Iscariote

1

 

tą vyrą aš išvydau pirmą kartą,

kai man buvo ketveri.

 

jis atėjo tarsi nekviestas,

mačiau, kad mano mama ir kiti namiškiai

buvo sutrikę.

 

tas vyras atsinešė pilną krepšį

visokiausių gėrimų, užkandžių

ir didelę dėžę.

 

mama dėžę perdavė man,

ją išpakavęs radau

radijo bangomis valdomą automobilį.

tai buvo BMW,

bet baterijos nebuvo pridėtos,

o mes tokių namie neturėjom,

tai aš tą dieną taip ir negalėjau

pasidžiaugti visais privalumais.

 

jie susėdo virtuvėje.

tas vyras ištraukė kažkokį butelį

ir jie pradėjo gerti –

jis, mano mamos broliai ir mano senelis.

 

vėliau, vakare,

tas vyras nuėjo į vonią,

o mamos broliai išnešė

mano lovą į kitą kambarį.

atsigulęs girdėjau,

kaip tas vyras

užeina į mamos miegamąjį

ir uždaro duris.

 

man buvo neramu.

 

kitą rytą jis išėjo,

nubudęs jo jau nemačiau.

niekas apie jį nekalbėjo,

namiškiai elgėsi taip,

tarsi to žmogaus

čia ir nebūtų buvę.

 

jis sugrįš tik po šešerių metų.

 

sugrįš,

ir kai aš atidarysiu jam duris,

jis pasakys

labas, sūnau,

kaip tu paaugai.

 

 

2

 

prosenelė išmokė melstis,

kai man buvo šešeri.

 

jos kambaryje ant spintos stovėjo

švenčiausios mergelės Marijos paveikslas.

 

mes atsiklaupdavome prieš Mariją

ir melsdavomės jai,

prašydavome jos malonės

ir kad daugiau nebūtų karo –

prosenelė labiausiai bijojo karo.

 

tik mokykloje sužinojau,

kad dar yra dievas ir Jėzus Kristus.

 

kai paklausiau prosenelės,

kodėl mes nesimeldžiame ir jiems,

ji atsakė, kad visi vyrai vienodi,

todėl mes toliau kas vakarą

suklupdavome tik prieš Mariją.

 

o mano senelis tikėjo dievą,

grojo armonika

kaimo šokiuose, vestuvėse,

kol vieną dieną vokiečiai

jį pastatė prie duobės

ir liepė groti,

kol kulkos krito į žydų kūnus,

o tie kūnai krito į duobę

ir kraujas gėrėsi į žemės vidurius

skambant linksmai polkos melodijai.

 

nuo to laiko mano senelis

nebegroja armonika,

nuo to laiko mano senelis,

kaskart išgirdęs kastuvą smingant į žemę,

užsidengia rankomis ausis

ir šaukia

atleisk jiems, viešpatie,

jie nežino, ką daro,

jie nežino, ką daro!

o tada pratrūksta nevaldomu juoku.

 

o tada atsisėda ant žemės ir verkia.

 

 

3

 

kai man buvo devyneri,

priėmiau Pirmąją Komuniją.

 

kai man buvo devyneri,

mama padovanojo sidabrinį kryželį

ir pasakė, kad jei ko nors išsigąsčiau,

suimčiau kryželį ranka ir sukalbėčiau maldą.

 

dievas yra gailestingas, sakydavo mama,

dievas yra gailestingas.

 

segėjau kryželį ant kaklo.

jis man turėdavo padėti kieme,

kai pradėdavo kabinėtis vyresni vaikai,

jis man turėdavo padėti mokykloje,

kai rašydavau kontrolinius darbus,

jis man turėdavo padėti namuose.

 

namuose būdavo baisiausia,

kai girtas tėvas rėkdavo,

kad užmuš mamą, –

suimdavau kryželį ranka

ir prašydavau dievo pagalbos.

 

kai mamos brolis

grasindavo eiti žudytis –

suimdavau kryželį ranka

ir prašydavau dievo pagalbos.

