labai rafinuotų rimų, klasikinės (taigi jau rašytinės) poezijos ištobulintos sudėtingos eilėdaros, žanrų reikalavimų ir taisyklių laikymosi, puristiškos literatūrinės kalbos, visada nuoseklaus ir tvarkingo ritmo – viso to, kas būdinga, tarkim, pripažintam poetinio žodžio virtuozui valų poetui Dylanui Thomui, kurio vardą savo sceniniu pseudonimu būsimasis nobelistas pasirinko dar ankstyvoje jaunystėje, prieš išleisdamas pirmąją plokštelę (Bob Dylan, 1962). Tačiau juk ši – dainuojamoji, su muzikiniu akompanimentu atliekama – poezija ir skirta ne skaityti, o dainuoti ir klausyti! Išplėšti žodžius iš dainos, atskirti juos nuo vientiso dainos, melodijos, muzikinio skambesio ir balso tembro kūno ir vertinti rašytinės poezijos kriterijais – tai tas pats, kaip apie spalvotą tapybos darbą spręsti iš nespalvotos reprodukcijos, apie spektaklį – vien iš aktorių vaidybos, nekreipiant dėmesio į scenografiją (arba atvirkščiai), apie simfoniją – iš koncerto, kurį atliko ne visos sudėties orkestras, ir t. t. Štai kodėl Dylanas, aiškiai suvokdamas dainuojamojo poetinio žodžio specifiką, savo poetinės kūrybos rinkiniuose, kurių nuo 1965 m. jau yra išleidęs apie tris dešimtis (skaičiuojant su vis papildomomis, atnaujinamomis dainų rinktinėmis), visada aiškiai atskiria dainų žodžius (lyrics) nuo eilėraščių (poetry) (čia visai ne pro šalį būtų prisiminti ir Gintarą Grajauską, kuris su grupėmis „Kontrabanda“ ir „Rokfeleriai“ atliekamų dainų žodžių, neskaitant gal vienos kitos išimties, netraukia į savo eilėraščių rinkinius). Štai kodėl ir raštu fiksuota, pavyzdžiui, žymiojo rusų bardo Vladimiro Vysockio dainuojamoji poezija, traukiama į mokyklines literatūros chrestomatijas, XX a. poezijos kontekste gali atrodyti pernelyg paprasta, atsilikusi nuo literatūros raidos ar stokojanti „literatūriškumo“.

Nuo rašto nepriklausoma, ne raštišku pavidalu egzistuojanti kūryba nėra literatūra tikrąja šio žodžio prasme (literatūros pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio littera, reiškiančio raidę, raštą), ir šiuo atžvilgiu savo 2016 m. sprendimu Švedijos akademija iš tiesų peržengė XXI a. įprastas literatūros suvokimo ribas ir grąžino vakarietišką poeziją prie priešistorinių jos ištakų (beje, tai ne pirmas kartas, kai švedų akademikai pasielgia anaiptol ne „konservatyviai“ – užtenka prisiminti Nobelio premijos skyrimą tradicinio pasakojimo kvestionuotojui, eksperimentinio naujojo romano autoriui prancūzui Claude’ui Simonui, juodojo pesimizmo dramaturgui airiui Samueliui Beckettui ar antiklerikaliniam juodojo humoro satyrikui italui Dario Fo; pastarųjų dviejų kūryba vargiai atitinka premijos fundatoriaus Alfredo Nobelio pageidauto „idealistinės krypties kūrinio“ definicijas). Ar ši premija yra duoklė mūsų epochai, tam civilizacijos raidos tarpsniui, kuriame su naujų komunikacijos priemonių – radijo, televizijos, interneto – atsiradimu garso ir vaizdo kultūra į antrą planą yra išstūmusi amžius dominavusią rašto kultūrą? Tokiu atveju turbūt simboliška, kad literatūrinis Nobelis skirtas naująją realybę sukūrusių globalizacijos vėliavnešių Jungtinių Amerikos Valstijų atstovui. Ir dar šiauriečiui. Nors žydų kilmės Bobas Dylanas (tikrasis jo asmenvardis – Robert Allen Zimmerman, jo seneliai iš motinos pusės – Lietuvos žydai, emigravę vos 1902 m.) turbūt nevadintinas jankiu, t. y. pirmųjų britų kolonistų palikuoniu. (Čia paminėtina, kad vyriškosios lyties baltojo asmens apdovanojimas, kaip buvo galima tikėtis, ir vėl sukėlė pernelyg susipratusių feminisčių nepasitenkinimą. Esą gėdinga, kad konservatyvieji (ir vėl!) švedai iki šiol yra premijavę tik 14 moterų ir šiais laikais tęsiantys baltųjų vyrų hegemoniją ir apeinantys tokias autores kaip Oats, kanadietė Margaret Atwood ar italė Elena Ferrante. Nenustebčiau, jei kokia feministė pasiūlytų įvesti „politkorektiškas“ Nobelio premijų skyrimo kvotas: pagal lytį, rasę, seksualinę orientaciją…) O gal Švedijos akademija tiesiog literatūriškai įteisina tradiciškai populiariosios (suprask, žemesnės) kultūros ir pramogų sferai priskiriamą dainuojamąją poeziją, jos suponuojamoje spontaniško jausminio išgyvenimo bendrystėje, visuotiniame poveikyje, demokratiškame masiškume įžvelgdama pranašumų prieš grynuosius rašto produktus, pavyzdžiui, romanus, kurių skaitymas reikalauja savotiško atsiribojimo, atskirumo, privačios erdvės uždarumo? Juk, šiaip ar taip, būtent Bobas Dylanas, vos pradėjęs savo svaiginančiai sėkmingą karjerą, o ne koks kitas rašytojas, XX a. 7 deš. socialinių pervartų Amerikoje (ir ne tik) laikotarpiu buvo tituluojamas didžiausiu visuotinių žmogaus teisių ir laisvių gynimo, socialinės nelygybės skaudulių dainiumi, savotišku tų permainų poreikio katalizatoriumi ir retransliuotoju. Sunku vienareikšmiškai atsakyti į šiuos pusiau retorinius klausimus. Ne ką lengviau sužinoti, kaip Nobelio premijos paskyrimą vertina pats laureatas.

