Madinga postmodernizmo kankinių paranoja

Šis amžius – visuotinės paranojos. Ypač kalbant apie šiuolaikinio meno pasaulį (natūralu, nes menininkai visad jautresni). Aišku, pasiskaičius teoretikų galima viską suprasti ir teisinga linkme nukreipti savo (?) įžvalgas. Pora citatų iš Foucault, Derrida – ir show must go on! Viskas tampa aišku – iš reliatyvios Einsteino visatos grįžtame į saugų Ptolemajo pasaulį. Tik šįkart ne į viduramžišką sacrum pasaulį, o į profanum kliedesių persmelktą simuliakrišką panoptikumą, gravituojantį vien uždaruose siaurų galvų kosmosuose. Paradoksas, bet tai vyksta su postmoderniu menu, kuris prieš savo valią, bet pagal visus karnavalo inversijos principus tampa naujaisiais viduramžiais. Saulė sukasi aplink mus. Viskas gerai. Mūsų planeta vėl visatos centre, menininkas – irgi. Oi. Nusišnekėjau. Juk pagal viduramžių mąstymo sistemą anthropos nėra joks centras, joks valdovas. Žmogaus vietoje gi turėtų būt Theo, t. y. Dievas. Tai kaip čia su tuo viduramžišku postmodernizmu? Viskas gerai. Jokio prieštaravimo. Tiesiog žmogaus vietoje yra Tekstas apie žmogų, kaip kad menininko kūrinio vietoje yra tekstas apie jo kūrinį. Dievas virto tekstu. Nesgi nužudžius Dievą reikėjo kuo nors jį pakeist. Juk nepaliksi žmogaus pasąmonėj šimtatūkstantinių hektarų plotus užimančios juodos skylės, likusios po Didžiojo Demiurgo, Visų Tekstų Kūrėjo ex nihilo, pašalinimo. Tik va bėda, kad mūsų aptariamas tekstas (kitaip nei Dievas) iš esmės yra žmogaus sukurtas mąstymo apie pasaulį instrumentas, ženklų, sutartinių simbolių rinkinys, efemeriško proto matrica. O kadangi žmogus save linkęs vis sudėtingiau ir painiau (dėl to paties psichę centralizavusio ir integravusio Dievo nužudymo) suvokti ir šiandien atrasti tai, kas vakarykštį įsitikinimą sugriauna per akimirką, patenkame į nesustabdomą „abejonės, abejojančios abejojimo abejojimu“, ratą, kuriame nieko nebėra tikro, o vien tik paranojiškai baugūs veidrodžių kambariai. Nors, tiesą sakant, mūsų menininkai kažkaip įsigudrino tuose kambariuose jaustis komfortiškai ir natūralų pamišimo vėjelį paversti plaukų džiovintuvo pučiama šilto oro srove, formuojančia madingas postmodernių kankinių šukuosenas. Labai jau narciziški kankiniai. Kažkoks graikų hedonizmo ir viduramžiškos flagelantystės mišinys. Natūralu, postmodernizmas. Tik štai būtent dėl to, kad pagal visus minėto postmodernizmo kanonus (linksmai skamba!) „netikima netikėjimo netikėjimu“ ir „abejojama abejonės abejone“, ir dėl tų visų netikėjimų ir abejojimų tuo, kas tūkstantmečiais net šviesiausiems protams atrodė savaime suprantama (na ir atsilikę buvo!), dažnas į konceptualius pamąstymus pretenduojantis dabarties menas taip stokoja kelių esminių dalykų. Kokių? Ogi, pirma, to, kas visad buvo bet kokio gero dailės kūrinio šerdis, – energinės įtaigos, tos magiškos iš atvaizdo, kuriamo ilgu ir kontempliatyviai intensyviu manualiniu būdu, sklindančios auros. Ir, antra, visiems suprantamos Didžiųjų Naratyvų, bendrų simbolių kalbos. Juokinga, anachronistiška, retrogradiška? Praeitas etapas? Jei jums taip, man – nė kiek. Aš dar tiek neišprotėjau, kad vietoj Botticelli gracijos mėgaučiausi grakščiai glazūruotu Janso šūdu ar vietoj mistinio Caravaggio chiaroscuro kontempliuočiau plokščias ir vienatones Čerapo sutemų sutemas. (Supraskit mane teisingai – suprasti, mąstyti apie tai galiu, be ne mėgautis, patirti Grožio Ekstazę. O ar ne pastarasis dalykas buvo natūrali meno prerogatyva iki kažkelintąkart suvarpant jau ir taip mirusio Dievo kūną?..)

Taigi, užeikime į „Titaniką“. Čia iki lapkričio 26 dienos veikia paroda BREATHE IN BREATHE OUT. Šios parodos autoriai – Roma Auškalnytė, Yuki Kobayashi ir Sandra Stanionytė.