 

kai seneliui vėliau pasimaišė protas

ir jis kartais bėgiodavo

tik su apatiniais po visą kiemą –

suimdavau kryželį ranka

ir prašydavau dievo pagalbos.

 

dievas yra gailestingas, sakydavo mama,

dievas yra gailestingas.

 

tik tas dievas dažnai kažkur užtrukdavo,

nespėdavo padėti laiku,

ir tėvas prakirsdavo mamai skruostą,

dėkojame tau, viešpatie,

mamos brolis

korėsi, skandinosi, pjovėsi venas,

dėkojame tau, viešpatie,

o senelį gydytojai

uždarė į kažkokią prieglaudą –

ten jį priveržė diržais prie lovos

ir senelis daugiau jau nebėgiojo

po lauką tik su apatiniais.

 

dėkojame tau, viešpatie.

 

 

4

 

o tada aš sunkiai susirgau,

temperatūra nukrito žemiau 30 laipsnių,

gulėjau pamėlęs, be sąmonės –

taip aš atsidūriau ligoninėje.

 

kai po savaitės pramerkiau akis,

dievas yra gailestingas, pasakė mama,

dievas yra gailestingas.

 

kartu su manimi palatoje

gulėjo kitas berniukas,

jam trūko vienos kojos

ir aš išmokiau jį melstis,

ir mes kartu melsdavomės rytais ir vakarais,

kad dievas jam grąžintų koją,

bet dievas buvo turbūt užsiėmęs

arba tas vaikas buvo

kažką baisaus pridirbęs,

nes jam po kurio laiko

amputavo ir kitą koją,

ir kai jo mama tai pamatė,

suklupo ant grindų ir pradėjo verkti.

 

norėdamas jai padėti,

aš priėjau prie jos,

atsitūpiau šalia ir pasakiau,

kad dievas gailestingas,

dievas yra gailestingas, pasakiau,

ir nežinau kodėl, bet tai išgirdusi

ji trenkė delnu man per veidą.

 

man atrodo, kad tada

pirmą kartą susigėdau dėl savo dievo.

 

 

5

 

vieną dieną mama parišo man kaklaraištį

ir mes išvažiavom į šermenis.

 

mažytėje salėje karste gulėjo kūnas,

tai buvo mamos kolegės vyras.

 

dar užvakar jis buvo gyvas,

dar užvakar jis grįžo po darbo

ir su žmona

valgė vakarienę, žiūrėjo televiziją,

o tada atsigulė į lovą ir užmigo.

 

naktį jis pažadins savo žmoną,

naktį jis pradės lįsti prie jos

ir jie pasimylės.

tada jis nueis į vonią susitvarkyti,

o žmona nugrims į miegą.

 

kitą rytą žmona vonioje ras vyrą pasikorusį.

 

nebūtų kurva, nebūtų pasikoręs,

pašnibždomis pasakė mano motina.

 

žinojo, kad ji kažkokį kitą vyrą turi,

negalėjo pakelti to, tai ir pasikorė,

situaciją aiškino mirusiojo brolis.

 

o mamos kolegė verkė ir verkė,

glostydama pabalusį vyro veidą,

o mamos kolegė vis kartojo

kaip aš tave mylėjau,

kaip aš tave mylėjau,

kodėl tu taip padarei?

 

nei tą dieną, nei kitą,

nei kada nors vėliau

niekas nepriėjo prie jos,

niekas neapkabino,

niekas jai nepasakė,

kad dievas yra gailestingas, –

matyt, niekas nenorėjo,

kad dievas būtų gailestingas jai.

 

 

6

 

2002 metai Lietuvoje:

gimė 30 014 žmonių, mirė 41 072,

vidutinė vyro gyvenimo trukmė buvo 66 metai,

moters – 76.

nusižudė 1 551 žmogus,

vyrai žudėsi 7 kartus dažniau nei moterys.

susituokė 16 151 pora, išsiskyrė 10 579,

iš viso liko 10 400 vaikų, kurie toliau augs be vieno iš tėvų,

o aš papasakosiu,

kaip man įvedė internetą.

 

antrąją Kalėdų dieną

kažkas paskambina į duris.

atidaręs jas išvystu savo tėvą.