Visada kratęsis etikečių ir bandymų jam primesti socialinį vaidmenį ar įsprausti į tam tikrus muzikinių žanrų rėmus, niekada nepaisęs muzikos kritikų ir gerbėjų lūkesčių, nesilaikęs ant sėkmę atnešusios muzikos stiliaus bangos, nuolat juos keitęs, jungęs ir tobulinęs (liaudies (folk), kantri ir gospelo muziką, roką ir bliuzą), evoliucionavęs idėjiškai (vienu metu buvo tapęs net karštu krikščionybės apologetu), kaip tikras bardas leisdavęsis į neplanuoto ilgio ir improvizuojamo maršruto gastroles (apie būsimą koncertą vienoj ar kitoj vietoj neretai per radiją būdavo paskelbiama likus vos kelioms valandoms iki pasirodymo pradžios), tiesiog neprognozuojamas ir nesušukuojamas (ir tiesiogine prasme!) Bobas Dylanas ir šį kartą pasielgė nestandartiškai: į garbingiausio apdovanojimo skyrimą socialiniame tinkle „Twitter“ reagavo vos dviem šykščiomis žinutėmis (viena iš jų – atsakymas į JAV prezidento Baracko Obamos sveikinimą), o praėjus savaitei po spalio 13-osios (kai buvo rašomas šis tekstas) Nobelio komitetui dar nebuvo pavykę su juo susisiekti. Galima teigti, kad poetui, dainininkui, muzikantui, aktoriui, dailininkui Bobui Dylanui, per daugiau nei penkis kūrybos dešimtmečius parašiusiam daugiau kaip 500 dainų, išleidusiam beveik 70 studijinių plokštelių, išplitusių pasaulyje dešimtimis milijonų egzempliorių, įvertintam 13 „Grammy“ statulėlių, „Oskaru“ ir kitais ne mažiau garbingais prizais ir valstybiniais apdovanojimais, Nobelio literatūros premija, kad ir kaip išdidžiai ir paradoksaliai skambėtų, tėra tik dar vienas įvairiapusio jo talento pripažinimas. Pasak kitos dainuojamosios poezijos legendos, kanadiečių bardo (taip pat litvakiškų šaknų) Leonardo Coheno, Nobelis Dylanui – tai lyg Everesto padabinimas medaliu už tai, kad šis – aukščiausias kalnas. Ir iš tiesų Nobelio literatūros premija Dylano, kurį net egocentriškasis Allenas Ginsbergas yra pavadinęs didžiausiu XX a. antrosios pusės Amerikos poetu, turbūt nei labiau išpopuliarins (nebent siauruose snobiškų literatų sluoksniuose), nei suteiks, pasak tinklaraštininko Behrle’o, rašytojų taip trokštamo pripažinimo (neblėstantis žiniasklaidos ir leidėjų dėmesys, nesibaigiantys interviu, konferencijos ir seminarai…) bei finansinės nepriklausomybės.

Dar palyginti nesenais, autorystės teisių pernelyg nevaržomais laikais poetui didžiausia garbė ir laimėjimas būdavo, jei poetinis jo žodis virsdavo daina ir su melodijos palyda taip plačiai išplisdavo, kad žmonės net pamiršdavo autorių, priimdavo dainą kaip anoniminę, tiesiog visiems priklausančią liaudies kūrybą. Bobas Dylanas jau yra pelnęs ir tokį pripažinimą. Bent viena – turbūt garsiausia – jo baladė yra gerai žinoma ir dainuojama ar niūniuojama ir Lietuvoje, dažnai nė nenutuokiant, kas tikrasis jos autorius (tiesa, lietuviškas tekstas – greičiau parafrazė, laisvas sekimas originalu, nei vertimas). Todėl dar kartą iškėlę klausimą, ar dainius Bobas Dylanas vertas Nobelio laurų vainiko, atsakymą galėtume išgirsti jo paties į platųjį pasaulį paleistuose žodžiuose: