Mainų programos
Jei kam vis dar rodosi, kad vienuolynuose apstu regėjimų, apreiškimų ir apsireiškimų, tas neapsirinka. Antai mūsų broliukas Vėlinių išvakarėse išpranašavo pirmąjį sniegą. Atidarė šaldytuvo dureles, lyg būtų ieškojęs ko nors valgomo, ir ištarė: „Meilė stipri kaip mirtis.“ Laimei, nepaklausiau kvailai, kodėl tokioj vietoj ta citata. Tuoj po to ėmė kristi iš dangaus snaigės ir nuklojo baltai visą miestą su jo kapinynais. Ir buvo šviesiau nei nuo dviejų milijonų lempelių, kurias kasmet tomis dienomis superkame ir išnešiojame mirusiems, kad mums būtų jaukiau šalia jų. Sniegas, net kai jis nesibaigiantis ir neišbrendamas, man visada reiškė slaptingą meilės metą. Pasigailėta žemės tamsybių. Vietoj jų – baltutėlės snaigės. Ten, aukštai, perdirbta nuodėmė ir mirtis. Commercia gloriosa – konstatuoja malda iš mišiolo. Šlovingi mainai. Tik meilė šitaip sugeba.
Apie tuos mainus vis dainavo, kol buvo gyvas, Leonardas Cohenas, rabino anūkas ir litvakų palikuonis. Suzana, pusprotė moteris iš jo dainos, klaidžiojanti po Monrealio dokus, vien dėl to, kad mylinti ir apleista, atlieka pasaulio išganymo darbą. Pasipuošusi labdaros skarmalais, tarp šiukšlių ir gėlių, ji darysis panaši į Dievo Motinos figūrą, stūksančią uoste. Gali ją sekti, aklai pasikliovęs lyg pačiu Jėzumi. Bet jis – tik skęstantiems. Visa kita mainams netinka.
Tarybinio daugiabučio kambaryje provincijos mieste, kad užgožtų rūpesčius ir nuovargį, burbuliuoja televizorius. Šnekus, augalotas laidos vedėjas, kažin kokios gelbėjimo komandos narys, prieš kamerą auklėja kaimynų įskųstą senolę. Vadina ją vardu, kad atrodytų savas, ir tarška, kaip reikia gyventi taikoje su visais, nesipešti dėl niekingo tvartelio, nekerštauti. Senolės veidas rūstus ir nelaimingas. Per adventą ji eis išpažinties ir pasisakys, kad pyko, susikeikė, mišias išklausė tik per Marijos radiją. Jeigu mokėtum pranešti jai ne apie būtinybę atgailauti ir taisytis, bet apie anuos mainus, kurie parengti žemei, tas veidas spindėtų. Taip būna. Jauna savanorė slaugytoja Rasų gatvės hospise glostinėja nuo skausmo ir nevilties išprotėjusį jūrininką, kuris niekaip negali numirti. Milenkij, milenkij, ja pomogu tebe. Ir jūrininkas rimsta, kelia inkarą dar vienai savo kelionei.
Šv. Teresės bažnyčios kampe, kur išsikiša Pociejų koplyčia, yra mažas altorėlis su Nukryžiuotojo atvaizdu. Šią savaitę ten viską užėmę Gailestingumo Motinos globos atlaidai, o prieš daug metų buvo man viena šlovingų mainų stotelė. Sidabrinis altoriaus antepediumas vaizduoja Jėzų, ramiai nešantį kryžių, apsuptą vynuogių ir kviečių. Atsiklaupęs prie grotelių, kurių jau nėra, galėjai ruoštis išpažinčiai. Į kantrų, maloningą Jėzaus sidabrą prieblandoje sutekėdavo visa paauglystės tamsa ir nerimastis. Kas bus mainais, tada nerūpėjo. Bet buvo, jeigu po tiek laiko prisimeni ir pasiilgsti. Sidabro burtai? Netikrinau dabar tos vietos galimybių, gal jau nieko neišeitų man, gal ne viskas ir Jėzui įdomu, bet matau, kad žmonės klūpi toje pačioje prieblandoje, turbūt viskas vyksta po senovei. Atlaidai nieko daugiau ir negali pasakyti, tik tą koenišką aleliuja – the holy or the broken. Mūsų laimė, kad dangus, nors ir apsimetęs tolimas ir neįžiūrimas, nemoka saugoti savo paslapčių.
Aišku, kad mieste sniegas ilgai netvers, jam dar ir per anksti dabar. Pliūpsnis to, ko neturėtų būti ir kas nėra mūsų užsidirbta ir nusipelnyta. Vadinasi, gyvename, ir niekas iš esmės nepasikeitė. Jei Viešpats pavargsta ar jam nesiseka su mumis, dar yra nesuskaičiuojamos dangaus kareivijos, tik ir laukiančios savo vado nurodymo pulti žemėn ir pasitarnauti sielų išganymui. Jų programų iš anksto negali sužinoti. Tai akimirkų specialistai. Lyg vagis. Ar mylintieji, kuriems reikia sekundės užtemimo, kad susiliestų galvos.