šiek tiek sutrinku,

nes mes jau negyvenam kartu kelerius metus.

 

jis išgėręs, užuodžiu kvapą.

jis įeina vidun, ateina mama.

 

tėvas apkabina mus svetainėje,

atsiklaupia, sudeda rankas maldai

ir ašarodamas prašo suteikti

dar vieną progą,

jau nebegaliu suskaičiuoti kelintą.

 

neklausyk jo, viešpatie.

 

žiūriu į mamą, bandydamas suprasti,

ką ji mano apie visa tai,

bet, mano nuostabai, ji irgi ašaroja,

ji sako: tegul vaikas viską nusprendžia.

 

jaučiuosi patekęs į keblią padėtį:

man tik keturiolika metų, bet turiu spręsti

neišsprendžiamas suaugusiųjų problemas.

 

sakau, kad nuspręsti turime visi, o ne aš vienas,

tačiau, dar didesniam mano nusivylimui,

mama sako, kad ji sutinka,

kad mes galime

dar kartą

pabandyti būti šeima.

 

neklausyk jos, viešpatie.

 

aš žinau, kaip viskas bus:

bus susitaikymas,

dvi laimingos dienos,

kelios savaitės tolerancijos,

o po to mūsų laivas vėl pradės grimzti.

 

bet atrodo, kad jie to nesuvokia.

 

matau, tėvas laimingas.

nuo dabar jis nebegers, aha,

kiekvieną savaitgalį lankys mus su mama,

tikrai taip,

o ko tu, Poviliuk, norėtum?

staiga klausia jis.

 

interneto, blet.

 

internetą man įvedė sausio viduryje,

tokią šaltą dieną, kai nereikėjo eiti į mokyklą,

o tėvas –

tėvas dingo dar po savaitės,

užtat internetas liko visam.

 

 

7

 

kad dievas neveikia taip,

kaip man buvo žadėta vaikystėje,

aiškiausiai jausdavau,

kai Urtė man paskambindavo

vėlyvais penktadienio vakarais

ir paklausdavo, ką aš veikiu,

paklausdavo, ar netrukdo.

 

o tada, dar negavusi mano leidimo,

pradėdavo pasakoti apie savo savaitę

ir ką jos metu bloga padarė jos vaikinas Juozas:

 

kad pirmadienį buvo piktas,

nes savaitgalį gėrė,

antradienį visą dieną nekalbėjo,

trečiadienį vėlai grįžęs net nesakė, kur užtruko,

o kitomis dienomis viskas kaip įprasta:

alkoholis, absoliutus nesiskaitymas,

miegojimas nusisukus

arba seksas prievarta.

 

aš klausydavausi suprasdamas,

kad Urtė viską meluoja apie Juozą,

ir visgi aš įsijausdavau į jos pasakojimą.

 

aš klausydavausi jos galvodamas,

kaip šitaip gali būti,

koks baisus yra jos draugas –

tokį iškart reiktų nudėti;

aš klausydavausi jos galvodamas,

kaip aš jos nekenčiu –

kad ji tokia silpna ir nieko negali

arba nieko nenori pakeisti.

 

išsipasakojusi ji paklausdavo,

ar aš nenorėčiau atvažiuoti,

ir aš atvažiuodavau.

 

mes mažai kalbėdavom, išgerdavom

ir aš permiegodavau su ja,

nežinodamas, kaip kitaip galiu jai padėti.

 

tada užsitraukdavau kelnes aukštyn,

sakydavau

na, tai aš jau ir eisiu,

ir išvažiuodavau,

o po to nekantraudamas laukdavau

kito penktadienio vakaro,

kai ji man paskambindavo

ir paklausdavo, ką aš veikiu,

paklausdavo, ar netrukdo,

ir kai išsipasakojusi ji paklausdavo,

ar aš nenorėčiau atvažiuoti,

aš atvažiuodavau.

 

 

8

 

Juozas Urtę labai mylėjo

ir jis nebuvo toks,

kaip apie jį Urtė visiems pasakodavo.

 

šiaip buvo storas,

aš net nežinau, kodėl ji su juo prasidėjo.