Apie Yuki ir Sandros performansą nerašysiu, nes elementarus žiūrovų suvokimo organizavimo technikų neišmanymas, tikintis, kad jie kaip kokie Mekos piligrimai metų metus kantriai keliaus link jų įstabiosios meninio pranešimo Kaabos, nevertas dėmesio. Mea culpa, mea maxima culpa, bet po teatrinių mokslų ir šiokios tokios kūrybos bei, žinoma, po tokių meistrų kaip O. K. šedevrų kontempliavimo sunku rimtai žiūrėti į dažnai infantilius ir amorfiškus vietinius performansus, nesugebančius nei perimti šimtametės teatro patirties, nei juolab būti tuo, kas būna, pvz., tokių puikių menininkų kaip Abramović performansai: kūno ir psichikos kankinystės, žmogiškųjų ribų išbandymo vyksmai, per kuriuos menininko kūnas (lyg Antonino Artaud aprašyto save deginančio ir aukojančio aktoriaus) siunčia mums (lyg koks šamanas) kur kas fundamentalesnius pranešimus nei vien norą reikšmingu veidu daryt madingo postmodernaus kankinio karjerą.

Oi, bet koks aš anachronistas ir retrogradas – įmantrias tarpdisciplininio meno gelmes sveriu teatrinės technikos priemonėm. Tebūnie. Tiesiog buvimas anachronistu ir retrogradu man atrodo kur kas mažesnė blogybė už buvimą elementariu idiotu, kinkuojančiu pasiskolinta galva šiuolaikinio meno (neretai balansuojančio ties šarlatanizmo bedugne) diskursų ritmu. Beje, jei jau vadinamės tarpdisciplinininkais, ar tai nereikštų, kad pagal pavadinimo logiką turėtume būti nuodugniai susipažinę su mūsų naudojamų disciplinų išraiškos priemonėm, elementariu žodynu? Pasižiūrėjęs į Auškalnytės videodarbus, supranti, kad gal ir ne… Ir tai, aišku, pateisinama, nes juk mes esame išganingame TARP, niekieno žemėje, kurioje dar tik kuriame savo golemus, nepanašius į nieką, kas buvo anksčiau. Tad šiame TARP, kūrybiniame ex nihilo, garantuojančiame bet kokiam nesusikalbėjimui su žiūrovu puikų ir tvirtą avangardo alibi, mes ir turime suvokti Auškalnytės videodarbus. Darbus, kuriuose nevykusiai imituojamos kūrybinės ir edukacinės kančios dramaturgiškai ir „kinematografiškai“ yra tokios statiškos, niekur nejudančios ir akivaizdžiai dekoratyvios, kad vien pastarąjį jų bruožą norisi laikyti tuo aspektu, kuris neleidžia menininkės pastangų visiškai nurašyti. Išties (o tai labai džiugu!) Auškalnytės klasikinės kompozicijos ir kūno piešinio pojūtis tiesiog nepriekaištingai renesansiškas. Monitoriai (kartu su vaizdu juose), kukliai padėti ant žemės ir atremti į „Titaniko“ salės kolonas, atrodo kaip elegantiški, subtilūs, savarankiški tradicinio formato tapybos ir grafikos darbai. Ir tos menininkės grakščios kaklo, galvos linijos bei aristokratiškos plaštakos neleidžia atitraukti akių. Ir neskaitęs pačios kūrėjos tekstų ir intencijų, matydamas, kaip jautriai ir kompoziciškai apgalvotai ant savo odos rašomi neįskaitomi tekstai, pamanai, kad tai koks lyrinis laiškas žiūrovui, savo chaotiška, bet grakščia ornamentuote viliojantis išskaityti nusigręžusios autorės veido slėpinius. O kitame ekrane ant magdalietiškai dangun užversto veido dėliojamas metalines spaudos klišes suvoki kaip kone ikoniškas parafrazes, kalbančias apie dvasinių ieškojimų kančias siekiant paversti savo veidą priekaištingai chaotišku kreipiniu (desperatiška malda-riksmu) į anapusybės galias. Bet paskaitęs jos intencijas suvoki, kad nesupratai esmės. Jei laiškai ir rašomi (ar maldos riktelėjamos), tai tik vienintelei mylimajai – panelei postmodernistinei abejonei, gyvenančiai meninėj Lesbo saloje. Abejonei dėl savo kūno ir sielos dalyvavimo kūrybos akte. Ir ne itin skausmingai. Greičiau tokiai drungnai, paliekančiai dar jėgų pozuoti šiuolaikinio meno lauke ir kokybiškai rašyti savo elegantiškus konformistinės ir madingos kankinystės portfolio.

Kitaip tariant, šioje parodoje pasijutau kaip visada, kai tikiesi kreipinio, grįsto universalia tikrove ir gilia žmogiška autoriaus patirtimi, o gauni vien subjektyvų pasvarstymą apie teoriškai neurotines negalėjimo savęs adekvačiai išreikšti kūryboje problemas, įlaminuotas į saugias vaizdo įrašų laikmenas. Žodžiu, vietoj apsakymo, novelės ar romano su visais jų tave energiškai įtraukiančiais pasauliais skaitai vien pussausius rašytojo verkšlenimus, kaip sunkiai jis savo rašinius kūrė ir kaip abejojo ne tik ar publikuot, bet ir pačiu rašymu kaip tokiu.

Taigi, grįžom į viduramžius. Tik čia vietoj tuomet buvusių natūralių hierarchinės pasaulio sandaros dogmų (visatos tvarkai gi nepaprieštarausi) karaliauja Tėvas Tekstas, Sūnus Postmodernizmas ir Šventoji TARP Dvasia. Su ištisu madingų meno kankinių būriu, giedančiu unisonu Gloria šv. Paranojai. O jei rimtai, tai pastarasis dalykas – vien iš pasąmonės kylanti Dievo ilgesio rauda. Tik kol kas madingieji kankiniai to nežino.