 

negražus buvo.

 

kartais galvoju, kad Urtė su juo buvo

tik todėl, kad jis visada visur už ją mokėdavo.

 

po to Urtė metė Juozą,

tai įvyko per Kalėdas.

 

jis verkė.

 

po kurio laiko stipriai prasigėrė,

net nebėjo į darbą.

kviesdavo mane vis pas save,

kad palaikyčiau jam kompaniją.

 

vėliau pradėjo gydytis nuo depresijos.

 

mačiau jį visai neseniai:

dabar jis susitvarkęs,

tik dar storesnis,

turi žmoną, vaiką –

jie visi negražūs,

bet jie atrodo laimingi.

 

Juozas taip ir nežino,

kad slapta lankydavau tą jo Urtę,

jis taip ir nežino,

kad su ja miegodavau,

kai jie abu gyveno kartu.

 

kaskart, kai netikėtai jį sutinku,

jis vis dar man sako: labas,

tu buvai mano geriausias draugas mokykloj.

 

 

9

 

praėjusį rudenį mačiau savo tėvą,

mačiau savo tėvą

po keturiolikos metų pertraukos.

 

tai įvyko per vieno giminaičio laidotuves,

ir aš ilgai dar prieš ten vykdamas galvojau,

ką aš pasakysiu tėvui,

ką jis pasakys man,

kai susitiksim po tiek metų,

bet išvydęs jį tik pasitempiau, surimtėjau

ir įėjęs į šarvojimo salę praėjau pro jį sėdintį,

praėjau, tarsi ten niekas nesėdėtų,

ir kai reiškiau pagarbą kitiems tėvo artimiesiems,

net nedirstelėjau į tėvą,

o po to praėjau pro jį

gal net šiek tiek iškėlęs galvą,

kaip kad jis visada eidavo, kai būdavo piktas,

kaip kad jis visada ignoruodavo žmones,

 

ir atsisėdau iškart jam už nugaros,

tyčia atsisėdau už nugaros,

o šalia manęs prisėdo mama su draugu,

ir aš tada kalbėjau su mama,

kalbėjau įprastai, netildydamas balso,

o geriau pagalvojus,

kalbėjau turbūt net garsiau nei įprastai,

taigi sakau,

tyčia kalbėjau, kad tėvas girdėtų,

kad girdėtų ir suprastų,

kad už jo sėdi jo sūnus, jo kraujas,

ir kad jam skaudėtų,

jog jo sūnus toks panašus į jį,

kad gali taip niekinti kitą žmogų,

ir aš jį niekinau be paliovos

kalbėdamas bet ką su mama,

ir net mama man pasakė

ar tu nenustosi kalbėt, čia reikia tyliai pabūti,

ir aš, gavęs pastabą,

nutilau ir kurį laiką tylėjau,

 

ir nežinau, kokie jausmai virė manyje,

nežinau, kaip juos įvardyti,

bet vienu metu tyčia nestipriai trinktelėjau

keliu į tėvo kėdės atkaltę,

tyčia trinktelėjau:

norėjau, kad jis žinotų,

kad už jo sėdi jo sūnus, jo kraujas,

ir kad jam skaudėtų,

jog jo sūnus toks panašus į jį,

kad gali būti toks negailestingas,

o tada trinktelėjau antrą kartą

ir trečią;

niekas manęs nestabdė,

niekas man netrukdė užsiimti šantažu,

ir kai tėvas neiškentęs atsistojo

ir išėjo iš šarvojimo salės,

aš nusišypsojau,

 

sėdėjau salėje ir jaučiausi gerai.

pagaliau man tapo aišku,

kad visą gyvenimą

ne dievas buvo mums negailestingas,

bet mes patys vieni kitiems,

ir grįžęs namo

nusisegiau mamos dovanotą kryželį nuo kaklo,

nusisegiau naštą būti gailestingam,

ir atleisk mums mūsų kaltes,

kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams,

 

bet tai melas, kad aš atleidžiu kaltes,

aš niekad nebūsiu gailestingas

nė vienam iš mūsų.